Viltės laiškas teatrų grandams

Šiandien į el.paštą gavau šį laišką. Jo autorė dėl suprantamų priežasčių paprašė neatskleisti jos tapatybės. Laiškas liečia ne ją vieną, o tūkstančius panašaus likimo žmonių kaip ji. Dalinuosi, nes toks buvo pageidavimas. 

Sveiki, esu Viltė. Niekuo neypatinga ir iš daugybės žmonių masės neišsiskirianti mergina. Viltės vardą tėvai davė matyt vildamiesi, kad mano gyvenime viskas klostysis kaip įmanoma geriau ir pateisinsiu visus tėvų lūkesčius.

Deja gyvenimas įneša savo pataisymus ir man teko dalia patirti ką reiškia oro stygius ir baimė mirti. Man diagnozuota ypač sunki bronchinės astmos forma. Jau vaikystėje man buvo ribojamas fizinis krūvis, tėvams teko daug ko atsisakyti, kad gyvendama namie kuo mažiau rizikuočiau patirti astmos paūmėjimus ir priepuolius. Vaikystėje tekdavo atsisakyti daugelio dalykų, kurie kitiems vaikams buvo kasdienybė. Dabar aš jau suaugusi mergina. Tačiau mano liga nepasitraukė.

Visuomet buvau didelė teatro mylėtoja. Mokykloje lankiau dramos būrelį, o kai paaugau pradėjau su tėvais lankytis teatro spektakliuose. Tačiau vienas iš tokių apsilankymų baigėsi ligoninėje.

Neminėsiu kokiame mieste, ir koks tai buvo spektaklis. Pasakysiu tik tiek, kad tai buvo nedidelė kamerinė salė, kurioje žiūrovai gali stebėti spektaklį labai betarpiškai ir iš arti. Spektaklis buvo įdomus, tačiau spektakliui neįpusėjus  du iš spektaklyje veikusių personažų prisidegė cigaretes. Iš pradžių pagalvojau, kad tai tik simboliškai ir jos greitai bus užgesintos, tačiau rūkymas nesibaigė. Aktoriai rūkė labai intensyviai ir greitai visoje salėje buvo galima jausti tabako dūmus. Aš esu alergiška ir jautri kai kurioms tabako dūmuose esančioms medžiagoms ir praeityje jos jau yra sukėlusios astmos priepuolius. Išmokau vengti prirūkytų vietų ir rūkančių žmonių kompanijos. Tačiau teatre to nesitikėjau.

Nepraėjus nė penkioms minutėms pajaučiau beprasidedantį astmos priepuolį, tačiau iš pradžių neišsigandau, nes visuomet su savimi nešiodavausi tokiems kritiniams momentams išrašytą vaistų inhaliatorių, tačiau paaiškėjo, kad jis šį kartą per atsitiktinumą vis tik liko namie. Tada prasidėjo tikra panika, įkvėpti darėsi vis sunkiau, tiesiog jaučiau kaip mano kvėpavimo takai priešinasi. Labai išsigandau, išsigando ir tėvai, kurie palydėjo mane iš salės ir iškvietė greitąją pagalbą. Tą kartą viskas baigėsi nors ir ligoninėje, bet laimingai.

Tačiau rašau jums norėdama paklausti, ar menas iš tikrųjų turi būti toks žeidžiantis. Ar tikrai meninė raiška nėra įmanoma be tikro rūkymo scenoje? Galbūt spektakliuose, kuriuose vaidinami narkomanai siekiant sukurti tikroviškumo įspūdį aktoriai iš tikrųjų leidžiasi heroiną?

Pabendravusi su bendraamžiais sužinojau, kad esu ta, kuri laimingo atsitiktinumo dėka iki šiol išvengė tokių prirūkytų spektaklių, nes jų mūsų teatro padangėje yra ne vienas ir ne du. Vadinasi nuo šiol nuo teatro esu atribota ir noriu paklausti už ką? Tokių kaip aš Lietuvoje tūkstančiai ir ar tikrai Lietuvos teatrų režisieriai nori, kad mums visiems, ir taip jau nuskriaustiems likimo, būtų uždarytos teatro durys?

Jau garsėjame tuo, kad žmonėms su judėjimo negalia yra labai sudėtinga patekti į daugelį vietų ir pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Panašu, kad ir tokiems kaip aš teatre ne vieta, nes mes trukdome režisierių ir scenaristų meninei raiškai. Palengvinti gyvenimą žmonėms su judėjimo negalia labai sudėtinga, nes specialūs keltuvai ir užvažiavimai brangiai kainuoja. O kiek kainuoja spektaklyje iš tikrųjų neprisidegti cigaretės?

Rašau visiems teatrų režisieriams, scenaristams ir vadovams, nes tikiu, kad menas skirtas kurti, o ne griauti. Rašau, nes esu Viltė ir turiu vilties, kad mane išgirsit ir aš turėsiu galimybę lankytis jūsų spektakliuose.

Viltė

"Aludarių matematika"

Paklausiau vakar žiniasklaidoje aludarių komentarų apie alaus akcizo didinimą ir jų skaičiavimus, ir panorau paskaičiuoti pats, nes aludarių šnekos buvo labai panašios į Radiocentro eteryje rytais transliuojamą "Dėdės Vytenio pasakėlę".  Pirmiausia aludariai nepraleido progos pakalbėti apie mano asmenį, pasakydami, kad galbūt esu neblogas psichiatras, bet nesu ekonomistas. Kaip dabar populiaru paėmiau ir kaip sakoma „pagooglinau“ ir radau, kad Švyturio vadovas R.Viršilas taip pat ne ekonomistas, bet kas įdomiausia matematikos magistras. O čia tai man patiko. Beje p. Viršilas radijo komentaruose piktinosi politikų skaičiavimais ir teigė, kad jie nesiekia net trečios klasės matematikos žinių lygio, nes pasak Viršilo aišku, kad pvz. išvirti 100 litrų alaus reikia 10 žmonių, tai ir trečiokui aišku, kad norit išvirti 80 litų reikės 8 žmonių. Pasiklausius tokių kalbų man iš tikrųjų kilo klausimas ar paties matematikos magistro žinios nėra trečios klasės lygio, nes tik trečiokai taip ir skaičiuoja kaip p. Viršilas. Pagal tą pačią logiką galėtumėm skaičiuoti ir kitus dalykus. Jei 10 litrų alaus išgerti reikia 10 žmonių, o 8 litrus jau gers tik 8 žmonės. Kaip tada kvalifikuotas matematikas paaiškintų, kad nedaugėjant, o atvirkščiai mažėjant žmonių skaičiui Lietuvoje, augo alkoholio suvartojimas, o alaus augo ypač greitai. Ir visiems bus aišku, kad čia 3 klasės matematikos dėsniai nelabai veikia. Taip pat kaip ir su gamyba. Aš, kad ir nesu ekonomistas ar matematikas, bet turiu tiek supratimo, kuris man leidžia suprasti, kad norint pagaminti daugiau, nebūtina didinti darbuotojų skaičiaus, čia yra darbo automatizavimo, darbo našumo, proceso planavimo ir kiti klausimai. Lygiai ta pati logika veikia ir skaičiuojant priešinga kryptimi. Vartojimo mažėjimas gali reikšti ne darbuotojų skaičiaus mažinimą, o tai kad „socialiai atsakingi“ aludariai socialiai atsakingiau dalinsis pelnu sus savo darbuotojais ir tuos uždirbamus 100 milijonų litų pelno išmokės ne tik akcininkams, bet dalis to bus skirta darbuotojų algoms išmokėti, nes mano žiniomis tas teismo uždraustas Švyturio darbuotojų streikas ir buvo planuojamas dėl to nenoro dalintis.

Kitas, ne mažiau keistas, pono matematiko skaičiavimas buvo pagrįstas „jauno ir Ernesto“ (jei rimtai tai Ernst &Young) kažkada darytais (žinoma „visiškai nepriklausomais, aludarių neapmokėtais moksliniais vertinimais“) apie tai, kiek alaus sektorius Lietuvoje sukuria darbo vietų. Buvo paminėtas skaičius 13 000 darbuotojų. Tai mūsų gerbiamas matematikos specialistas paėmė ir paprastuoju virtuviniu ne trečios klasės būdu paskaičiavo, kad 20 proc. sumažėjimas bus 2,6 tūkstančių. Tik tą sumažėjimą aludariai įvertino labai originaliai jau be „jauno Ernesto“, kurį jau be juokų vertinu kaip rimtą kompaniją ir manau, kad jie taip bukai neskaičiuotų. Tie 13 000 neabejotinai apima visus sektorius, nuo auginimo, logistikos, gamybos ir realizacijos. Tai gerbiamas matematikas paskaičiavo, kad dėl mažėjančio alaus vartojimo nevyks joks rinkos persiskirstymas ir bus atleisti logistikos, pardavimų srityje ir žemės ūkyje dirbantys žmonės pagal tą pačią proporciją, kuria mažės vartojimas. Ir čia jau norėčiau paklausti realiai išmanančių ekonomiką, ar čia tikrai įprasta praktika kai taip skaičiuojama? Ar tai reiškia, kad ūkininkai be miežių negali auginti nieko kito? Ar tai reiškia, kad pardavėja, kuri parduos mažiau alaus negali parduoti vietoje to daugiau kitų prekių, pvz. sulčių? Ar tai reiškia, kad logistikos verslas nebevešiantis alaus negali pervežti tų pačių sulčių?

Kito gabaus „matematiko – ekonomisto“ S.Galadausko skaičiavimu valstybė vien dėl tų visų baisių atleidimų  negautų apie 38,3 mln. litų tiesioginių pajamų – gyventojų pajamų ir „Sodros“ mokesčių. Tai net jei taip ir būtų, siūlau paskaičiuoti taip pat 3 klasės lygiu ir pažiūrėti ką valstybė sutaupytų. 2010 metais apskaičiuotos tiesioginės su alkoholio vartojimu susijusios išlaidos siekė 715 milijonų ligų per metus. Alus bendrame vartojime sudaro apie 50 procentų. Vadinasi alaus vartojimui sumažėjus penktadaliui, bendrasis vartojimas mažėtų apie 10 procentų. Tai reiškia, kad atmetus 10 proc. patiriamos žalos valstybė sutaupytų apie 71 milijoną litų, kurie šiuo metu išleidžiami pasekmių likvidavimui. Vadinasi valstybė dvigubai daugiau sutaupytų, nei realiai prarastų. Ar ne taip didieji ekonomistai p. Viršilai ir p. Galadauskai?

Dar vienas įdomus klausimas kaip buvo suskaičiuotas tas galimas vartojimo sumažėjimas 20 proc. akcizą padidinus 50 proc. Tai reiškia, kad aludariai puikiai žino mūsų seniai visuomenei aiškinamus dalykus apie santykinį kainos neelastingumą ir apie tai, kad alui jis siekia apie -0,5. Nors iki šiol visi šie dalykai buvo neigiami, vakar jie buvo ištraukti ir net pateikti skaičiavimai. Taigi skaičiuodami matome, jog galutinei kainai didėjant 10 proc., vartojimas mažėtų apie 5 proc. Kadangi alaus kainoje mokesčiai sudaro apie 30 proc., tai paskaičiuokime paprastuoju būdu. Jei paimtumėm apie 2 litus kainuojantį alaus butelį, tai mokesčiai ten sudaro apie 60 centų. Iš tų 60 centų dalį sudaro ne akcizas, o PVM. Taigi, padidinus akcizą 50 proc. galėtumėm tikėtis kad galutinė kaina iš tiesų, kaip teigia aludariai didėtų nuo maždaug 20 centų už butelį alaus. Jei galutinė kaina didėtų apie 20 centų, tai sudarytų apie 10 proc. galutinės butelio kainos. Atsižvelgiant į alaus kainos elastingumo indeksą galim daryti prielaidą, kad galime tikėtis maždaug  5 procentų vartojimo sumažėjimo. Ir tik ekstremaliu atveju, jei tas pats 2 litų vertės butelis brangtų 50 centų, tai sudarytų apie 40 proc. kainos didėjimo, tokiu atveju būtų galima tikėtis to 20 proc. mažėjimo, ir toks mažėjimas teoriškai įmanomas tik nedideliam alaus segmentui. Vadinasi visi viešumoje leidžiami burbulai tėra akių dūmimas.

Be to būtų labai įdomu sužinoti ką apie didelį alkoholio vartojimo paplitimą mano kiti verslai. Ar jiems labai apsimoka kai geria jų darbuotojai, kiek tai kainuoja statybos bendrovėms ir kitoms verslo sritims, kai nuolat tenka ieškoti pamainos sergantiems darbuotojams ar tiesiog užgėrusiems? Kaip čia su ta verslo logika ir pinigų praradimu?

Taigi atsiprašau už nemokšiškus „daktariškus“ skaičiavimus, nepretenduoju būti ekonomistu, bet skaičiavimai iš lubų jau atsibodo.