Ieškoti šiame dienoraštyje

Puslapiai

2007 m. lapkričio 20 d., antradienis

Alkoholio politikos grimasos Lietuvoje


Alkoholio kontrolė tampa vienu aktualiausiu klausimu nūdienos Lietuvos gyvenime. Apie ją vis dažniau girdime iš politikų lūpų, apie kontrolės priemones vis aktyviau diskutuojama žiniasklaidoje. Norėtųsi pažvelgti giliau, kas gi iš tikrųjų vyksta šioje srityje.

Vienas svarbus žingsnis šioje srityje jau žengtas. Šiuo žingsniu drąsiai galime vadinti būtent pačias visuomenėje prasidėjusias diskusijas apie alkoholio kontrolę ir alkoholio vartojimo keliamus pavojus. Nesuvokdami diskusijos svarbos apsiskaičiavo ir alkoholio gamintojai, kurie masiškai užpirkinėjo užsakomuosius tendencingus straipsnius didžiausiuose šalies dienraščiuose. Kad ir labai tendencingi, šie straipsniai sukėlė diskusijų bangą, o jai kilus, neišvengiamai atsiranda dvi nuomonės. Visuomenė tikriausiai pastebėjo, kad vienas iš būdų sustabdyti kokį nors politinį skandalą ar nuneigti paaiškėjusią nemalonią tiesą, tai tiesiog ignoruoti informaciją ir nereaguoti niekaip. Anksčiau ar vėliau problema pasimiršta. Su alkoholiu taip neatsitiko, ir visuomenėje vykstančias diskusijas nebejotinai galima vadinti svarbu visuomenės brendimo indikatoriumi.

Be abejo diskusijos neatsiranda iš nieko. Jos nuolat stimuliuojamos politikų, alkoholio gamintojų, visuomeninių organizacijų, medikų ir kitų visuomenės veikėjų pasiūlymais, kaip geriau kontroliuoti alkoholio prekybą ir mažinti jo vartojimo sukeltas pasekmes.

Dar nesigilinant į tai, kurie pasiūlymai galėtų būti vadinami tinkamais ir galinčiais duoti realių rezultatų, būtina pabrėžti, kad visi politikai (Seimo nariai, premjeras, prezidentas) ir net alkoholio gamintojai vienu balsu tvirtina, kad problemos sprendimui būtinos kompleksinės priemonės. Tačiau labai įdomu, kad atskirai nagrinėjant bet kurią pasiūlytą alkoholio kontrolės priemonę, atsiranda politikas ar kita suinteresuota jėga, kur ją sukritikuoja. Turbūt visi puikiai suvokia, kad iš karto priimti ir įgyvendinti visą kompleksą priemonių nerealu. Kiekviena priemonė sukelia begalę diskusijų, tačiau priimtos atskiros priemonės ir sukuria visumą. Todėl galima pagrįstai teigti, kad yra trukdoma bet kokiai realiai alkoholio kontrolei. Tuo suinteresuotas gali būti tik verslas, kuris užsiima alkoholio gamyba bei prekyba. Ir reikia pripažinti, kad jiems neblogai sekasi trukdyti kontrolės procesui.

Dažniausiai pasitaikantis argumentas alkoholio kontrolės priešininkų lūpose – „draudimais nieko neišspręsi“. Vertėtų pasigilinti ar tikrai kalbama apie draudimus. Dauguma specialistų siūlomų priemonių yra ne draudimai, o rinkos reguliavimo priemonės. Didžiausiu draudimu galima būtų pavadinti siūlymą uždrausti alkoholinių gėrimų reklamą. Kitos siūlomos priemonės yra: didinti akcizą alkoholiniams gėrimams, apriboti prieinamumą (ribojant prekybos vietą ir laiką), griežtinti atsakomybę pardavėjams už prekybą nepilnamečiams už prekybą nepilnamečiams (atimant licenziją prekiauti alkoholiu keletui metų už pirmą pažeidimą), didinti amžiaus cenzą iki 21 metų, didinti girtų vairuotojų atsakomybę ir t.t. Rinkos reguliavimo piešininkai kaltina tokių pasiūlymų rengėjus, kad priemonės nukreiptos į pasiūlos, o ne į paklausos mažinimą ir, kad ta neva žlugdo legalų alkoholio verslą. Kadangi alkoholio prekyba ir gamyba suinteresuota pusė sutinka su tuo, kad tai mažins alkoholio pasiūlą, valstybei beliktų pritarti tokioms priemonėms, nes pasiūlos mažinimas, kartu su paklausos mažinimu bei žalos mažinimu, yra esminės psichoaktyvių medžiagų (kurioms beje priklauso ir alkoholis) kontrolės priemonės, kurias pripažįsta visas pasaulis. Jos žinoma turi būti taikomos visos, tada efektas yra didžiausias. Dar vienas indikatorius, rodantis, kad siūlomos rinkos reguliavimo priemonės būtų labai efektyvios mažinant alkoholio vartojimą, yra pati alkoholio gamintojų reakcija. Sutikite, kad verslininkai niekada nešvaistys savo brangaus laiko tuščioms diskusijoms ir nekritikuos priemonių, kurios neturėtų realios įtakos jų verslui. Iš pasaulinės tabako kontrolės praktikos žinoma, kad jei vienai ar kitai siūlomai priemonei pradeda agresyviai priešintis pramonė, galima būti tikram, kad ta priemonė bus efektyvi. Alkoholio gamybos bendrovės yra privačios, turinčios savo savininkus, akcininkus ir kitus suinteresuotus asmenis, kurie tikisi didėjančio pelno, augančių dividendų ir pan. Jos tikrai nenori, kad atsirastų priemonės, kurios verstų žmones vartoti mažiau alkoholio, nes tai mažintų pelną. O bet koks spekuliavimas nuostata, kad alkoholio gamybos bendrovės nori sumažinti girtaujančiųjų skaičių prieštarauja elementariai verslo logikai.

Verta paminėti ir nuolatines manipuliacijas teiginiais, kad draudimai, yra niekuo nepagrįsti, kad atliekami moksliniai tyrimai yra tendencingi ir nepagrindžia siūlomų griežtų priemonių. Kaip teko išgirsti iš aludarių, mūsų moksliniai tyrinėjimai, rodantys, kad daugėja girtaujančių vaikų, probleminių alkoholio vartotojų ir pan. yra nepilnaverčiai ir vertėtų labiau pasikliauti patikimesniais (JAV ar kitose šalyse atliekamais tyrimais). Tikrai įdomi teorija, tik kyla klausimas, kodėl mūsų šalies mokslininkai, kurie atlieka tyrimus pagal tarptautines metodikas, dažniausiai bendradarbiaudami su tarptautiniais tyrimo centrais, turėtų būti suinteresuoti vaizduoti situaciją blogesne nei ji yra iš tikrųjų? Manau tokių kaltinimų priežastis yra labai paprasta. Alkoholio gamintojams niekada netiks mokslas ir tyrimai, kurie įrodo jiems nepalankių priemonių veiksmingumą ir tą pagrindžia epidemiologinėmis studijomis. Geras mokslas, pagal alkoholio gamintojus, yra tas mokslas, kuris už pinigus gali įrodyti bet ką. Jau seniai įrodyta, kad tabako pramonė, siekdama paneigti rūkymo keliamą žalą papirkinėjo ir iki šiol papirkinėja mokslininkus. Neabejotina, kad tą patį siekdami naudos daro ir alkoholio gamintojai, nuolat ieškodami „naudos“, kurią turėtų duoti alkoholio vartojimas. Galima neabejoti, kad šiuo atveju būtent pramonė yra suinteresuota tendencingais ir jų pačių lėšomis apmokamais tyrimais. Ne veltui Lietuvos alkoholio gamintojai, pasirodžius ekspertų siūlomoms alkoholio kontrolės priemonėms suskato siūlyti atlikti alkoholio kontrolės auditą Lietuvoje bei atlikus tyrimus įvertinti tikrąsias piktnaudžiavimo alkoholiu priežastis. Lyg jos iki šiol būtų neaiškios. O norint sužinoti kaip tą vartojimą dar labiau padidinti, užtektų pasiklausti rinkodaros specialistų. Tokių alkoholio gamintojų siūlymų negalima vertinti kitaip, kaip tik laiko vilkinimo, kuris leistų išvengti žymaus pelno praradimo ir leistų rasti „tinkamus“ ekspertus, tokius kaip Laisvosios rinkos institutas, kuris yra nuolat penimas alkoholio gamintojų, bei Ūkio ministerijos specialistai, kurie alkoholio gamybą ir vartojimą mato tik kaip perspektyvią ūkio šaką, kurią reikia visomis išgalėmis skatinti. Galbūt šioje situacijoje derėtų priminti, kad alkoholio kontrolės įvertinimą jau atliko Nacionalinė sveikatos taryba, Seimo kontrolierius. Tik bėda ta, kad jų išvados nepalankios alkoholio gamintojams, todėl ir siūloma atlikti vertinimą, kuris tiktų alkoholio gamybos bendrovėms.

Nacionalinės sveikatos tarybos ir Seimo kontrolieriaus atliktuose vertinimuos pažymima, kad valstybė nevykdė savo įsipareigojimų, kuriuos buvo numačiusi Valstybės alkoholio kontrolės programoje bei nusižengė pagrindiniams alkoholio kontrolės politikos principams, įvardintiems Alkoholio kontrolės įstatyme. Per kiek daugiau nei 10 metų alkoholio kontrolės įstatymas buvo taisytas daugiau nei 24 kartus, kas kart vis palengvinant verslo sąlygas gamintojams ir prekiautojams. Alkoholio gamintojai ir dabar teikia pasiūlymus dėl alkoholio kontrolės įstatymo pataisų, teigdami, kad jie žino geriau kaip tai turėtų būti daroma. Savo žinojimą jie puikia pademonstravo per pastarąjį dešimtmetį, kuomet niekieno netrukdomi ir pasitelkdami įvairias priemones įtakoti politikus, taip sugadino alkoholio kontrolę, kad Lietuva jau seniai atsidūrė pirmose vietose Europoje dėl alkoholio sukeliamų pasekmių. Eiliniam gyventojui sunku pastebėti alkoholio gamintojų dviveidiškumą, kurio bendrovės stengiasi neparodyti. Dar daugiau, nuolat remiama kultūra ir sportas turi palaikyti itin teigiamą alkoholio gamybos bendrovių įvaizdį visuomenėje. Visuomenei netenka matyti įžūlių alkoholio gamybos bendrovių atstovų ir advokatų, kurie atvirai šaiposi tiek iš sveikatos specialistų, tiek iš vykdomosios valdžios atstovų, leisdami suprasti, kad jie puikiai gali įtakoti pačius aukščiausius valstybės vadovus. Alkoholio gamintojų bijo ir jų nuomonės paiso dauguma politikų, kuriems matyt vis dar reikia atidirbi už rinkimų kampanijoms gautas lėšas. Be to alkoholio gamintojams nuolat perkant straipsnius žiniasklaidoje ir metant didžiulius pinigus reklamai, kuri taip pat neša pelną žinisklaidai, joks politikas negali būti tikras kad pateikęs alkoholio gamintojams nenaudingus pasiūlymus, sekančią dieną žiniasklaidoje nebus sumaišytas su žemėmis. Tokia tat mūsų demokratinė visuomenė.

Alkoholio gamintojų taktika labai aiški: jei nėra tikrų argumentų nuneigti vieną ar kitą alkoholio kontrolės priemonę, tuomet tą priemonę bandoma diskredituoti klaidinant visuomenę. Kaip pavyzdį galima patekti alkoholinių gėrimų reklamos apribojimą, kurį tik patys alkoholio gamintojai išmoningai susiejo su žūstančiais keliuose ir pareiškė, kad reklamos apribojimai nepadės sumažinti girtų vairuotojų padaromų autoįvykių skaičiaus. Tačiau niekas ir nesakė, kad reklamos draudimas skirtas avaringumui mažinti. Reklamos draudimas ar apribojimas apsaugo nuo žalingos informacijos vaikus, kurie dar nesugeba atsirinkti, kas yra gera,o kas bloga. Realius reklamos draudimo rezultatus bus galima pamatyti tuomet, kai užaugs nauja karta, kuri jau nematys reklamos. Taigi klaidinti visuomenę naudinga, nes tada galima kvailiais išvadinti ir tuos, kurie tokias priemones siūlo. Kitu pavyzdžiu galėtų būti degalinių savininkų teiginiai, kad draudimas prekiauti alkoholiu degalinėse sukels nepatogumų klientams, kurie negalės patogiai nusipirkti alkoholio kada panorėję. O argi ne to siekia pasiūlos mažinimo principas? Maža to, visuomenei klaidinti nuolat pateikinėjamas JAV prohibicijos pavyzdys, kuris neva turi parodyti, kad draudimai yra neefektyvūs. Tai taip pat akivaizdus visuomenės klaidinimas, nes JAV atveju kalbama apie visišką alkoholio draudimą, kas šiandien nerealu ir nereikalinga. Niekas ir nesiūlo visiškai uždrausti alkoholio, be to šiuolaikinės demokratijos ir teisinės sistemos sąlygomis tai net teoriškai neįmanoma. Taigi prohibicijos kaišiojimas tėra visuomenės erzinimas, kaip ir prieš keletą metų prekybos tinklų vykdyta akcija, kurios metu net iš pensininkų perkant alkoholį buvo reikalauta pilnametystę patvirtinančio dokumento.

Alkoholio kontrolės specialistai neretai kritikuojami dėl to, kad siūlomų priemonių efektyvumas yra pagrįstas prielaidomis, kurių negalima patikrinti ir įrodyti. Anaiptol, visos visuomenės specialistų siūlomos priemonės yra pagrįstos mokslu ir pasiteisinusios šalyse, kuriose buvo taikytos. To tarpu patys gamintojai nevengia manipuliacijų, teigdami, kad legalios alkoholio rinkos kontrolė pažadins nelegalią rinką ir tą pagrindžia savo asmeniniais pasakojimais apie kelionę į Lietuvos kaimą ar pan. Vargu ar tokius svarstymus galima vadinti iš vis kuo nors pagrįstais. Teisingumo dėlei galima pasamprotauti ir apie nelegalią prekybą, kuri buvo suklestėjusi Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kuomet šalį kankino ekonominė krizė, žmonės neturėjo pinigų ir darbo, klestėjo nusikalstamos grupuotės, kurios ir aprūpindavo šalį nelegaliu alkoholiu. Tačiau šiandien situacija kardinaliai pasikeitusi, didžioji dalis nelegalus verslo seniai legalizavosi, Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos dėka iš parduotuvių praktiškai išnyko nelegali produkcija, o kaimuose pilstuką perkančių ir masiškai mirštančių alkoholikų nepakeitė niekas, ir nerealu, kad kas nors sugebėtų pakeisti. Tačiau likusioji visuomenės dalis pasikeitė ir dabar apribojus alkoholinių gėrimų prieinamumą naivu būtų manyti, kad norimu laiku ir norimoje vietoje negavę jo nusipirkti gyventojai bėgs ieškoti pilstuko. Bet mokslas čia ir nereikalingas nes bet kokį reiškinį galima iškreipti ir pateikti taip kaip naudinga. Kaip pavyzdį galima pateikti viename Ūkio ministerijos rašte pateikiamą teiginį, kuris neva paneigia draudimų efektyvumą. Ministerijos sekretorės pasirašytame rašte teigiama, kad 1996 m. Alkoholio kontrolės įstatyme uždraudus prekybą alkoholiu nepilnamečiams, nepilnamečių vartojančių alkoholį nesumažėjo, o padaugėjo. Tik įdomu būtų paklausti ministerijos sekretorės argi iki 1996 m. nepilnamečiams buvo galima parduoti alkoholį? Atvirkščiai, stiprieji alkoholiniai gėrimai buvo paduodami nuo 21 metų. Bet kam šiandien reikalingi faktai? Jei jau gamintojams taip rūpi nelegali prekyba, kodėl alkoholio gamintojai nefinansuoja Policijos departamento, kuris galėtų užsiimti efektyvesne šios veiklos prevencija, o mėto pinigus jokio efekto neduodančiai socialinei reklamai, kuri kaip parodė akcijos „Stop karui keliuose“ neduoda absoliučiai jokio efekto. Tai gal ir rūpestis kontrabanda apsimestinis? Galimu kontrabandos ir nelegalios prekybos augimu besirūpinantiems verslininkams siūlyčiau įsteigti fondą, iš kurio kiekvienam nelegalios prekybos tašką likvidavusiam policininkui būtų išmokėta 20 tūkst. litų premija. Efektas manau būtų stulbinantis, nes vadinamieji taškai tokių pinigų mokėti neišgalėtų. Bet juk daug geriau remti miestų šventes, kurias parėmus gaunamos išimtinės teisės lauko prekybai alkoholiu susižeriant pasakiškus pelnus ir paliekant miestui spręsti šlapimu pradvisusių kiemų problemas.

Kaip visada aiškinama, kad visas problemas turėtų išspręsti švietimas ir šeima. Švietimas šioje situacijoje be abejo svarbus, tik derėtų suvokti, kad jo rezultatų būtų galima tikėtis po 10 – 15 metų, ir tai tik tuo atveju jei pradėtų keistis visa visuomenė, kurioje augtų informaciją ganantys vaikai. O ko šiuo metu galima tikėtis iš visuomenės, kurioje perfrazavus premjerą negeria tik davatkos. Švietimo sistemai deleguota daugybė funkcijų: žalingų įpročių prevencijos, traumų ir nelaimingų atsitikimų prevencijos, lytinio švietimo ir t.t. Matyt tikrai atėjo laikas šiuos dalykus nebebarstyti ir nebeintegruoti į visus mokomus dalykus, o sukurti atskirą kursą, kuris būtų privalomas visiems, prasidėtų pirmoje ir baigtųsi dvyliktoje klasėje, turėtų bent vieną savaitinę pamoką, savo mokytojus, parengtus vadovėlius ir kt. Žodžiu viską, kad sveikos gyvensenos ugdymas užimtų tinkamą vietą ugdymo įstaigų programoje, bet tai jau atskira kalba. Tuo tarpu žūstame ir sergame jau dabar ir reikia priemonių, kurios situaciją padėtų gerinti tuoj pat.

Reziumuojant reikia pasakyti, kad pasaulyje jau seniai žinomos efektyvios alkoholio kontrolės priemonės. Jų efektyvumą tyrimais jau yra patvirtinę mokslininkai. Ir dabar jau tik nuo visuomenės ir politikų priklauso kieno nuomonės bus paklausyta, ar mokslininkų ir sveikatos specialistų, kurie suinteresuoti visuomenės sveikatos gerinimu, ar alkoholio gamintojų, kurie būdami verslininkais siekia pasididinti savo pelnus. Šis pasirinkimas parodys, kas mūsų valstybėje vertinama labiau: žmogaus gyvybė ir sveikata, net jie dėl to kartais tektų patirti trumpalaikį diskomfortą, ar nežabota verslo laisvė, kuri neišskiriant pavojingų žmogui produktų ir jų nekontroliuojant, veda prie didžiulių valstybės nuostolių ir žmogiškų netekčių.

2007 m. lapkričio 16 d., penktadienis

„Davatkos ir rėksmingi šventeivos“ taip pat žmonės


Būtina sureaguoti į daug diskusijų visuomenėje sukėlusį „Lietuvos ryto“ dienraštyje išspausdintą interviu su psichoterapeutu E.Laurinaičiu - „Lietuvių tauta – tikrai neprasigėrusi“.
Pirmiausia keletas citatų iš straipsnio: „...Pertraukdamas sutartinį politikų ir davatkų chorą pirmasis apie tai išdrįso prabilti psichoterapeutas E.Laurinaitis“, „...Rėksmingoms šventeivoms pataikaujančiais sprendimais politikai tikisi pelnyti bent dalies visuomenės simpatijų“ ir t.t.
Kas gi tos davatkos ir rėksmingi šventeivos, kurie taip neįtinka dienraščio žurnalistui ir gerbiamam psichoterapeutui. Visuomenė turbūt pastebėjo, kad į alkoholio kontrolę įsitraukia vis daugiau nevyriausybinių organizacijų ir fizinių asmenų. Tai ne tokia jau maža visuomenės dalis. Tarp tokių organizacijų, kurios aktyviai reiškia savo nuostatas dėl alkoholio kontrolės paminėtinos tokios organizacijos kaip Lietuvos psichologų sąjunga, Lietuvos visuomenės sveikatos asociacija, Nacionalinė sveikatos taryba, Nacionalinė vartotojų konfederacija, Lietuvos nukentėjusiųjų autoįvykiuose asociacija, Pasaulio sveikatos organizacijos biuras Lietuvoje, Lietuvos higienistų sąjunga, Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija, Lietuvos studentų medikų asociacija, Vysk. M.Valančiaus blaivybės sąjūdis, Lietuvos tėvų forumas ir t.t. Tai šitas organizacijas ir jas atstovaujančius asmenis dienraštis ir Laurinaitis išvadino davatkomis ir rėksmingais šventeivomis. Kai davatkų (arba kitaip sakant tikinčiųjų) baidosi komunistinį aklėjimą turintis premjeras, tai dar galima suprasti, tačiau kai tokiais terminais svaidosi žurnalistai ar net psichoterapeutas, jau darosi mažų mažiausiai keista.
Būdamas visuomenės sveikatos srityje dirbančiu mokslininku galiu atsakingai patvirtinti, kad dauguma publikacijoje išdėstytų E.Laurinaičio minčių yra realybės neatitinkančių ir melagingų faktų kratinys. Dar daugiau, kai kurios mintys beveik pažodžiui sutampa su alkoholio gamintojų ir ypatingai aludarių išsakomomis mintimis apie alkoholinių gėrimų reklamą ir pan. Derėtų priminti, kad, aludariai jau turi praktikos papirkinėdami garsius Lietuvos medikus, kultūros ir sporto veikėjus. Tai kodėl nenusipirkus ir vieno iš garsiausių Lietuvoje psichoterapeutų.
Nebematau prasmės faktais ir tyrimų duomenimis paneiginėti straipsnyje išdėstytų melagingų faktų. Mokslinių tyrimų duomenis gali rasti kiekvienas internetu besinaudojantis Lietuvos gyventojas mokslinių tyrimų domenų bazėse. Ten galima rasti ir tyrimus apie alkoholinių gėrimų reklamos žalą, jaunimo vartojimo paplitimą ir kitus dalykus, kurių E.Laurinaitis teigia neegzistuojant.
Alkoholio pramonė dabar tapo kaip niekada vieninga. Jos pageidavimu Premjeras sukūrė darbo grupę, kurioje surankiota pirmiausia šio verslo grietinėlė. Dar daugiau, šioje grupėje jau buvo pasiūlyta balsuoti už tai, kurie moksliniai tyrimai tinkami, o kurie ne. O pasipelnyti sumanę tyrėjai jau siūlosi už 200 000 litų atlikti „stebuklingus“ tyrimus, kurie nustatytų pagrindinę lietuvių girtavimo priežastį. Maža to aludariai pareiškė, kad reikia mažinti alkoholio daromą žalą, nemažinant alkoholio suvartojimo.
Keista, kad gerbiamas psichoterapeutas taip ir nesuprato, kad tokie pasisakymai ir alkoholio gamintojų pastangos baigia supriešinti gyventojus, nuolat priešina ir klaidina Lietuvos įstatymų leidėjus, kultūros ir sporto veikėjus. Viskas pajungiama vienam tikslui – pinigams. Ir nors alkoholio gamintojai teigia, kad jie nenori, kad žmonės prasigertų, tačiau atskirai paėmus, nė vienas nesutinka atsisakyti savo pelno dalies.
Kaip sakoma „kare visos priemonės tinkamos“, tik klausimas, kiek žmonių realiai suvokia koks karas kariaujamas, ir kad jo aukomis taps augantys vaikai, o Seimo kontrolieriaus tyrime pateikta išvada, kad toks alkoholio vartojimas kelia pavojų genofondui – tampa jau ne teiginiu bet realybe.