Alkoholio gamintojai sistemingai klaidina Seimo narius

Jau tapo įprasta praktika sistemingai klaidinti ar stengtis kitaip įtakoti Seimo narius, siekiant patenkinti verslo struktūrų pelno poreikį ir sukompromituoti Lietuvos alkoholio kontrolės principus.

Jau trečią kartą šios kadencijos Seimo nariai teikia siūlymus švelninti alkoholio gamybos, prekybos bei apmokestinimo sąlygas. Jau buvo teikti siūlymai mažinti akcizą alkoholiniams gėrimams, bei šią savaitę Seimo atmestas siūlymas gražinti naktinę prekybą alkoholiniais gėrimais alkoholio. Neabejotina, kad mažėjant alkoholinių gėrimų vartojimui, tokių siūlymų bus dar ne vienas. Alkoholio gamintojai nevengia savo pelnų siekimui pasitelkti net profesines sąjungas, kurios dabar jau reikalauja Seimo mažinti akcizą alkoholiui ir tokiu būdu mažinti socialinę įtampą alkoholio gamybos bendrovėse.

Kad Seimo narius įtakoti nėra sudėtinga demonstruoja Seimo nario Vinco Babiliaus teiktas siūlymas, kuriuo buvo siekiama panaikinti apribojimą prekiauti alkoholiniais gėrimais nakties metu, taip pat kaip ir anksčiau teiktas bei vėl pakartotinai teikiamas siūlymas mažinti akcizą alkoholiniams gėrimams. Labai svarbu tai, kad visi paminėti atvejai prieštarauja pagrindiniam LR Alkoholio kontrolės įstatymo tikslui (...“mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui...“), LR Valstybės alkoholio kontrolės programos tikslams bei Lietuvos sveikatos programos (Patvirtintos LR Seimo 1998 m. ) uždaviniams.

Bet kokie alkoholio gamintojų teiginiai apie mažėjantį alkoholinių gėrimų pardavimų mažėjimą nemažėjant vartojimui yra melagingi ir spekuliatyvūs. Alkoholinių gėrimų vartojimo mažėjimą labai akivaizdžiai iliustruoja apibendrinta 2008 metų sveikatos statistika. Nustatyta, kad sergamumas alkoholinėmis psichozėmis nuo 128 atvejų 100 000 gyventojų 2007 metais sumažėjo iki 113 atvejų 100 gyventojų. Alkoholio gamintojai visiškai neišmanydami sveikatos rodiklių klaidina Seimo narius ar net sąmoningai meluoja siekdami savanaudiškų tikslų. Akivaizdu, kad ligotumo ir sergamumo sąvokų skirtumai alkoholio gamintojams yra visiškai nesuvokiami.

Klaidinančiu reikia laikyti ir teiginį, kad būtent 2009 metais itin išaugo nelegalaus alkoholio vartojimas, dėl to daugės su tuo susijusių mirčių skaičius ir kt. Dar kartą norime pažymėti, kad alkoholio gamintojai ir prekiautojai nėra sveikatos specialistai ir demonstruoja visišką neraštingumą sveikatos rodiklių klausimais. Reali, o ne alkoholio gamintojų sufabrikuota statistika teigia, kad 2008 metų I ketvirtį dėl alkoholinių psichozių gydymo įstaigose buvo gydyti 1123 asmenys, o 2009 metų I ketvirtį jau tik 877 asmenys, t.y. sumažėjo 22 procentais. Todėl neabejotinai galima teigti, kad 2008 metais prasidėjusios alkoholio vartojimo ir su tuo susijusių sveikatos sutrikimų mažėjimo tendencijos su dar didesniu pagreičiu tęsiasi 2009 metais.

Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos duomenimis per pirmuosius tris 2009 metų mėnesiu bendras alkoholinių gėrimų pardavimas sumažėjo 33 procentais. T.y. pardavimų sumažėjimas iš esmės atsispindi alkoholio vartojimo sukeltų pasekmių statistikoje.

Seimo nariai ne tik leidžiasi klaidinami, bet ir patys noriai klaidina savo kolegas. Seimo narys Vincas Babilius aiškinamajame rašte pateikia iškreiptą ir klaidinančią informaciją, kuri buvo naudojama, kaip argumentas, pagrįsti naktinės prekybos alkoholiu apribojimus. Pirmiausia reikia pažymėti, kad Seimo narys iškraipė Konstitucinio teismo nutarimo konstatuojamąją dalį teigdamas, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime (Žin., 1997, Nr. 15-314) yra konstatavęs, kad kategoriški alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių gamybos, prekybos ir vartojimo draudimai neduoda geidžiamo rezultato, nes vartotojai randa kitų (dažniausia nelegalių ir neteisėtų) būdų, kaip tenkinti savo poreikius.“ Originaliame LR Konstitucinio teismo nutarime teigiama „Istorijoje yra buvę laikotarpių, kai su alkoholio ar tabako gaminiais, jų vartojimu buvo bandoma kovoti kategoriškais jų gamybos, prekybos ir vartojimo draudimais. Tačiau tokie prohibicijos bandymai nedavė geidžiamo rezultato. Per šimtmečius susiformavę vartojimo įpročiai bei dėl pripratimo ir priklausomybės atsirandantys vartotojai užtikrindavo minėtų medžiagų paklausą, todėl net draudimo sąlygomis būdavo randama būdų (dažniausiai nelegalių ir neteisėtų) tai paklausai patenkinti. Administracinius kategoriško draudimo metodus vėliau pakeitė įvairios ekonominio ir finansinio ribojimo, taip pat ir reklamos ribojimo, priemonės, kurios dažniausiai taikomos kartu su profilaktinėmis medicininio poveikio bei sanitarinio švietimo priemonėmis, sveiko gyvenimo būdo propagavimu ir kt.“. Privalu konstatuoti, kad naktinis prekybos apribojimas nėra prohibicija apie kurią kalbama, o yra prieinamumo apribojimo priemonė, taikoma daugelyje šalių. Akcizai yra Konstitucinio teismo minima ekonominio ir finansinio apribojimo priemonė. Be to Konstitucinis teismas nepaneigia kitų (ne visiško uždraudimo) priemonių veiksmingumo ir reikalingumo. Taigi galima teigti, kad Seimo narys sąmoningai paėmė iš konteksto dalį Konstitucinio teismo nutarimo ir nepateikęs viso konteksto taip pat klaidina likusius Seimo narius. Be to vertėtų pacituoti ir kitą ištrauką iš to paties Konstitucinio teismo nutarimo, kuriame komentuojama Konstitucijos 46 straipsnio trečiosios dalies nuostata: "Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei." Vienas iš svarbiausių šios nuostatos akcentų - galimas diferencijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas. Pagrindinis jo kriterijus - bendra tautos gerovė. Tai gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi tiek bendros gerovės samprata, tiek tikslingumo argumentais. Taigi būtų neteisinga cituotą Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą suvokti kaip valstybės prievolę beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ar veiklą. Priešingai, kaip jau buvo minėta, valstybė šiuo atveju turi galimybę pasirinkti. Kita vertus, tautos gerovė neturėtų būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme. Be to, kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia žmonių sveikatai.”

Šiuo metu į Seimą kreipiasi tiek alkoholio gamintojai, tiek jų darbuotojus atstovaujančios profesinės sąjungos, kurios teigia, kad taikomos alkoholio kontrolės priemonės privers alkoholio gamintojus atleisti dalį darbuotojų. Todėl norėtųsi paklausti ar tuo metu kai alkoholio pramonė vystėsi labai sparčiai ir verslininkai investavo lėšas į alkoholio gamybą, nebuvo žinoma apie valstybės alkoholio kontrolės politikos vieną pagrindinių nuostatų – mažinti bendrą alkoholio vartojimą? Tenka priminti, kad LR Alkoholio kontrolės įstatymas priimtas 1995 metais, todėl ir minėta nuostata žinoma seniai ir verslininkai tikrai turėjo galimybę su ja susipažinti. Vadinasi, žinodami principinę valstybės nuostatą mažinti alkoholio vartojimą verslininkai rizikavo ir šiuo metu patys privalo prisiimti atsakomybę už tą riziką ir atsakyti prieš darbuotojus, kuriuos šiuo metu turi atleisti, nes sąmoningai investavo į rizikingą ir viešai deklaruotai valstybės politikai prieštaraujantį verslą.

Greta to būtina pažymėti, kad ne tik alkoholio sektorius patiria sunkumus, jau minėtais Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos duomenimis bendras alkoholio pardavimas sumažėjo 33 proc. Apie panašų ar net didesnį vartojimo sumažėjimą kalbama ir kitose prabangos prekių (o alkoholis ir yra prabangos, bet ne būtinoji prekė) grupėse. Taigi alkoholinių gėrimų prekybos mažėjimas yra nulemtas ne tik taikomų priemonių, bet ir mažėjančio bendrojo vartojimo. Tą patvirtina ir skelbti „Nielsen“ tyrimo duomenys (2008 11 mėn.), kuriuose teigiam, kad iš apklaustų Lietuvos gyventojų 21 proc. nurodė, kad pajautę pajamų mažėjimą mažintų išlaidas alkoholiui arba pirktų pigesnį.

Alkoholinių gėrimų akcizo surinkimas nėra savitikslis dalykas, be to kelia nuostabą tai, kad būtent alkoholio gamintojai susirūpino akcizo surinkimu ir biudžeto pildymu. Reikia pastebėti, kad būtent klestintis alkoholio verslas neša didžiulius nuostolius valstybei ir užkrauna jai didžiulę išlaidų naštą, kuri patiriama likviduojant dėl alkoholio vartojimo atsiradusias sveikatos, socialines ir kt. pasekmes. Kaip pavyzdį galima pateikti Europos sąjungoje atliktą analizę, kurioje teigiama, kad 2001 metais penkiolikoje senųjų ES šalių buvo surinkti 25 milijardai eurų alkoholio akcizo, o bendri materialūs alkoholio vartojimo kaštai siekė 125 milijardus eurų, t.y. buvo 5 kartus didesni nei gaunamos pajamos. Taigi galima teigti, kad dėl klestinčios alkoholio pramonės valstybė patiria 5 kartus didesnį nuostolį, nei gauna pajamų iš alkoholio akcizo. 2008 metais Lietuvoje buvo sumokėta apie 922 milijonus litų alkoholio akcizo, vadinasi dėl alkoholio vartojimo patiriamos valstybės išlaidos galėjo siekti apytikriai 4,5 milijardo litų.

Kalbant apie nelegalią prekybą tenka apgailestauti, kad Seimo nariai nesiūlo būdų kaip efektyvinti nelegalios prekybos kontrolę (ne tik alkoholio, bet ir tabako, degalų ir kt.), o atvirkščiai ją pateisindami ir priimdami kaip visuotiną ar neišvengiamą normą naudoja kaip argumentą, siekiant padidinti legalaus alkoholio prieinamumą. Lietuvos sveikatos programoje buvo numatyta iki 2010 metų bendrą alkoholio suvartojimą tenkantį vienam gyventojui sumažinti iki 7 litrų absoliutaus alkoholio per metus. Tuo tarpu 2008 metais vien legaliai parduoto alkoholio kiekis vienam gyventojui siekė 13,2 litro. Alkoholio gamintojai nuolat mini, kad padidinus alkoholio akcizus nesurenkamas planuotas biudžetas (nors 2008 metais iš alkoholio akcizo buvo gauta 54 mln. litų daugiau nei 2007 metais), bet tuo pat metu nutyli, kad 1999 metais ženkliai sumažinus akcizą stipriems alkoholiniams gėrimams ir ženkliai sumažėjus alkoholinių gėrimų kainoms 2004 metais (įstojus į Europos sąjungą), net 6,5 proc. išaugo metinis standartizuoto mirtingumo rodiklis, kurio didžioji dalis ir siejama su išaugusiu alkoholio vartojimu.

Lietuva yra civilizuota valstybė, renkanti ir analizuojanti statistinius duomenis, turinti mokslinius centrus, galinčius vertinti sveikatos statistiką, todėl stebėtina, kad kai kurie Seimo nariai, bandydami gerinti alkoholio gamintojų verslo sąlygas vadovaujasi demagoginiais savo pačių išvedžiojimais ir visiškai neatsižvelgia į mokslininkų išvadas bei rekomendacijas. Tai kelia dar daugiau abejonių dėl jų teikiamų siūlymų skaidrumo. Atsižvelgiant į išliekantį vis dar labai aukštą bendrą alkoholio vartojimą Seimo nariai turėtų teikti naujus siūlymus dėl alkoholio kontrolės sugriežtinimo, o ne stengtis pataikauti ilgą laiką Lietuvos gyventojų sąskaita pelnus krovusių gamintojų ir prekiautojų interesams.