Alkoholio pramonė išsikasė sau duobę

Ar prisimenate, ką sovietmečiu darydavo su statistika, kuri neatitiko tuometinės ideologijos? Kiek pamenu, tai ne keisdavo situaciją, o "pakoreguodavo" statistiką. Taigi žiūriu, kad nelabai kas ir pasikeitė. Klausydamas žinias išgirdau interviu su Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidente Evalda Šiškauskiene. Ji užtikrintai tvirtino, kad Lietuva negeria, tiek kiek suskaičiuojama, nes pagal apklausas užsieniečiai neįvardina lietuvių kaip girtuoklių. Ji užtikrintai tvirtino, kad Lietuvoje apie 2 litrus iš 15 išgeria užsieniečiai. Esą jei tą kiekį atimtumėm, tai išgertumėm „TIK“ apie 13 litrų ir neiškristumėm iš kitų šalių konteksto, bei nebebūtumėm viena labiausiai girtaujančių šalių. Žinoma minėta ekspertė nepaminėjo apie tai, kad Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja neviršyti 7 litrų vienam gyventojui per metus ir net mažėjimas iki 13 litrų būtų nieko vertas. Bet šiems „ekspertams“ didelis suvartojimas yra įdomus tik tiek, kiek tai gerina ar blogina šalies įvaizdį, nes niekas nenori važiuoti atostogauti, ar investuoti į pragirdytą šalį. Reikėtų tik priminti, kad alkoholio ir tabako gamintojams tai visiškai nėra joks stabdis investicijoms. Atvirkščiai, tai labai mėgiamas kraštas, kur savo pinigus investavo JAV ir Skandinavijos bendrovės. Seniai kartoju kitų sričių verslininkams, kad toks intensyvus alkoholio vartojimas ilgainiui neigiamai atsilieps ir jau atsiliepia kitoms verslo šakoms. Šiandien verslininkai jau diskutuoja apie palengvintas imigracijos sąlygas iš kitų šalių atvykstantiems darbuotojams, nes kai kurie verslo sektoriai jau ne juokais stinga darbuotojų. Tuo tarpu mūsiškiai darosi nelabai tinkami, nes niekas nebenori darbinti darbuotojo, kuris pirmadienį yra nedarbingas, darbe gali bet kada nugriūti girtas nuo pastolių ar sudaužyti milijonus kainuojančią techniką, o po algos kelias dienas nesirodo darbe. Todėl dabar jau visu stiprumu pasitvirtino tai, kas buvo daug kartų kartota: verslas išsikasė duobę patys sau. Asocijuotos verslo struktūros ilgus metus stojo mūsų už alkoholio gamintojus. Tą darė net profsąjungos. Šiandien jau skinam tų darbų vaisius. Niekam nebuvo įdomu, kad dar 1998 metais Seime patvirtintoje Lietuvos sveikatos programoje buvo numatyta sumažinti alkoholio vartojimą 25 procentais. Vietoje to, dėl nuolatinės liberalizacijos jis buvo išaugęs 130 proc.

Tuomet mūsų šalies valdininkai ir politikai taip pat mieliau klausėsi visokių švyturių, stumbrų ir pan. Jie, o ne mokslininkai buvo tie, kurie aiškino kaip reikia daryti, nes “geriau žinojo”. Ir rezultatas “pranoko lūkesčius”. Dabar tai, kaip teisingai paminėjo E.Šiškauskienė, neigiamai veikia Lietuvos įvaizdį, nes į tai atsižvelgiama skaičiuojant įvairius indeksus, vertinant investicinę aplinką ir pan. Tik reakcija visiškai neadekvati. Net nebandoma siūlyti ar galvoti kaip spręsti problemas. Vietoje to, samdomos neaiškią kompetenciją alkoholio srityje turinčios įstaigos, kurioms iškeliamas tikslas perskaičiuoti alkoholio vartojimą. Žinoma, nurodant kokia kryptimi turi būti pokytis. Dar įdomiau, kad interviu gautus duomenis komentuoja net ne tyrėjai, o užsakovai, kurie apie alkoholio skaičiavimo metodikų išmanymą negali net svajoti. Kelis kartus paminima, kad alkoholį pas mus vartoja užsieniečiai, kad vežasi į kitas šalis lauktuvėms ir pan. Neišgirdau nė žodžio apie tai, ką veikia Lietuviai išvažiavę į užsienį. Turbūt tik medituoja ir smilkalus uosto. Tik kiek man teko girdėti, nemaža dalis mūsų tautiečių, nusipirkę keliones į Turkiją su viskas įskaičiuota paketu, nelabai tos kelionės ir atsimena, nes negerti tai, kas duodama už dyką, nesuderinama su dalies lietuvių mentalitetu.

Pastarosiomis savaitėmis verslininkai vėl varstė LRS Sveikatos reikalų komiteto ir LR Vyriausybės duris, pristatinėdami savo „teisingesnius tyrimus“ ir reikalaudami, kad Statistikos departamentas perskaičiuotų alkoholio vartojimą. Panašu, kad Vyriausybėje pritarėjų nerado. Bet viešųjų ryšių nenutraukė ir MG Baltic žiniasklaidos kanaluose tęsė viešųjų ryšių akcijas. Galiu tik paspėlioti, koks tikrasis šių akcijų tikslas. Oficialiai pateikiama versija tai, kad „nuoširdžiai susirūpino Lietuvos įvaizdžiu“. Tik turint galvoje kontekstą, kuomet renkami piliečių parašai dėl LR Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų, ir tai, kad kai kurie seimo nariai ar partijos jau registravos alkoholio kontrolės politikos pataisas Seime, atsirado rimtas noras tas iniciatyvas gesinti ir nukreipti dėmesį į kažkokius neva netikslius skaičius, kurie galimai eliminuotų tų pataisų pagrindimą, ir leistų pramonę palaikantiems politikams mosikuoti tais skaičiais Seime.

Panašu, kad alkoholio ir tabako gamintojai nėra labai originalūs. Ta pati asociacija aktyviai priešinosi 2006 metais svarstytam draudimui rūkyti baruose ir restoranuose ir pasakojo Philip Morris argumentus prieš tokį reguliavimą. Tuomet Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos puslapyje buvo aiškiai nurodyta, kad asociaciją remia tabako ir alkoholio gamintojai. Niekas iš tuomet vardintų "mitų" apie tai, kad lankytojai nebeis į restoranus, jei bus draudžiama rūkyti, ar kad tai sukels kitų problemų, nepasitvirtino. Šį kartą, pasakojimai apie tai, kad alkoholio vartojimo statistika neatitinka realybės, yra labiausiai naudingi už tą blogą situaciją atsakingiems alkoholio gamintojams.

Jau ne kartą minėjau ir paminėsiu dar kartą E.Šiškauskienei, ir jai „pasakiškas“ kalbas rašantiems ir realybės neatitinkančius tyrimus darantiems veikėjams, kad jei Lietuvoje alkoholį išgertų užsieniečiai, tai jie ir mirtų nuo alkoholio sukeltų ligų.

Deja realybė yra toli gražu ne tokia. Taigi panašu, kad verslininkams girdymas bet kokia kaina atsisuko prieš juos pačius, o jie prisiminę geriausias sovietmečio tradicijas nusprendė ne spręsti problemas, bet pataisyti statistiką.

Tabako ir alkoholio pramonės "mikrobiologija"

Kadangi dabar labai daug diskutuojama apie įvairias alkoholio kontrolės priemones, o alkoholio gamintojai per įvairius tarpininkus ėmėsi iniciatyvų jas stabdyti ar bandyti kompromituoti, manau reikėtų pakalbėti apie šias pramonės sritis ir jų veiklos principus. Vienos iš tarptautinių konferencijų metu girdėjau labai vaizdingą tabako pramonės palyginimą su gamtoje egzistuojančiais parazitais (pvz. virusais), o tabako vartojimo plitimo palyginimą su epidemija ar pandemija, kaip infekcinių ligų atvejais. Iš pažiūros grubus ir sunkiai pritaikomas palyginimas, bet .... pažiūrėkim giliau.

Kuomet pradedama diskutuoti apie tai, kaip spręsti alkoholio vartojimo problemas, nuolat primenama, kad reikia spręsti vartojimo priežastis, o ne pasekmes. Pramonė teigia, kad priežastis yra aplinka, arba pats galutinis vartotojas, kuris parazito plitimo atveju yra galutinis šeimininkas. O kas jei alkoholio ir tabako pramonę ir įsivaizduotumėme, kaip parazitą? Tam, kad plistų parazitai (pvz. jų sukeliamos infekcinės ligos) reikia kelių aplinkybių. Pirmiausia reikia paties sukėlėjo (viruso, bakterijos). Tuomet reikia to, kuris tą virusą ar bakteriją platintų (pernešėjo), kuris gali būti kitas nei galutinis šeimininkas (pvz. uodai maliarijos atveju), arba pats žmogus (pvz. ŽIV atveju). Dar reikėtų, kad būtų palanki aplinka virusui ar bakterijai plisti (pvz. temperatūra, drėgmė ir kt.). Be abejonės yra svarbus ir pats galutinis šeimininkas, t.y. jo imunitetas ir atsparumas infekcijoms. Paprastai, kuo galutinis šeimininkas jaunesnis, tuo jis labiau pažeidžiamas, dėl nebrandžios imuninės sistemos. Kalbant apie tai, kaip infekcinių ligų galima išvengti, tai veikti galima visus etapus ir grandis. Galima naikinti patį sukėlėją, galima naikinti pernešėją, skiepyti galutinį šeimininką, stiprinti jo imunitetą, veikti aplinką ir daryti ją nepalankia ir t.t.

O dabar grįžkime prie analogijos pvz. su alkoholio pramone. Kiek tiesos turi pasakymas, kad alkoholio pramonė yra ne priežastis, o savotiška pasekmė, nes kaltas pats galutinis vartotojas ar aplinka? Dalis tiesos yra, nes jei alkoholio platinimui sudaroma itin palanki aplinka (palanki įstatyminė bazė, geras prieinamumas, reklama ir pan.), tai parazitas turi idealiais sąlygas daugintis. Jei galutinio šeimininko imunitetas yra mažas (bloga socialinė aplinka, apleistumas, alkoholį vartojantys tėvai ar draugai), tai jis yra labiau pažeidžiamas. Psichoaktyvių medžiagų vartojimo atveju amžius taip pat yra labai svarbus, nes iki 15 metų pradėjusių vartoti alkoholį vaikų apie 40 proc. tampa alkoholikais, tuo tarpu jei vartojimas prasideda 20-21 metų amžiuje, tai alkoholikais tampa jau tik apie 10 procentų vartotojų (kaip ir analogijoje su infekcinėmis ligomis vaikų amžiuje). Alkoholio gamintojai nuolat linkę pabrėžti, kad jie nenori prasigėrusių vartotojų, kad jie nenori žūstančio galutinio šeimininko. Tačiau jei paimsime parazito analogiją, jo tikslas yra kaip galima labiau pasidauginti, nes tai yra išlikimo gamtoje klausimas. Ar ne panašus tikslas yra alkoholio ar tabako pramonės – kuo didesnė gamyba, vartojimas ir pelnas. Viruso ar bakterijos atveju galutinio šeimininko gyvybė nėra svarbi, nes tikslas yra išplisti. Ar tai nėra panašu į tabako ir alkoholio pramonę? Ar jiems iš tiesų yra svarbus galutinis šeimininkas, kuris miršta? Iš tiesų, tai ne, nes ji dauginasi ir tas mirštantis šeimininkas savo pavyzdžiu ar asmenine įtaka jau išplatino „infekciją“ dar keliems naujiems vartotojams, ar savo vartojimu sudarė palankią aplinką problemos plitimui.  Ar parazitui yra svarbu, kad jis būtų neatpažintas ir galėtų pridaryti kuo daugiau žalos? Taip, ir visi parazitai prisitaikė arba labai greitai daugintis, arba patekti nepastebėti, kaip pvz. įsisiurbiančios erkės.

Tačiau sakysite tai tik pramonė, kaip ir bet kuri kita pramonė. Tačiau kitos pramonės poveikį galutiniam šeimininkui būtų galima vadinti labiau simbioze, nei parazitavimu (maisto, rūbų, technikos ir kt. pramonė), kuomet jų plitimas nenužudo galutinio šeimininko, bet suteikia abipusę naudą, kuri gamtoje vadinama simbioze. Pvz. mūsų žarnyne gyvenančios bakterijos nors ir yra mikroorganizmai, bet negalėtų būti vadinami parazitais, nes be jų neišgyventų ir žmogus ir tai yra tobulas simbiozės pavyzdys.

Todėl apibendrinant visą šitą gal kiek gruboką mikrobiologinį – parazitologinį palyginimą vertėtų pasvarstyti, kiek tiesos yra tuose pasakymuose, kad alkoholio ar tabako pramonė yra niekuo dėta poreikių tenkintoja, o ne problemų priežastis. Ir tuo visiškai nenoriu pasakyti, kad ji turi būti naikinama, tačiau kai kurių veikėjų pastarųjų dienų pasisakymai, kad visuomenė per daug supriešinta su pramone, ir su ja reikia draugauti bei imti pinigus iš jų vaikų prevencijos programoms verčia suabejoti, ar tie veikėjai supranta, kad parazitas niekada nebus draugas galutiniam šeimininkui, ir jam mirus tiesiog ieškos kito.

Nieko asmeniško, tik biznis...

Sveikatos sistemos „prakeiksmas”

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad savotiškas naujadaras lietuvių kalboje e-sveikata (elektroninė sveikata), jau senokai tapo savotišku keiksmažodžiu daugeliui mano kolegų medikų ausims. Besirengdamas šitam straipsneliui pabandžiau paieškoti nacionalinės sistemos kūrimo ištakų ir radau šią žinutę, kurios paskelbimo data 2006 metai (https://sam.lrv.lt/lt/naujienos/e-sveikatos-paslaugu-projektas-pristatytas-mediku-bendruomenei). Vadinasi e-sveikatos sistemos nesugebėjom sukurti per 10 metų. Dabar svarstau jei taip koks nors verslas savo apskaitos ar valdymo sistemą kurtų tiek pat laiko, ar nebūtų tas verslas jau penkis kartus bankrutavęs? Dar daugiau, jei paskaitytumėte apie sumas, kurios buvo skirtos tai e-sistemai kurti, tai jos verčia iš kojų, ypač turint galvoje, kad sistema iki šiol nesukurta, o jei ir sukurta kažkokia jos dalis, tai ji neveikia arba veikia ne taip, kaip matyt buvo tikėtasi ir kada buvo tikėtasi. Jau anekdotu tapo e-recepto startas, kuriam vaistinės sugebėjo pasiruošti per kelis mėnesius, o pati sveikatos sistema nepasiruošė iki šiol. Ir labai natūralu, ne apie jos startą televizijoje iškilmingai paskelbusi ministrė, blefavo apie tai, kad medikai yra apmokyti ja naudotis. Tuo tarpu, kai patys atkakliausi mano kolegos , žinoma be jokių mokymų, apie kuriuos kalbėjo ministrė, sugaišę mažiausiai pusvalandį tik vedami smalsumo išrašė tuos kelis receptus, apie kuriuos buvo paskelbta.

Gerai pamenu vieno savo kolegos pasakojimą apie tai, kad jau kuriant pirmąjį e-sveikatos variantą užsienio ekspertai aiškiai sakė, kad tokia sistema yra pasmerkta neveikti. Ir... Panašu, kad jis buvo teisus. Jau nekalbu apie tai, kokiais reikėjo būti trumparegiais, finansuojant e-sveikatos projektus atskirose sveikatos priežiūros įstaigose, o tiems rengėjams net neiškeliant tikslo, kad sistemas būtų galima suderinti tarpusavyje. Gerai pamenu vieną iš diskusijų Sveikatos apsaugos ministerijoje prieš gerus 3 metus, tai tuomet buvo kalbama, kad ruošiami reikalavimai duomenų suderinamumui. Praėjus 7 metams po sistemos kūrimo pradžios.....?

Per tą laiką sistemas sugebėjo susikurti VRM, ir jos puikiai veikia. Veikia net e-policija. Sugebėjo susitvarkyti SODRA, jau nekalbu apie Valstybinę mokesčių inspekciją, kuri kasmet darosi vis tobulesnė ir patogesnė vartotojui. Valstybės įmonė Registrų centras, REGITRA ir t.t. Jau nekalbant apie tai, kiek ir kokių sistemų susikūrė ir įsidiegė privatūs sektoriai (logistika, pardavimai ir t.t.).

Tai kas galų gale yra su sveikatos priežiūros sistema? Ar čia koks prakeiksmas ant mūsų užleistas? Ar Lietuvoje nėra žmonių, kurie gali tą padaryti kompetentingai? Kiek dar reikės išleisti pinigų, kad kas nors gautųsi? Per tą laiką ir už tuos pinigus, kurie jau yra išleisti turbūt buvo galima nusipirkti tris jau paruoštas, veikiančias ir kitur išbandytas sistemas.

Kad jūs suprastumėt, kodėl taip pikta, kad jos nėra, pabandysiu truputį paaiškinti. Pabandykite įsivaizduoti, ką reikštų jei visi pacientų duomenys: ligų epizodai, gydymosi informacija, skirti vaistai, tyrimų duomenys, rentgeno ir kitos nuotraukos ir t.t. būtų skaitmenizuoti. Tai reikštų, kad jums nuvykus pas bet kurį gydytoją, jis nebeturėtų burti iš kavos tirščių kas ir kada jums daryta, kokie buvo tyrimų rezultatai, kuo sirgote vaikystėje, kam esate alergiškas ir pan. Jūs ir atsiminti visko nelabai galite. Juo labiau, jei būtų saugomi jūsų tyrimų vaizdiniai, pvz. nuotraukos ir kt. Kiek būtų galima sutrumpinti paciento apklausos laiką ir išvengti klaidų dėl užmaršumo ar pan. Įsivaizduokite ką tai reikštų greitosios pagalbos medikams, kuomet jums ištikus sveikatai pavojingam įvykiui, jie turėtų visą informaciją apie jūsų ligas, alergiją medikamentams, kraujo grupę ir t.t. Sunku suskaičiuoti, kiek gyvybių tai padėtų išgelbėti.  Ar suprantate, kad atėjus pas gydytoją, jums nebereikėtų pasakoti, kad kitas gydytojas jums paskyrė tas „geltonas ir apvalias tabletes mėlynoje dėžutėje“, nes jūs negalite prisiminti jų pavadinimo, o juo labiau dozės ir tai yra kasdienybė, su kuria man tenka susidurti asmeniškai.

Ar įsivaizduojate kokias neišsemiamas galimybes ši sistema suteiktų jums ir jūsų šeimos gydytojui, pradedant priminimais apie būtinus skiepus, atėjusį laiką pasitikrinti sveikatą, informavimu apie jūsų tyrimų rezultatus, registracijos ir atvykimo laiko suderinimu ir taip būtų galima vardinti be galo. Tokios sistemos leistų jums kiekvienam į telefoną gauti žinutę apie vėžio patikras ir kitas jums priklausančias paslaugas. Dar daugiau, ji leistų stebėti, kaip skirtingoms gydymo įstaigoms sekasi įtikinti pacientus atvykti ir jiems suteikti pagalbą.

Ši sistema tik pradėjusi veikti padarytų sveikatos priežiūros sistemą maksimaliai skaidrią, nes taptų skaidrūs visi pacientų siuntimai, eilių problemos, medikamentų išrašymai. Ir tai būtų galima pažiūrėti ne tik gydymo įstaigos, bet ir kiekvieno gydytojo lygiu. O tai labai sumažintų norą „mylėti“ kuriuos nors vaistus ar farmacijos kompanijas, kurios nesibodi gydytojų „paskatinti“ kelionėmis ar panašiais dalykėliais. Taptų labai aišku ar pacientai iš tikrųjų įsigyja paskirtus medikamentus. Taip pat taptų aišku kurioms gydymo įstaigoms pavyksta kontroliuoti tokias mūsų laikų sveikatos rykštes, kaip arterinė hipertenzija, ar antro tipo cukrinis diabetas. Tuomet gal atsirastų realus stimulas pacientus motyvuoti keisti gyvenseną, nes apmokėjimas pirminės sveikatos priežiūros įstaigoms galėtų būti susietas ne tik su žmonių skaičiumi, bet ir su gydymo rezultatais.

Tai nukrautų labai daug darbo nuo gydytojų, kurie šiandien yra priversti būti tikromis „popierinėmis žiurkėmis“ ir pildyti nesibaigiančius dokumentų kalnus, nes iš kitos gydymo įstaigos atvykusio paciento nėra jokių duomenų.

Jau užaugo vadinamųjų „tapšnotojų“ karta, kuri savo gyvenimo nebeįsivaizduoja be mobilių technonolgijų, o pasaulyje sparčiai skinasi kelią jau ne tik e- sveikata (elektroninė sveikata), bet ir m-sveikata (mobilioji sveikata). Atsiranda vis daugiau galimybių šių technologijų pagalba patiems stebėti savo sveikatos rodiklius, stebėti gyvensenos pokyčius, gauti pagalbą ją keičiant ir pan. tik įsivaizduokite kokios galimybės atsivertų, jei tokių technologijų pagalba, be didelių papildomų kaštų per mobilius įrenginius būtų galima stebėti tą patį kraujospūdį, širdies ritmą ir jo sutrikimus, gliukozės kiekį ir pan. Ar tai neleistų išvengti bereikalingų vizitų? O jei jūs, kaip vartotojas leistumėte tuos duomenis matyti ir savo šeimos gydytojui, jis kiekvieną rytą savo kompiuteryje galėtų matyti pacientų, kuriems yra reikšmingų problemų duomenis ir galėtų aktyviai kviesti juos atvykti sveikatos patikrinimui. Jei tokie duomenys būtų sukaupti, jūs, kaip ir bet kurios kitos sistemos vartotojas, daug paprasčiau galėtumėte gauti sveikatos pažymą ir kitus jums reikalingus dokumentus.

Ir galima tęsti be galo, tik... Kur ta sistema?

Ir kuo toliau stebiu šitą nesibaigiančią nesąmonę, tuo labiau man pradeda atrodyti, kad tos sistemos kažkas tiesiog labai nenori. Dėl ko jos galima nenorėti? Manau dėl to, ką ir minėjau, dėl esminio sistemos išskaidrinimo. Kita prielaida, tai, kad mes iki šiol nesugebame rasti kompetentingų žmonių, kurie sugebėtų užbaigti tą nesibaigiantį projektą.

Kadangi iš buvusios sveikatos apsaugos ministrės nebuvo net teorinių galimybių tikėtis supratimo apie tokią sistemą ar jos būtinumą, nes visos kalbos net apie vieną jos komponentą e-receptą trenkė blefavimu, norisi pasidžiaugti, kad asmenys pasikeitė ir dabartinis ministras jau vien dėl savo amžiaus yra daug arčiau technologijų ir jų supratimo. Norėčiau paraginti dabartinį Sveikatos apsaugos ministrą neatidėlioti darbų, juo labiau, kad iš viešų jo pasisakymu galima buvo suprasti, kad bus duodami jau kiti terminai darbų atlikimui (nebe metai, o savaitės). Taip pat noriu paraginti kuo greičiau apgalvoti ir pradėti planuoti kas tuos surinktus duomenis analizuos ir siūlyčiau nedelsiant pradėti kalbėtis su universitetais, kurių mokslininkams turi būti sudarytos galimybės nuasmenintus e-sveikatos sistemos duomenis analizuoti, ieškoti sistemos funkcionavimo problemų ir siūlyti kaip ją tobulinti.

Man yra tekę su „baltu“ pavydu klausyti kolegos iš Izraelio Pasaulio sveikatos organizacijos bendradarbiaujančios centro  pranešimus apie tai, kaip tokios sistemos sugeneruotų duomenų analizė jau padėjo išspręsti kai kurias Izraelio sveikatos sistemos problemas, gerinant gydymo organizavimą, pamatant kur yra spragos ir jas taisant.

Kupiškyje vykdomas savižudybių prevencijos projektas parodė, kad viena iš didžiausių problemų, yra informacijos keitimosi tarp skirtingų sektorių nebuvimas. Pvz. kuomet bandęs žudytis asmuo po gydymo ligoninėje grįžta namo, apie jo grįžimą ir problemas nesužino niekas (nors ir turėtų, bet neretai nesužino net šeimos gydytojas), jau nekalbu apie psichikos sveikatos centro psichologą ar socialinį darbuotoją, kurie galėtų ir turėtų padėti grįžusiam namo žmogui. Išsprendus asmens duomenų apsaugos problemas ir teisiškai įpareigojus kitus sektorius laikytis konfidencialumo, tai būtų galima išspręsti.

Todėl noriu palinkėti Sveikatos apsaugos ministrui J.Požėlai stiprybės ir atkaklumo tvarkant šią sistemos piktžaizdę.

Čia galima rasti informaciją apie e-sveikatos diegimą Lietuvoje: https://sam.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/e-sveikata/informacine-medziaga-apie-e-sveikata

Buvusio alkoholiko „sėkmės“ istorija nėra prasčiausias būdas atbaidyti moksleivį nuo alkoholio. Prasčiausias būdas yra mokyti jį gerti, o į alkoholį žiūrėti kaip į „naminį gyvūnėlį“, kurį galima prisijaukinti

Kai iš švietimo atstovų girdi tokius teiginius, kaip „Suaugusiųjų draudimai, svaigalų prekybos bei reklamos apribojimai jaunuolių dažnai nesustabdo nuo svaigalų vartojimo – draudžiami dalykai juos traukia dar labiau.“, tai nejučiom pagalvoji, kokia čia pedagogikos rūšis? Gal čia kokia „patogioji šiuolaikinė“ pedagogika, kurią įkūnija "Šiuolaikinių didaktikų centras". Toji pedagogika leidžia vienu metu suaugusiems pateisinti savo netinkamą elgesį, ir tuo pat metu suteikia teisę vaikams kalbėti apie jį, kaip apie netinkamą. Dažnai tėvai klausia, kaip man paaiškinti vaikui, kodėl yra blogai rūkyti, jei aš pats rūkau? Ogi niekaip, nes vaikas jūsų aiškinimo nesupras ir greičiausiai vertins kaip melą. Tas pats ir su alkoholiu. Nuosaikus požiūris į alkoholį yra suaugusiųjų terminas. Vaikams jis bet kokiu atveju nėra tinkamas. O kalbant apie draudimus, tai nelabai suprantu, kaip Facebooke į „snukį nebesidaužančios“ alkoholio reklamos panaikinimas, gali vaikus traukti dar labiau. Kaip gali traukti dar labiau tai, kas tau tiesiog nekišama į veidą ir nesiūlom kas dieną? Kaip dar labiau gali traukti tai, kad tai brangiai kainuoja? Kaip labiau gali traukti tai, kad tai parduodama specializuotoje parduotuvėje? O žinote, kas sudaro sąlygas tai traukai? O būtent tai, kad mes suaugusieji, vaikų elgesiui taikom skirtingus standartus, ir juos pritaikom atsižvelgdami į savo elgesį. Paprastas pavyzdys. Įsivaizduokite, kad mokykloje prasideda vagiliavimas. Ar į tai žiūrima „nuosaikiai“? O gal galim vaikams nesakyti, kad vogimas yra nepriimtinas elgesys, tiesiog paaiškinkim, kad vogti reikia saikingai, arba, kad vogti yra negerai tik tuomet, kai esi nepilnametis. Tas alkoholio saikingumo klausimas vis labiau praranda prasmę, dėl nenuginčijamo jo kancerogeniškumo, kitų sveikatos pavojų ir rizikos priklausomybei. Nuosaikumas, reikalingas alkoholio gamintojams, kurie jokiu būdu negali leisti net ir vaikų pasaulyje atsirasti sampratai, kad alkoholis nėra reikalingas. Ir kalbam ne apie draudimą, o apie esminę nuostatą, kurią šiuo metu bandoma ginti, nes gamintojų noras yra išlaikyti nuomonę, kad alkoholis yra blogai, tik tokiu atveju jei jo yra per daug. O kas yra per daug, nesutinka kalbėti niekas, nes jei lietuviai tikrai vartotų ne daugiau alkoholio, nei rekomenduoja pastarųjų metų pasaulyje skelbiamos rekomendacijos, tai pas mus alkoholio suvartojimas vienam gyventojui neviršytų 5 litrų vienam gyventojui, o ne 14 litrų, kaip yra dabar. Jūs man parodykite verslą, kuris sutinka savo gamybą ir pardavimus susimažinti bent 3 kartus.

Vaikai yra raktas jų verslo sėkmę. Nepradėję vartoti iki pilnametystės, vėliau alkoholį vartoja jau ženkliai mažesnė dalis, o ir priklausomais tampa 4 kartus rečiau, nei tie, kurie alkoholį pradeda vartoti dar paauglystėje.

Todėl, kol tik bus įmanoma, alkoholio pramonė stengsis į mokyklas sukišti savo ideologiją ir Lietuvoje jiems neblogai sekasi (http://blaivus.blogspot.lt/2016/03/absoliuto-gamintojai-per-tarpininkus.html).

Šios informacijos paskelbimas sukėlė tam tikrą „diskomfortą“ tiems, kas, kaip ir buvo minėta pasiėmė alkoholio pramonės užsakymu rengtą programą ir „adaptavo“ Lietuvai. Spėju, kad labiausiai „adaptavo“ pavadinimą, nes  originaliai jis vadinasi „pasikalbėkim apie alkoholį“, tuo tarpu Lietuvoje ji vadinasi tiesiog „kalbėkimės“. Prisimenant, kad programa „blaivi klasė“ numirė iš dalies dėl valdininkų negebėjimo „praryti ir suvirškinti“ pavadinimą, alkoholio gamintojų programos adaptuotojai pasistengė labiau.

Minėto diskomforto išraiška ir bandymu „reabilituoti“ programos įvaizdį manau tapo ši diskusija: http://www.15min.lt/naujiena/svietimas/karstos-zinios/prasciausias-budas-atbaidyti-moksleivi-nuo-alkoholio-buvusio-alkoholiko-sekmes-istorija-234-604399#.Vv6-a0pZt9Q.facebook.

Ir man baisiausia, kad išsilavinę ir gabūs pedagogai iš "Šiuolaikinių didaktikų entro" mano, jog su alkoholio pramone REIKIA draugauti. O tą daryti reikia ir tam, kad būtų sumažintas visuomenės susipriešinimas. Tik nelabai suprantu kas ir su kuo čia susipriešinę? Man tokios kalbos yra panašaus lygio, kaip siūlymai avims būti mažiau susipriešinusioms su vilkais, nes jie tiesiog nori valgyti. Taip ir mūsų ar užsienio alkoholio gamintojai nenusipelno kritikos, nes jie tiesiog nori pinigų. Dar daugiau, „inovatyvūs“ pedagogai galvoja, kad visada galima net ir "blogųjų" pramonių pinigus panaudoti geriems darbams, o žmonėms, kurie daro gerus darbus, neturėtų būti užduodami klausimai apie tai, iš kur gautas finansavimas. Tokia pedagogika tikrai galėtų būti vadinama „patogiąja“. Net jei pinigus geriems darbams pasivogtum, šiuolaikinių pedagogų nuomone vagiui apie tai nereikėtų užduoti „nepatogių klausimų“,  jei pinigai būtų naudojami geriems tikslams.

Priklausomų asmenų pokalbiai su vaikais yra daug mažesnė problema, kad ir kaip jie būtų neprofesionalūs, nei sąmoningai gudriai užmaskuotos alkoholio gamintojų programos vaikams, kaip nuosaikiai žiūrėti į alkoholį.

Tai tiek šiuolaikinės „pedagogikos“.