Jaunieji medikai jau bus kitokie...

Numanau kokį atspalvį pavadinimo turiniui nusipiešė gal ne vienas labiau pesimistiškai nusiteikęs pilietis. Tik skirtingai nei kai kurie bambantys apie materialėjantį ir iš Lietuvos bėgantį jaunimą aš turiu visiškai kitą nuomonę apie tą jaunimo dalį, kuri ruošiasi tapti medikais.

Su didžiausiu malonumu praleidau šeštadienį Lietuvos medicinos studentų asociacijos (http://limsa.lt/) organizuotoje konferencijoje „Bendravimas su pacientais: iššūkiai gydytojo darbe“. Kaip ir sakiau studentams toje konferencijoje, jie yra tai, kas mane labiausiai įkvepia būti jų dėstytoju. Jie yra žingeidūs, norintys mokytis, atviri pokyčiams. Labai didžiuojuosi kiekvienu iš jų.

Labai džiaugiuosi, kad išsipildė sena svajonė ir studentams pavyko į konferenciją pasikviesti advokatę Indrę Butvilę, kuri yra atstovavusi ne vieną pacientą ir pacientų artimuosius, bylose dėl sveikatos priežiūros įstaigose patirtos žalos. Manau, kad visiems būsimiems medikams buvo labai svarbu išgirsti ir kokiomis aplinkybėmis ir dėl kokių klaidų yra kreipiamasi į tesimą dėl paciento ar jų artimųjų patirtos žalos atlyginimo. O tikslas vis o to yra ne gąsdinti būsimuosius kolegas, bet padėti susigaudyti kaip tokių problemų išvengti ateityje, nes nė vienas gydytojas neturi tikslo sąmoningai pakenti pacientui. O nepageidautini įvykiai ar net klaidos medicinoje yra vis tik neišvengiama gyvenimo realybė.

Labai svarbu tai, kad didelė dalis konfliktų su pacientais ar jų artimaisiais kyla visiškai ne dėl klaidų, o dėl negebėjimo tinkamai paaiškinti pacientui ar jo artimiesiems kas jų laukia ar informuoti apie pasirinkimus. Mokymasis bendrauti su pacientais tampa vis svarbesnis. Gydytojo profesija užkrauna didžiulę atsakomybę, kurią pabrėžia ir teismai bylose, kuriose nukentėjo pacientai. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad pacientai neturi jokios atsakomybės ir būtent jomis taip pat labai raginčiau pasidomėti. Nes geras gydymo rezultatas priklauso nuo abiejų pusių (gydytojo ir paciento) geranoriškumo ir bendradarbiavimo, nors pacientas ir yra silpnesnis ir pažeidžiamas, kai kabame apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimą.

Ne mažiau svarbu suprasti, kokia svarbi mūsų pacientams yra psichologinė pagalba ir jos prieinamumas sveikatos priežiūros įstaigose. Su diabetu sergančiais pacientais dirbanti psichologė Jolanta Žillinskienė papasakojo, kodėl paciento ir gydytojo santykyje yra užprogramuotas konfliktas ir kaip jį būtų galima sumažinti, padedant tiek pacientams, tiek gydytojams.

Bet labiausiai nudžiugino studentų klausimas psichologei, o ar patiems gydytojams nėra reikalinga psichologo pagalba. Vadinasi suaugam ir suprantam, kad gydytojas nėra antžmogis, kuris gali be perstojo dirbdamas su kenčiančiu žmogumi išlikti visuomet ramus, nepažeidžiamas. Vis dažniau kalbam apie perdegimą gydytojo darbe, kuris atitveria mediką nuo paciento geležine siena ir verčia pacientus galvoti apie perdegusius gydytojus, kaip apie arogantiškus ir bejausmius amatininkus. Šitie studentai kada nors taps sveikatos sistemos administratoriais, o gal ir politikais. Ir jiems jau nebereikės įrodinėti, kad žmogus yra ne tik kaulų, žarnų ir raumenų kombinacija ir, kad psichikos sveikata yra labai svarbi tiek gydytojui, tiek pacientui. 

Nauji iššūkiai sveikatos sistemai

Praėjusį penktadienį Lietuvos sveikatos mokslų universitete įvyko jau antroji Gyvensenos medicinai skirta konferencija (http://www.lsmuni.lt/lt/naujienos/naujienos/gyvensenos-medicina-raktas-i-letiniu-neinfekciniu-ligu-valdyma.html). Kaip ir praėjusį kartą joje buvo gausu kolegų iš JAV ir Vokietijos. Pagrindinis konferencijos akcentas – naujų (gyvensenos medicinos) specialistų rengimo poreikis ir galimybės.

Vienas iš JAV kolegų tai pavadino tokių specialistų rengimo pradžią netgi tam tikra aksomine revoliucija sveikatos sistemoje. Aš dėl to pasiginčyčiau ir tą mieliau vadinčiau ne revoliucija (kuri dažniausiai yra susijusi ne tik su kūrimu, bet ir griovimu), o veikiau evoliucija. Tačiau ir tai evoliucijai teks vykti gana skausmingai ir sunkiai, nes kaip ir kiekvienai evoliucijos veikiamai rūšiai, šiai būsimai specialybei teks įrodyti, kad ji turi stiprius dantis ir gali išsikovoti savo vietą po saule.

Bet apie viską iš pradžių. Vakarų civilizacijos susiduria su dviem rimtais iššūkiais, tai yra visuomenės senėjimas ir lėtinių neinfekcinių ligų plitimas, kuris pirmiausia yra susijęs su netinkama gyvensena. Kuomet šie du fenomenai susitinka toje pačioje visuomenėje, turim užprogramuotą problemą, nes žmonėms anksti pradėjus sirgti ir atsiradus galimybei medikamentų pagalba juos išlaikyti gyvus ilgą laiką, sveikatos sistema pradeda springti nuo nepakeliamos pacientų ir sveikatos išlaidų naštos. Neretai kalbėdami apie sveikatos politiką žmonės apsiriboja vienu pagrindinių rodiklių, tai vidutinė numatoma būsimo gyvenimo trukmė. Tačiau turėtumėm nepamiršti, kad gyventi ilgai ir ilgesnę gyvenimo dalį sirgti ir kentėti vargu ar yra daugelio sąmoningų žmonių svajonė. Vadinasi kalbėdami apie sveikatos politikos tikslus ir tvarią sveikatos priežiūros sistemą, turim galvoti, kaip padaryti, kad žmonės ne tik ilgai gyventų, bet ir kaip įmanoma ilgiau išliktų sveiki. Kaip labai taikliai pastebėjo konferencijoje JAV kolegos: „To ad not only years to life, but also life to years“.

Lėtinių neinfekcinių ligų prevencija ir kontrolė yra pripažinta vienu prioritetinių Jungtinių tautų tvaraus vystymosi tikslų.  Taip yra todėl, kad ne vien Lietuvoje visuomenės susiduria lėtinių neinfekcinių ligų sukeliama priešlaikinių mirčių epidemija. Labai gerai žinoma, kad didžioji sprendimų dalis priklauso visiškai ne nuo sveikatos priežiūros sistemos (neneigiant jos lyderystės formuojant politiką), nes nesveikai gyventi turėtų būti tiesiog per brangu, nepatogu ir nepatrauklu, o tai galima užtikrinti per papildomą tabako, alkoholio, sveikatai nepalankių maisto produktų apmokestinimą, kitas įstatymines reguliavimo priemones, kurios nieko nekainuoja ir paliečia didžiąją visuomenės dalį. Tačiau vis tik negalim paneigti to, kad sveikatos priežiūros sistema gali ir turi prisiimti tam tikrą vaidmenį mažinant lėtinių neinfekcinių ligų plitimą ne tik jas gydydama ir šalindama komplikacijas, bet ir anksti pastebėdama problemas, nukreipdama pacientus gyvensenos keitimui tuomet, kol dar nereikalingas brangus sudėtingas gydymas. Būtent šioje vietoje ir turim didžiausią problemą, nes tie, kam šiuo metu yra deleguota anksti pastebėti problemas ir mokyti pacientus keisti gyvenseną jau ir taip yra perkrauti darbu ir turi dirbti su sunkiai įsivaizduojamais pacientų skaičiais. Todėl apie gyvensenos keitimo mokymą jiems sudėtinga net pagalvoti. Kalbu apie šeimos gydytojus ir bendrosios praktikos slaugytojas. Todėl sistema turi ieškoti naujų kelių ir būdų. Ir vienas tokių kelių galėtų būti gyvensenos medicinos specialistų parengimas, kuris užpildytų šiandieninę spragą tarp asmens ir visuomenės sveikatos ir galėtų sukurti realiais bei nebrangias gyvensenos keitimo pagalbos paslaugas sveikatos priežiūros sistemoje ar už jos ribų. Tokie specialistai padėtų išvengi paciento siuntinėjimo pas kelis specialistus, kurių nė vienas negali užsiimti holistine pagalba (šiuo metu skirtingi specialistai padeda keičiant skirtingus rizikos veiksnius: dietistai – mitybą, kineziterapeutai ar treneriai – fizinį aktyvumą, psichiatrai – psichoaktyvių medžiagų vartojimą, psichologai – streso valdymą ir pan.). Toks specialistas suteiktų galimybę visą reikalingą žmogui pagalbą ir patarimus gauti iš vieno žmogaus, ir tik esant papildomam poreikiui jį nukreipti labiau specializuoto asmens pagalbai.

Tačiau tai yra labai nauja ir sveikatos sistemos administratorius ir politikus gąsdinanti idėja. Pirmiausia dėl to, kad tokių specialistų atsiradimas reikštų ir poreikį perskirstyti lėšas ir skirti daugiau dėmesio ligų prevencijos apmokėjimui asmens sveikatos priežiūroje. Žinant, kaip sunkiai kelią skinasi psichologinių paslaugų teikimo integravimas į sveikatos priežiūros sistemą, nėra ko abejoti, kad ir šie specialistai susilauktų didelio pasipriešinimo. Tačiau jų atsiradimas leistų išspręsti ar sumažinti net kelia problemas. Jie leistų nukrauti dalį darbo nuo perkrautų šeimos gydytojų ir slaugytojų, o tai leistų šiems specialistams geriau vykdyti kitas jiems pavestas funkcijas ir skirti daugiau dėmesio pacientams. Ilgesnėje perspektyvoje tai leistų sutaupyti didelę dalį sveikatos priežiūros sistemos lėšų, nes vien gyvensenos korekcijos pagalba galima koreguoti apie 80 proc. II tipo cukrinio diabeto. Ir tai tik vienas pavyzdys.

Taigi, labai netolima ateitis parodys ar mūsų sveikatos politikai turi pakankamai drąsos ir valios ieškoti naujų ir reikalingų sprendimų sistemoje, ar kaip su psichologinės pagalbos teikimu turėsim laukti labai ilgai, nepaisant visų priimtų strategijų ir planų.

O čia galima rasti mano skaitytą pranešimą, kuriame galbūt rasite daugiau jums įdomios informacijos apie tai, kur mes galime labiausiai pasitempti.

https://prezi.com/_aylvl9fis1-/chronic-non-communicable-disease-trends-in-lithuania-their/