Sulaukėm dar vienų švenčių. Kad ir gąsdinti dar viena apokaliptine
pasaulio pabaiga viltingai laukiam užgimimo šventės. Nors ir negalėdami to
racionaliai paaiškinti kažkur giliai širdyje tikimės, kad šventės bus tas lūžio
taškas, nuo kurio keisimės patys, keisis mus supantis pasaulis ir žinoma į
gerą. Kaip ir kiekvienais metais pabudę Šv. Kalėdų ar Naujųjų Metų rytą su
ilgesiu pagalvojam, kad praėjo dar vieni metai, o lūžis taip ir neįvyko.
Vis laukiam, kol kažkokias stebuklingas permainas pažadės
mūsų politikai. Laukiam, kol padidės alga, paskui laukiam, kad padidėtų pensija.
Kai nesninga laukiam, kad pradėtų snigti, kai sninga laukiam, kad nustotų... Laukiam...
Kai nesulaukiam pykstam ir bandom nuskandinti savo pyktį išleisdami paskutinius
pinigus beverčiams pirkiniams ar bandom nuskandinti užgerdami per kalėdinį
išpardavimą pigiai nupirktu vynu ar kitu gėrimu, kuris pasak liaudies išminties
turėtų padėti užsimiršti. Pagirios būna dar baisesnės, pinigų neatsirado
daugiau, nuo taurių gėrimų visai netauriai skyla galva, daiktai nepatenkina
bendravimo poreikio...
Greta to kiekvienas esam pastebėję, kad kartais tikrai
stebuklingais atrodo visiškai maži dalykai, menkos smulkmenos, kurios sušildo,
sugraudina, priverčia nusišypsoti, prisiminti tai prieš užmiegant po sunkios
dienos... Dažniausiai tos smulkmenos nieko nekainuoja.
Dažnai švenčių proga linkim vienas kitam sveikatos. Neretai
sveikatos kainą suprantam tik jos netekę. Kaip visada teisinamės, kad nebuvo
laiko rūpintis sveikata, nes reikėjo nuveikti tūkstančius kitų svarbių darbų,
kurie paradoksalu, tačiau nesuteikė nei pasitenkinimo, nei sveikatos, nei
nusiraminimo. Dažnai įsivaizduojame, kad sveikai gyvenantys žmonės yra
kankiniai, kurie labai kankinasi ankstėliau pakilę darydami mankštą, manom, kad
tie žmonės nepatiria gyvenimo džiaugsmo nes nenusigeria, neprisirūko ar
neprisiryja. Kai pažiūriu į sveiką gyvenseną savo kasdienybe pavertusius
žmones, jų veide nematyti nei skubėjimo, nei pykčio nei juo labiau kankinančio
nuobodulio. Vos susidūrę su sunkumais tie žmonės priima tai ne kaip bausmę, o
kaip iššūkį ir stimulą tobulėti.
Jei paklausti žmogaus kokios jam asmeniškai reikia valstybės
programos, kad pradėti keistis ir daugiau dėmesio skirti sveikatai,
artimiesiems, dvasiniams, o ne materialiniams dalykams, dauguma atsako, kad
nereikia jokios programos. O paklausti kodėl vis tik neranda laiko
išvardintiems dalykams, teigia, kad neturi valios. Tik ko gero, kad valia čia
mažiausiai kuo dėta. Visuomet gyvenę taip, kad ne saugojom, o gadinom savo
sveikatą mes tiesiog bijom pokyčių. Vargina mintis, kad sveika gyvensena gali
tapti kančia ir nuobodybe. Ir taip įdomu stebėti vis tik išdrįsusius... Nė
vienas nebenori grįžti atgal ir net jei kartais pritrūksta įgūdžių ir valios
išlaikyti sveikos gyvensenos įpročius, pirmai progai pasitaikius ir vėl stengiamasis
sugrįžti prie sveiko gyvenimo būdo.
Daugelį gąsdinusi ir neraminusi pasaulio pabaiga taip ir
neatėjo, tik ar susimąstom, kad savo gyvensena mes nuolat artinam savo asmeninę
pasaulio pabaigą ir tik nuo mūsų priklauso kada ji ateis ir ar iki to būsim
spėję pasimėgauti ne kančia, o sveikata, ne daiktais, o dvasinėmis praktikomis
ar pilnavertišku bendravimu su savo artimaisiais.
Noriu palinkėti šiemet tiesiog išdrįsti įveikti bent vieną
savo asmeninę baimę. Visai nesvarbu ar tai bus baimė įlįsti ryte į šaltą dušą,
ar tai bus baimė pasimelsti nes gali būti pajuoktas, ar tai bus baimė šias
šventes sutikti be alkoholio, nes nebus ką veikti ir kaip atsipalaiduoti, ar
tai bus baimė išbandyti vegetarišką gyvenimo būdą. Kiekviena įveikta baimė jums
suteiks daugiau pasitikėjimo savimi ir jokiais pinigais neįkainojamą dovaną –
sveikatą.
Būkit drąsūs ir sveiki ateinančiais 2013 – aisais Sveikatingumo
metais.