Rūkoriai, parodykit, kad jums ne vis vien, kas bus po jūsų

Visuomenė labai nedaug žino apie šiuo metu paskutinį svarstymų etapą pasiekusią ES Tabako produktų direktyvą (http://koalicija.org/index.php?option=com_content&task=view&id=102&Itemid=150), kurioje siūloma griežtinti tabako gaminių priežiūrą, tinkamai informuoti rūkorius apie galimą rūkymo žalą sveikatai, diegti tabako gaminių kontrabandos kontrolės priemones, sumažinti tabako gamintojų galimybes savo produktus kurti ir taikyti vaikams,ir kt.

Nereikia daug galvoti, jos suprastumėte, kad tabako gamintojams tokie siūlymai visiškai nepriimtini. Jau iki pykinimo nusibodusius teiginius apie tai, kad taikant vienas ar kitas priemones augs kontrabanda, palaipsniui keičia gerai apmokamos kampanijos, kurios bent jau Lietuvoje galimai prasilenkia su įstatymu.

Kalbu apie visoje Europoje Philip Morris ir kitų tabako gamintojų pradėtą politinę pasipriešinimo šios direktyvos atsiradimui kampaniją. Tabako gamintojai pasinaudodami savo produktų pakuote į ją deda lapelius su internetiniu adresu bei raginimais ten nueiti ir naudojantis jų sukurta sistema parašyti Europarlamentarams ir pasakyti, kad nepritariate direktyvai. Labai sumanu. Maža tikimybė, kad kas nors piktinsis, nes pakelius į rankas ima tik rūkantys. Tik labai įdomu, kad rūkančiųjų yra mažuma, t.y. mažiau nei trečdalis populiacijos. Tuo tarpu tiems, kurie nerūko, tokia galimybė nėra suorganizuota ir Europarlamentarams gali susidaryti įdomus vaizdas, kuomet nežinant, kas (rūkantis ar nerūkantis) siuntė tokią žinutę, atrodytų, kad visuomenei direktyva tikrai nepatinka. Taigi gudriu ėjimėliu sukuri klaidingą įspūdį ir tokiu būdu bandai manipuliuoti politikais. Neatsitiktinai tokiose svetainėse (http://www.stoptheban.eu, http://www.was-noch.eu, www.ourchoice.fi, http://www.prawodlaludzi.pl, http://www.stopdyrektywie.pl) jokia kitos nuomonės galimybė nenumatyta, nes gerai žinoma, kad nemaža dalis rūkančiųjų nori mesti rūkyti ir nepritaria tabako gamintojų kliedesiams ir patiems gamintojams, atėmusiems iš jų sveikatą ir pinigus.

Tokios kampanijos yra gyvas įrodymas, kad gamintojai pakuotę naudojo, naudoja ir naudos savo tikslams pasiekti. Jei reikia vaikų – pakuotė bus papuošta gėlytėmis, nanotechnologijų vaizdiniais, jei reikia moterų bus apvalūs krašteliai ir lūpdažių formos dėžutės, jei reikia politinio sprendimo, pakuotė tampa skelbimų lenta tabako gamintojų demagogijai skleisti.

Noriu kreiptis į rūkančiuosius. Iš savo, kaip gydytojo patirties žinau, kad dauguma jūsų norite ir ne kartą bandote mesti rūkyti. Tarp visų rūkančiųjų tokių yra daugiau kaip 70 proc. Blogiausia tai, kad patys tabako gaminiai taip kuriami, kad kuo ilgiau jūsų nepaleistų ir išlaikytų priklausomybę. Žinau, kad visi, kuriems pavyksta mesti rūkyti, esat laimingi ir dėl to džiaugiatės. Kreipiuosi į visus, kurie kada nors rūkėte ar teberūkote dabar. Prisidėkit prie to, kad jūsų vaikai nepradėtų rūkyti. Jei jūs patys ir manote, kad rūkymas yra neatskiriama jūsų gyvenimo dalis, jokia direktyva iš jūsų to neatims, bet ji gali padėti jūsų vaikams ir artimiesiems nepradėti rūkyti, o tai reiškia sutaupyti labai daug pinigų ir išsaugoti sveikatą. Argi ne to linkim savo artimiems žmonėms juos sveikindami gimtadienio ir kitų švenčių proga. Dabar turit galimybę ne tik pakalbėti, bet ir realiai prisidėti, kad jie būtų sveiki ir laimingi.

Čia yra Lietuvos Eurparlamentarų adresai (laimaliucija.andrikiene@europarl.europa.eu, zigmantas.balcytis@europarl.europa.eu, vilija.blinkeviciute@europarl.europa.eu, leonidas.donskis@europarl.europa.eu, juozas.imbrasas@europarl.europa.eu, vytautas.landsbergis@europarl.europa.eu, radvile.morkunaite-mikuleniene@europarl.europa.eu, rolandas.paksas@europarl.europa.eu, justas.paleckis@europarl.europa.eu, algirdas.saudargas@europarl.europa.eu, valdemar.tomasevski@europarl.europa.eu, justina.vitkauskaite-office@europarl.europa.eu ).

Parašykite jiems, kad ir trumpą žinutę ir padrąsinkite. Jie yra kasdien atakuojami daugiau kaip šimto tabako gamintojų samdytų lobistų, kurie bando juos apgauti, manipuliuoti. Jie yra atakuojami gudriai tabako gamintojų parengtų kampanijų dalyvių. Parodykit, kad didžioji – sąmoningoji visuomenės dalis yra kitokia. 

Pasakykite, kad naujoji direktyva yra šansas užauginti sveikesnę jaunąją kartą ir kad jūs palaikote direktyvos atsiradimą su joje numatytomis priemonėmis.

Kartais reikia labai nedaug.

Paskutinis malonumas gyvenime...

Man buvo gėda. Man tebėra gėda, nes esu vienas iš tų, apie kuriuos dabar rašau. Iš tikrųjų pirmoji mintis buvo viską surašyti mano mėgstamu piktoku stiliumi, suvardinti visas pavardes ir paleisti tą straipsnį spaudai. Bet buvau savo klegų atkalbėtas, kad taip nedaryčiau. Gal ir teisingai. Blogas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia, bet manau, kad mano mintys be pavardžių turėtų išvysti dienos šviesą. O pradėsiu nuo kelių klausimų. Kaip sukreguotumėte į situaciją, kuomet gydytojas gydantis prakiurusią jūsų skrandžio opą primygtinai ragintų savo kolegas neatimti iš jūsų galimybės gerti naminę degtinę su pipirais, nes tai paskutinis jūsų malonumas? Kaip sureaguotumėte jei kardiologijos skyriuje, pacientą po infarkto gydantis gydytojas užsispyrusiai tvirtintų, kad pacientui būtina leisti rūkyti, nes tai vienintelis jam likęs malonumas? Kaip sureaguotumėte jei vos tik po neurochirurginės stuburo operacijos gydytojas primygtinai ragintų neatimti iš paciento malonumo ir toliau šokinėti nuo tramplino į vandenį, nes tai paskutinis jam likęs malonumas? Kaip reaguotumėte jei gydytojas reikalautų leisti rūkyti sunkia astmos forma sergančiam pacientui, ne tai paskutinis jam likęs malonumas?

Manau pasakytumėte, kad kalbu nesąmones, nes gydytojai taip nesielgia, o visi tie klausimai absurdiški. Ir aš taip maniau, kol išgirdau, ką mano kolegos psichiatrai mano apie jų pacientų rūkymą. Jau nekalbu apie tai, kad sumanius gauti pagalbą norint mesti rūkyti reikėtų gerokai paieškoti psichiatro, kuris kvalifikuotai tokią pagalbą suteiktų, kai kuriems mano kolegoms atrodo, kad psichiatrijos skyriuose gydomiems pacientams rūkymas yra paskutinis jiems likęs malonumas. Perskaitęs tokią mintį likau priblokštas, nes priklausomybė nuo tabako yra tokia pati liga, kaip ir priklausomybė nuo alkoholio ar kokaino ir psichiatras pagal savo pareiginę normą privalo žinoti kaip tokią priklausomybę gydyti ir padėti pacientui. Tuo tarpu kai kuriems mano kolegoms kyla klausimas, kaip apeiti įstatyme nustatytą besąlygišką draudimą rūkyti gydymo įstaigose. Ir maža to, kad dalis jų to draudimo nesilaiko, profesinėse diskusijose keliami klausimai ar įstatymo tiesiog nesilaikyti, ar bandyti jį pakeisti, nes jis esą kažkoks lobistinis ir priimtas nepagalvojus. Va tuomet man ir pasidarė liūdna, nes pasidarė labai aišku, kad su gražiomis sienomis ir naujomis lovomis į psichiatriją dar ne visur atėjo vakarų tradicijos ir suvokimas apie holistinę pagalbą pacientui. Pabandžius kolegoms priminti, kad psichiatrai privalo padėti pacientams mesti rūkyti, o ne bandyti sudaryti sąlygas toliau save žudyti, ir kad psichiatrai neveda savo geriančių pacientų į barą išgerti jei juos ligoninėje gydo dėl kitos nei priklausomybės ligos, supratimo nesusilaukiau, išskyrus vienos kolegės, kuri dalykiškai pastebėjo, kad tokia pagalba kainuoja. Dėl to nesirengiu ginčytis. Tačiau ne kainoje esmė, nes neabejoju, kad metus rūkyti sumažėjusios skiriamų psichiatrinių vaistų dozės su kaupu atpirktų priklausomybės nuo tabako gydymo išlaidas, jau nekalbant apie tai, kad pacientui gerėtų ir psichikos būklė.

Prieš kelias dienas perskaičiau puikią Bernardinų sudarytą knygą apie priklausomybes „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ . Tai tikrai puiki knyga, kurią rekomenduoju paskaityti visiems abejojantiems dėl savo galimybės išbristi iš priklausomybės liūno, jų artimiesiems, taip pat ir kolegoms psichiatrams. Tačiau ir šioje knygoje viena iš mano kolegių psichiatrių sugebėjo pasakyti, kad gydymo proceso metu priklausomiems nuo alkoholio ar narkotikų rūkyti gydymo įstaigoje nedraudžiama, nes rūkymas esą neiškreipia suvokimo ir nepaisant jo daromos žalos yra toleruotinas, nes nereikia paciento versti visko atsisakyti iš karto.

Nebesileisiu į liūdnus apmąstymus tik pasakysiu, kad tos įstaigos, kur pacientui rūkyti negalima, nepatiria jokių problemų, nes pacientas žino, kad to daryti negalima. Žinoma taisyklių ten laikosi ir darbuotojai, ne tik pacientai. Daugelyje šalių jau įprasta, kad į gydymo įstaigą patekusiam pacientui bandoma padėti mesti rūkyti, ir jei jis tam pasirengęs skiriamas gydymas, o nepasirengusiam skiriamos priemonės, kad jis nepatirtų abstinencijos buvimo ligoninėje metu. Ten įprasta ir gydytojui nebelandyti į įvairias skyles, kad pasislėpus nuo pacientų parūkyti. Tas daroma tik išvykus iš gydymo įstaigos teritorijos, paprastai jau tik vykstant iš darbo namo. Ten esantys gydytojai jau suprato, kad rūkymas ne mažina, o didina sergančiųjų psichikos ligomis nerimą ir pats gali jį sukelti, be to sergantiems psichikos ligomis ir rūkantiems, reikalingos beveik dvigubai didesnės antipsichotinių vaistų dozės. Be to ten gydytojui pacientas yra iš tikrųjų svarbus, nes apie 80 proc.  sunkiomis psichikos ligomis sergančių pacientų rūko, o tai reiškia, kad pusė jų mirs nuo tabako sukeltų ligų. Todėl tik psichiškai nesveikas gydytojas gali norėti beveik pusę savo pacientų nuvaryti į kapus anksčiau laiko.  

Kai mums nusispjauti ant kitų...

Gal ir keistai, bet šita mintis kilo netikėtai, dar neišblėsus įspūdžiams po blaivaus festivalio „Varom“. Jis buvo geresnis nei galėjau įsivaizduoti. Sunku rasti daug vietų Lietuvoje (na gal dar Naisiai), kur susirinktų tiek žmonių ir tarp jų nepamatytum nė vieno girto, kur taip ramiai ir saugiai jaustųsi šeimos su mažais vaikais, senesni ir jaunesni. Bet šitos mano mintys ne apie festivalio ir panašių renginių privalumus. Kažkur išgirdau klausimą ar tikrai „Varom“ festivalyje buvo taip gerai, ir kai atsakiau kad tikrai taip, klausimą uždavęs žmogus papasakojo nugirdęs grupės jaunimo pokalbį apie tai, kad jie festivalyje vis tik sugebėjo pro apsaugą prasinešti alkoholio ir jį susipylę į vaisvandenių buteliukus festivalio metu gerti ir tuo pat metu mėgautis jo programa. Pirma mano mintis buvo, kad iš tikrųjų jie yra tikri kvailiai, nes 99 proc. Lietuvoje vykstančių festivalių yra tokie, kur gali gerti iki žemės graibymo, vemti ant kaimyno palapinės, iškilmingai gauti į dūdą ir ryte vaidinti tikrą vyrą su karo žaizdomis. Todėl jie paprasčiausiai galėjo pasirinkti kitą festivalį. Bet tai buvo tik pirma mintis. Po to supratau, kad tai nėra kvaili žmonės, tai yra tie parazitai, dėl kurių egzistavimo negali veikti joks civilizuotos visuomenės apsaugos mechanizmas. Jie tampa tais, kurių dėka nukenčia niekuo dėti ir save, bei savo vaikus saugantys žmonės. Kad nesupyktumėt ant manęs už tokius grubius išsireiškimus, pateiksiu kelis paaiškinimus. Tokie veikėjai, atvykę į blaivų festivalį, ne tik geria, bet tuo pat metu gauna viską, ką sukuria kiti – saugią aplinką, ramybę, programą ir t.t. Tuo tarpu patys net nesiruošia prie to kaip nors prisidėti. Matyt tokiems veikėjams važiuoti į girtų rokerių festivalius „kinkos per skystos“, nes ten nuvažiavęs gali atsibusti apvemta galva, be pinigų ir išdaužytais dantimis. Panašiu principu vadovaujasi ir kelių „gaidžiai“, kurie labai piktinasi kuomet jų mašiną sudaužo panašiai į juos besielgiantys tipai, ar kuomet tenka gelbėti kailį nuo pavojingai bemanevruojančio kito „gaidžio“.  Vadinasi jiems patiktų, kad kelyje būtų tvarka, tik jie nenorėtų elgtis tvarkingai, norėtųs tik naudotis kitų elgesiu sukurtu gėriu. Todėl savo mintį apie tai, kad vis tik gerai, kad į blaivius festivalius atvažiuoja geriantys ir pamato, kad linksmintis galima ir negeriant atidėsiu į šoną, nes taip nebemanau. Manau, kad jie nepamato nieko, nes nenori matyti.

http://www.youtube.com/watch?v=8AcWo3gbtBk