Ilgai kaupti koziriai paleidžiami į žaidimą

Nuspėti, kad prasidės masinė isterija dėl artėjančio alkoholio reklamos draudimo buvo galima jau tada, kai sprendimas uždrausti alkoholio reklamą nuo 2012 metų buvo priimtas Seime. Tiems, kurie galbūt nelabai prisimena tuomet vykusias batalijas dėl alkoholio reklamos apribojimo dienos metus televizijoje ir radijuje, vertėtų priminti, kad visišką reklamos draudimą pasiūlė patys alkoholio gamintojai, mainais į reklamos apribojimo atidėjimą. Tuomet buvo tikimasi, kad pritarus visiškam reklamos draudimui Seimo nariai patikės alkoholio gamintojų geranoriškumu ir apsispręs dar kelis metus neriboti alkoholinių gėrimų reklamos dienos metu. Matyt buvo tikimasi, kad likus reklamai bus lengviau įtikinti, kad jos nereikia drausti. Kaip sakoma „norėjom, kaip geriau, o išėjo kaip visada“... Po ilgų diskusijų alkoholinių gėrimų reklama vis tik buvo apribota dienos metu, tačiau įstatyme išliko ir nuostata dėl visiško jos draudimo nuo 2012 metų.

Puikia suprasdami situacijos rimtumą ir tai, kad didelė dalis visuomenės pritaria alkoholinių gėrimų reklamos draudimui, alkoholio gamintojai pradėjo sistemingą pasiruošimą naujam informaciniam karui. Tokiame kare labai svarbu užsitikrinti nepriekaištingą reputaciją ir įtikinti visuomenę bei politikus savo geranoriškumu. To siekdami Lietuvos aludariai pradėjo „socialinės reklamos“ kampaniją – „už jaunimo saviraišką be alkoholio“. Kodėl žodžius socialinė reklama parašiau kabutėse? Ogi dėl labai paprastos priežasties. Tai nėra socialinė reklama, tai yra Lietuvos aludarių reklama, kuria siekiama pasigerinti vis labiau neigiamą alkoholio pramonės įvaizdį visuomenėje, kuri pavargo nuo jų vykdomos jaunimo girdymo politikos. Tam, kad „geri darbai“ neliktų nepastebėti, aludarių draugai pasirūpino, kad visas šitas farsas dar būtų įvertintas kaip socialiai atsakingos pramonės veikla. Tam, kad suvokti kiek tai rimta, siūlau vieną citatą iš Philip Morris dokumento, kuriame teigiama: „Atsižvelgdami į mums priešišką įstatyminį klimatą regione, mes turime galimybę pagerinti tabako pramonės įvaizdį visuomenėje vykdydami jaunimo rūkymą smerkiančias programas.Philip Morris International Corporate Affairs Latin America, 1993“. Ir iš tiesų nė žodžio apie vartojimo mažinimą, tik apie įvaizdį... Turint galvoje, kad alus ir sidras yra populiariausi nepilnamečių gėrimai reikia tik įsivaizduoti, ką reikštų, jei jaunimas staiga nustotų vartoti alkoholį. Aludariams tai reikštų milžiniškus praradimus, su kuriais jie tikrai nenorėtų susitaikyti.

Sekantis ilgai brandintas „koziris“ yra parama sportui. Tik ji yra praktiškai niekinė įvertinant tai, kokį reklamos kiekį gauna aludariai apklijavę sportininkų marškinėlius savo atributika. Jei aludariams tektų už tai mokėti kaip už reklamą, neabejotinai jie tokio rėmimo atsisakytų, nes nesugebėtų už ją sumokėti. Vadinasi net ir simboliškai parėmus sportą, skyrus jam kelis milijonus litų, galima gauti reklamos už šimtus milijonų litų. Ir tai tikrai puikiai apskaičiuota ekonominė logika, kuria pasižymi visas sėkmingai veikiantis verslas. Tačiau sporto rėmimas turi ne tik reklamos prasmę, parama yra tas „koziris“ kuris nuolat pateikiamas kai pradedama kalbėti apie reklamos apribojimus.

Na ir trečiasis „koziris“ neabejotinai yra alkoholio gamintojų ženklais apstatytos kavinės, lauko aikštelės ir t.t. Šis „šlamštas – materialinis turtas“ taip pat bus pateiktas, kaip didžiulis indėlis į Lietuvos aplinkos gražinimą, turizmo infrastruktūros kūrimą ir kt.

Galbūt tų kozirių bus ištraukta ir daugiau, bet jau dabar aišku, kad alkoholio gamintojai elgiasi apdairiau ir, žinodami priešišką visuomenės nusistatymą jų atžvilgiu, viską stengiasi daryti svetimomis rankomis. Jau dabar spaudoje kalba reklamos gamintojai ir transliuotojai, jau dabar teigiama, kad tai bus reklamos transliuotojų diskriminacija, kad laimės kitų šalių transliuotojai ir kt. Labai apdairiai nutylima apie pačią alkoholio pramonę.

O alkoholio pramonė ne visur apskaičiavo savo veiksmus. Tie patys aludariai, nuolat kalbėdami apie socialinę atsakomybę ir savireguliaciją nespėja mokėti baudų ir neišeina iš teismų už gėrimų reklamos pažeidimus.Paskutinis atvejis papiktinęs ne įstatymo prižiūrėtojus, bet ir pačią visuomenę, buvo aludarių reklamai naudotas vienuolio įvaizdis, o patys aludariai, vengdami konflikto su visuomene nedelsiant pareiškė, kad sustabdys šią reklamą, nors po pažadų vienuolio su alaus taure atvaizdas dar ilgai puikavosi reklaminiame stende palei kelią Vilnius – Kaunas.

Pramonė „kruvinais nagais“ stengiasi įrėžti savo prekių ženklus vietose, kurios blogiausiu atveju būtų nebeliečiamos. Ne šiaip sau taip stengtasi Klaipėdos areną pavadinti „Švyturio“ vardu. Prieš tai tokios ambicijos buvo rodomos Kaune.

Spaudoje buvo paskelbta ir apie "Carlsberg Group" viceprezidento vizitą pas Lietuvos Ūkio ministrą ir jo pasisakymus apie tai, kad alkoholio reklamos draudimas būtų griežčiausias ES ir matyt „neproporcingai pažeistų“ verslą. O gal šitie „Lietuvos verslo“ gelbėtojai tiesiog tegul kraustosi į draugiškesnes šalis ir nesidaro pinigų iš Lietuvos žmonių girdymo. Labai keista girdėti, kad viena labiausiai prasigėrusių šalių Europoje alkoholio gamintojų, besikraunančių milijonus iš šalies problemų, yra kaltinama tuo, kad bando tvarkytis ir tas problemas spręsti.

Kalbant apie prasidėjusią kampaniją žiniasklaidoje, reikia pasakyti, kad nieko naujo. O seną įprotį meluoti ir skleisti dezinformaciją tiek alkoholio gamintojai, tiek žiniasklaida išsaugojo.

Dabar viešoji erdvė jau tvindoma kalbomis apie tai, kad Lietuva bus vienintelė valstybė Europoje, turinti tokį griežtą draudimą. Ką gi, melas – įprastas dalykas tokiuose reikaluose. Meluojama buvo nuolat. Prisiminkim vykusias diskusijas dėl tabako reklamos draudimo. Jei atsiverstumėm spaudą iki 2000 metų, ten rastumėm tas pačias žinutes, kaip tabako reklamos draudimas sužlugdys reklamos verslą, kaip bankrutuos laikraščiai ar televizijos, kaip reklamos draudimas pažeis konstituciją ir t.t. Sprendimas net buvo apskųstas Konstituciniam teismui ir jos sprendimas buvo pragaištingas tiek tabako, tiek alkoholio pramonei. Būtina pastebėti, kad įsigaliojus tabako reklamos draudimui sustojo grėsmingai augęs rūkymo paplitimas (ypač moterų tarpe, kurioms ir buvo skirta didžioji dalis reklamos). Turbūt nereikia sakyti, kad žiniasklaida po draudimo nebankrutavo... Dabar alkoholio reklamos draudimas tampa labiau norma nei išimtimi visame pasaulyje. Vadinasi, tą pradėjusios daryti šalys ne tik nenukentėjo, tačiau labai pasitarnavo, kaip geras pavyzdys kitoms šalims.

Panašūs kliedesiai buvo skleidžiami ir kalbant apie alkoholio reklamos apribojimą dienos metu. Buvo grasinama, kad komercinės Lietuvos televizijos išsikels į Latviją, kur tokių apribojimų nėra. Ir tiesą sakant gaila, kad to ir nepadarė... Stebint šiuo metu skelbiamus straipsnius (pvz. kovo 22 d.) „Lietuvos ryto“ dienraštyje išspausdintas straipsnis „Draudimų vėzdu – per savų galvas“ matyt „atsitiktinai“ atspausdintas sekančiame puslapyje po aludarių „socialinės reklamos“. Šiame straipsnyje teigiama, kad „net radikalioji Švedija leido reklamuoti silpnuosius alkoholinius gėrimus“, Danai „buvo priversti atšaukti draudimus“ ir t.t. Skaitant tokias rašliavas darosi bloga matant tendencingą tokių faktų interpretavimą. Kažin ar žurnalistai pasidomėjo kokiu būdu tokie „atšaukimai“ buvo pasiekti? Dar šiandien bendraujant su kitų šalių (ypač Skandinavijos) kolegomis, dirbančiais alkoholio kontrolės srityje, gavau labai aiškų patvirtinimą, kad alkoholio gamintojai taip pat kalba kiekvienoje šalyje. Kiekvienoje šalyje teigiama, kad apribojimai yra griežtesni nei kitur, kad tai nedaro garbės šaliai, žaloja verslą ir t.t. Žodžiu kiekvienoje šalyje taktika ta pati – pateikti tą šalį kaip išskirtinai kvailai besielgiančią kitų šalių kontekste. Taip pat reikia pasakyti, kad nė viena paminėta šalis apribojimų nesumažino savo noru. Tai buvo pasiekta pasitelkiant didžiulį viešą spaudimą iš alkoholio pramonės, t.y. taip pat, kaip šiuo metu daroma Lietuvoje. Be to didžiulis spaudimas yra kuriamas ne tik tose šalyse šantažuojant ir meluojant žiniasklaidoje, bet ir Europos komisijoje, kur alkoholio lobistai praleidžia tikrai ne mažiau laiko nei „galadauskai ir vilimai“ Lietuvos parlamente. Būtent tokio spaudimo dėka ir pasiekiama, kad šalys atsisakytų ilgus metus galiojusios ir neabejotinus rezultatus davusios alkoholio reklamos draudimo politikos. Be to reikia pasakyti, kad alkoholio pramonei kol kas nepavyko „susitvarkyti“ su Norvegija, kurioje galioja visiškas alkoholio reklamos draudimas nuo 1975 metų, o Norvegijos vaikai yra vieni mažiausiai vartojančių alkoholį visoje Europoje. Vadinasi reklamos draudimas yra įmanomas, jis veikia ir duoda rezultatų ir tai siutina gamintojus. Skirtingai nei teigiama „Lietuvos ryto“ straipsnyje, skandinavai nepasidavė. Jie aktyviai gina teisę į savo žmonių sveikatą, tačiau neretai atsitinka taip, kad jėgos ir finansiniai ištekliai yra labai nelygūs. Straipsnyje teigiama, jog „sėkmingi Europos šalių pavyzdžiai rodo, kad savireguliacija yra geriausia išeitis“. Labai įdomu tai girdėti, nes visos mokslinės studijos teigia, kad savireguliacija neduoda jokio efekto. Dar daugiau, augantis alkoholio vartojimas tarp Europos vaikų rodo, kad savireguliacija ne tik neduoda jokio efekto, bet yra labai rimtas stabdis motyvuojant dėl realių alkoholio kontrolės priemonių.

O dabar apie grasinimus. Jie jau girdėti, bet praėjus laikui ir juos pamiršus gali pasirodyti gąsdinantys. Aludarių atstovas jau pagrasino, kad jei reklama bus draudžiama, tai vėl „kentės“ sportas ir bus galima pamiršti aludarių kuriamas „socialines reklamas“. Aludariai paskubėjo sukurti makabrišką vaizdelį apie nuo alaus varyklų nukabinamus alaus gamybos bendrovių pavadinimus ir t.t. Puikiai žinoma, kad net ir visiškas tabako reklamos draudimas nedraudžia įmonės pavadinimo gamybos vietoje. Bet kam įdomu, juk geriau pagąsdinti, kad tikrai išsigąstų. O gąsdinimai kartais suveikia, juk buvusiam LRT generaliniam direktoriui K.Petrauskiui pagrasinus, kad nesušvelninus reklamos apribojimų nebus galima transliuoti futbolo čempionato, nes prieš varžybas bus reklamuojamas alus, parlamentarai išsigando, nors vėliau paaiškėjo, kad tai tebuvo akių dūmimas, mat jokios alaus reklamos nebuvo.

O dabar nuo pamąstymų prie faktų: nėra jokių abejonių, kad alkoholio reklama didina alkoholinių gėrimų vartojimą. Tą jau ne kartą pakartojo Pasaulio sveikatos organizacija. Praėjusių metų kovo mėnesį tą patvirtino ir „Europos alkoholio ir sveikatos forumo“, kuriame dalyvauja ir alkoholio gamintojai, mokslo grupė. Ši mokslininkų grupė patvirtino, kad alkoholio reklama skatina vaikus pradėti vartoti alkoholį anksčiau, o jau vartojančius paauglius paskatina vartoti alkoholį intensyviau (http://www.eurocare.org/library/latest_news/alcohol_advertising_influences_adolescents_alcohol_consumption_concludes_science_group_of_alcohol_and_health_forum ).

Ir jau visiškai pabaigai norėtųsi paklausti, gal galėtų kuris nors iš „svarbių užsienio investuotojų“, Lietuvos alkoholio gamintojų, reklamos transliuotojų, kūrėjų ir kitų reklamos draudimo oponentų paaiškinti kokia logika vadovaujamasi, kai siekiant mažinti alkoholinių gėrimų vartojimą jis reklamuojamas ir tam išleidžiami milijonai?

Ar tabako ir alkoholio pramonė tikrai yra labai svarbi Lietuvos ekonomikai?

Galbūt ir vėl būsiu apkaltintas lendantis ne į savo daržą, bet tiesiog nebegaliu ramiai klausytis nuolatinių tabako ir alkoholio gamintojų pasisakymų, kad jie yra labai svarbūs valstybei ir biudžetui kaip vieni svarbiausių mokesčių mokėtojų ir darbdavių. Tokia jų pozicija nuolat palaikoma verslo forumuose, ją labai aktyviai gina investuotojų forumas ir kitos asocijuotos verslo struktūros.

Niekada nestudijavau ekonomikos ir nežinau kiek mano pamąstymai bus ekonomiškai pagrįsti, bet pasvarstyti juk nedraudžiama.

Pirmiausia dėl didžiausių mokesčių mokėtojų statuso. Jei teisingai suprantu, tai ši pramonė sugalvojo pasivadinti didžiausiais mokesčių mokėtojais todėl, kad Lietuvos biudžetas kasmet iš tabako ir alkoholio akcizų surenka ~ 1,5 mlrd. litų. Tai iš tiesų labai reikšminga suma Lietuvos ekonomikai. Tačiau nesuprantu kuo čia dėti tabako ir alkoholio gamintojai. Juk akcizo mokestis yra įskaičiuotas į prekės kainą, kurią sumoka pirkėjas. Vadinasi akcizą už cigaretes ir alkoholį sumoka ne gamintojai, o tie, kurie perka jų gaminamas prekes. Vadinasi jei nebūtų perkamas tabakas ir alkoholis, pinigai vis vien būtų išleidžiami ir didžioji dalis jų vis tiek grįžtų į biudžetą vienokių ar kitokių mokesčių forma arba liktų cirkuliuoti vidaus rinkoje taip stimuliuodami kitų pramonės šakų vystymąsi. Žinoma, be akcizo yra ir kiti mokesčiai, tokie kaip PVM ir pelno mokestis. Tačiau ir vėl, jei teisingai suprantu PVM ir pelno mokestį moka ne tik tabako ir alkoholio gamintojai, bet ir visi kiti verslai. Grįžtant prie pelno mokesčio matyt teisinga būtų pastebėti, kad jis mokamas tuomet kai pelnas apskritai yra. O dabar prisiminkime kai kurių alkoholio gamintojų žinutes apie jų patiriamus nuostolius arbą apie skelbiamus „juokingus“, vos kelias dešimtis tūkstančių siekiančius pelnus. Reikia suprasti, kad tokiu atveju pelno mokesčio praktiškai nėra už ką ir mokėti. Be to būtina priminti, kad didelė dalis alkoholio pramonės ir vienintelė Lietuvoje veikianti tabako gamybos bendrovė nėra Lietuvos kapitalo įmonės. Vadinasi ir pelnas Lietuvoje nelieka, nebent jis yra investuojamas į verslo plėtrą, kas sėkmės atveju reiškia tikrą katastrofą visuomenės sveikatos atžvilgiu. Todėl apibendrinant galima pasakyti, kad akcizą sumoka pirkėjai, pelno mokestis nėra didelis, o pats pelnas didele dalimi palieka Lietuvą. Dar daugiau, prisiminkime „Alitos“ grasinimus, kad nesiėmus mažinti mokesčių alkoholiui bendrovė patirs dar didesnius nuostolius ir bus priversta atleisti dalį darbuotojų. Perfrazavus – valstybė negaus akcizų, o „Alita“ geriausiu atveju nepatirs nuostolių?... Na dar prisiminus šios įmonės privatizavimo istoriją ir priteistus sumokėti pinigus už nesąžiningą privatizacijos procesą norisi paklausti kur čia ta nauda valstybei?

Taigi, jei šios pramonės produktų vartojimas mažėja, pinigai išleidžiami kituose verslo sektoriuose (maisto, kultūros, turizmo ir pan.). Šie verslo sektoriai taip pat moka mokesčius ir ten taip pat dirba žmonės, o ne žirafos. Vadinasi tabako ir alkoholio verslų nykimas ne tik nenuskriaustų valstybės, nes gyventojai vis tiek išleistų pinigus, o juos išleidę nepatirtų žalos (ar patirtų mažesnę) sveikatai, bet toks išlaidų persiskirstymas leistų sutaupyti valstybei šviesos greičiu augančias sveikatos sistemos išlaidas.

Grįžtant prie tabako ir alkoholio gamintojų, kaip darbdavių, būtų įdomu suskaičiuoti, kiek darbuotojų buvo atleista toje pačioje tabako pramonėje maksimaliai automatizavus gamybos procesą. Automatizavimas šioje pramonėje yra esminis veiksnys, siekiant didinti gamybos pajėgumus ir sumažinti gamybos kaštus, nes tik tokiu atveju galima amortizuoti akcizų didinimo „daromą žalą“ gamintojams, nes brangstančios cigaretės ar alkoholis mažina vartojimą, o kartu ir gamintojų pajamas.

Esu įsitikinęs, kad sulyginus darbuotojų skaičių iki įmonių privatizavimo ir po jo, pamatytumėm, kad darbuotojų skaičius tik mažėjo. Vadinasi dėl gamybos proceso augo gamyba ir pardavimai, o su jais ir žala visuomenei, bet darbo vietų skaičius tuo pat metu mažėjo.

Kalbant apie nuolat primenamą bendrą investicinį klimatą Lietuvoje ir apie tai, kad valstybės suvaržymai tabako ir alkoholio gamintojams gali atbaidyti užsienio investuotojus, reikėtų pasižiūrėti, kas skleidžia tokias mintis. Jei tokie suvaržymai atbaidys naujus tabako ir alkoholio investuotojus, tai dėl to reikia tik džiaugtis, nes būtų idealu, jei valstybei pavyktų susigražinti tabako ir alkoholio gamybą į savo rankas ir ilgainiui visiškai atsisakyti bent jau tabako gamybos. Tačiau įsivaizduokite, kad esate aukštųjų technologijų gamybos įmonės vadovas, planuojantis plėsti gamybą kitose šalyse. Ar jus labai trauktų važiuoti į šalį, kurioje klesti tų pačių tabako ir alkoholio gamintojų maitinama politinė korupcija? Ar jus, kaip investuotoją, domintų šalis, kurioje 45 proc. 34-45 metų amžiaus vyrų yra žalingai vartojantys alkoholį, kur žmonės dėl rizikingos elgsenos ir žalingų įpročių anksti suserga lėtinėmis ligomis, praranda darbingumą ir yra nuolat nepatenkinti uždarbiu nes beveik trečdalį jo prageria ir parūko? Ar patraukli šalis, kuri yra nesaugi dėl naktimis besišlaistančių girtų paauglių, save ir aplinkinius keliuose pribaiginėjančių girtų vairuotojų?

Neretai paminima didžiulė alkoholio gamintojų reikšmė Lietuvos žemės ūkiui. Tačiau ir vėl derėtų pastebėti, kad dauguma degtinės gamintojų didžiąją dalį degtinei gaminti naudojamo spirito atsiveža iš kitų šalių. Iš tikrųjų dalis gamintojų perka Lietuvos žemdirbių užaugintus grūdus tiek spirito, tiek alaus gamybai. Tačiau jei jie staiga nustotų pirkti tuos grūdus, nieko baisaus nenutiktų, nes grūdai nėra specifinis produktas, naudojamas tik alkoholio gamybai. Grūdai gali būti naudojami tiek pašarų, tiek biokuro gamybai, žodžiu atsirastų kur juos dėti. Protingai elgiantis nebūtų problemos ir su uogų ar obuolių augintojais, nes tėvai „užsimušdami“ ieško natūralių sulčių savo vaikams, tačiau „Alitai“ patogiau jas rauginti, o po to verkti, kad niekas jų neperka.

Žodžiu, kad ir kaip bežiūrėčiau matau, kad šita pramonė stengiasi save sureikšminti ir , jausdama, kad žmonės iš prigimties nėra kvaili, o siekis gyventi sveikai yra natūralus būvis, stengiasi pateikti savo egzistavimą, kaip neišvengiamą ir būtiną valstybės funkcionavimui. Įsivaizduokite, kas būtų, jei vieną rytą jums atsibudus neberastumėte vandens ar duonos. Neabejoju, kad visi suprantame, jog gyvenimas be jų neįmanomas. O dabar įsivaizduokite, kad būtų jei nubudę ryte atrastumėte, kad nebėra nei alkoholio, nei cigarečių, ir, savaime suprantama jų gamintojų,...