Lapkričio 7 dieną
internetiniame portale delfi.lt buvo išspausdintas Dr. Linos Darulienės,
advokatų kontoros „Tark Grunte Sutkiene” partnerės ir Indrės Burbulytės iš
Advokatų kontoros „Tark Grunte Sutkiene” advokato padėjėjos komentaras „Naujasis tabako
reguliavimas – lenktynės su Europa“. Straipsnyje deklaruota jog straipsnis
yra parengtas advokatų kontoros „Tark Grunte Sutkiene” teisininkų, dirbančių
prekių ženklinimo, konkurencijos, ES reguliavimo, ginčų sprendimo srityse bei teikiančių paslaugas Lietuvoje veiklą
vykdantiems tabako gamintojams ir platintojams.”( http://verslas.delfi.lt/business/komentaras-naujasis-tabako-reguliavimas-lenktynes-su-europa.d?id=59926451).
Labai logiška, kad toks tabako gamintojų ir platintojų interesus
atstovaujančių advokatų parengtas lobistinis straipsnis pasirodo būtent tuomet,
kai Seimas turi apspręsti dėl siūlomų LR Tabako kontrolės įstatymo pataisų.
Todėl būdamas Pasaulio sveikatos organizacijos bendradarbiaujančio centro[i],
kurio vienas iš sutartinių tikslų yra talkinti Pasaulio sveikatos organizacijai
įgyvendinant Tabako kontrolės pagrindų konvenciją, vadovu laikau savo pareiga
sureaguoti ir pareikšti savo nuomonę dėl išsakytų teiginių apie tabako
kontrolę.
Pirmiausia norėčiau priminti,
kad Lietuva, kaip beje ir Europos Sąjunga, 2004 metais yra ratifikavusi
Pasaulio sveikatos organizacijos tabako kontrolės pagrindų konvenciją.
Teisininkams derėtų žinoti, kad nors šis dokumentas ir nėra tiesioginio teisinio
taikymo dokumentas, jame įvardintos priemonės turi būti perkeltos į nacionalinius
teisės aktus, ir vis tik šis dokumentas
ratifikavusiai šaliai yra privalomas (http://www.who.int/fctc/en/)[ii].
Konvencijoje labai aiškiai nurodoma koks
turėtų būti ratifikavusios šalies ir tabako pramonės santykis. Nors delfi.lt
komentare teisininkai išsakė savo nuomonę, kad „Be to, teisinis reguliavimas turi būti suderinamas su jau
egzistuojančia teisine sistema, nustatyti proporcingus suvaržymus verslui bei
leisti išsaugoti skirtingų interesų pusiausvyrą.“, konvencijos 5.3
straipsnyje teigiama, kad „Nustatydamos ir įgyvendindamos savo sveikatos politikos kryptis, susijusias
su tabako kontrole, Šalys pagal savo nacionalinę teisę stengiasi apsaugoti jas
nuo komercinių ir kitų tabako pramonės interesų.“ Ši nuostata labai aiškiai rodo, kad šalys privalo ne saugoti skirtingų interesų pusiausvyrą, o ginti savo
tabako kontrolės politiką nuo tabako pramonės interesų.
Itin neatitinkančiu
tikrovės derėtų laikyti šį advokatų teiginį: ” Be
to, tabako gaminių gamintojai ir pardavėjai sumoka į valstybės biudžetą
milijardines sumas per akcizo ir pelno mokesčius, kurių pagalba valstybė
sprendžia daugybę socialinių ir ekonominių šalies problemų.“. Derėtų žinoti, kad tabako gamintojai realiai patys
sumoka tik pelno mokestį ir su darbuotojų darbu susijusius sodros ir kitus
mokesčius. Pvz. Philip Morris Baltic, užimanti didžiausią Lietuvos tabako
gaminių rinkos dalį, 2011 metais į
valstybės biudžetą pervedė apie 340 milijonų litų, o tai yra labai toli nuo
minimų milijardų. Visi kiti (tabako akcizai ir PVM) yra sumokami vartotojo,
t.y. pirkėjo, nes yra įskaičiuoti į galutinę prekės kainą. Todėl didžiausi
biudžeto rėmėjai yra iš esmės ne tabako gamintojai, o Lietuvos gyventojai,
tuo tarpu užsienio kapitalo įmonės (o tabako gamintojai visi ir yra ne Lietuvos
įmonės) Lietuvai sumoka tik pelno mokestį, tačiau patį pelną išveža iš
Lietuvos, tokiu būdu šalis pati turi tvarkytis su sukeliamomis sveikatos
pasekmėmis iš kurių uždirba užsienio bendrovės. Todėl advokatų teiginys, kad
tabako pramonė prisideda prie valstybės ekonomikos gerovės yra visiškai
nepagrįstas.
Patys teiginiai
apie tai, kad Lietuva neva siekia užbėgti už akių Europos direktyvoms ir
siūlomai tabako kontrolės politikai prasilenkia su tikrove. Lietuva ne tik
neskuba aplenkti, tačiau reikšmingai atsilieka nuo daugelio Europos valstybių.
2010 metų Tabako kontrolė skalėje, kurią skaičiuoja žymiausi Europos tabako
kontrolės ekspertai, Lietuva iš 30
vertintų šalių buvo 22 vietoje[iii].
Vertinant konkrečiais tabako kontrolės priemones, tokias kaip tabako gaminių
žymėjimas ir tabako gaminių akcizų didinimas Lietuva yra tarp labiausiai atsiliekančių Europos šalių, nes
derantis su ES dėl tabako akcizo didinimo yra tarp tų šalių, kurios
išsireikalauja ilgiausių pereinamųjų laikotarpių akcizo didinimui ir neretai
tampa kliuviniu ir kitoms ES valstybėms nes sukelia realią grėsmę sustabdyti
šių akcizų didinimą ir kitose ES šalyse. Vertinant tabako gaminių žymėjimą, reikia
pastebėti, kad ES dar 2005 metais
patvirtino vaizdinių įspėjimų apie žalą sveikatai katalogą[iv],
kurį buvo rekomenduojama taikyti šalyse narėse. Taigi Lietuva turėjo net 7 metus šiai rekomendacijai įgyvendinti, tačiau to
padaryti nesugebėjo. Todėl teiginiai, kad dabartiniai siūlymai yra
užbėgimas už akių visomis prasmėmis prasilenkia su realybe. Be to konvencijos,
kurią Lietuva yra ratifikavusi 11.1 straipsnyje teigiama, kad įspėjimai apie
žalą sveikatai ant tabako pakuočių „ turi sudaryti 50 proc. arba daugiau, bet ne mažiau kaip 30 proc.
pagrindinio matomo ploto, gali būti paveikslėlio ar piktogramos formos arba
juose gali būti paveikslėlių ar piktogramų.“ Taigi Lietuva
niekaip nenusižengia tarptautiniams įsipareigojimams teikdama naujus siūlymus
tabako kontrolės srityje.
Tabako
pramonės samdomų teisininkų rašte teigiama, kad „Visuotinai pripažįstama, kad bet kurio reguliavimo
pakeitimas turi būti pagrįstas ne teoriniais apsvarstymais, kad „gal bus
geriau“, o konkrečiais duomenimis ir įrodymais, kad numatyti suvaržymai tikrai
prisidės prie tikslų pasiekimo, o ne virs dar viena papildoma reguliacinė našta
verslui.“ Tačiau nepateikiama jokių nuorodų kur toks „visuotinis
pripažinimas“ yra įtvirtintas. Dar daugiau, tabako gamintojai šalis nuolat stengiasi įtraukti į ydingą praktiką,
kuomet valstybė privalo už mokesčių mokėtųjų pinigus įrodinėti privačių
kompanijų keliamą žalą ir tik tuomet gali taikyti ribojančią praktiką.
Skirtingai nei teisininkų teiginius apie „visuotinai“ pripažįstamus reguliavimo
principus, tabako žala iš tiesų yra visuotinai pripažinta ir šis pripažinimas
yra patvirtintas Tabako kontrolės pagrindų konvenciją priėmusių Jungtinių tautų
narių šalių parašais. Konvencijos preambulėje teigiama: „pripažindamos, kad moksliniais tyrimais nedviprasmiškai įrodyta, jog tabako vartojimas
ir priverstinis kvėpavimas tabako dūmais sukelia mirtį, ligas bei neįgalumą, ir
kad nuo rūkymo bei kitų tabako gaminių vartojimo pradžios iki jo sukeltų ligų
pradžios esama tam tikro laiko tarpo,
taip pat
pripažindamos, kad cigaretės ir kai kurie kiti tabako turintys
gaminiai yra sukurti taip, kad sukeltų ir palaikytų priklausomybę, kad daugelis
iš juose esančių junginių ir jų dūmai yra farmakologiškai aktyvūs, toksiški,
mutageniški bei kancerogeniški, ir kad priklausomybė nuo tabako svarbiausiose
tarptautinėse ligų klasifikavimo sistemose išskiriama kaip atskiras sutrikimas,...“
Jau
diskutuojant apie tabako gaminių
sudedamąsias dalis tabako gamintojai išsakė norą, kad pirmiausia valstybės
įrodytų tabako gaminių sudedamųjų dalių žalą ir tik tuomet uždraustų tokių
sudedamųjų medžiagų naudojimą. Tačiau tokie siūlymai iš esmės prieštarauja bet kokiai vartotojų apsaugos logikai,
nes bet kokia prekė ar produktas pirmiausia turi būti saugūs ir tik tada gali
būti pateikiami vartotojui. Tokiu atveju tabako gamintojai pirmiausia turėtų įrodyti, kad jų naudojami tabako
gaminių priedai ir jų degimo produktai yra nepavojingi ir tik tokiu atveju
turėtų gauti teisę juos naudoti. Tačiau tabako gamintojams pakanka nuovokos
suvokti, kad tokių tyrimų jie niekada negalės atlikti ir tokių įrodymų nepateiks.
Pirmiausia dėl to, kad niekas neleis atlikti toksinių eksperimentų su gyvais
žmonėmis. Vadinasi ir leidimo naudoti priedus tabako gaminiuose gauti būtų
neįmanoma. Analogiška situacija pateikiama ir delfi.lt išspausdintoje
teisininkų nuomonėje, kuomet valstybė stumiama į nesibaigiantį ginčą, kuomet
liepiama pateikti įrodymus apie priemonių (šiuo atveju apribojimų ar
informacijos pateikimo ant pakuočių) efektyvumą kuomet tos priemonės dar nėra
įgyvendintos. Vadinasi ir įrodymų konkrečioje šalyje nėra ir negali būti. Tokiu
atveju visuomenės sveikatos praktikoje vadovaujamasi kitų šalių praktika ir jos
moksliniu įvertinimu. O mokslinio pagrindimo tabako gaminių prieinamumo
apribojimo efektyvumui ar vaizdinių įspėjimų apie žalą sveikatai efektyvumui
pagrįsti kitose šalyse yra daugiau nei pakankamai[v][vi].
Kalbant apie Lietuvos išsišokimą draudžiant prekiauti
tabako gaminiais tiesiogiai prieinamu būdu taip pat nederėtų, nes būtent tokia
priemonė yra įvardinta konvencijos 16.1 straipsnio b dalyje, kurioje kalbama
apie priemones, mažinančias tabako gaminių prieinamumą nepilnamečiams.
Teisininkų rengtame straipsnyje teigiama, kad „Atsižvelgiant į šiuos principus, kyla
klausimas, ar prieš siūlant keisti jau egzistuojantį reguliavimą įstatymo
projekto autoriai pabandė išsamiai įvertinti, kaip esantys draudimai paveikė
žmonių apsisprendimą rūkyti. Ar yra duomenų, kad šiuo metu galiojantys
ribojimai yra nepakankami? Ar pateikti duomenys, kad naujieji siūlymai tikrai
pasieks iškeltus tikslus? Deja, aiškinamosios įstatymo projekto raštuose yra
tik deklaruojamas naujo reguliavimo efektyvumas nebandant jo argumentuotai
pagrįsti.“
Atsakant į šiuos teiginius reikia pastebėti, kad Lietuvoje jau daugelį metų
vykdoma gyventojų gyvensenos ir rizikos veiksnių (taip pat ir rūkymo) stebėsena
tiek suaugusiųjų tiek vaikų grupėse. Būtent epidemiologiniai duomenys ir
leidžia spręsti kiek pakankamos ar nepakankamos egzistuojančios tabako kontrolės
politikos priemonės, bei kaip keičiasi gyventojų elgsena atsižvelgiant į
taikomas priemones. Tai, kad esamos priemonės yra nepakankamos rodo vis dar
labai didelis rūkymo paplitimas vaikų grupėje, nemažėjantis rūkymo paplitimas
moterų grupėje[vii][viii]. Tai, kad priemonės yra
nepakankamos rodo ir augantys pačių tabako gamintojų pelnai bei gebėjimas
samdyti brangias teisines paslaugas, siekiant paveikti tabako kontrolės
politikos formuotojų nuomonę. Be to teisininkai
pateikinėdami kaltinimus nepakankamu priemonių pagrįstumu įstatymo pataisų
rengėjams, patys nepateikia jokių šaltinių ir nuorodų, kurios leistų daryti
išvadas, kad siūlomos priemonės yra neefektyvios.
Teisininkų
teigimu „Pastebėtina, kad nepriklausomai
nuo to, kad tabako gaminių reklama jau kurį laiką draudžiama, prekių ženklai
kaip nuosavybės forma niekada nebuvo ribojama. Didinant įspėjamiesiems
teigiamas skiriamą minimalų plotą, automatiškai yra silpninimas teisėtai
naudojamas prekių ženklas ir gaminių dizainas. Tokie veiksmai automatiškai
atsilieps šios nuosavybės kainai rinkoje, dėl ko gamintojai turėtų patirti
nuostolių. Kaip jau suprantama, tokių nuostolių kompensavimo mechanizmo
pakeitimai nenumato.“ Atsakant į tai, pastebėtina, kad de facto prekių ženklai kaip nuosavybės forma jau seniai yra
ribojami. Jau vien įspėjamųjų užrašų baltame fone su baltu rėmeliu uždėjimas
ant tabako pakuotės pakeitė jos dizainą, kuris neabejotinai buvo registruotas
kaip prekės ženklas, nes prekės ženklas yra ne tik tabako gaminio ar gamintojo
pavadinimas[ix]. Taigi, teigti, kad nauji
reikalavimai yra kaip nors teisiškai labiau nepagrįsti nėra jokio pagrindo. O komentuojant teiginius apie tabako
gamintojų nuostolius tenka sutikti su teisininkais, tačiau reikia pridurti, kad
galutinis tabako kontrolės tikslas yra pasiekti, kad žmonės visiškai nustotų
vartoti tabako gaminius, tokiu atveju tabako gamintojai patirtų didelius
nuostolius ir visiškai bankrutuotų. Šį siekinį puikiai suvokia visos
konvenciją ratifikavusios šalys ir tai yra savaime suprantamas galutinis
tikslas labai aiškiai įvardintas ir paskutinėje Pasaulinėje tabako kontrolės
konferencijoje. [x]
Taigi jokių nuotolių atlyginimo valstybės ir neprivalo numatyti, priešingai
valstybės turėtų galvoti apie teisinius mechanizmus, kurie leistų pareikalauti
atsakomybės ir nuostolių atlyginimo iš tabako pramonės už prarastus
produktyvius gyvenimo metus, gydymo išlaidas ir nesavalaikes mirtis.
Galiausiai
reikia pastebėti, kad visas dokumentas yra parengtas žmonių, kad ir
kvalifikuotų teisininkų, tačiau neturinčių jokios kompetencijos tabako
kontrolės klausimuose, todėl daugelis pasaulyje žinomų ir mokslu pagrįstų
efektyvių tabako kontrolės priemonių yra kvestionuojamos, bandant sukelti
abejones jų pagrįstumu ir efektyvumu.
Paskutinės
pastraipa, kurioje labai konkrečią tabako kontrolės sritį bandoma prilyginti
vadovavimo sričiai ir pateikiami sunkiai suprantami praaiškinami išvedžiojimai
su teorinėmis išvestinėmis formulėmis, kurios neturi visiškai jokio ryšio su
labai aiškiai apibrėžta sritimi[xi].
Apibendrinant
galima pasakyti, kad minėta publikacija turėtų būti vertintina išskirtinai kaip
lobistinė ir sąmoningai atstovaujanti tabako kompanijų interesus, nuo kurių PSO
Tabako kontrolės pagrindų konvenciją ratifikavusi Lietuva įsipareigojo saugotis.
Straipsnyje pateikiami melagingi ir tikrovės neatitinkantys teiginiai nedaro
garbės teisės išsilavinimą turinčioms straipsnio autorėms, kurios savo
profesinį prestižą aukoja manipuliatyviai gindamos tabako gamintojų interesus.
Pagarbiai,
LSMU
MA VSF Sveikatos tyrimų instituto, PSO bendradarbiaujančio centro vadovas
doc.
dr. Aurelijus Veryga
