Viltės laiškas teatrų grandams

Šiandien į el.paštą gavau šį laišką. Jo autorė dėl suprantamų priežasčių paprašė neatskleisti jos tapatybės. Laiškas liečia ne ją vieną, o tūkstančius panašaus likimo žmonių kaip ji. Dalinuosi, nes toks buvo pageidavimas. 

Sveiki, esu Viltė. Niekuo neypatinga ir iš daugybės žmonių masės neišsiskirianti mergina. Viltės vardą tėvai davė matyt vildamiesi, kad mano gyvenime viskas klostysis kaip įmanoma geriau ir pateisinsiu visus tėvų lūkesčius.

Deja gyvenimas įneša savo pataisymus ir man teko dalia patirti ką reiškia oro stygius ir baimė mirti. Man diagnozuota ypač sunki bronchinės astmos forma. Jau vaikystėje man buvo ribojamas fizinis krūvis, tėvams teko daug ko atsisakyti, kad gyvendama namie kuo mažiau rizikuočiau patirti astmos paūmėjimus ir priepuolius. Vaikystėje tekdavo atsisakyti daugelio dalykų, kurie kitiems vaikams buvo kasdienybė. Dabar aš jau suaugusi mergina. Tačiau mano liga nepasitraukė.

Visuomet buvau didelė teatro mylėtoja. Mokykloje lankiau dramos būrelį, o kai paaugau pradėjau su tėvais lankytis teatro spektakliuose. Tačiau vienas iš tokių apsilankymų baigėsi ligoninėje.

Neminėsiu kokiame mieste, ir koks tai buvo spektaklis. Pasakysiu tik tiek, kad tai buvo nedidelė kamerinė salė, kurioje žiūrovai gali stebėti spektaklį labai betarpiškai ir iš arti. Spektaklis buvo įdomus, tačiau spektakliui neįpusėjus  du iš spektaklyje veikusių personažų prisidegė cigaretes. Iš pradžių pagalvojau, kad tai tik simboliškai ir jos greitai bus užgesintos, tačiau rūkymas nesibaigė. Aktoriai rūkė labai intensyviai ir greitai visoje salėje buvo galima jausti tabako dūmus. Aš esu alergiška ir jautri kai kurioms tabako dūmuose esančioms medžiagoms ir praeityje jos jau yra sukėlusios astmos priepuolius. Išmokau vengti prirūkytų vietų ir rūkančių žmonių kompanijos. Tačiau teatre to nesitikėjau.

Nepraėjus nė penkioms minutėms pajaučiau beprasidedantį astmos priepuolį, tačiau iš pradžių neišsigandau, nes visuomet su savimi nešiodavausi tokiems kritiniams momentams išrašytą vaistų inhaliatorių, tačiau paaiškėjo, kad jis šį kartą per atsitiktinumą vis tik liko namie. Tada prasidėjo tikra panika, įkvėpti darėsi vis sunkiau, tiesiog jaučiau kaip mano kvėpavimo takai priešinasi. Labai išsigandau, išsigando ir tėvai, kurie palydėjo mane iš salės ir iškvietė greitąją pagalbą. Tą kartą viskas baigėsi nors ir ligoninėje, bet laimingai.

Tačiau rašau jums norėdama paklausti, ar menas iš tikrųjų turi būti toks žeidžiantis. Ar tikrai meninė raiška nėra įmanoma be tikro rūkymo scenoje? Galbūt spektakliuose, kuriuose vaidinami narkomanai siekiant sukurti tikroviškumo įspūdį aktoriai iš tikrųjų leidžiasi heroiną?

Pabendravusi su bendraamžiais sužinojau, kad esu ta, kuri laimingo atsitiktinumo dėka iki šiol išvengė tokių prirūkytų spektaklių, nes jų mūsų teatro padangėje yra ne vienas ir ne du. Vadinasi nuo šiol nuo teatro esu atribota ir noriu paklausti už ką? Tokių kaip aš Lietuvoje tūkstančiai ir ar tikrai Lietuvos teatrų režisieriai nori, kad mums visiems, ir taip jau nuskriaustiems likimo, būtų uždarytos teatro durys?

Jau garsėjame tuo, kad žmonėms su judėjimo negalia yra labai sudėtinga patekti į daugelį vietų ir pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Panašu, kad ir tokiems kaip aš teatre ne vieta, nes mes trukdome režisierių ir scenaristų meninei raiškai. Palengvinti gyvenimą žmonėms su judėjimo negalia labai sudėtinga, nes specialūs keltuvai ir užvažiavimai brangiai kainuoja. O kiek kainuoja spektaklyje iš tikrųjų neprisidegti cigaretės?

Rašau visiems teatrų režisieriams, scenaristams ir vadovams, nes tikiu, kad menas skirtas kurti, o ne griauti. Rašau, nes esu Viltė ir turiu vilties, kad mane išgirsit ir aš turėsiu galimybę lankytis jūsų spektakliuose.

Viltė