Vis stebiu visokias reakcijas
spaudoje dėl Sveikatos apsaugos ministrės leptelėjimo apie kyšį medikams. Tai jau sukėlė diskusijų bangą ne tik
apie ministrės pasitraukimą iš posto, bet ir apie korupcijos problemą
medicinoje.
Pirmiausia apie ministrės poelgį. Suprantu ką turi galvoje ją palaikantys,
kurie teigia, kad ji prisipažino davusi kyšį ir dėl to prarado postą (nors tai
mano manymu mažiausiai svarbi traukimosi priežastis), o kiti kyšius duoda tik
meluoja, kad neduoda. Tai mes esam veidmainių valstybė ir tiek. Tai manau, kad
neneigiant visų kitų panašaus elgesio, ministrė vis tik nėra „visi kiti“. Ir
tai yra sistemos apie kurią kalbam ministrė. Todėl jai galioja kiek kiti
reikalavimai nei „visiems kitiems“. Galų gale kaip tą žinutę turėjo suprasti
visuomenė? Galbūt taip: „net ministrė kyšius medikams duoda, tai ką daryti man,
paprastam žmogeliui“? Todėl manau, kad nereikia čia nieko teisinti ir
palaikyti, nes ji buvo atsakinga politikė, kad to nebūtų ir savo interviu tik
pasigyrė, kad davė kyšį, o ką padarė, kad to daugiau nebebūtų neišgirdau nė
žodžio.
O dabar mano diletantiška nuomonė apie tai, kodėl šita sistema yra tokia,
kokia yra. Pirmiausia noriu priminti, kokie žmonės renkasi gydytojo specialybę.
Be jokių užuolankų, tai yra vieni gabiausių Lietuvos vaikų. Ar niekam nekilo
mintis, kad geriausiais gabumai pasižymintys žmonės yra užprogramuoti siekiui
turėtų jei ne prabangų, bet bent orų gyvenimą. Daugiau nei dešimt metų trunkančios
studijos juos ir taip laiko per geroką „atstumą“ nuo vadinamos darbo rinkos.
Dar daugiau, jei gabūs ir protingi žmonės nueina į verslą, tai jie savo
intelektu gali tiesiogiai susigeneruoti uždarbį vystydami verslą ir kažką
kurdami ar parduodami. Kuo daugiau parduodi, tuo daugiau gauni. Ką šitoje
situacijoje gali parduoti jaunas gabus gydytojas? Na jis gali parduoti save. Baigę
studijas dalis taip ir padaro. O kaip manote, ar geras gydytojo darbas reiškia
geresnį uždarbį? Na pavyzdžiui jei man pasveiksta 80 proc. pacientų, o mano kolegai tik 50. Pasirodo tai nieko nereiškia, nes čia ne fabrikas ir mokama už etatą. Kokiame nors fabrike ar braškių lauke, kur mokama už
sukurtą produktą ar surinktas braškes, būtų gal kitaip. Pagrindinė gydytojo galimybė daugiau uždirbti
yra turėti daugiau etatinio krūvioo, o šeimos gydytojo praktikoje tiesiog turėti
daugiau prisirašiusių pacientų ir kai kuriais atvejais taikyti skatinamaisias paslaugas.
Todėl nemaža dalis mano kurso draugų „ardosi“ per kelis darbus, kuomet vos
baigę naktinį budėjimą vienoje ligoninėje ir ką tik išėję iš operacinės, jau
važiuoja „normaliai“ darbo dienai į kitą ligoninę. Toks darbas keliose vietose nesukrauna
turtų, o leidžia tiesiog gyventi taip, kad galėtų auginti vaikus ir leisti sau
minimalius malonumus (tokius kaip trumpas atostogas ne Lietuvoje). Kitas būdas
uždirbti daugiau, tai imti kyšius, nes tai jau tiesiogiai susiję su turimų
pacientų, o ne etatų skaičiumi. Čia jau įsijungia savotiška fabriko logika, kad
kuo daugiau dirbi, tuo daugiau gauni. Tik pavieniai gydytojai be kyšių dirba tokius
darbus, kur pinigais savotiškai „lyja“. Ir tie patys neretai yra labai
savotiški, nes darbas vėl savotiškai susijęs su „prekių“ pardavinėjimu. Pvz.
implantų į visas įmanomas kūno vietas siuvinėjimu ir pan. ir tai jau neretai ne
tiek medicina, kiek reali komercija. Taigi mes turime savotišką problemos
programavimą, kai sistema nesudaro realių legalių galimybių užsidirbti tam,
kuris to nori ir galėtų. Kaip tą spręsti? Nežinau. O ir mano supratimu pati sąvoka "paslaugų teikimas" medicinoje neturėtų būti taikoma. Nes jei gydytojas tampa ne gydytoju, o paslaugų teikėjų, tai ir požiūris į žmogų pasikeičia iš žmogaus į daiktą, kuriam reikia paslaugos, kaip automobilių servize.
Tai, kad mes nesugebam kaip valstybė mokėti gydytojams tokio atlyginimo, už
kurį gabiausi sutiktų dirbti čia, jau kainuoja mums labai nemažus pinigus. Nes
šiuo metu mes ruošiame specialistus ne tik sau, bet ir kitoms, turtingesnėms
šalims. Ir aš nekalbu apie būsimuosius gydytojus, kurie atvažiuoja į Lietuvą
studijuoti, kad čia įgytų profesiją, moka už mokslą ir vėliau grįžta į tėvyne.
Kalbu apie mūsų Lietuvos studentus, kurie įgiję profesiją ir nenorėdami dirbti
trijuose darbuose palieka šalį ir keliauja ten, kur kyšių niekas net nesiūlo,
bet gydytojai ten veržiasi. Vadinasi kyšių ėmimas nėra šių žmonių pašaukimas,
nes jei taip būtų, neabejotinai jau būtumėm prisiklausę istorijų apie
Norvegijoje ar Švedijoje dirbančius Lietuvius gydytojus – kyšininkus. Kadangi
nelabi girdėjom, tai reikia manyti, kad nelabai toks fenomenas ten egzistuoja.
Šiandien klausiausi Žinių radijuje transliuoto Aurimo Perednio interviu su kitais
dviem žurnalistais apie kyšius medicinoje ir apie medikų elgesį su pacientais. Buvo
įvardinta, kad gydytojai nemoka bendrauti su pacientais, yra arogantiški ir
nesikalba su pacientais. Aš žinau iš teisininkų, kad absoliuti dauguma pacientų
skundų sveikatos sistemai kyla dėl bendravimo problemų, nes su jais personalas
nemokėjo tinkamai bendrauti. O dabar jums visiems turėčiau klausimą. Ar jūsų
manymu natūralu būtų galvoti, kad būsimasis gydytojas yra ruošiamas
psichologiškai, kaip tinkamai bendrauti su pacientu, kaip pranešti blogas
žinias, kaip pasakyti apie komplikacijas ir pan.? Manau dauguma tikite, kad
toks parengimas egzistuoja, nes bendravimo yra mokomi net vadybininkai. O dabar
daugelį jūsų nustebinsiu. Toks mokymas atsirado palyginti neseniai. Ir mano
Alma Mater tik keli metai būsimi gydytojai yra intensyviau mokomi sveikatos
psichologijos, bendravimo su pacientu ir pan. Nežinau ar jie to mokosi kitose
institucijose. Bet patys studentai, paragavę psichologijos, veržiasi jos
mokytis ir prašo daugiau galimybių suprasti save ir pacientus. Anksčiau, tai tekdavo išmokti patiems, tiesiog
susidūrus su gyvenimu prie paciento lovos. Pasisekdavo tiems, kurie turėjo labai
gerus bendravimo įgūdžius turinčius mokytojus, ir mokytis galėjo bent
stebėdami. Didžioji dalis vyresniosios ar viduriniosios kartos medikų
psichologijos nesimokė. Todėl jų bendravimo kokybė labiau priklauso nuo jų
bendražmogiškųjų savybių, o ne nuo profesinių žinių ar įgūdžių. Taigi dar ilgai
neturėtumėt tikėtis labai aukšto lygio bendravimo iš tų, kurie to tiesiog
nebuvo mokyti. Norėtumėt, kad ir jie geriau bendrautų? Tuomet sistema turėtų
skirti išteklius papildomam kvalifikacijos kėlimui. Ir tai nėra toks jau
nepadaromas dalykas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Tačiau yra ir dar viena priežastis, dėl kurios dar ilgai pacientų ir
gydytojų bendravimas bus labai rimtas iššūkis. Taip yra todėl, kad patys
medikai praktiškai neturi realios galimybės gauti tinkamą psichologinę pagalbą
darbo vietoje. Siūlau jums pagalvoti, kokie reikalavimai yra keliami gydytojui.
Jis juk turi neklysti, kas iš principo gyvam
žmogui nėra įmanoma, tačiau to yra reikalaujama, nes klaida gali
kainuoti žmogaus gyvybę. Klaida gali taip pat lemti tai, kad nesant tinkamos
draudimo sistemos, gydytojas bus priverstas klajoti po teismus, o gal ir
prarasti teisę praktikuoti mediciną. Todėl klaidas stengiamasi neigti ir
slėpti. Manau iš to galite nesunkiai suprasti ką reikėtų daryti, kad tai
baigtųsi. Kiekvienas nukentėjęs asmuo, privalėtų gauti kompensaciją ir žalos
atlyginimą, tačiau tai turi būti daroma taip, kad klaidą (kurių dauguma daroma
ne iš blogos valios, kaip daugumai atrodo) padaręs gydytojas nebūtų
suinteresuotas jos slėpti. Nes klaidos turi būti ne slepiamos, o iš jų
mokomasi. Ar ne toks principas yra aviacijoje, kuomet iš padarytų klaidų mokosi
visi būsimi pilotai. Tą galima būtų padaryti ir medicinoje, ir pavyzdžių būtų
kur paieškoti. Be to, kad gydytojas turi būti neklystantis, jis dar turi būti
empatiškas, užjaučiantis, daug dirbantis (kavos pertrauka medicinoje turėtų
būti uždrausta ir už ją turėtų būti baudžiama mirties bausme), moralinis
autoritetas, gerai atrodantis, susitvarkęs ir pasitempęs ir pan. Taigi grįžkim prie empatijos pacientui.
Tenka dėstyti įvairių kursų medicinos studentams. Patikėkit empatijos pas juos
gali rasti tiek, kad ir aplinkiniams užtektų. Tai kas su jais atsitinka, kai
jie jau tampa pilnaverčiais „cecho“ nariais. Neabejoju, kad esate girdėję apie
perdegimo sindromą. Kažkada mano kolegos mokslininkai universitete tyrinėjo
Lietuvos mokytojų psichologinę savijautą. O mačiusiems tuos rezultatus kildavo
natūralus klausimas, kaip tie mokytojai gali kažko mokyti kitus, jei nemažai
daliai jų reikia rimtos psichologinės pagalbos dėl perdegimo, depresiškumo ar
net savižudiškų minčių. Negirdėjau ar toks tyrimas buvo darytas tarp Lietuvos
gydytojų. Bet manau, kad rezultatai būtų iškalbingi. Nes iš savo kurso draugų
juo susitikęs labai retai neišgirstu apie tai, kad jie yra pervargę ir
persitempę. Kad pavargo nuolat lakstyti per kelias vietas, kad išvargino
augantys pacientų srautai ir darbo krūvis, bet vis dar vietoje stovintis
atlyginimas. Ir taip nuolat. O ar žinojot, kad pvz. Britanijoje, prie kelis
dešimtmečius, medikai buvo viena dažniausiai besižudančių profesijų? Tikriausiai
iš gero gyvenimo. Galų gale įtikėję pasaulio gelbėtojo vaidmeniu, jie neretai
ir sveikata nesirūpina. Dažną mediką pamatysi sergantį beslankiojantį po darbą,
nes jis gelbėja žmones ir jam sirgti tiesiog nėra leistina.
Grįžtant prie perdegimo. Kaip ir sakiau, jauni būsimieji medikai turi daug
empatijos ir geros psichologinio nusiteikimo, tačiau labai greitai susiduria su
realiu gyvenimu. Chronišku miego stygiumi, pacientų netektimis, o kai kurie su
itin dideliu psichologiniu krūviu. Jei manote, kad gydytojai yra cinikai,
tuomet siūlyčiau visiems taip manantiems padirbėti kad ir sanitarais ten, kur
mirtis ir kančia yra kasdienis reiškinys. Tai negali neveikti žmogaus ir
trauminės patirtys nuolat kaupiasi. Laiku nesuteikus tinkamos pagalbos, tai
tampa labai rimtų problemų pradžia, nes nežinantis kaip tvarkytis su savo
psichologinėmis problemomis gydytojas turi dvi išeitis: pradėti gerti, ir tokių
netrūksta, arba tapti savotišku ciniku su akmenine kauke. Ir tai nėra poza. Tai
yra tiesiog psichologinės gynybos mechanizmas. Norite išspręsti problemą,
tuomet pasirūpinkite, kad psichologinę pagalbą gydymo įstaigose gautų ne tik pacientai
(kurie tiesą sakant taip pat jos negauna, išskyrus retas išimtis), bet ir
gydytojai. Ir vėl, tai pasaulyje jau seniai nėra naujiena. Tai naujiena tik
mums. Tokią pagalbą gavęs medikas galėtų išlikti empatiškas ir malonus, vietoje
to, kad stengtųsi užsidaryti ir apsaugoti save. Sakysite, kad yra ir gerų
gydytojų, kurie ir be viso šito moka ir gali bendrauti. Yra. Tik sutikite, kad
nedaug. O būdą jų skaičių padidinti jau įvardinau. Posakis „Medice, cura te
ipsum“ šiandien neprarado prasmės.
Yra nedidelė grupė žmonių, kurie iš viso neturėjo atsidurti sveikatos
apsaugos sistemoje. Tai nėra kvaili žmonės. Gerai žinoma, kad aukštas
intelektas be vertybinės sistemos netrukdo daryti nusikaltimų žmogui ar net
žmogiškumui. Ir istorija žino ne vieną tokį atvejį. Garsiausias ir mums gal
žinomiausias pavyzdys yra Jozefas Mengelė. Tačiau nekalbant apie tokius
kraštutinumus, veikėjų, kurie į sveikatos sistemą atėjo tik pinigų pasidaryti
ar kitų neaiškių poreikių patenkinti atsiranda ir šiandien. Ne veltui
tarptautinė bendruomenė jau diskutuoja apie tai, kad stojant į sveikatos
mokslus, turėtų būti vertinamas ne tik pažymių vidurkis ar žinios, bet ir
psichologinės žmogaus savybės bei vertybinė sistema. Tačiau lengva pasakyti,
tik sunku padaryti. Nes sunku bent šiandien įsivaizduoti, kaip tą būtų galima
padaryti taip, kad tai vėl netaptų savotišku korupcijos mechanizmu,
iškreipiančiu visą idėją. Bet gal pasaulio protai bus kūrybingesni.
Daug prirašiau. Nenorėčiau, kad mane neteisingai suprastumėt. Aš ne už
kyšių išsaugojimą sveikatos sistemoje. Ir ne už tai, kad viskas būtų
sprendžiama tik atlyginimų padidinimu medikams. Aš esu už tai, kad prieš pradedant
gaudyti kyšininkus, būtų pagalvota ką reikės daryti ten, kur medikų jau ir taip
trūksta, ir kur jie nebenori važiuoti dirbti, nes nemato perspektyvos. Reikėtų
pagalvoti kaip „išpešti“ iš gydytojo empatijos ir dėmesio pacientui ten, kur jam
tėra skirta tik 15 minučių, o
visos priemonės, skirtos tai užduočiai palengvinti (kad ir e-sveikata) išlieka
tik už milijonus perkamais pažadais. Jei norime iš gydytojo daugiau bendravimo,
tai ypač šeimos gydytojo praktikoje reikėtų ieškoti būdų, kaip leisti gydytojui
uždirbti neturint tūkstančių pacientų, o dirbant su tokiu skaičiumi, kuriam
realiai užtektų laiko ir ambulatorinių kortelių nereikėtų pildyti parsinešus
namo kai vaikai sumiega.
Manau, kad visi supranta, jog jei nori važinėti su Mersedesu, tai brangiai
kainuoja. O mes norim, kad būtų gerai, bet nemokamai. Ir tai ne apie kyšius, o
apie tai, kad norint geros sistemos, už ją teks mokėti visiems, nes „nemokama“
sveikatos priežiūra buvo tik sovietmečiu, o realiai už ją mokam visi.
Esu optimistas. Jau rašiau, kad mano studentai man leidžia galvoti, kad
pasveiksim nuo tų sovietmečio palikimų ir „ligų“. Tik nesudeginkim tų, iš kurių
paskui reikalausim baltumo.
6 komentarai:
Ačiū! Kaip malonu skaityti suprantančio, žinančio problemas, žmogaus žodžius! Piktintis gydytoju - tapo vos ne kiekvieno paciento įpročiu, o va šitaip logiškai galvoti apie gydytojų darbo specifiką ir ( negaliu atsistebėti!!!) psihologinio jų paruošimo nebuvimo - mes nesistengiame. Ir tai tikrai suprantama ne kaip kyšių davimo propagavimas! Gal laikas atkreipti dėmesį į medikus, jų darbo specifiką ir ruošti juos tam atsakingam darbui atitinkamai?! Medikas turi gauti atlyginimą, kuris nežemintų jo orumo, kad galėtų sau leisti normaliai pailsėti. Laikas seniai spręsti tas problemas! Dar kartą ačiū už Jūsų išdėstytas mintis.
Pritariu. Tikrai tokių tekstų reikia. Šias mintis turėtų paskaityti tiek medikai, tiek pacientai.
Aurelijau,
Tu turi rašyti ir rašyti.
Aš noriu kopijuoti ir kopijuoti.
Juozas
Sveiki
Aš esu prekybininkas, akcininkas finansinių institucijų, bankų ir NVO visame pasaulyje. Po finansų krizės, kurie kelia grėsmę šiuolaikine ekonomika, nedarbo lygis didėja kiekvieną dieną, kartu su mano bankininkai, aš nusprendžiau suteikti paskolas nuo 1000 iki 500.000 € už sąžiningi žmonės nepaisant savo mėnesinių pajamų stengiasi užbaigti projektą arba patenkinti savo pagrindinius poreikius. Čia yra tik kontaktas, kad aš padėsiu jums: nobertreschuk68@gmail.com
Palūkanų norma yra labai palankiomis kreditai ir paskolos tiekimo sąlygos yra labai paprastos. Prašome atsiųsti man daugiau informacijos: nobertreschuk68@gmail.com
finansinė pagalba
Paskolos pasiūlymas: dayvilla.hayley@gmail.com
Aš esu prekybininkas, akcininkas finansinių institucijų, bankų ir NVO visame pasaulyje. Po finansų krizės, kurie kelia grėsmę šiuolaikine ekonomika, nedarbo lygis didėja kiekvieną dieną, aš nusprendė suteikti paskolas 20000 € iki 20,5 milijonų eurų sąžiningi žmonės, nepaisant jų mėnesinės pajamos stengiasi užbaigti projektą. Kontaktai: dayvilla.hayley@gmail.com
Susisiekite su manimi gauti daugiau informacijos!
finansinė pagalba
Norėčiau labai padėkoti „LAPO MICRO FINANCE“, kuri man suteikė paskolą sergančio vaiko gydymui. Labai džiaugiuosi, kad šiandien sutikau LAPO, jei reikia skubios paskolos, susisiekite su jais el. Paštu: lapofunding960@gmail.com
„Whatsapp“ +447883183014
Rašyti komentarą