Šiandien mūsų diena... Labai keistai skamba. Nors iš tikrųjų net ir savo
kartoje matau didžiulį kokybinį lūžį, tarp to, kaip tėtis buvo įsivaizduojamas
mūsų tėvų kartoje ir kaip įsivaizduojamas dabar.
Labai džiaugiuosi, kad pamažu lūžta stereotipas, kad tikras vyras tai tas,
kuris prisideda tik prie vaikų atsiradimo, o jų auginimas ir dalyvavimas vaiko
gyvenime yra „bobų reikalas“. Viliuosi, kad kuo toliau, tuo mažiau, piktybiškai
nusiteikusiems veikėjams pavyks manipuliuoti nuvalkiotomis klišėmis, kad tikri
vyrai eina pagerti ir pasimušti į barą.
Ir tai jokiais būdais nereiškia, kad vyrai taps moterimis arba bus kaip
moterys. Mes buvome, esame ir būsime labai skirtingi ir nereikia stengtis
padaryti mūsų panašiais. Bet meilė ir rūpestis savo vaiku yra labai natūralus
ir prigimtinis poreikis kiekvienam gyvam sutvėrimui, jau nekalbant apie tėčius.
Tik anksčiau tos laimės daugelis nepajusdavo dėl jau mano minėtų visuomenėje
gajų stereotipų ar pačių susikurtų išsigalvojimą.
Tėtis turi nuostabią galimybę parodyti savo augančiam sūnui, kad tikras
vyras nebūtinai yra tas, kuris nepaleidžia butelio iš rankų ar cigaretės iš
dantų. Jis gali parodyti savo vaikams, kad sveikas pasirinkimas ir rūpestis savo
sveikata yra įmanomi. Tėtis turi galimybę savo dukroms parodyti ką reiškia
rūpestingas vyras ir mylintis tėtis savo žmonai ir vaikams, nepasmerkdamas savo
dukrų rinktis nuolatinius nepasisekėlius ir girtuoklius.
Mieli tėčiai, mes esam tie, kurių apkabinimo, trumpo, bet labai aiškaus
pasikalbėjimo reikia mūsų visų vaikams. Nesisavinkim jų. Kaip kažkas yra teisingai
pastebėjęs, vaikai nėra mūsų nuosavybė. Jie mums paskolinami labai trumpam. Nesugadinkim jų savo
tingėjimu, nesibaigiančiais pasiteisinimais ar baime pasirodyti nevyriškais.
Buvimas tėčiu yra nuostabi atsakomybė, kurios niekada nesinorėtų
atsisakyti.
Su tėčių diena mieli tėčiai. Mes jėga J
