Taip
jau atsitiko, kad šią vasarą per labai trumpą laiką teko aplankyti kelias
skirtingas Lietuvos vietas, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su
pasilinksminimu. Paskutinioji aplankyta, buvo mano gimtojo miestelio Užvenčio
viena iš didžiausių metinių švenčių, tradiciškai siejamų su miestelyje
vardinamais „Škapliernos“ (Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidais.
Pamenu, kaip vaikystėje laukdavom šitos šventės dėl jos metu tradiciškai vakare
vykstančių koncertų, naktinių pasišokimų ir kitų linksmybių. Šiemet pasisekė ir
po kelių metų pertraukos vėl apsilankiau šventėje.
Pirmiausia
reikia pasidžiaugti, kad Užventis tikrai labai gražėja ir keičiasi. Tvarkomi
šaligatviai, gatvių apšvietimas, Ventos upės prieigos ir daugelis kitų erdvių.
Ilgą laiką vykusi Kultūros centro prieigose, šventė dabar jau vyksta labai gražiai sutvarkytame Ventos slėnyje.
Prisipažinsiu,
kad nuėjus į šventės vakarinę dalį, kurioje jau tik muzika ir pasilinksminimai, apėmė dvejopas jausmas. Pirmiausia žinoma geras, nes tai
gimtos vietos ir bet koks pasibuvimas ten jau yra savotiškas geras užtaisas. Viskas
Užventyje sava: senos apgriuvusios parduotuvės, miestelio centras ir buvus ligoninė,
Ventos prieigos ir kultūros centras, kur daug jaunatviškų vakarų praleista,
mokykla, dabar jau Šatrijos Raganos gimnazijos vardu vadinama. Ir daugelis
kitų, širdžiai ir tik man vienam su atsiminimais susijusių vietų. Tačiau po
pasibuvimo Naisių festivalyje, Užventyje tiesiog badė akis bestrapaliojantys
girti šventės dalyviai, močiutės su alaus buteliu kostiumėlio kišenėje, vaikai,
bebėgiojantys apie išgėrusius tėvus, labai pavargę nuo darbo, o gal nuo gėrimo
kai kurių dalyvių veidai ir vaizdai, kuriuos dabar galima dažniau pamatyti
nebent interneto platybėse žiūrint žurnalistų platinamus vaizdus iš
pasilinksminimų geriančiuose Rusijos kaimuose. Gal ne be reikalo blaivesni
šventės dalyviai tiesiog kukliai buriavosi aplinkui, per daug netrukdydami jau
spėjusių apšilti užventiškių linksmybių. Keistai atrodė ir pasipuikuoti
prabangiais automobiliais atvažiavusių „išeivių“ pasisėdėjimai koncerto
prieigose atsidarius automobilio dureles ir maksimaliai pasileidus muziką, kaip
savotišką alternatyvą koncertui. Ne kažkoks vaizdas. Tada prisiminiau vieno
savo kolegų priminimą, kad visada žiūrėk į žmonių veidus, ten viskas parašyta.
O veidai, kaip jau ir sakiau, pavargę, kam nuo darbo, kam nuo gėrimo. Ten viskas
parašyta... Tiesa tegul neįsižeidžia dalyviai, kurie kukliai buriavosi aplink
ir bandė įsijausti į šventę stovėdami nuošaliau. Tada kažkaip pagalvojau, kad
liūdna, nes gražėjančiame miestelyje greitai neliks nei kam gyventi, nei kam
linksmintis. Gal kitais metais miestelio seniūnui reikėtų pagalvoti, apie galimybę miestelio šventę padaryti saugesne, mielesne šeimoms ir galimiems
lankytojams, kurie pamalonintų ir tuos pačius šventę nuoširdžiai remiančius
verslininkus, tik atkakliai siūlomi produktai galėtų būti jau kiti.
Atėjus
sekmadieniui nukeliavau į Užvenčio bažnyčią, kur žmonės rinkosi į kasmetinius
atlaidus. Šventoriuje visus pasitiko gerai nusiteikęs jaunas klebonas, kuris
maloniai kvietė visus užeiti į bažnyčią ir nesikuklinti stumdantis tarpduryje
ar šventoriuje. Viskas prasidėjo nuo nuoširdaus pabendravimo su parapijiečiais
ir besisvečiuojančio kunigo žaismingo pristatymo. Apsidairiau bažnyčioje ir
vaizdas buvo gerokai kitoks negu vakar. Beveik nebuvo pavargusių veidų. Daug
jaunimo ir pasitempusių suaugusiųjų. Veidai šviesūs ir ramūs. Matyt jų
neišvargino vakarykštės „linksmybės“. Puikūs giedotojai iš Kelmės su šiuolaikiniam
jaunimui geriau priimamu gitaros akompanimentu. O ir viešintis kunigas prieš
pamokslą paėmė gitarą ir sugiedojo giesmę apie bendruomenės statymą. Kad ir
sunkiai, bet mišių dalyviai sujudėjo, veiduose po truputį pradėjo plėštis šypsenos.
Rami ir betarpiška šv. Mišių liturgija. Kaip juoda ir balta vakarykščiam
vaizdui. Ir dauguma žmonių kiti... Sakysit anoks čia palyginimas vakarėlio su
bažnyčios lankytojais. O gal tas palyginimas kaip tik turi prasmę, nes
Lietuvoje tragiškai auga atotrūkis tarp inteligentiškų, gyvenimą mylinčių,
prasmę jame matančių bei baigiančių prasigerti ir nuo visko pavargusių
gyventojų, kurie gyvenimą palieka vis anksčiau ir anksčiau. Ne išimtis ir
Užventis, kur pagrindinė naujiena dažniausiai būna dar vieno, ar dviejų
bendruomenės narių laidotuvės. Tik vis mažiau krikštynų...
Pabuvau
bažnyčioje, pasižiūrėjau į tą bendruomenėje aptarinėjamą kleboną, kuris kelia
daug aistrų, nuolat skundžiamas vyskupui ir taip ir nesupratau, kuo
jaunatviškas, entuziastingas ir betarpiškas kunigas kliūva kai kuriems
bendruomenė nariams. Taip, jis kitoks, nei dauguma buvusiųjų iki jo. Jis
jaunas, o ši „yda“ praeina savaime. Dar jis nori bendrauti su parapijiečiais.
Tai kiek neįprasta prie santūrių ir kiek atsiribojusių kunigų pripratusiems
parapijiečiams. Bet bažnyčioje daug jaunimo ir tai gyvas liudijimas, kad viskas
priklauso nuo žmogaus noro ir idėjų. Ilgą laiką tuštėjusi bažnyčia įgauna naują
gyvastį. Gal ir sudėtinga vyresnės kartos žmonėms giedoti pritariant gitarai,
bet manau, kad vietos turėtų atsirasti visiems, o be jaunimo bažnyčia būtų
pasmerkta. Todėl džiaugiausi ramia, nuoširdžia ir kartu šventiška atmosfera.
Vėliau
eidamas namo galvojau, kaip tarpusavyje dera tie du skirtingi mano patyrimai.
Dar vakar į galvą brovėsi mintis, kad kultūros Užventyje mažai, o ir pritaikyta
ji labiau tiems, kas mažai ką begirdi. Tačiau prisiminiau Knyzelių šeimos
puoselėjamą senojo Užvenčio dvaro malūno aplinką, senąjį Šatrijos Raganos dvaro
parką, kasmetinius plenerus, nuolat augantį nuostabių skulptūrų parką,
dvasingus koncertus malūno prieigose ir pagalvojau, kad Užventis turi daug
galimybių. Dabar turėdamas naują ir entuziastingą kleboną, jauną ir idėjų pilną
seniūną, kūrybingus ir atsidavusius verslininkus miestelis gali tapti ne
mažesniu (o gal didesniu?) traukos centru, nei yra Naisiai. Trūksta labai
nedaug. Viskas yra padaroma. Juo labiau, kad yra iš ko pasimokyti. O ir žmonės
nuostabūs. Kad tik nepavargtų... Norėčiau kada nors ten sugrįžti visam laikui.
Ką gali žinoti, gal kada nors...