Kai visi pasiilgstam žmogiškumo…

Vis stebiu visokias reakcijas spaudoje dėl Sveikatos apsaugos ministrės leptelėjimo apie kyšį medikams. Tai jau sukėlė diskusijų bangą ne tik apie ministrės pasitraukimą iš posto, bet ir apie korupcijos problemą medicinoje.

Pirmiausia apie ministrės poelgį. Suprantu ką turi galvoje ją palaikantys, kurie teigia, kad ji prisipažino davusi kyšį ir dėl to prarado postą (nors tai mano manymu mažiausiai svarbi traukimosi priežastis), o kiti kyšius duoda tik meluoja, kad neduoda. Tai mes esam veidmainių valstybė ir tiek. Tai manau, kad neneigiant visų kitų panašaus elgesio, ministrė vis tik nėra „visi kiti“. Ir tai yra sistemos apie kurią kalbam ministrė. Todėl jai galioja kiek kiti reikalavimai nei „visiems kitiems“. Galų gale kaip tą žinutę turėjo suprasti visuomenė? Galbūt taip: „net ministrė kyšius medikams duoda, tai ką daryti man, paprastam žmogeliui“? Todėl manau, kad nereikia čia nieko teisinti ir palaikyti, nes ji buvo atsakinga politikė, kad to nebūtų ir savo interviu tik pasigyrė, kad davė kyšį, o ką padarė, kad to daugiau nebebūtų neišgirdau nė žodžio.

O dabar mano diletantiška nuomonė apie tai, kodėl šita sistema yra tokia, kokia yra. Pirmiausia noriu priminti, kokie žmonės renkasi gydytojo specialybę. Be jokių užuolankų, tai yra vieni gabiausių Lietuvos vaikų. Ar niekam nekilo mintis, kad geriausiais gabumai pasižymintys žmonės yra užprogramuoti siekiui turėtų jei ne prabangų, bet bent orų gyvenimą. Daugiau nei dešimt metų trunkančios studijos juos ir taip laiko per geroką „atstumą“ nuo vadinamos darbo rinkos. Dar daugiau, jei gabūs ir protingi žmonės nueina į verslą, tai jie savo intelektu gali tiesiogiai susigeneruoti uždarbį vystydami verslą ir kažką kurdami ar parduodami. Kuo daugiau parduodi, tuo daugiau gauni. Ką šitoje situacijoje gali parduoti jaunas gabus gydytojas? Na jis gali parduoti save. Baigę studijas dalis taip ir padaro. O kaip manote, ar geras gydytojo darbas reiškia geresnį uždarbį? Na pavyzdžiui jei man pasveiksta 80 proc. pacientų, o mano kolegai tik 50. Pasirodo tai nieko nereiškia, nes čia ne fabrikas ir mokama už etatą. Kokiame nors fabrike ar braškių lauke, kur mokama už sukurtą produktą ar surinktas braškes, būtų gal kitaip. Pagrindinė gydytojo galimybė daugiau uždirbti yra turėti daugiau etatinio krūvioo, o šeimos gydytojo praktikoje tiesiog turėti daugiau prisirašiusių pacientų ir kai kuriais atvejais taikyti skatinamaisias paslaugas. Todėl nemaža dalis mano kurso draugų „ardosi“ per kelis darbus, kuomet vos baigę naktinį budėjimą vienoje ligoninėje ir ką tik išėję iš operacinės, jau važiuoja „normaliai“ darbo dienai į kitą ligoninę. Toks darbas keliose vietose nesukrauna turtų, o leidžia tiesiog gyventi taip, kad galėtų auginti vaikus ir leisti sau minimalius malonumus (tokius kaip trumpas atostogas ne Lietuvoje). Kitas būdas uždirbti daugiau, tai imti kyšius, nes tai jau tiesiogiai susiję su turimų pacientų, o ne etatų skaičiumi. Čia jau įsijungia savotiška fabriko logika, kad kuo daugiau dirbi, tuo daugiau gauni. Tik pavieniai gydytojai be kyšių dirba tokius darbus, kur pinigais savotiškai „lyja“. Ir tie patys neretai yra labai savotiški, nes darbas vėl savotiškai susijęs su „prekių“ pardavinėjimu. Pvz. implantų į visas įmanomas kūno vietas siuvinėjimu ir pan. ir tai jau neretai ne tiek medicina, kiek reali komercija. Taigi mes turime savotišką problemos programavimą, kai sistema nesudaro realių legalių galimybių užsidirbti tam, kuris to nori ir galėtų. Kaip tą spręsti? Nežinau. O ir mano supratimu pati sąvoka "paslaugų teikimas" medicinoje neturėtų būti taikoma. Nes jei gydytojas tampa ne gydytoju, o paslaugų teikėjų, tai ir požiūris į žmogų pasikeičia iš žmogaus į daiktą, kuriam reikia paslaugos, kaip automobilių servize. 

Tai, kad mes nesugebam kaip valstybė mokėti gydytojams tokio atlyginimo, už kurį gabiausi sutiktų dirbti čia, jau kainuoja mums labai nemažus pinigus. Nes šiuo metu mes ruošiame specialistus ne tik sau, bet ir kitoms, turtingesnėms šalims. Ir aš nekalbu apie būsimuosius gydytojus, kurie atvažiuoja į Lietuvą studijuoti, kad čia įgytų profesiją, moka už mokslą ir vėliau grįžta į tėvyne. Kalbu apie mūsų Lietuvos studentus, kurie įgiję profesiją ir nenorėdami dirbti trijuose darbuose palieka šalį ir keliauja ten, kur kyšių niekas net nesiūlo, bet gydytojai ten veržiasi. Vadinasi kyšių ėmimas nėra šių žmonių pašaukimas, nes jei taip būtų, neabejotinai jau būtumėm prisiklausę istorijų apie Norvegijoje ar Švedijoje dirbančius Lietuvius gydytojus – kyšininkus. Kadangi nelabi girdėjom, tai reikia manyti, kad nelabai toks fenomenas ten egzistuoja.

Šiandien klausiausi Žinių radijuje transliuoto Aurimo Perednio interviu su kitais dviem žurnalistais apie kyšius medicinoje ir apie medikų elgesį su pacientais. Buvo įvardinta, kad gydytojai nemoka bendrauti su pacientais, yra arogantiški ir nesikalba su pacientais. Aš žinau iš teisininkų, kad absoliuti dauguma pacientų skundų sveikatos sistemai kyla dėl bendravimo problemų, nes su jais personalas nemokėjo tinkamai bendrauti. O dabar jums visiems turėčiau klausimą. Ar jūsų manymu natūralu būtų galvoti, kad būsimasis gydytojas yra ruošiamas psichologiškai, kaip tinkamai bendrauti su pacientu, kaip pranešti blogas žinias, kaip pasakyti apie komplikacijas ir pan.? Manau dauguma tikite, kad toks parengimas egzistuoja, nes bendravimo yra mokomi net vadybininkai. O dabar daugelį jūsų nustebinsiu. Toks mokymas atsirado palyginti neseniai. Ir mano Alma Mater tik keli metai būsimi gydytojai yra intensyviau mokomi sveikatos psichologijos, bendravimo su pacientu ir pan. Nežinau ar jie to mokosi kitose institucijose. Bet patys studentai, paragavę psichologijos, veržiasi jos mokytis ir prašo daugiau galimybių suprasti save ir pacientus.  Anksčiau, tai tekdavo išmokti patiems, tiesiog susidūrus su gyvenimu prie paciento lovos. Pasisekdavo tiems, kurie turėjo labai gerus bendravimo įgūdžius turinčius mokytojus, ir mokytis galėjo bent stebėdami. Didžioji dalis vyresniosios ar viduriniosios kartos medikų psichologijos nesimokė. Todėl jų bendravimo kokybė labiau priklauso nuo jų bendražmogiškųjų savybių, o ne nuo profesinių žinių ar įgūdžių. Taigi dar ilgai neturėtumėt tikėtis labai aukšto lygio bendravimo iš tų, kurie to tiesiog nebuvo mokyti. Norėtumėt, kad ir jie geriau bendrautų? Tuomet sistema turėtų skirti išteklius papildomam kvalifikacijos kėlimui. Ir tai nėra toks jau nepadaromas dalykas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Tačiau yra ir dar viena priežastis, dėl kurios dar ilgai pacientų ir gydytojų bendravimas bus labai rimtas iššūkis. Taip yra todėl, kad patys medikai praktiškai neturi realios galimybės gauti tinkamą psichologinę pagalbą darbo vietoje. Siūlau jums pagalvoti, kokie reikalavimai yra keliami gydytojui. Jis juk turi neklysti, kas iš principo gyvam  žmogui nėra įmanoma, tačiau to yra reikalaujama, nes klaida gali kainuoti žmogaus gyvybę. Klaida gali taip pat lemti tai, kad nesant tinkamos draudimo sistemos, gydytojas bus priverstas klajoti po teismus, o gal ir prarasti teisę praktikuoti mediciną. Todėl klaidas stengiamasi neigti ir slėpti. Manau iš to galite nesunkiai suprasti ką reikėtų daryti, kad tai baigtųsi. Kiekvienas nukentėjęs asmuo, privalėtų gauti kompensaciją ir žalos atlyginimą, tačiau tai turi būti daroma taip, kad klaidą (kurių dauguma daroma ne iš blogos valios, kaip daugumai atrodo) padaręs gydytojas nebūtų suinteresuotas jos slėpti. Nes klaidos turi būti ne slepiamos, o iš jų mokomasi. Ar ne toks principas yra aviacijoje, kuomet iš padarytų klaidų mokosi visi būsimi pilotai. Tą galima būtų padaryti ir medicinoje, ir pavyzdžių būtų kur paieškoti. Be to, kad gydytojas turi būti neklystantis, jis dar turi būti empatiškas, užjaučiantis, daug dirbantis (kavos pertrauka medicinoje turėtų būti uždrausta ir už ją turėtų būti baudžiama mirties bausme), moralinis autoritetas, gerai atrodantis, susitvarkęs ir pasitempęs  ir pan. Taigi grįžkim prie empatijos pacientui. Tenka dėstyti įvairių kursų medicinos studentams. Patikėkit empatijos pas juos gali rasti tiek, kad ir aplinkiniams užtektų. Tai kas su jais atsitinka, kai jie jau tampa pilnaverčiais „cecho“ nariais. Neabejoju, kad esate girdėję apie perdegimo sindromą. Kažkada mano kolegos mokslininkai universitete tyrinėjo Lietuvos mokytojų psichologinę savijautą. O mačiusiems tuos rezultatus kildavo natūralus klausimas, kaip tie mokytojai gali kažko mokyti kitus, jei nemažai daliai jų reikia rimtos psichologinės pagalbos dėl perdegimo, depresiškumo ar net savižudiškų minčių. Negirdėjau ar toks tyrimas buvo darytas tarp Lietuvos gydytojų. Bet manau, kad rezultatai būtų iškalbingi. Nes iš savo kurso draugų juo susitikęs labai retai neišgirstu apie tai, kad jie yra pervargę ir persitempę. Kad pavargo nuolat lakstyti per kelias vietas, kad išvargino augantys pacientų srautai ir darbo krūvis, bet vis dar vietoje stovintis atlyginimas. Ir taip nuolat. O ar žinojot, kad pvz. Britanijoje, prie kelis dešimtmečius, medikai buvo viena dažniausiai besižudančių profesijų? Tikriausiai iš gero gyvenimo. Galų gale įtikėję pasaulio gelbėtojo vaidmeniu, jie neretai ir sveikata nesirūpina. Dažną mediką pamatysi sergantį beslankiojantį po darbą, nes jis gelbėja žmones ir jam sirgti tiesiog nėra leistina.

Grįžtant prie perdegimo. Kaip ir sakiau, jauni būsimieji medikai turi daug empatijos ir geros psichologinio nusiteikimo, tačiau labai greitai susiduria su realiu gyvenimu. Chronišku miego stygiumi, pacientų netektimis, o kai kurie su itin dideliu psichologiniu krūviu. Jei manote, kad gydytojai yra cinikai, tuomet siūlyčiau visiems taip manantiems padirbėti kad ir sanitarais ten, kur mirtis ir kančia yra kasdienis reiškinys. Tai negali neveikti žmogaus ir trauminės patirtys nuolat kaupiasi. Laiku nesuteikus tinkamos pagalbos, tai tampa labai rimtų problemų pradžia, nes nežinantis kaip tvarkytis su savo psichologinėmis problemomis gydytojas turi dvi išeitis: pradėti gerti, ir tokių netrūksta, arba tapti savotišku ciniku su akmenine kauke. Ir tai nėra poza. Tai yra tiesiog psichologinės gynybos mechanizmas. Norite išspręsti problemą, tuomet pasirūpinkite, kad psichologinę pagalbą gydymo įstaigose gautų ne tik pacientai (kurie tiesą sakant taip pat jos negauna, išskyrus retas išimtis), bet ir gydytojai. Ir vėl, tai pasaulyje jau seniai nėra naujiena. Tai naujiena tik mums. Tokią pagalbą gavęs medikas galėtų išlikti empatiškas ir malonus, vietoje to, kad stengtųsi užsidaryti ir apsaugoti save. Sakysite, kad yra ir gerų gydytojų, kurie ir be viso šito moka ir gali bendrauti. Yra. Tik sutikite, kad nedaug. O būdą jų skaičių padidinti jau įvardinau. Posakis „Medice, cura te ipsum“ šiandien neprarado prasmės.

Yra nedidelė grupė žmonių, kurie iš viso neturėjo atsidurti sveikatos apsaugos sistemoje. Tai nėra kvaili žmonės. Gerai žinoma, kad aukštas intelektas be vertybinės sistemos netrukdo daryti nusikaltimų žmogui ar net žmogiškumui. Ir istorija žino ne vieną tokį atvejį. Garsiausias ir mums gal žinomiausias pavyzdys yra Jozefas Mengelė. Tačiau nekalbant apie tokius kraštutinumus, veikėjų, kurie į sveikatos sistemą atėjo tik pinigų pasidaryti ar kitų neaiškių poreikių patenkinti atsiranda ir šiandien. Ne veltui tarptautinė bendruomenė jau diskutuoja apie tai, kad stojant į sveikatos mokslus, turėtų būti vertinamas ne tik pažymių vidurkis ar žinios, bet ir psichologinės žmogaus savybės bei vertybinė sistema. Tačiau lengva pasakyti, tik sunku padaryti. Nes sunku bent šiandien įsivaizduoti, kaip tą būtų galima padaryti taip, kad tai vėl netaptų savotišku korupcijos mechanizmu, iškreipiančiu visą idėją. Bet gal pasaulio protai bus kūrybingesni.

Daug prirašiau. Nenorėčiau, kad mane neteisingai suprastumėt. Aš ne už kyšių išsaugojimą sveikatos sistemoje. Ir ne už tai, kad viskas būtų sprendžiama tik atlyginimų padidinimu medikams. Aš esu už tai, kad prieš pradedant gaudyti kyšininkus, būtų pagalvota ką reikės daryti ten, kur medikų jau ir taip trūksta, ir kur jie nebenori važiuoti dirbti, nes nemato perspektyvos. Reikėtų pagalvoti kaip „išpešti“ iš gydytojo empatijos ir dėmesio pacientui ten, kur jam tėra skirta tik 15 minučių, o visos priemonės, skirtos tai užduočiai palengvinti (kad ir e-sveikata) išlieka tik už milijonus perkamais pažadais. Jei norime iš gydytojo daugiau bendravimo, tai ypač šeimos gydytojo praktikoje reikėtų ieškoti būdų, kaip leisti gydytojui uždirbti neturint tūkstančių pacientų, o dirbant su tokiu skaičiumi, kuriam realiai užtektų laiko ir ambulatorinių kortelių nereikėtų pildyti parsinešus namo kai vaikai sumiega.

Manau, kad visi supranta, jog jei nori važinėti su Mersedesu, tai brangiai kainuoja. O mes norim, kad būtų gerai, bet nemokamai. Ir tai ne apie kyšius, o apie tai, kad norint geros sistemos, už ją teks mokėti visiems, nes „nemokama“ sveikatos priežiūra buvo tik sovietmečiu, o realiai už ją mokam visi.

Esu optimistas. Jau rašiau, kad mano studentai man leidžia galvoti, kad pasveiksim nuo tų sovietmečio palikimų ir „ligų“. Tik nesudeginkim tų, iš kurių paskui reikalausim baltumo.