Neriam į „bambalį“, arba daugiau detalių apie tai kas ir kaip iš tiesų vyksta

Pastaruoju metu, pasigirdus pažadams atšaukti Lietuvoje įsigaliojusias Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas kuriomis buvo nustatyti apribojimai alkoholinių gėrimų tarai bei stiprumui žiniasklaidoje pasirodė žinutės apie tai, kad neatšaukimas Lietuvai reikštų 100 milijonų siekiančias baudas, kad tai yra interesų supainiojimas, kad iniciatoriai buvo papirkti ar kitaip įtakoti didžiųjų aludarių, kad nebuvo laikytas teisinių normų ir t.t.

Tiesą sakant nuo viso šito jau darosi bloga. Nepaisant pažadų registruojant šių straipsnių atšaukimą registruoti ir pataisas, kuriose būtų numatyti kiti „bambalių“, pigaus spirituoto vyno, taikliai pačių aludarių pavadintos degtinės „jogurto indeliuose“ sprendimo būdai, to nebuvo padaryta ir šiandien yra registruotos tik pataisos, kurios atšauktų įsigaliojusias nuostatas, bet nepasiūloma jokių kitų sprendimų. Jei iš tikrųjų skubiai bus atšaukti įsigalioję apribojimai liekant tik pažadams ateityje susitvarkyti kitaip, tai yra visiškai nepriimtina, nes net ir registruotas teisės aktas dar nereiškia, kad jis bus priimtas, o kad materializuosis pažadai, tikėtis yra dar sudėtingiau. Be to toks skubus atšaukinėjimas nespėjus sulaukti susitikimo su Europos komisijos atstovais rezultatų ir išaiškinimo yra sunkiai suprantamas.

Dar daugiau kai kurie Seimo sveikatos komiteto darbuotojai jau pradėjo svaidytis kaltinimais, kad rengiant pataisas nebuvo atsižvelgta į būtinybę notifikuoti siūlomus pakeitimus ir pan. Taip pat pasigirdo siūlymai būsimas baudas išsiieškoti iš projektų iniciatorių. Manau, kad nuo viso šito reikalo reikia nuimti kuo daugiau uždangų ir visi turėtų žinoti kas ir kaip vyko ir vyksta iš tikrųjų.

Pirmiausia dėl pačių pasiūlymų rengimo. Siūlymai buvo rengiami darbo grupės, kuri buvo sudaryta oficialiai ir kurioje dalyvavo Nacionalinės sveikatos tarybos, Seimo Teisės departamento, Sveikatos reikalų komiteto, Narkotikų tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai. Darbo grupėje dalyvavau ir aš. Tai štai tie mistiniai aludarių nupirkti žmones iš kurių siūlyčiau ir reikalauti sumokėti tuos būsimus „100 milijonų“. Tik skirtingai nei bandoma pavaizduoti viešoje erdvėje, tai nebuvo vienas pasiūlymas, kuris ko gero galėtų kelti pagrįstų klausimų dėl vienos ar kitos verslo grupės diskriminavimo, bet tai buvo vienas iš daugelio alkoholio kontrolės pasiūlymų garsiajame pakete, iš kurio besvarstant praėjusios kadencijos Seime beveik nieko nebeliko. Pamiršusiems tik priminsiu, kad tuo pačiu buvo siūloma leisti alkoholį pardavinėti tik specializuotose parduotuvėse, griežtinti atsakomybę už pardavimą nepilnamečiui, neleisti prekiauti degtine „jogurto indeliuose“ ir pan. Visiems kitiems siūlymams kas nors sutrukdė būti priimtiems. Daugeliui pasiūlymų pagrindiniais kliuviniais buvo patys  didieji aludariai, buvę pagrindiniais alkoholio reklamos draudimo atšaukimo architektais ir pirkėjais. Jei visi siūlymai būtų buvę priimti, ir nebūtų buvęs atšauktas taip ir nespėjęs įsigalioti alkoholio reklamos draudimas, tai gal šiandien ir galėtumėm kalbėti apie kompleksines priemones, kurių viešoje erdvėje šaukiasi smulkieji aludariai. Taigi, jei jau teigiama, kad kažkas kažką papirko ar įtakojo, tai reikia pasakyti, jog įtariama, kad stambieji šalies aludariai nusipirko nevyriausybines organizacijas, Nacionalinę sveikatos tarybą, Seimo Teisės departamentą ir Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą kartu sudėjus. Sutikit, kad švelniai tariant drąsoka idėja.

Skubus nuostatų atšaukimas nesulaukus galutinių diskusijų su Europos Komisija pabaigos reikštų, kad kiekvienas „pirstelėjimas“ ir patrepsėjimas kojele iš pramonės pusės dabar bus vykdomas neatsižvelgiant į tai, kokiu tikslu buvo priimti sprendimai. Tai gal tuomet ir keli sąmoningi piliečiai gali kreiptis į Europos komisiją su skundu , kad Lietuvos Respublika diskriminuoja mūsų vaikus, nes švedų vaikai turi teisę augti aplinkoje, kur alkoholis yra daug labiau ribojamas ir sąlygos augti yra palankesnės.

Girdint aiškinimus apie būtinybę tokius sprendimus notifikuoti tai taip ir lieka neaišku ar tą reikia daryti ar ne, nes nė vienoje Europos teisės departamento išvadose dėl dar 2009 metais pateiktų įstatymo pataisų apie tai net neužsimenama. Nė žodžio apie jokį notifikavimą nerasite ir naujesniame Europos teisės departamento rašte dėl pastaruoju metu pateiktų dabartinio Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko R.Žemaitaičio pataisose, kuriose taip pat numatyti ribojimai alkoholio laipsniams ir pakuotėms. Tai vis tik kyla klausimas ar tas notifikavimas tokiu atveju iš viso yra reikalingas. Maža to, Europos teisės departamento išvadose labai aiškiai minimos ir įvairios Europos teismų praktikos, kuriose nagrinėti atvejai dėl galimų laisvo prekių judėjimo apribojimų. Labai aiškiai leidžiant suprasti, kad kiekvienas ribojimas ar sprendimas vertinamas atskirai ir sprendžiama atsižvelgiant į išdėstytus argumentus.

Tas garsusis tyrimas, kurį neva pradėjo Europos Komisija dėl galimo pažeidimo, tėra viso labo vieno iš Europos komisijos direktoratų kelių žmonių susirašinėjimas prašant informacijos iš Lietuvos institucijų. Kaip ir įtarėme, bendraujama yra tik su vienu direktoratu, atsakingu už pramonę ir prekybą, tuo tarpu direktoratas, atsakingas už visuomenės sveikatą net neinformuotas apie tokius susirašinėjimus, skambiai vadinamus tyrimais. Nors pati priemonė yra priimta kaip visuomenės sveikatos, o ne verslo reguliavimo priemonė.

Be to dokumente aiškiai teigiama, kad Lietuva galimai pažeidžia laisvą prekių judėjimą ir laukiama iš Lietuvos argumentų dėl įvestų apribojimų.

„In the light of the above considerations, the Commission finds that the Lithuanian legislation may contravene Article 34 TFEU. The Commission invites the Lithuanian authorities to explain and justify the legislative provisions in accordance with article 36 TFEU and to present evidence in support of the restriction.”

O Lietuvai rasti argumentų dėl probleminio alkoholio vartojimo neturėtų būti sudėtinga, tik žinoma tų argumentų turi ieškoti ne Ūkio ministerija, o Sveikatos apsaugos ministerija ir diskusija turi vykti ne su vienu Europos komisijos direktoratu ir galima su vienu žmogumi tame direktorate, o su keliais direktoratais, nes problema yra kompleksinė, liečianti ne tik verslo, bet ir visuomenės sveikatos interesus.

Tuose susirašinėjimuose nėra nė žodžio apie numatomas baudas, kurios Lietuvos žiniasklaidoje stebuklingu būdu jau sugebėjo išaugti nuo 10 iki 100 milijonų. Be to mažieji aludariai ir toliau gieda, kad net ir atšaukus sprendimus jie vis tiek bylinėsis dėl nuostolių.

Taigi reziumuojant galima įvardinti tik tokius faktus: Europos komisija pareiškė tik įtarimus dėl galimų pažeidimų ir laukia paaiškinimų; nė viename Europos teisės departamento rašte ar išvadoje notifikavimas net neminimas; net ir atšaukus dar neaišku ar pažeidimus aludariai ruošiasi bylinėtis tuo pat metu viešai patvirtindami, kad pardavimai mažėja, vadinasi patvirtindami ir taikomos priemonės efektyvumą, kuris buvo viešai kvestionuojamas; užregistravus įstatymo pataisas dėl grebojimų atšaukimo nepateikta jokia alternatyva.

Visa tai galima reziumuoti taip: daugybė manipuliacijų, grasinimų, baimių. Tikri yra tik du dalykai: įvesti apribojimai veikia ir pardavimai sumažėjo, ir yra registruotos pataisos, kurios tuos ribojimus atšauks. 

Kas ir su kuo turėtų bylinėtis?

Pastarosiomis dienomis visa žiniasklaida mirga žinutėmis apie tai, kad mažieji Lietuvos aludariai rengiasi bylinėtis su valstybe ir reikalauti atlyginti gamintojų patiriamus nuostolius, patirtus dėl sausio 1 dieną įsigaliojusių Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų, uždraudusių pardavinėti stipresnį nei 7,5 proc. alų ir alų, sidrą bei alkoholinius kokteilius didesnėje nei 1 litro taroje.

Manau, kad šiandien ypač kruopščiai tiesos beieškantiems  smulkiesiems aludariams reikėtų priminti, kad kurį laiką valstybė jų ne tik nediskriminavo, bet ir buvo suteikusi akcizo lengvatas. Matyt būtent tuomet ir panižo delnai verslininkams tokiu verslu užsiimti ir susižerti pinigėlius iš Lietuvoje vis didėjančių alkoholikų gretų. Besimėgaudami mokesčių lengvatomis aludariai skųstis nematė reikalo ir nematė reikalo kalbėti apie diskriminaciją. Dėl ne vienodo apmokestinimo skųsti ES taip pat nepuolė. Noras atsirado tik dabar.

O dabar pažiūrėkim rinkodaros prasme kodėl taip entuziastingai buvo imtasi gaminti alų „bambaliuose“ ir gaminti jį maksimaliai stiprų. Yra keli labai aiškūs dalykai. Pirmiausia dėl ydingo mūsų šalyje esančio alkoholinių gėrimų apmokestinimo stiprus alus kainuoja ne brangiau, kaip tai yra daugelyje kitų Europos šalių, o pigiau, kas jau savaime padaro jį patrauklų ne stipraus alaus ištroškusiems „alaus gurmanams“, o alkoholikams ir „bomžams“, kuriems aktualu įsigyti kuo didesnį paties alkoholio kiekį už įmanomai mažesnę kainą ir kuo greičiau bei pigiau prisigerti. Mokslinėse studijose labai aiškiai teigiama, kad egzistuoja tiesinė priklausomybė tarp suvartoto alkoholio kiekio ir jo sukeliamų problemų. Vadinasi kuo didesnis paties alkoholio kiekis, tuo baisesnes pasekmes patiria jį vartojantis žmogus.

Jei alus, kaip ir stiprieji gėrimai būtų apmokestinamas ne tik už dekalitrus, o ir už laipsnius, tai stirus alus kainuotų brangiai ir tai savaime labai mažintų jo vartojimą. Alkoholio pakuotė taip pat labai svarbi dėl to, kad kuo didesnė yra alkoholio pakuotė, tuo mažesni alkoholinio gėrimo gamybos kaštai, nes bent teoriškai alaus tarai sumažėjus nuo 2 ar net nuo 2,5 litro iki 1 litro, taros kaštai išauga beveik dvigubai, o tai žinoma taip pat prisideda prie didesnės kainos ir mažėjančio tokių gėrimų prieinamumo. Taigi viskas alkoholio kontrolės prasme yra teisinga. Tokių siekių valstybė niekada neslėpė ir gaila, kad tik dabar ėmėsi juos įgyvendinti.

Jei jau mažieji aludariai galėtų bylinėtis ir laimėti tokią bylą, tai reikštų, kad jokia valstybė negali priimti jokio sprendimo ir jokio ribojimo, kuris mažintų bet kokio verslo (ar tai būtų tabako ar alkoholio verslas) pajamas, nes tuomet kiekvienas verslas galėtų bylinėtis dėl nuostolių atlyginimo. Tačiau matyt tokia tarptautinė praktika ne tik neegzistuoja, bet dar daugiau, kuo toliau, tuo intensyviau svarstomi nauji dokumentai, turėsiantys riboti tabako ir alkoholio verslus ir jų gaminamų produktų vartojimą, o tai reiškia ir mažinsiantys šiuos produktus gaminančių įmonių pelnus. Dar daugiau, kiekvienas į šį verslą ateinantis verslininkas nėra analfabetas ir moka skaityti. O paskaityti reikėtų labai nedaug. Užtektų paskaityti Alkoholio kontrolės ar Tabako kontrolės įstatymuose įvardintus valstybės tabako ar alkoholio kontrolės principus bei siekius. Visur juodu ant balto yra rašoma, kad valstybė siekia mažinti šių produktų vartojimą, bei su tuo susijusią žalą gyventojų sveikatai bei šalies ekonomikai. Tai apie kokius teisėtus lūkesčius į šį verslą ateinantys verslininkai gali kalbėti ir į kokių nuostolių atlyginimus galima apeliuoti. Jei Pradedant verslą aišku, kad valstybės stengsis mažinti šio verslo plėtros galimybes tai kiekvienas bandymas šį verslą pradėti ar plėtoti gali būti vertinamas tik kaip asmeninė rizika, už kurią atsakomybę prisiima pats verslininkas.

Juolab, kad ir LR Konstitucinis teismas dar 1997 metais verslui aiškiai davė suprasti, kad valstybė neprivalo beatodairiškai skatinti kiekvieno verslo neatsižvelgdama į visuomenė sveikatos poreikius. Taigi tiek mažieji, tiek didieji, tiek vidutiniai aludariai žinojo kokį verslą pradeda ir koks yra valstybės požiūris į alkoholio vartojimą.  

Kalbant apie bylinėjimąsi manau, kad tokia aludarių elgsena labai aiškiai demonstruoja koks išsigimęs yra šis verslas Lietuvoje ir kaip suvokiama atsakomybė. Manau, kad valstybė galėtų be didesnių problemų rasti kelis šimtus šeimos vyrus praradusių kaimo šeimų, kurių vyrai mirė nuo besaikio mėgavimosi „bambaliniu gurmanišku alumi“ sukeltos alkoholio priklausomybės ir kepenų cirozės ir apmokėti toms šeimoms teisines išlaidas bei paraginti šeimas kreiptis į teismus. Tokiu atveju būtent aludariai, sudarę sąlygas pigiai gerti stiprų alkoholį ir prisidėjo prie jų šeimos narių mirties atlygintų šeimoms nuostolius, kuriuos jos patyrė dėl fizinio, psichologinio smurto šeimoje, artimo žmogaus netekties ir t.t. Gal tada aludariai suprastų kas iš tiesų ir iš ko turi reikalauti kompensacijų ir mokėti pinigus už patirtas žalas. Dabartinę aludarių komunikaciją galima vertinti tik kaip cinišką šantažą, kuomet neatsižvelgiant į jokius jų verslo daromus padarinius visuomenei siekiama tik pelno.

Manau, kad mažieji aludariai teisūs tik dėl vieno, kad nereikėjo įvedant šiuos reguliavimus išskirti tik alų, sidrą ir kokteilius. Nes kartu su apribojimais silpniesiems gėrimams buvo siūlomi apribojimai ir stipriesiems gėrimams, kuriems skirtingai nuo alaus ir sidro buvo siūloma riboti pilstymą į ypač mažą tarą (pvz. 100 ml degtinės plastikiniuose indeliuose), kuri taip pat yra patogi pirmiausia norintiems pigiai ir greitai prisigerti ar pasilengvinti pagirias. Tačiau tie siūlymai net nebuvo svarstyti ir tai jau politikų apsisprendimo reikalas. Sutikti matyt galima ir su tuo, kad reikėtų tvarkyti ir su spirituotais vynais, kurie vėlgi yra savotiškas prasigėrusių šalies gyventojų pribaigimo įrankis. Matyt sprendimu čia taip pat galėtų būti mokestis už laipsnius, kuris lemtų, kad stipresnis gėrimas ir kainuotų brangiau.

Bet kokiu atveju mažieji aludariai dar prieš kelis mėnesius savo atstovės lūpomis labai aiškiai deklaravo, kad nepaisant artėjančio draudimo įsigaliojimo, kuriam tikrai turėjo laiko pasiruošti, net nesiruošė to daryti. Tai matyt yra tikrai socialiai atsakingo verslo elgesio pavyzdys, kurį reikia „skatinti ir puoselėti“.