Nauji iššūkiai sveikatos sistemai

Praėjusį penktadienį Lietuvos sveikatos mokslų universitete įvyko jau antroji Gyvensenos medicinai skirta konferencija (http://www.lsmuni.lt/lt/naujienos/naujienos/gyvensenos-medicina-raktas-i-letiniu-neinfekciniu-ligu-valdyma.html). Kaip ir praėjusį kartą joje buvo gausu kolegų iš JAV ir Vokietijos. Pagrindinis konferencijos akcentas – naujų (gyvensenos medicinos) specialistų rengimo poreikis ir galimybės.

Vienas iš JAV kolegų tai pavadino tokių specialistų rengimo pradžią netgi tam tikra aksomine revoliucija sveikatos sistemoje. Aš dėl to pasiginčyčiau ir tą mieliau vadinčiau ne revoliucija (kuri dažniausiai yra susijusi ne tik su kūrimu, bet ir griovimu), o veikiau evoliucija. Tačiau ir tai evoliucijai teks vykti gana skausmingai ir sunkiai, nes kaip ir kiekvienai evoliucijos veikiamai rūšiai, šiai būsimai specialybei teks įrodyti, kad ji turi stiprius dantis ir gali išsikovoti savo vietą po saule.

Bet apie viską iš pradžių. Vakarų civilizacijos susiduria su dviem rimtais iššūkiais, tai yra visuomenės senėjimas ir lėtinių neinfekcinių ligų plitimas, kuris pirmiausia yra susijęs su netinkama gyvensena. Kuomet šie du fenomenai susitinka toje pačioje visuomenėje, turim užprogramuotą problemą, nes žmonėms anksti pradėjus sirgti ir atsiradus galimybei medikamentų pagalba juos išlaikyti gyvus ilgą laiką, sveikatos sistema pradeda springti nuo nepakeliamos pacientų ir sveikatos išlaidų naštos. Neretai kalbėdami apie sveikatos politiką žmonės apsiriboja vienu pagrindinių rodiklių, tai vidutinė numatoma būsimo gyvenimo trukmė. Tačiau turėtumėm nepamiršti, kad gyventi ilgai ir ilgesnę gyvenimo dalį sirgti ir kentėti vargu ar yra daugelio sąmoningų žmonių svajonė. Vadinasi kalbėdami apie sveikatos politikos tikslus ir tvarią sveikatos priežiūros sistemą, turim galvoti, kaip padaryti, kad žmonės ne tik ilgai gyventų, bet ir kaip įmanoma ilgiau išliktų sveiki. Kaip labai taikliai pastebėjo konferencijoje JAV kolegos: „To ad not only years to life, but also life to years“.

Lėtinių neinfekcinių ligų prevencija ir kontrolė yra pripažinta vienu prioritetinių Jungtinių tautų tvaraus vystymosi tikslų.  Taip yra todėl, kad ne vien Lietuvoje visuomenės susiduria lėtinių neinfekcinių ligų sukeliama priešlaikinių mirčių epidemija. Labai gerai žinoma, kad didžioji sprendimų dalis priklauso visiškai ne nuo sveikatos priežiūros sistemos (neneigiant jos lyderystės formuojant politiką), nes nesveikai gyventi turėtų būti tiesiog per brangu, nepatogu ir nepatrauklu, o tai galima užtikrinti per papildomą tabako, alkoholio, sveikatai nepalankių maisto produktų apmokestinimą, kitas įstatymines reguliavimo priemones, kurios nieko nekainuoja ir paliečia didžiąją visuomenės dalį. Tačiau vis tik negalim paneigti to, kad sveikatos priežiūros sistema gali ir turi prisiimti tam tikrą vaidmenį mažinant lėtinių neinfekcinių ligų plitimą ne tik jas gydydama ir šalindama komplikacijas, bet ir anksti pastebėdama problemas, nukreipdama pacientus gyvensenos keitimui tuomet, kol dar nereikalingas brangus sudėtingas gydymas. Būtent šioje vietoje ir turim didžiausią problemą, nes tie, kam šiuo metu yra deleguota anksti pastebėti problemas ir mokyti pacientus keisti gyvenseną jau ir taip yra perkrauti darbu ir turi dirbti su sunkiai įsivaizduojamais pacientų skaičiais. Todėl apie gyvensenos keitimo mokymą jiems sudėtinga net pagalvoti. Kalbu apie šeimos gydytojus ir bendrosios praktikos slaugytojas. Todėl sistema turi ieškoti naujų kelių ir būdų. Ir vienas tokių kelių galėtų būti gyvensenos medicinos specialistų parengimas, kuris užpildytų šiandieninę spragą tarp asmens ir visuomenės sveikatos ir galėtų sukurti realiais bei nebrangias gyvensenos keitimo pagalbos paslaugas sveikatos priežiūros sistemoje ar už jos ribų. Tokie specialistai padėtų išvengi paciento siuntinėjimo pas kelis specialistus, kurių nė vienas negali užsiimti holistine pagalba (šiuo metu skirtingi specialistai padeda keičiant skirtingus rizikos veiksnius: dietistai – mitybą, kineziterapeutai ar treneriai – fizinį aktyvumą, psichiatrai – psichoaktyvių medžiagų vartojimą, psichologai – streso valdymą ir pan.). Toks specialistas suteiktų galimybę visą reikalingą žmogui pagalbą ir patarimus gauti iš vieno žmogaus, ir tik esant papildomam poreikiui jį nukreipti labiau specializuoto asmens pagalbai.

Tačiau tai yra labai nauja ir sveikatos sistemos administratorius ir politikus gąsdinanti idėja. Pirmiausia dėl to, kad tokių specialistų atsiradimas reikštų ir poreikį perskirstyti lėšas ir skirti daugiau dėmesio ligų prevencijos apmokėjimui asmens sveikatos priežiūroje. Žinant, kaip sunkiai kelią skinasi psichologinių paslaugų teikimo integravimas į sveikatos priežiūros sistemą, nėra ko abejoti, kad ir šie specialistai susilauktų didelio pasipriešinimo. Tačiau jų atsiradimas leistų išspręsti ar sumažinti net kelia problemas. Jie leistų nukrauti dalį darbo nuo perkrautų šeimos gydytojų ir slaugytojų, o tai leistų šiems specialistams geriau vykdyti kitas jiems pavestas funkcijas ir skirti daugiau dėmesio pacientams. Ilgesnėje perspektyvoje tai leistų sutaupyti didelę dalį sveikatos priežiūros sistemos lėšų, nes vien gyvensenos korekcijos pagalba galima koreguoti apie 80 proc. II tipo cukrinio diabeto. Ir tai tik vienas pavyzdys.

Taigi, labai netolima ateitis parodys ar mūsų sveikatos politikai turi pakankamai drąsos ir valios ieškoti naujų ir reikalingų sprendimų sistemoje, ar kaip su psichologinės pagalbos teikimu turėsim laukti labai ilgai, nepaisant visų priimtų strategijų ir planų.

O čia galima rasti mano skaitytą pranešimą, kuriame galbūt rasite daugiau jums įdomios informacijos apie tai, kur mes galime labiausiai pasitempti.

https://prezi.com/_aylvl9fis1-/chronic-non-communicable-disease-trends-in-lithuania-their/