0 promilių vairuotojams: radikalizmo ar gailestingumo ženklas?

Šiandien dauguma žiniasklaidos priemonių aktyviai aptarinėjo LR Vyriausybės siūlymus kai kurioms vairuotojų grupėms leistiną alkoholio koncentracijos ribą kraujyje sumažinti iki 0 promilių. Kadangi absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų dalis vartoja alkoholį, tai nestebina ir viešuose balsavimuose pasirodanti 0 promilių įvedimui nepritariančių balsuotojų persvara. Tačiau beveik pusė balsuojančių tokiam reguliavimui vis tik pritartų. Tačiau atmeskim balsavimus ir pažiūrėkim į problemą iš esmės.

Pirmiausia žiūrint į tai, ką apie tai sako moksliniai tyrimai ir autoritetingos institucijos, galima matyti aiškią nuostatą, kuri skatina nulinę toleranciją vairavimui išgėrus. Nulinė tolerancija nebūtinai reiškia nulinį techninį limitą, nes matavimo įrenginiai turi paklaidą, kurios ribose rezultatas nelaikomas teigiamu. Tai savotiškas nuraminimas visiems, nuogąstaujantiems dėl matavimo paklaidų. Nulinė tolerancija reiškia visišką vairavimo išgėrus netoleravimą ir tokios nuostatos įteisinimą teisiniuose dokumentuose. Tokios rekomendacijos dalinamos ne dėl kieno nors pasipiktinimo, ar kaip jau bandoma pateikti populistinių norų pasirodyti, kad kažkas daroma. Autoritetingų institucijų dokumentuose jau vienareikšmiškai patvirtinama, kad net ir mažos alkoholio dozės padidina autoįvykio tikimybę tiek vairuotojams, tiek pėstiesiems. Alkoholis ne tik pablogina esmines organizmo funkcijas, susijusias su saugiu vairavimu (tokias  kaip regėjimas, reakcijos laikas ir kt. ), bet ir yra susijęs su netinkamų ar rizikingų sprendimų priėmimu (greičio viršijimu, saugos diržų vengimu ir pan.)[i]. Kai kuriose šalyse atlikti tyrimai aiškiai rodo, kad bet koks alkoholio vartojimas yra susijęs su didesne traumų ar autoįvykių tikimybe[ii], nors kai kurių itin liberalių pažiūrų politikams, tų įrodymų vis dar stinga.  

Ar leistinos alkoholio koncentracijos sumažinimas gali duoti pageidaujamą efektą, t.y. sumažinti neblaivių vairuotojų skaičių gatvėse ir jų sukeltų autoįvykių mastą? Moksliniai tyrimai, atlikti šalyse, kurios tokias priemones diegia, rodo, kad taip. Pvz. alkoholio koncentracijos mažinimas Japonijoje davė laukiamų rezultatų[iii][iv]. Panašius rezultatus rodo ir kitų šalių duomenys. Bet sakysit mes gi ne Japonija ir mums civilizuoto pasaulio tvarka negalioja. Tuomet pažvelkim iš psichologinės perspektyvos. Juk daugeliui gerai žinoma nuostata, kad nedidelis pavartotas alkoholio kiekis nieko nekeičia. O kaip gi kitaip. Juk ir pačiam kompleksuočiausiam vairuotojui išgėrus viskas einasi „kaip per sviestą“. Ir pavaros jungiasi ir stresas kelyje išnyksta. Ir išgėrus vairavimas vairuotojo nuomone tik gerėja. Tik tai deja nieko bendro neturi su realybe. Tai viso labo subjektyvus pojūtis. Tai taip pat subjektyvu, kaip įsivaizduojamas sušilimas išgėrus alkoholio šaltyje. Keisčiausia, kad niekam nekyla abejonių „sušilimu“, kai sušąla būtent alkoholiu besišildantys šaltyje. Labai gerai žinoma, kad alkoholis išjungia aukštąją žmogaus nervinę veiklą ir žmogus tampa asocialus. Tai labai gerai atsispindi autoįvykių statistikoje.

0 promilių limitas žinoma neišspręs kriminalinių veikėjų keliamų problemų, kurie sėda už vairo jau kelis kartus bausti už vairavimą išgėrus, nebeturėdami savo automobilio ir nesumokėję dešimtatūkstantinių baudų. Tokiems veikėjams matyt tinkamiausia vieta būtų ten, kur jie būtų tiesiog fiziškai izoliuoti nuo visuomenės. Kitas variantas galėtų būti pasirinkimas tarp gydymosi ir kalėjimo. Bet tai atskiros diskusijos tema.

0 promilių skirtos ne prasigėrusiems, o tiems, kas dar nėra beviltiški. Ir tikrai nereikia būti pasak Repečkos „maratonininku“, nes užmušti žmogų galite ir pirmą kartą išgėrę alkoholio ir sėdę už vairo. Juk šiuo atveju kalbam ne apie priklausomybę, o apie įsitikinimą, kad maža dozė nepakeis vairavimo kokybės. 0 promilių įneša aiškumo. Juk labai aišku, kad skaičiuoti kiek bokalų ar taurelių dar nesukels problemos nebelieka prasmės. Labai aišku, kad bet koks kiekis yra netinkamas. Juo labiau, kad bandantieji pasitikrinti baruose su ant sienų pakabintais alkotesteriais labai rizikuoja suklysti, nes neseniai baigtas gerti alkoholis iš karto nesirezorbuoja į kraują. Tam prireikia laiko, kuris paprastai jau leidžiamas prie vairo, o tuomet jau automobilyje auganti alkoholio koncentracija kraujyje sukelia fatalias pasekmes.

Priešingai nuogąstaujantiems liberalams, 0 promilių, ne didina, o mažina korupcijos tikimybę. Pirmiausia dėl to, kad negėrę tikrai jausitės teisūs ir nekils jokių norų išsipirkinėti. O jei kils ginčas, dėl neva „teigiamų“ parodymų, tikrai nebijosite pasitikrinti kraują. Tačiau jei bent truputį gėrėte, drąsos tikrintis atsiras tik išimtiniais atvejais. Tokiu atveju atsiranda erdvės ir nesąžiningų policininkų „patobulintiems alkotesteriams“, kurie kaip užsispyrę rodo kiek didesnę nei leistiną alkoholio koncentraciją. Ir jei jūs bent truputį gėrėte, rizikuoti nesinorės, o tada jau ir kyšiui erdvė atsiranda.

Ir pabaigai, visiems ištroškusiems lietuviškos statistikos. Jos yra daugiau nei pakankamai. Tik skaitykit tą statistiką ir ką nors ten supraskite. Užtektų pavartyti šią studiją: http://issuu.com/larisajakovuk/docs/leidinys_alkoholio_ (o jei tiksliau, tai jos 156 psl. 16, 17 ir 18 lenteles).

O atsakant į straipsnio pavadinime užduotą klausimą, noriu pasakyti, kad vairavimas esant blaiviam yra ne radikalizmo, o tikros brandos, pilietiškumo ir gailestingumo niekuo dėtiems nekaltiems blaiviems eismo dalyviams ženklas. Tik visiškai sąmoningas žmogus suvokia, kokia yra žmogau gyvybės kaina ir kad joks liberalizmas nepateisina beprasmiškai keliuose išgėrusių ar girtų vairuotojų užmuštų žmonių. Jei norite gerti, tai darykite ten, kur nekelsite grėsmės aplinkiniams, priešingu atveju jūsų bukas liberalizmas gali privesti prie to, kad ir lėktuvų pilotai nuspręs jog skristi truputį išgėrus yra drąsiau ir įdomiau. Juk niekas neįrodė, kad girti lakūnai dažniau nukrenta, ar ne?

                                                                                                                                

---

[i] http://grsp.drupalgardens.com/sites/grsp.drupalgardens.com/files/0-Introduction.pdf

[ii] http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/21689195

[iii] http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/17313057

[iv] http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23604061

Viltės laiškas teatrų grandams

Šiandien į el.paštą gavau šį laišką. Jo autorė dėl suprantamų priežasčių paprašė neatskleisti jos tapatybės. Laiškas liečia ne ją vieną, o tūkstančius panašaus likimo žmonių kaip ji. Dalinuosi, nes toks buvo pageidavimas. 

Sveiki, esu Viltė. Niekuo neypatinga ir iš daugybės žmonių masės neišsiskirianti mergina. Viltės vardą tėvai davė matyt vildamiesi, kad mano gyvenime viskas klostysis kaip įmanoma geriau ir pateisinsiu visus tėvų lūkesčius.

Deja gyvenimas įneša savo pataisymus ir man teko dalia patirti ką reiškia oro stygius ir baimė mirti. Man diagnozuota ypač sunki bronchinės astmos forma. Jau vaikystėje man buvo ribojamas fizinis krūvis, tėvams teko daug ko atsisakyti, kad gyvendama namie kuo mažiau rizikuočiau patirti astmos paūmėjimus ir priepuolius. Vaikystėje tekdavo atsisakyti daugelio dalykų, kurie kitiems vaikams buvo kasdienybė. Dabar aš jau suaugusi mergina. Tačiau mano liga nepasitraukė.

Visuomet buvau didelė teatro mylėtoja. Mokykloje lankiau dramos būrelį, o kai paaugau pradėjau su tėvais lankytis teatro spektakliuose. Tačiau vienas iš tokių apsilankymų baigėsi ligoninėje.

Neminėsiu kokiame mieste, ir koks tai buvo spektaklis. Pasakysiu tik tiek, kad tai buvo nedidelė kamerinė salė, kurioje žiūrovai gali stebėti spektaklį labai betarpiškai ir iš arti. Spektaklis buvo įdomus, tačiau spektakliui neįpusėjus  du iš spektaklyje veikusių personažų prisidegė cigaretes. Iš pradžių pagalvojau, kad tai tik simboliškai ir jos greitai bus užgesintos, tačiau rūkymas nesibaigė. Aktoriai rūkė labai intensyviai ir greitai visoje salėje buvo galima jausti tabako dūmus. Aš esu alergiška ir jautri kai kurioms tabako dūmuose esančioms medžiagoms ir praeityje jos jau yra sukėlusios astmos priepuolius. Išmokau vengti prirūkytų vietų ir rūkančių žmonių kompanijos. Tačiau teatre to nesitikėjau.

Nepraėjus nė penkioms minutėms pajaučiau beprasidedantį astmos priepuolį, tačiau iš pradžių neišsigandau, nes visuomet su savimi nešiodavausi tokiems kritiniams momentams išrašytą vaistų inhaliatorių, tačiau paaiškėjo, kad jis šį kartą per atsitiktinumą vis tik liko namie. Tada prasidėjo tikra panika, įkvėpti darėsi vis sunkiau, tiesiog jaučiau kaip mano kvėpavimo takai priešinasi. Labai išsigandau, išsigando ir tėvai, kurie palydėjo mane iš salės ir iškvietė greitąją pagalbą. Tą kartą viskas baigėsi nors ir ligoninėje, bet laimingai.

Tačiau rašau jums norėdama paklausti, ar menas iš tikrųjų turi būti toks žeidžiantis. Ar tikrai meninė raiška nėra įmanoma be tikro rūkymo scenoje? Galbūt spektakliuose, kuriuose vaidinami narkomanai siekiant sukurti tikroviškumo įspūdį aktoriai iš tikrųjų leidžiasi heroiną?

Pabendravusi su bendraamžiais sužinojau, kad esu ta, kuri laimingo atsitiktinumo dėka iki šiol išvengė tokių prirūkytų spektaklių, nes jų mūsų teatro padangėje yra ne vienas ir ne du. Vadinasi nuo šiol nuo teatro esu atribota ir noriu paklausti už ką? Tokių kaip aš Lietuvoje tūkstančiai ir ar tikrai Lietuvos teatrų režisieriai nori, kad mums visiems, ir taip jau nuskriaustiems likimo, būtų uždarytos teatro durys?

Jau garsėjame tuo, kad žmonėms su judėjimo negalia yra labai sudėtinga patekti į daugelį vietų ir pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Panašu, kad ir tokiems kaip aš teatre ne vieta, nes mes trukdome režisierių ir scenaristų meninei raiškai. Palengvinti gyvenimą žmonėms su judėjimo negalia labai sudėtinga, nes specialūs keltuvai ir užvažiavimai brangiai kainuoja. O kiek kainuoja spektaklyje iš tikrųjų neprisidegti cigaretės?

Rašau visiems teatrų režisieriams, scenaristams ir vadovams, nes tikiu, kad menas skirtas kurti, o ne griauti. Rašau, nes esu Viltė ir turiu vilties, kad mane išgirsit ir aš turėsiu galimybę lankytis jūsų spektakliuose.

Viltė