Ežiukų istorija tęsiasi

Šiandien dienraštyje „Respublika“ išspausdintas piktdžiugiškas straipsnis, kurio antraštėje teigiama neva girtą ežiuką nubaudusi kontora apsijuokė. Kadangi straipsnis apie literatūra, tai nepraleisiu progos paminėdamas seną lietuvišką tautosakos išminti, kad juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.

Žurnalistė, rengusi straipsnį, nepasivargino parašyti, kad tai pirmos instancijos teismo sprendimas, ir kad tas sprendimas neabejotinai bus skundžiamas aukštesnės instancijos teismui. Žurnalistė taip pat nepasivargino paminėti ir teismo sprendimo motyvacijos, kuri švelniai tariant yra keistoka. Straipsnyje po sprendimu apie sprendimo skirti baudą panaikinimu minimi ne teismo motyvai, o leidyklos, reklamavusios vaikams alkoholį direktorės pranešimo spaudai fragmentai. Taigi, kad įnešti kiek aiškumo tai pasakysiu, kad teismas savo sprendimą motyvavo ne tuo, kiek tos pasakos daro ar nedaro reklaminio poveikio vaikams, o tuo, kad vaikams negalima parduoti alkoholio, todėl tų pasakų negalima laikyti reklama. O čia tai bent „sprendimuks“, kaip šiauliečiai pasakytų. Tai va mielieji internautai, nuo šiol interneto platybėse galite raginti ką nors su kuo nors fiziškai susidoroti ir dėl to nukentėti neturėtumėt, nes pasak teismo išaiškinimo jei reklamuojama veika yra draudžiama įstatymu tai pats reklamos faktas ar skatinimas jau paneigiamas.

Dar įdomiau, kad teismas vis tik paprašė psichologų pateikti išvadas apie tai ar knygelės su miško pasakomis turinys (http://blaivus.blogspot.com/2012/01/seimo-nariu-etamasausko-ir-kmasiulio.html) iš tiesų laikytinas reklama ir galėtų padaryti žalą vaikų psichikai. Ir psichologai atsakė, kad taip, tai laikytina reklama ir žalinga informacija vaikams. Tačiau teismas, pats paprašęs specialistų išvadų, nusprendė nekreipti dėmesio į tas išvadas.

Manau, kad jau be ironijos teisingas yra užrašas po departamento direktoriaus nuotrauka, teigiantis, kad straipsnį rengę žurnalistai yra „APAKĘ“. Iš tikrųjų reikia būti aklam ir kurčiam, kad nematyti, kas darosi su Lietuvos vaikais, kaip keičiasi jų elgesys, kiek jų yra geriančių ir kitaip rizikingai besielgiančių. Teisingai pastebėta, kad ir lietuvių tautosakoje paminimas gėrimas, tačiau pasakose vargiai rasit receptūras, kaip gydomasi alkoholiu, kaip jis gaminamas ir pan. Ir vargiai ar tokias pasakas mūsų senoliai skaitydavo darželinio amžiaus vaikams.

Nepasivarginta pasakyti ir tai, kad departamentas tyrimą pradėjo po iš gyventojų gauto pranešimo apie knygos turinį. Pagrūmojama departamentui dėl to, kad jis atseit nepastebi alkoholio reklamos Simpsonuose, internete ir pan. Tik būtų įdomu, ką laikraštis rašytų tuomet, kai baudos už tokią reklamą iš tiesų būtų paskirtos? Neabejoju, kad komentaras būtų panašus, kad tai žodžio laisvės suvaržymas, cenzūra užsiiminėjimas niekais ir pan. O dėl Simpsonų tyrimas vis tik buvo (http://vz.lt/straipsnis/2011/04/19/Del_isgalvoto_alaus_reklamos_Lietuvoje_pristabdyta_Sim2), tik žurnalistams juk nebūtina domėtis detalėmis.

Reziumuojat žurnalistų, rašytojų ir kitų „išmanančių“ vaikų psichologiją teiginius: alkoholio reklama nemoko vaikų gerti, pasakos su geriančiais ir girtais herojais, verdančiais itališką samanę, nemoko vaikų gerti, žemos alkoholio kainos neskatina vaikų gerti, pardavimas nepilnamečiui neskatina vaikų gerti, girti tėvai neskatina vaikų gerti ir t.t. galima daryto išvadą, kad Lietuvoje vaikai ir negeria, nes čia niekas neskatina jų to daryti.

(http://www.15min.lt/naujiena/pinigai/lietuvos-naujienos/teismas-vilniaus-degtine-pagristai-nubausta-uz-svaigalu-su-bruce-o-williso-atvaizdu-reklama-194-133148