Apie dramblį porceliano fabrike

                           Ilgai galvojau ar rašyti šitą straipsnį. Yra daug už ir prieš, bet šiandien jaučiu, kad nerašyti tiesiog nebegaliu. Noriu tiesiog pasidalinti savo pastebėjimais ir įžvalgomis, kaip man atrodo naujosios Sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės vykdoma politika.

                           Manau visiems turintiems net ir menkiausią ryšį su sveikatos apsaugos sistema būna svarbu žinoti kokios politikos imsis naujais ministras, kokias idėjas ir kryptis palaikys, kokių reformų imsis. Intriga padidėjo jau tuomet, kai žmonės, turintys patirties sveikatos sistemoje ir visuomenės sveikatoje atsisakė užimti šitą postą teigdami, kad jiems trūksta kompetencijos sveikatos politikoje. Šios ministrės paskyrimas buvo savotiška staigmena. Iš ties drąsu ir ambicinga teisinį išsilavinimą turinčiai buvusiai vaiko teisių specialistei sėsti į tokį postą. Bet pagalvojau, kad ir ne to būta. Tačiau prasidėjus realiems darbams ir ministrei pradėjus juos komentuoti viešai jie manau ne vienam ne tik medikui, bet tikriausiai ir sociologui ar politologui turėjo „padaryti įspūdį“.

                           Viskas prasidėjo gana skambiai: kalbomis apie eutanaziją ir net vaikams. Galima tą nurašyti nepatyrimui ar nesusigaudymui naujame poste, kai prigauna žurnalistai, bet ministrė ir toliau drąsiai tą mintį vysto suteikdama vis naujų atspalvių. Pastarieji pasisakymai, kad eutanazija būtų gerai pagyvenusiems žmonėms, nes kai kurie jų neturi reikiamų pajamų, kad galėtų užsitikrinti sau socialinę pagalbą ir orią senatvę verčia prisėsti vos išgirdus. O gal ponia ministre ir vaikams reikėtų eutanazijos todėl, kad kai kurie iš jų turi asocialius tėvus ir negali pretenduoti į orią vaikystę? Gal juos kaip kačiukus į maišą ir į tvenkinį? O gal visus depresiškus, nepasiturinčius, ligonius ir ministerijos kriterijų neatitinkančiu tiesiog prie sienos, ir...

                           Nesunku įsivaizduoti kokį įspūdį tokie Sveikatos ministrės pasvarstymai sukuria paprastiems žmonėms apie Lietuvos sveikatos specialistus. Kaip tada turi atrodyti gydytojai? Kaip Jozefas Mengele, o gal kaip pats Adolfas, kuris sakė, kad neįgaliems ir ligotiems naujoje stiprioje nacijoje vietos nėra? Eutanazijos klausimą gal ir reikia svarstyti, bet manau tik todėl, kad nekiltų tokių minčių, kaip eutanazija negalintiems sau finansiškai ar kitaip užsitikrinti orios senatvės ar gauti tinkamos pagalbos. Maža to, tokie ministrės pasvarstymai apie eutanaziją jau naudojami informaciniame kare prieš Lietuvą ir valkiojami įvairiuose propagandiniuose rusiškose svetainėse, kur tokios kalbos šalį leidžia pateikti, kaip supuvusio liberalizmo ir visiško nužmogėjimo pavyzdį.

                           Sekantis kartas, kai ministrė pribloškė, tai prabilusi apie draudimą rūkyti balkonuose ne kaip sveikatos ministrė, nes jos pasisakyme sveikata net nebuvo paminėta, o kaip VRM atstovė, kuri suabejojo galimybe užtikrinti tokios teisės normos vykdymą. Suprasčiau, jei tai būtų buvęs Vidaus reikalų ministro komentaras, nors kiek pažįstu poną Skvernelį, tai jis nieko panašaus nepasakytų. O čia sveikatos ministrė... O gal nėra ko labai ir stebėtis, nes ta abejonė dėl galimybės įrodyti pažeidimą matyt skamba kaip savotiškas pasiteisinimas pačiai ministrei, kuri yra turbūt pirmoji ministrė ministerijos istorijoje, kuri nesibodi rūkyti savo kabinete, arba šalia esančiame kambarėlyje, o kolegos ministerijoje pakikendami pasakoja apie dūmus, virstančius iš ministrės kabineto. Ministrė nesibodi pati pažeidinėti įstatymų ir tą daro labai drąsiai. Net ir liberalas A.Čaplikas, suprato, kad rūkymas Sveikatos apsaugos ministrui mažų mažiausiai netinka prie pareigų. Todėl jam užtekdavo suvokimo parūkyti pakeliui į ministeriją, kad to niekas nematytų. Tuo tarpu dabartinei ministrei tokie „niekai“ didelio susirūpinimo nekelia, nors ji labai rimtu veidu iš Pasaulio sveikatos organizacijos atsiėmė savo pirmtako užtarnautą medalį už šalies nuopelnus tabako kontrolės srityje.

                           Ministrė paskubėjo sugriauti ir senas sveikatos specialistų svajones, kurios buvusio ministro V.Andriukaičio pastangomis buvo beveik virtusios kūnu. Buvusio ministro susitarimą su Ūkio ministru E.Gustu perduoti tabako ir alkoholio kontrolės funkcijas iš Ūkio ministerijos Sveikatos apsaugos ministerijai, naujoji ministrė per kelias dienas paskubėjo atšaukti ir išmesti į šiukšlių dėžę. Maža to, vos atėjusi nurodė savo kolegoms į darbo grupę, kuri dirba perkėlinėjant ES Tabako kontrolės direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, įsileisti tabako gamintojus. Tiesa, jos kolegoms ministerijoje šiuo klausimu pavyko paprotinti ministrę, tačiau manau, kad ryžtas tokiomis iniciatyvomis nepasibaigs.

                           Ir paskutinis lašas, kuris privertė apsispręsti rašyti šiuos pasvarstymus, buvo ministrės skubėjimas pritarti Vyriausybės ir Ūkio ministerijos siūlymams sunaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą alkoholio kontrolės funkcijas perduodant Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, tabako kontrolę atiduodant Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai, o narkotikų kontrolę „visą pasiliekant sau“. Būtų juokinga jei nebūtų graudu, nes gali atsitikti taip, kad Sveikatos ministrė gali įgyvendinti seną alkoholio ir tabako gamintojų svajonę sugriauti valstybėje egzistuojantį tabako ir alkoholio kontrolės kompetencijos centrą, o alkoholį kontroliuoti kaip dešrą ar kulinarijos paveldą, o cigaretes, kaip lygintuvus ar skutimosi mašinėles.

                           Kaip teigiama už didelius pinigus Ūkio ministerijos iš vieno UAB‘o nupirktoje studijoje, maisto ir veterinarijos kontrolieriai galėtų tikrindami maisto produktus ir alkoholinius gėrimus patikrinti, nes funkcijos panašios. O narkotikų kontrolę reikėtų perduoti „kokiai nors“ sveikatos priežiūros institucijai, kuri atsakinga už vaistų kontrolę. Matyt studijų už didelius pinigus rengėjai viską derino pagal sąskambį. Vaistai (angl. drugs) jiems kažkaip asocijuojasi su narkotikais, alkoholis su maistu, o cigaretės su eiline plataus vartojimo preke. Na, kad kompetencijos ir supratimo neturi kažkokio UAB‘o rašytojai, tai galima suprasti, bet kaip suprasti ministrės poziciją, kai pritariama tokiems kliedesiams.

                           Manau, kad ministrė per labai trumpą laiką gali virsti tikra tabako ir alkoholio gamintojų madona, juo labiau, kad privačiuose pokalbiuose nevengia prisipažinti savo meilės pastarųjų gaminamai produkcijai. O ir kompetencijos spartaus augimo sunku tikėtis, nes ministrė neišsėdi veik nevienoje sveikatos konferencijoje. Dažniausiai po trumpos įžangos, įterpusi abejonę nepatogios sveikatos statistikos realumu, ministre atsiranda reikalų ir svarbių susitikimų, kitose nuo įtampos išvargusi ministrė, tiesiog nusnūsta. Kartais skubėjimą matyt galima paaiškinti nikotino abstinencija. Tai ir nepavargsta labai nuo tų sveikatos mokslininkų ar sveikatos naujovių.

                           Nebesileidžiant į asmeniškumus, galiu pasakyti, kad mano manymu ministrė kompromituoja visą sveikatos sektorių, griauna ir gadina tai, ko pati nei kūrė, nei gali suvokti kai kurių struktūrų ar priimtų sprendimų svarbos. Ministrės elgesys yra panašus į dramblio griuvinėjimą porceliano fabrike, tik šį kartą vietoje porceliano pavojuje atsiduria žmonių sveikata.

                           Todėl pirmadienį išsiųsiu ministrei prašymą išbraukti mane iš visuomeninių konsultatntų sąrašo, nes ministrei niekada jokių patarėjų nereikėjo ir ji su niekuo nesirengia tartis.Jei toks noras būtų buvęs, būtų sureaguota į ministrei siųstą pasiūlymą talkinti, o neskubėta priiminėti sunkiai suvokiamus sprendimus. Matyt čia galima tik patvirtinti visiems gerai žinomą išmintį: kuo mažiau žinai, tuo daugiau žinai. Belieka tikėtis, kad Lietuva nėra nusipelniusi didelės bausmės ir ministrė ministerijoje neužsibus, juo labiau, kad tai jau tampa tradicija šitoje institucijoje.

Gersim ne į savų, o į Danijos pensininkų sveikatą

Prieš kelias dienas Seimas priėmė sprendimą didinti akcizą alkoholiniams gėrimams. Didinimo apimtys gerokai nutolo nuo pradinių premjero pažadų ir planų, kuomet buvo žadama akcizą alui didinti bent 50 proc. Po aludarių vizito pas premjerą ir jų sunkiai suvokiamo melo, kad bus atleista apie 2000 darbuotojų, susijusių su alaus sektoriumi, premjeras pakeitė nuomonę ir alus brangs simboliškai (butelis apie 5 centus).

Interviu žurnalistams politikai vienbalsiai teigė, kad didinimas suderintas su gamintojais ir jie tam neprieštaravo. Labai įdomi situacija. Paprastai gamintojai visada prieštarauja akcizo didinimui, jei jis yra toks, kad gali realiai įtakoti vartojimą. Jei šį kartą prieštaravimo nebuvo, vadinasi reikėtų pažiūrėti kodėl.

Panagrinėjus ilgesnę istorinę perspektyvą nuo 1995 metų galima konstatuoti, kad alkoholinių gėrimų įperkamumas nuo 1995 metų iki 2008 metų nuolat augo. Paprasčiau tariant nuolat didėjo kiekis, kurį gyventojai galėjo nusipirkti už vidutines disponuojamas pajamas. Kalbant konkrečiau per minėtą laikotarpį alkoholinių gėrimų įperkamumas išaugo 534 proc. Įperkamumas buvo kiek sumažėjęs tik po 2007 metais prasidėjusios krizės, o nuo 2010 metų vėl išaugo. Alkoholinių gėrimų įperkamumas nuo 2010 iki 2012 metų išaugo beveik 12 proc.

Ir kas gi iš to? O gi tai, kad jei alaus akcizas buvo padidintas 14 proc., o akcizas alaus kainoje sudaro tik 11 proc. kainos, vadinasi realiai alaus kaina didėja apie 1,5 proc. Tuomet paprastas klausimas, ar alkoholio kainai didėjant 1,5 proc. tokiame kontekste, kai dėl gyventojų pajamų augimo įperkamumas auga apie 12 proc. vartojimas turėtų augti ar mažėti? Manau ir šeštokas nesunkiai suskaičiuos, kad įperkamumas išaugo daug daugiau nei ketinama didinti kainą. Įperkamumas auga ir toliau, nes didinamas minimalus atlyginimas ir t.t. Vadinasi vartojimas turėtų augti. Kas iš to?

Kad suprasti kas iš to, nekalbėsiu apie sveikatą, kuri be abejo nukentės daugiau įperkant ir išgeriant alaus. Priminsiu tik, kad Lietuvos pensininkai labai supyko, kai Finansų ministras pasakė, kad didinant akcizą surinktos pajamos bus skirtos kompensuoti sumažintoms pensijoms. Pensininkų atstovai skambiai prabilo, kad atseit mums girtų pinigų nereikia ir kaip čia bus, kad mūsų vaikai turės gerti daugiau tam, kad didėtų pensijos. Na toks komentaras iš viso dvelkia neraštingumu, nes ir dabar, ir anksčiau dalis pinigų tiek pensijoms, tiek pašalpoms į biudžetą buvo surenkama iš alkoholio akcizų, tik tai niekam nekliuvo.

Taigi dabar, premjerui paklausius aludarių ir akcizą padidinus labai neženkliai, vartojimas toliau augs, nes kaip jau minėjau, auga įperkamumas. Kadangi augs vartojimas, augs ir alaus gamintojų pelnas.

O dabar, kaip sakoma, „razinos“. Dvi didžiausios alaus gamybos bendrovės Lietuvoje „Švyturys – Utenos“ ir „Kalnapilis – Tauras“ priklauso Danų bendrovėms Royal Unibrew ir Calsberg. O įdomumas tas, kad Danijos pensijų fondai yra bent jau Royal Unibrew akcininkai. O tai reiškia, kad Danijos pensininkų gerovė yra tiesiogiai susijusi su mūsų išgeriamu alkoholio kiekiu. Ir ar ne ironiška, kad savo pensininkams nenorėjom surinkti didesnių pensijų padidinus akcizą alui, bet per didėsiančius aludarių pelnus prisidėti prie Danijos pensininkų gerovės nematom problemos.