Nepriklausomos Lietuvos politikai vykdė tautos genocidą

Skamba neįtikinamai? Įsigilinkite į šiuos faktus ir nuspręskite patys.

Kaip jūs pavadintumėte asmenis, kurių veiklos, prieštaravusios teisės aktams dėka, vidutinė prognozuojama visos šalies gyventojų gyvenimo trukmė būtų sutrumpėjusi beveik 2 metais, o kasmet vidutiniškai 5000 Lietuvos gyventojų prieš laiką iškeliautų anapilin?

Taip, jūs ko gero sakysit, kad genocidu galima vadinti sąmoningą aktą, kuriuo siekiama ką nors sunaikinti, o politikus blogiausiu atveju galima apkaltinti neišmanymu ar neatsakinga veikla. Taigi, sakysit šiuo atveju gyventoju naikinimas yra netyčinis. Bet ar tikrai taip?

Išanalizavusi kitų šalių patirtį 1995 metais Lietuva priima Alkoholio kontrolės įstatymą, kurio pagrindinis tikslas „mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui...“, pasitvirtina Valstybės alkoholio kontrolės programą, kurios tikslas „mažinti alkoholio pasiūlą ir vartojimą, piktnaudžiavimą alkoholiu bei jo daromą žalą žmonių sveikatai ir Lietuvos ūkiui…”, o 1998 metais priima Lietuvos sveikatos programą, kurioje numato tikslą iki 2010 m. sumažinti alkoholio vartojimą 25 proc.

Aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatos išliko nepakitę iki šių dienų. O kaip elgėsi mūsų nepriklausomos Lietuvos politikai? Praėjus metams po Lietuvos sveikatos programos priėmimo, Seime 1999 metais buvo priimta įstatymo pataisa, sumažinusi akcizo mokestį stipriems alkoholiniams gėrimams net 44 proc. (nuo 0,54 iki 0,3 lito už 1 procentą tūrinės alkoholio koncentracijos litre gėrimo). Tai suteikė naują pagreitį alkoholio gamybai, pardavimui ir vartojimui. 2000 metais, lyginant su 1999, spiritinių gėrimų gamyba, įskaitant importą ir eksportą, padidėjo 60 proc., mažmeninės kainos sumažėjo 27 proc. ir pardavimas (vartojimas) padidėjo net 64 proc., lemdamas 16 proc. bendro alkoholio suvartojimo padidėjimą. 2000 metai ir buvo lūžio taškas prieš tai mažėjusiam Lietuvoje mirtingumui – 2001-ais mirtingumas jau išaugo 3,9 proc.

To pasirodė negana. Politikai leido prekiauti alkoholiu 24 valandas per parą, taip pat sanatorijose, gyvenamuosiuose namuose, o vietinės valdžios institucijos išdalino daugiau kaip 16.000 licencijų verstis prekyba alkoholiu.

Augant gyventojų pajamoms santykinė alkoholio kaina nuolat mažėjo. Sovietmečiu vidutinę 70 rublių algą gavęs darbininkas galėjo nusipirkti 23 (0,5 litro talpos) apie 3 rublius kainavusios degtinės butelius. Vėliau, kai vidutinė alga jau buvo 120 rublių, o degtinės butelis kainavo 10 rublių, tas pats žmogus galėjo nusipirkti jau tik 12 butelių degtinės. Tuo tarpu 2007 metais, vidutinę 1500 litų algą gaunantis Lietuvos pilietis jau galėjo nusipirkti 100 butelių tos pačios talpos apie 15 litų kainuojančių degtinės butelių. Vadinasi santykinė degtinės kaina sumažėjo net penkis – aštuonis kartus. Vadinasi, jei norėtumėm degtinės kainą bent minimaliai prilyginti sovietmečiui, šiuo metu pusės litro degtinės butelis turėtų kainuoti apie 65 litus.

Įstojus į Europos sąjungą ir išnykus importo mokesčiams gerokai atpigo iš ES šalių importuojami gėrimai, tai sukėlė naują mirčių ir ligų bangą, nors to alkoholio tikrai negalima vadinti pilstuku ar „nekokybišku“ alkoholiu.

Ar galima teigti, kad Lietuvos politikai nežinojo ką daro? Sunku patikėti, nes kiekvienais metais skelbiamame Nacionalinės sveikatos tarybos panešime, psichikos sveikatos specialistų ir mokslininkų pasisakymuose buvo nuolat tvirtinama, kad alkoholio kontrolė žlugdoma ir tai blogina gyventojų sveikatą. Sunku patikėti, kad nuolat kečiant Alkoholio kontrolės įstatymą, nebuvo skaitomi pagrindiniai jo straipsniai. Jei visa tai buvo girdėta, tai kitaip kaip tyčiniais veiksmais, tokį politikų elgesį pavadinti vargu ar įmanoma.

Pačiais minimaliausiais įvertinimais maždaug 12,6 proc. bendroji mirtingumo arba 5760 mirčių Lietuvoje 2007 metais buvo sąlygoti alkoholio, o tarp 2002-2004 ir 2005-2007 bent ketvirtadalis bendro mirtingumo padidėjimo įvyko dėl alkoholio poveikio. O kur dar per 6 metus 17 kartų išaugęs alkoholiniais gėrimais apsinuodijusių vaikų skaičius.

Taigi rezultatas stulbinantis, tik kitų tautų genocidą vykdę diktatoriai šiandien teisiami Hagos tribunolo, o mūsų politikai ir vėl teikia siūlymus mažinti akcizus alkoholiniams gėrimams, siekiama legalizuoti naminės degtinės gamybą, mažinti alkoholio gamintojų ir prekiautojų kontrolę. Kas tai, sekantis genocido etapas? Tik kokiu tikslu esam naikinami dabar?

„Raudonųjų vakarėlių“ galas

Pagaliau Europa nuo kalbų apie generinę tabako gaminių pakuotę perėjo prie konkrečių veiksmų, siekdama, kad anksčiau ar vėliau toks tabako gaminių reglamentavimas atsirastų Europos bendrijos teisės aktuose. Generinė pakuotė (Lietuvoje vadinama tiesiog baltu pakeliu) yra priemonė, kuri eliminuotų bet kokį tabako pramonės marketingą naudojant tabako pakuotę. Jei ši idėja būtų įgyvendinta, visos tabako gaminių pakuotės (pakeliai ir kt. ) turėtų būti gaminamos vienos spalvos, su vienodo šrifto tabako gaminio pavadinimais. Spalvoti ant pakuotės būtų tik paveikslėliai su įspėjimais apie rūkymo žalą sveikatai. „Balto pakelio“ idėja sukėlė tikrą audrą tabako gamintojų pasaulyje. Kodėl gamintojai ėmėsi ginti šią, atrodytų neesminę, tabako gaminių marketingo priemonę?

Dar neprasidėjus oficialioms diskusijoms ir nesant jokių realių tabako kontrolės įstatymo pataisų, tabako pramonės „klapčiukai“ (Lietuvos laisvosios rinko institutas ir kt.), o ir patys tabako gamintojai pradėjo aktyviai domėtis „balto pakelio“ idėjos vystymusi Lietuvoje, ir jau iš anksto pareiškė nepritariantys galimam tokio reguliavimo įvedimui.
Kodėl gi taip sunerimo gamintojai? Lietuvių tautosakoje gerai žinomas posakis: „melo kojos trumpos“. Tad pagaliau tabako gamintojai „pasimovė“ patys ant savo ilgus metus kurto melo. Tabako gamintojai teigė, kad jie gamina tabako produktus tik tam, kad patenkintų vartotojų poreikį, kuris, jei tikėti tabako gamintojais, yra vos ne prigimtinis ir neišvengiamas. Gamintojų teigimu jie niekada netaikė savo verslo į vaikus. Ką gi, jei taip, tai gamintojai turėtų sutikti, kad rūkoriui turėtų būti visiškai tas pats, ar pakelis, baltas, ar juodas, ar raudonas. Tačiau tai tik dalis tiesos, kuri labiau tinka stipriai nuo nikotino priklausomiems rūkoriams, kurie rūko tik tam, kad patenkintų per ilgus metus suformuotą fizinį nikotino poreikį. Pačių tabako gamintojų teigimu tabako pakelis yra integrali tabako produkto dalis, kuri yra labai svarbi produkto reklamai ir prekės ženklo vystymui. Tai ypač pasakytina apie šalis, kuriose draudžiama tabako gaminių reklama ir pakelis lieka vienintele tiesiogine tabako gaminio marketingo priemone.
Panašu, kad vien nuo minties apie galimą „balto pakelio“ atsiradimą, tabako gamintojams paleidžia vidurius. O viduriuoti tikrai yra dėl ko. „Baltas pakelis“ per vieną dieną sugriautų tai, kam sukurti per pastaruosius 50 metų tabako kompanijos kasmet išleisdavo milijonus dolerių. „Baltas pakelis“ atimtų galimybę tabako gamintojams apeinant draudimus asocijuoti tabako produktus su kitomis prekėmis, reklamuoti savo produktus pasitelkiant tik pakuotėje dominuojančias spalvas arba reklamai išnaudoti produktų diversifikaciją.
Daliai Lietuvos rūkorių žinomi vienos iš tabako kompanijų organizuoti „red party“, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „raudonieji vakarėliai“, į kuriuos dalyviai būdavo kviečiami asmeniškai, būdavo pasirūpinama juos nuvežti į renginį, o ten tinkamai užimti ir palinksminti. Tokiame vakarėlyje dominuodavo raudona spalva, kuri laikoma vienos iš populiariausių cigarečių rūšių firminiu ženklu. Ir žinoma vakarėlių organizatorius būdavo tabako kompanija. Tokie vakarėliai vyko ilgą laiką po reklamos draudimo įsigaliojimo.
Įvedus naują tabako pakuočių reguliavimą išnyktų mobiliųjų telefonų ar kvepalų pakuočių dizainą imituojantys cigarečių pakeliai. Nebeliktų galimybės taikytis į moteris, kurioms gaminami pakeliai suapvalintais kraštais, išmarginti rožinėmis gėlytėmis, nors tų cigarečių turinys yra tas pats mėšlas, kaip ir pigiausiose iš Kaliningrado srities atvežtose kontrabandinėse cigaretėse, nes jų gamintojai yra tie patys, tik kitose šalyse.
Jei pakuotės dizainas būtų nesvarbus, vienas iš didžiausių Lietuvos degtinės gamintojų nesigirtų investavęs vien tik į degtinės butelio dizainą kelis šimtus tūkstančių litų. Kanadoje atlikti vaikų tyrimai parodė, kad vaikai pakelius be spalvų ir su įspėjamaisiais užrašais laiko nepatraukliais ir nuobodžiais.
Tabako gaminiai sukelia mirtį ir ligas juos vartojantiems žmonėms. Tai jau visiems žinoma tiesa. Tačiau ir mirtį galima romantizuoti. Gerai žinoma, kad romantiškai pateikus savižudybė faktą viešai, jis tampa patrauklia idėja ir dalis žmonių ja pasinaudoja tam, kad išeiti iš šio pasaulio. Vargu ar ką nors nuteiktų romantiškai ant šaligatvio ištiškusių smegenų ar pro plyšusius raumenis išlindusių lūžusių kaulų vaizdas. Nedaug ir tabako vartotojų susižavėtų pakeliu, ant kurio jau be jokių karūnų ir tabako gamintojų dizaino įmantrybių būtų vaizduojami vėžio suardyti plaučiai, nuo astmos dūstantys vaikai ar dėl mamos rūkymo apsigimę naujagimiai. Dabar pakelis, papuoštas patraukliomis spalvomis, įpakuotas beveik sterilioje polietileninėje pakuotėje sukuria švaros ir saugumo įspūdį. „Kent“ cigarečių gamintojų teigimu jų biznio pagrindas yra vidurinės mokyklos moksleiviai. Būtent jų pakeliai ir imituoja mobilaus telefono dizainą. O patraukti moksleivio dėmesį nuobodžios monotoniškos spalvos pakeliu, ant kurio puikuojasi vaizdai apie rūkymo sukeliamą impotenciją, būtų sudėtinga.
Tabako pramonė jau nužudė daugiau žmonių nei visi pasauliniai karai kartu sudėjus. Vis labai plintant informacijai apie rūkymo žalą, patraukti į savo pusę suaugusius tampa vis sunkiau. Todėl bet kuris būdas, leidžiantis lengviau pasiekti vaikų grupę, bus įnirtingai ginamas.
Šiandien kostiumuoti tabako kompanijų „berniukai“ yra atsakingi už 4,9 milijonų mirčių kasmet. O tai yra apie 13.000 mirčių kasdien. Vien Lietuvoje dėl rūkymo kasdien miršta apie 20 žmonių. Ir tai vis dar vadinama verslu bei asmeninio pasirinkimo teise.