Šiandien dienraštyje „Respublika“ išspausdintas piktdžiugiškas
straipsnis, kurio antraštėje teigiama neva girtą ežiuką nubaudusi kontora apsijuokė.
Kadangi straipsnis apie literatūra, tai nepraleisiu progos paminėdamas seną
lietuvišką tautosakos išminti, kad juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
Žurnalistė, rengusi straipsnį, nepasivargino parašyti, kad
tai pirmos instancijos teismo sprendimas, ir kad tas sprendimas neabejotinai
bus skundžiamas aukštesnės instancijos teismui. Žurnalistė taip pat
nepasivargino paminėti ir teismo sprendimo motyvacijos, kuri švelniai tariant yra
keistoka. Straipsnyje po sprendimu apie sprendimo skirti baudą panaikinimu
minimi ne teismo motyvai, o leidyklos, reklamavusios vaikams alkoholį direktorės
pranešimo spaudai fragmentai. Taigi, kad įnešti kiek aiškumo tai pasakysiu, kad
teismas savo sprendimą motyvavo ne tuo, kiek tos pasakos daro ar nedaro reklaminio
poveikio vaikams, o tuo, kad vaikams negalima parduoti alkoholio, todėl tų
pasakų negalima laikyti reklama. O čia tai bent „sprendimuks“, kaip šiauliečiai
pasakytų. Tai va mielieji internautai, nuo šiol interneto platybėse galite
raginti ką nors su kuo nors fiziškai susidoroti ir dėl to nukentėti
neturėtumėt, nes pasak teismo išaiškinimo jei reklamuojama veika yra draudžiama
įstatymu tai pats reklamos faktas ar skatinimas jau paneigiamas.
Dar įdomiau, kad teismas vis tik paprašė psichologų pateikti
išvadas apie tai ar knygelės su miško pasakomis turinys (http://blaivus.blogspot.com/2012/01/seimo-nariu-etamasausko-ir-kmasiulio.html)
iš tiesų laikytinas reklama ir galėtų padaryti žalą vaikų psichikai. Ir
psichologai atsakė, kad taip, tai laikytina reklama ir žalinga informacija
vaikams. Tačiau teismas, pats paprašęs specialistų išvadų, nusprendė nekreipti
dėmesio į tas išvadas.
Manau, kad jau be ironijos teisingas yra užrašas po
departamento direktoriaus nuotrauka, teigiantis, kad straipsnį rengę
žurnalistai yra „APAKĘ“. Iš tikrųjų reikia būti aklam ir kurčiam, kad nematyti,
kas darosi su Lietuvos vaikais, kaip keičiasi jų elgesys, kiek jų yra geriančių
ir kitaip rizikingai besielgiančių. Teisingai pastebėta, kad ir lietuvių
tautosakoje paminimas gėrimas, tačiau pasakose vargiai rasit receptūras, kaip
gydomasi alkoholiu, kaip jis gaminamas ir pan. Ir vargiai ar tokias pasakas
mūsų senoliai skaitydavo darželinio amžiaus vaikams.
Nepasivarginta pasakyti ir tai, kad departamentas tyrimą
pradėjo po iš gyventojų gauto pranešimo apie knygos turinį. Pagrūmojama
departamentui dėl to, kad jis atseit nepastebi alkoholio reklamos Simpsonuose,
internete ir pan. Tik būtų įdomu, ką laikraštis rašytų tuomet, kai baudos už
tokią reklamą iš tiesų būtų paskirtos? Neabejoju, kad komentaras būtų panašus,
kad tai žodžio laisvės suvaržymas, cenzūra užsiiminėjimas niekais ir pan. O dėl
Simpsonų tyrimas vis tik buvo (http://vz.lt/straipsnis/2011/04/19/Del_isgalvoto_alaus_reklamos_Lietuvoje_pristabdyta_Sim2),
tik žurnalistams juk nebūtina domėtis detalėmis.
Reziumuojat žurnalistų, rašytojų ir kitų „išmanančių“ vaikų
psichologiją teiginius: alkoholio reklama nemoko vaikų gerti, pasakos su
geriančiais ir girtais herojais, verdančiais itališką samanę, nemoko vaikų gerti,
žemos alkoholio kainos neskatina vaikų gerti, pardavimas nepilnamečiui
neskatina vaikų gerti, girti tėvai neskatina vaikų gerti ir t.t. galima daryto
išvadą, kad Lietuvoje vaikai ir negeria, nes čia niekas neskatina jų to daryti.