Ieškoti šiame dienoraštyje

Puslapiai

2014 m. gruodžio 23 d., antradienis

(Ne)nusipelnėme gyventi geriau?

Turbūt ir nepajutome, kaip prabėgo dar vieni metai. Labai žmogiškai kaip ir visuomet tikėjomės ir linkėjome vieni kitiems, kad jie būtų sveiki, laimingi, dvasingi. Kiekvienam jie buvo labai skirtingi. Na jų tikrai negalima pavadinti nuobodžiais ar eiliniais. Juos galima vadinti nerimastingais, nes netoli nuo Lietuvos besitęsiančios ukrainiečių kančios ir didžiosios kaimynės skleidžiama paranoja ramybės nepridėjo. Gal kai kas pasakytų, kad išbandymai užgrūdina, va ir "Independence" Lietuvos krantus pasiekė, ir propagandą mokomės pažinti. Jei bus valios, gal ir riboti pasiryšim. Bet aš nepretenduoju į rimtas politines analizes, ir šie mano politiniai pamąstymai daugeliui rimtų politologų gal tik kreivoką šypsnį sukeltų.  
Noriu pasidalinti mintimis apie tai, ką Lietuvai sveikatos prasme davė praėjusieji metai. O jie buvo ganėtinai audringi. Keitėsi sveikatos ministrai, "lėkė viceministrų galvos", kuomet nepaisant "establishmento" nurodymų į postus buvo renkamos visokios "dūros". Lietuvos gebėjimas tinkamai lyderiauti surandant bendrą kalbą ES šalių katile dėl naujosios Tabako produktų direktyvos teikė vilčių, kad sugebėję gerai pasirodyti tarptautinėje arenoje, sugebėsim ir savo darže apsikuopti. Panašu, kad šitos viltys buvo pasmerktos nuo to momento, kai į Briuselį Eurokomisaro pareigoms buvo deleguotas V.P.Andriukaitis. Liko neįgyvendintas ministro pažadas skubiai taisyti įstatymo spragas ir vadovaujantis konvencija uždrausti ne tik tabako reklamą, bet ir rėmimą. Gražiomis svajonėmis liko ir bandymai perimti į Sveikatos ministerijos rankas tabako ir alkoholio kontrolę. Gavom rūkančią ministrę... Gavom viceministrą iš Vilniaus degtinės...  
Trumpam pasimėgavom premjero pažadais didinti alaus akcizą 50 proc., bet tie pažadai greitai išgaravo aludariams "šventai" pamelavus apie būsimas darbo rinkos netektis jei Lietuva sugalvotų gerti mažiau. Kadangi gėrimai brangs taip simboliškai, kad to nieks net nepastebės, o gyventojų pajamos auga pastebimai, toliau didės alkoholinių gėri įperkamumas, o kartu su tuo ir vartojimas.  
Keistai nuskambėjo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos pagyros apie "slaptą" draugystę su tabako gamintojais, kurios turinys vėlgi prieštarauja tarptautiniams susitarimams.  
Šie metai buvo paženklinti ir savivaldybių bandymais riboti kai kurių pagarsėjusių naktinės prekybos alkoholiu vietų darbą, kuris ar patirties stokos, ar kažkokių kitų veiksnių dėka sekėsi labai sunkiai. Galbūt atskiro paminėjimo verta Vilniaus savivaldybės taryba, sugebėjusi priimti sprendimą leisti prekiauti alkoholiu tokioje vietoje, kurioje prekybą draudžia patalpos savininkai, nepritaria bendruomenė ir aukštosios mokyklos vadovas, su kurio vadovaujamos institucijos teritorija ribojasi įstaiga, planuojanti prekiauti alkoholiu. Vertas pagarbos ir kitas šios savivaldybės pasvarstymas nustatyti net 1 metro atstumą prekiauti alkoholiu nuo maldos namų ir švietimo įstaigų. Ne kažkoks, bet vis atstumas. Tiesa matyta labiau skruzdėlėms, o  ne žmonėms skirtas.  
Šie metai buvo pažymėti ir asmeniniais praradimais. Iš pareigų pasitraukė KTU Gimnazijos direktorius. Priežastis labai banali, rūkiusi ir gimnazijos taisykles pažeidusi moksleivė nesutiko trauktis, o jos tėvai ant direktoriaus užsiundė visas įmanomas valstybės institucijas, pradedant Švietimo ir mokslo ministerija ir baigiant prokuratūra. Sužinojom, kad kažkas ten netobula su teisiniu reglamentavimu, užtat su supratimu apie tai, kas gerai ar negerai - tobula. Svarbu tobulus ir įtakingus tėvus turėti ir gali daryti ką nori.  
Prieš Kalėdas Seimas nesugebėjo priimti sprendimo, kuriuo būtų apsaugota Lietuvos gyventojų teisė gyventi sveikai ir nesiryžo drausti rūkymo balkonuose, pavadinę tai konstitucinės teisės į nuosavybės laisvę pažeidimu. Ką gi, tai matyt gera naujiena visiems, kurie planuojate balkonuose auginti vištas, kūrenti laužus ir kepti ten bulves ar plauti dviračius, nes tai jūsų konstitucinė teisė, kuria siūlau naudotis. Sveikata Lietuvoje niekada ir nebuvo vertybė, nes ji vertybė tik popieriuje. Ne vertybė ir gyvybė jei neturi pinigų senelių namams, rūpestingi politikai pasirūpins, kad tokiems nelaimėliams būtų suteikta eutanazija.  
Neišsipildė ir svajonės, kad Lietuva pagaliau skirs realias (skirtas ne etatams finansuoti) lėšas psichoaktyvių medžiagų prevencijai skitas lėšas. Siūlymas dalį tabako akcizo skirti prevencijai ir socialinei reklamai praėjo Seimo barjerą, bet neįveikė Prezidentūros. Nors kam tos lėšos, viena iš Sveikatos politikių pareiškė, kad sveikai gyvensenai propaguoti lėšų nereikia, reikia dirbti iš idėjos.  
Iš idėjos reikės ir įstatymų kontrolę vykdyti, nes Vyriausybės užsimota naikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą, sutaupyti 300 000 litų ir tabaką pavesti kontroliuoti institucijai, kuri kontroliuoja elektros prietaisus ir kitus buities reikmenis, o alkoholį maisto ir veterinarijos kontrole užsiimančiai institucijai.  
Yra kuo ir pasigirti, esam treti pagal alkoholio suvartojimą pasaulyje... Vis dar žudomės ir laidojam nusižudžiusius paauglius... Mūsų vaikai vis dar labai smurtauja ir yra nelaimingi... Iš idėjos... Ir dar, turėsim eurą.  
Dar galim pasigirti stabilumu. Yra labai stabilių politikų, kurie mano, kad už savo kritiką ministrei senesniais laikais būčiau išvežtas į Sibirą. Sena gera nostalgija...  
Visa tai paanalizavęs manau, kad geriau gyventi dar nenusipelnėm. 

2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Apie dramblį porceliano fabrike


                           Ilgai galvojau ar rašyti šitą straipsnį. Yra daug už ir prieš, bet šiandien jaučiu, kad nerašyti tiesiog nebegaliu. Noriu tiesiog pasidalinti savo pastebėjimais ir įžvalgomis, kaip man atrodo naujosios Sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės vykdoma politika.
                           Manau visiems turintiems net ir menkiausią ryšį su sveikatos apsaugos sistema būna svarbu žinoti kokios politikos imsis naujais ministras, kokias idėjas ir kryptis palaikys, kokių reformų imsis. Intriga padidėjo jau tuomet, kai žmonės, turintys patirties sveikatos sistemoje ir visuomenės sveikatoje atsisakė užimti šitą postą teigdami, kad jiems trūksta kompetencijos sveikatos politikoje. Šios ministrės paskyrimas buvo savotiška staigmena. Iš ties drąsu ir ambicinga teisinį išsilavinimą turinčiai buvusiai vaiko teisių specialistei sėsti į tokį postą. Bet pagalvojau, kad ir ne to būta. Tačiau prasidėjus realiems darbams ir ministrei pradėjus juos komentuoti viešai jie manau ne vienam ne tik medikui, bet tikriausiai ir sociologui ar politologui turėjo „padaryti įspūdį“.
                           Viskas prasidėjo gana skambiai: kalbomis apie eutanaziją ir net vaikams. Galima tą nurašyti nepatyrimui ar nesusigaudymui naujame poste, kai prigauna žurnalistai, bet ministrė ir toliau drąsiai tą mintį vysto suteikdama vis naujų atspalvių. Pastarieji pasisakymai, kad eutanazija būtų gerai pagyvenusiems žmonėms, nes kai kurie jų neturi reikiamų pajamų, kad galėtų užsitikrinti sau socialinę pagalbą ir orią senatvę verčia prisėsti vos išgirdus. O gal ponia ministre ir vaikams reikėtų eutanazijos todėl, kad kai kurie iš jų turi asocialius tėvus ir negali pretenduoti į orią vaikystę? Gal juos kaip kačiukus į maišą ir į tvenkinį? O gal visus depresiškus, nepasiturinčius, ligonius ir ministerijos kriterijų neatitinkančiu tiesiog prie sienos, ir...
                           Nesunku įsivaizduoti kokį įspūdį tokie Sveikatos ministrės pasvarstymai sukuria paprastiems žmonėms apie Lietuvos sveikatos specialistus. Kaip tada turi atrodyti gydytojai? Kaip Jozefas Mengele, o gal kaip pats Adolfas, kuris sakė, kad neįgaliems ir ligotiems naujoje stiprioje nacijoje vietos nėra? Eutanazijos klausimą gal ir reikia svarstyti, bet manau tik todėl, kad nekiltų tokių minčių, kaip eutanazija negalintiems sau finansiškai ar kitaip užsitikrinti orios senatvės ar gauti tinkamos pagalbos. Maža to, tokie ministrės pasvarstymai apie eutanaziją jau naudojami informaciniame kare prieš Lietuvą ir valkiojami įvairiuose propagandiniuose rusiškose svetainėse, kur tokios kalbos šalį leidžia pateikti, kaip supuvusio liberalizmo ir visiško nužmogėjimo pavyzdį.
                           Sekantis kartas, kai ministrė pribloškė, tai prabilusi apie draudimą rūkyti balkonuose ne kaip sveikatos ministrė, nes jos pasisakyme sveikata net nebuvo paminėta, o kaip VRM atstovė, kuri suabejojo galimybe užtikrinti tokios teisės normos vykdymą. Suprasčiau, jei tai būtų buvęs Vidaus reikalų ministro komentaras, nors kiek pažįstu poną Skvernelį, tai jis nieko panašaus nepasakytų. O čia sveikatos ministrė... O gal nėra ko labai ir stebėtis, nes ta abejonė dėl galimybės įrodyti pažeidimą matyt skamba kaip savotiškas pasiteisinimas pačiai ministrei, kuri yra turbūt pirmoji ministrė ministerijos istorijoje, kuri nesibodi rūkyti savo kabinete, arba šalia esančiame kambarėlyje, o kolegos ministerijoje pakikendami pasakoja apie dūmus, virstančius iš ministrės kabineto. Ministrė nesibodi pati pažeidinėti įstatymų ir tą daro labai drąsiai. Net ir liberalas A.Čaplikas, suprato, kad rūkymas Sveikatos apsaugos ministrui mažų mažiausiai netinka prie pareigų. Todėl jam užtekdavo suvokimo parūkyti pakeliui į ministeriją, kad to niekas nematytų. Tuo tarpu dabartinei ministrei tokie „niekai“ didelio susirūpinimo nekelia, nors ji labai rimtu veidu iš Pasaulio sveikatos organizacijos atsiėmė savo pirmtako užtarnautą medalį už šalies nuopelnus tabako kontrolės srityje.
                           Ministrė paskubėjo sugriauti ir senas sveikatos specialistų svajones, kurios buvusio ministro V.Andriukaičio pastangomis buvo beveik virtusios kūnu. Buvusio ministro susitarimą su Ūkio ministru E.Gustu perduoti tabako ir alkoholio kontrolės funkcijas iš Ūkio ministerijos Sveikatos apsaugos ministerijai, naujoji ministrė per kelias dienas paskubėjo atšaukti ir išmesti į šiukšlių dėžę. Maža to, vos atėjusi nurodė savo kolegoms į darbo grupę, kuri dirba perkėlinėjant ES Tabako kontrolės direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, įsileisti tabako gamintojus. Tiesa, jos kolegoms ministerijoje šiuo klausimu pavyko paprotinti ministrę, tačiau manau, kad ryžtas tokiomis iniciatyvomis nepasibaigs.
                           Ir paskutinis lašas, kuris privertė apsispręsti rašyti šiuos pasvarstymus, buvo ministrės skubėjimas pritarti Vyriausybės ir Ūkio ministerijos siūlymams sunaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą alkoholio kontrolės funkcijas perduodant Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, tabako kontrolę atiduodant Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai, o narkotikų kontrolę „visą pasiliekant sau“. Būtų juokinga jei nebūtų graudu, nes gali atsitikti taip, kad Sveikatos ministrė gali įgyvendinti seną alkoholio ir tabako gamintojų svajonę sugriauti valstybėje egzistuojantį tabako ir alkoholio kontrolės kompetencijos centrą, o alkoholį kontroliuoti kaip dešrą ar kulinarijos paveldą, o cigaretes, kaip lygintuvus ar skutimosi mašinėles.
                           Kaip teigiama už didelius pinigus Ūkio ministerijos iš vieno UAB‘o nupirktoje studijoje, maisto ir veterinarijos kontrolieriai galėtų tikrindami maisto produktus ir alkoholinius gėrimus patikrinti, nes funkcijos panašios. O narkotikų kontrolę reikėtų perduoti „kokiai nors“ sveikatos priežiūros institucijai, kuri atsakinga už vaistų kontrolę. Matyt studijų už didelius pinigus rengėjai viską derino pagal sąskambį. Vaistai (angl. drugs) jiems kažkaip asocijuojasi su narkotikais, alkoholis su maistu, o cigaretės su eiline plataus vartojimo preke. Na, kad kompetencijos ir supratimo neturi kažkokio UAB‘o rašytojai, tai galima suprasti, bet kaip suprasti ministrės poziciją, kai pritariama tokiems kliedesiams.
                           Manau, kad ministrė per labai trumpą laiką gali virsti tikra tabako ir alkoholio gamintojų madona, juo labiau, kad privačiuose pokalbiuose nevengia prisipažinti savo meilės pastarųjų gaminamai produkcijai. O ir kompetencijos spartaus augimo sunku tikėtis, nes ministrė neišsėdi veik nevienoje sveikatos konferencijoje. Dažniausiai po trumpos įžangos, įterpusi abejonę nepatogios sveikatos statistikos realumu, ministre atsiranda reikalų ir svarbių susitikimų, kitose nuo įtampos išvargusi ministrė, tiesiog nusnūsta. Kartais skubėjimą matyt galima paaiškinti nikotino abstinencija. Tai ir nepavargsta labai nuo tų sveikatos mokslininkų ar sveikatos naujovių.
                           Nebesileidžiant į asmeniškumus, galiu pasakyti, kad mano manymu ministrė kompromituoja visą sveikatos sektorių, griauna ir gadina tai, ko pati nei kūrė, nei gali suvokti kai kurių struktūrų ar priimtų sprendimų svarbos. Ministrės elgesys yra panašus į dramblio griuvinėjimą porceliano fabrike, tik šį kartą vietoje porceliano pavojuje atsiduria žmonių sveikata.

                           Todėl pirmadienį išsiųsiu ministrei prašymą išbraukti mane iš visuomeninių konsultatntų sąrašo, nes ministrei niekada jokių patarėjų nereikėjo ir ji su niekuo nesirengia tartis.Jei toks noras būtų buvęs, būtų sureaguota į ministrei siųstą pasiūlymą talkinti, o neskubėta priiminėti sunkiai suvokiamus sprendimus. Matyt čia galima tik patvirtinti visiems gerai žinomą išmintį: kuo mažiau žinai, tuo daugiau žinai. Belieka tikėtis, kad Lietuva nėra nusipelniusi didelės bausmės ir ministrė ministerijoje neužsibus, juo labiau, kad tai jau tampa tradicija šitoje institucijoje.

2014 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis

Gersim ne į savų, o į Danijos pensininkų sveikatą

Prieš kelias dienas Seimas priėmė sprendimą didinti akcizą alkoholiniams gėrimams. Didinimo apimtys gerokai nutolo nuo pradinių premjero pažadų ir planų, kuomet buvo žadama akcizą alui didinti bent 50 proc. Po aludarių vizito pas premjerą ir jų sunkiai suvokiamo melo, kad bus atleista apie 2000 darbuotojų, susijusių su alaus sektoriumi, premjeras pakeitė nuomonę ir alus brangs simboliškai (butelis apie 5 centus).
Interviu žurnalistams politikai vienbalsiai teigė, kad didinimas suderintas su gamintojais ir jie tam neprieštaravo. Labai įdomi situacija. Paprastai gamintojai visada prieštarauja akcizo didinimui, jei jis yra toks, kad gali realiai įtakoti vartojimą. Jei šį kartą prieštaravimo nebuvo, vadinasi reikėtų pažiūrėti kodėl.
Panagrinėjus ilgesnę istorinę perspektyvą nuo 1995 metų galima konstatuoti, kad alkoholinių gėrimų įperkamumas nuo 1995 metų iki 2008 metų nuolat augo. Paprasčiau tariant nuolat didėjo kiekis, kurį gyventojai galėjo nusipirkti už vidutines disponuojamas pajamas. Kalbant konkrečiau per minėtą laikotarpį alkoholinių gėrimų įperkamumas išaugo 534 proc. Įperkamumas buvo kiek sumažėjęs tik po 2007 metais prasidėjusios krizės, o nuo 2010 metų vėl išaugo. Alkoholinių gėrimų įperkamumas nuo 2010 iki 2012 metų išaugo beveik 12 proc.

Ir kas gi iš to? O gi tai, kad jei alaus akcizas buvo padidintas 14 proc., o akcizas alaus kainoje sudaro tik 11 proc. kainos, vadinasi realiai alaus kaina didėja apie 1,5 proc. Tuomet paprastas klausimas, ar alkoholio kainai didėjant 1,5 proc. tokiame kontekste, kai dėl gyventojų pajamų augimo įperkamumas auga apie 12 proc. vartojimas turėtų augti ar mažėti? Manau ir šeštokas nesunkiai suskaičiuos, kad įperkamumas išaugo daug daugiau nei ketinama didinti kainą. Įperkamumas auga ir toliau, nes didinamas minimalus atlyginimas ir t.t. Vadinasi vartojimas turėtų augti. Kas iš to?
Kad suprasti kas iš to, nekalbėsiu apie sveikatą, kuri be abejo nukentės daugiau įperkant ir išgeriant alaus. Priminsiu tik, kad Lietuvos pensininkai labai supyko, kai Finansų ministras pasakė, kad didinant akcizą surinktos pajamos bus skirtos kompensuoti sumažintoms pensijoms. Pensininkų atstovai skambiai prabilo, kad atseit mums girtų pinigų nereikia ir kaip čia bus, kad mūsų vaikai turės gerti daugiau tam, kad didėtų pensijos. Na toks komentaras iš viso dvelkia neraštingumu, nes ir dabar, ir anksčiau dalis pinigų tiek pensijoms, tiek pašalpoms į biudžetą buvo surenkama iš alkoholio akcizų, tik tai niekam nekliuvo.
Taigi dabar, premjerui paklausius aludarių ir akcizą padidinus labai neženkliai, vartojimas toliau augs, nes kaip jau minėjau, auga įperkamumas. Kadangi augs vartojimas, augs ir alaus gamintojų pelnas.

O dabar, kaip sakoma, „razinos“. Dvi didžiausios alaus gamybos bendrovės Lietuvoje „Švyturys – Utenos“ ir „Kalnapilis – Tauras“ priklauso Danų bendrovėms Royal Unibrew ir Calsberg. O įdomumas tas, kad Danijos pensijų fondai yra bent jau Royal Unibrew akcininkai. O tai reiškia, kad Danijos pensininkų gerovė yra tiesiogiai susijusi su mūsų išgeriamu alkoholio kiekiu. Ir ar ne ironiška, kad savo pensininkams nenorėjom surinkti didesnių pensijų padidinus akcizą alui, bet per didėsiančius aludarių pelnus prisidėti prie Danijos pensininkų gerovės nematom problemos. 

2014 m. lapkričio 8 d., šeštadienis

Kodėl politikai nejaučia atsakomybės prieš visuomenę?

O visuomenė pati jaučia atsakomybę už save? Ko gero nuo to ir reikėtų pradėti, nes mes pirmiausia esam linkę atsakomybę už savo gyvenimą perkelti kam nors kitam, pvz. politikams. Jei kas nors ne taip, tai dėl to pageidautina, kad būtų kaltas kas nors kitas, bet ne aš pats. Tai gali būti politikai, mokytojai, policininkai, kaimynai ir pan.
O dabar grįžkim prie politikų. Turėtumėm pasigilinti, kaip mes kas kartą vis išrenkame tuos, kuriais paskui piktinamės, lyg tai būtų ne mūsų pačių rinkti politikai. Pagrindinė vieta, kur iš politiko galima pareikalauti atsakomybės už jo darbus, yra rinkiminė apylinkė, kur ateiname atiduoti savo balsus. O dabar jei nuoširdžiai paklaustumėm kiek iš tų, kurie ateina atiduoti savo balsus žino už ką juos atiduoda? Jau nekalbu apie tai, kad kartais balsuojama už tikrus psichopatus, alkoholikus ar šiaip klounus. Keista, tik kad paskui piktinamės, kai matom cirką ar girtus šlitinėjančius Seimo narius. Kalbu apie daug sudėtingesnius ir labiau su pačia politika susijusius dalykus. Kiek iš rinkėjų iš tikrųjų domisi, o dar geriau – žino, kaip ir už ką balsavo ne pirmą kartą kandidatuojantys politikai? Ne kartą esu susidūręs su situacija, kuomet viešose diskusijose politikai atvirai meluoja apie tai, kaip jie balsavo. Patikrinus Seimo duomenų bazėje radau, kad balsuota visiškai priešingai. Vadinasi politikai nevengia meluoti apie tai ką jie iš tikrųjų darė ir meluos tol, kol neatsiras pakankamai besidominčių, o kaip gi buvo iš tikrųjų. Dar mažiau rasime tokių, kurie sugretina rinkimų metu duotus pažadus ir realius darbus ar balsavimus. Būtent šie dalykai manau ir leidžia politikams žadėti vienus dalykus, o daryti visiškai kitus, nes atėjus rinkimams bus galima pameluoti iš naujo ir to, politika nesidominčiai visuomenei pakaks.
Įdomu tai, kad politikai keistai reaguoja į bandymus pagerinti visuomenės galimybes sužinoti tikruosius politikų darbus. Į anekdotines situacija panašios kai kurių Seimo narių reakcijos pvz. į šį politikų reitingą, kuris iš esmės yra nieko kito, kaip Seimo narių balsavimų matematinis apibendrinimas vienoje, siauroje alkoholio kontrolės srityje(http://koalicija.org/serveris/failai/NTAKK%20Seimo%20nariu%20ir%20frakciju%20reitingai%202012.09.14.pdf ). Buvo tokių politikų kurie viešai piktinosi tokiais skaičiavimas ar vadino tą asmeninių antipatijų jiems demonstravimu.
Ir tai tik viena sritis. O kiek yra sričių, kurių niekas neapibendrina. Bandymai politikus pačius raginti pildyti įvairiais apklausas ir piešti politinių nuostatų žemėlapius manau yra labai riboti, nes politikai labai gerai žino ir jaučia ko tikisi jų rinkėjai ir yra linkę jiems pataikauti bei pagražinti savo tikrąjį veidą.
Tai, kad politikai jaučia ką daro gerai ar blogai ir nenori, kad visuomenė apie tai sužinotų, rodo, kad tuo metu,  kai svarstomi visuomenei jautrūs klausimai, visuomenės atstovai yra nepageidaujami komitetų posėdžiuose. Iš anksto neįspėjus pakeičiami posėdžių laikai, neleidžiama filmuoti posėdžių, piktinantis, kad paskui tie vaizdo įrašai atsiduria viešoje erdvėje. Vadinasi suvokimas, kad daroma blogai yra, taip pat, kaip ir suvokimas apie galimas tokių darbų viešinimo pasekmes.
Dabar artėja savivaldos rinkimai. Jau siuntinėjamos žinutės, raginančios informuoti apie patiriamą spaudimą remti vieną ar kitą partiją, pasirašyti už kandidatus ir pan. Tai labai sveikintina „Baltųjų pirštinių“ iniciatyva. Tačiau greta procedūrinių dalykų būtų gerai pradėti domėtis ne tik politinio proceso manipuliacijomis, bet ir pradėti domėtis ką ir už ką renkate. Jei tai jau esami politikai, kurie kandidatuoja naujai kadencijai, susižinokite, kaip jie balsavo jums rūpimais klausimais ir jei jums nepatinka sprendimai, nebebalsuokit už juos. O jei kandidatai yra nauji žmonės politikos srityje, nustokite juos rinkti pagal fotografiją, kostiumą ar šukuoseną. Nustokite galvoti, kad prabangiu automobiliu važinėjantis veikėjas bus geras jums ir gerai tvarkysis tik todėl, kad jau mokėjo pasirūpinti savimi. Nustokite rinkti girtuoklius, nes jie yra „savi“ tik tuo atveju, jei planuojate kartu su jais gerti. Visais kitais atvejais, tai yra sutrikimų turintys ir itin pažeisti žmonės, apie kurių elgesį ir gebėjimą priimti racionalius ir moralius sprendimus geriausia būtų paklausti jų artimųjų.

Visi mes darome klaidas, taip pat ir darydami pasirinkimus. Tai nėra blogai. Tai neišvengiama. Blogiausia, kai iš klaidų nesiruošiame mokytis. Juk gerai liaudyje sakoma, kad jei tave apgavo vieną kartą, tai kaltas tas, kuris apgavo tave. Bet jei tave apgavo antrą kartą, tai dėl to kaltas esi pats.  

2014 m. lapkričio 3 d., pirmadienis

Kai neliks burgių...



                           Prisipažinsiu, kad šiandien pasidarė labai liūdna, kai išgirdau žiniasklaidoje aktyviai diskutuojant apie KTU gimnazijos direktoriaus  B.Burgio pasitraukimą. Dar liūdniau pasidarė pasiklausius apie tai, kas direktorių iki to privedė. Žinoma, kaip sako, su žvake šalia nestovėjau ir nieko negaliu pasakyti nei apie sveikatos problemas, nei apie susitarimus su KTU rektoriumi, bet kai išgirdau, kad viena iš priežasčių tokiam sprendimui tapo tėvų ir valstybės institucijų karai su direktoriumi dėl gimnazijos taisyklių nesilaikiusių mokinių šalinimo, tai supratau, kad tikrai yra blogai. Dar daugiau sako direktoriaus teiginys, kad „Švietimo sistema supuvusi tiek, kad aš nė už ką nesutinku ateiti į formalųjį švietimą“.
                           Tai, kad švietimo sistema išgyvena savotišką vertybių krizę matyt sunku būtų suabejoti. Taip pat niekam ne paslaptis, kad tėvai, kurie dažnai yra linkę kaltinti mokytojus ir švietimo sistemą dėl blogų vaikų rezultatų, patys labai dažnai linkę palaikyti tokį vaikų elgesį, kuris aiškiai prasilenkia tiek su rašytomis mokyklos taisyklėmis, tiek su etinėmis ar moralinėmis normomis. Nenuostabu, kad tokiose situacijose, direktorius su stuburu tampa kliūtimi mūsų viską perkančiai ir parduodančiai visuomenei.
                           Juk daug geriau toks mokytojas ar direktorius, su kuriuo gali kartu sugerti ir pasiekti „savo lygį“, kad nesijaustum per bukas ar nepilnavertis. Juk daug patogesnis toks mokytojas, kuris geria ir rūko kartu su savo auklėtiniais išvažiavęs į turistinį žygį. Daug geriau toks, kuris be principų parašo vaikui pažymį, kad tik tas neiškristų iš mokyklos ir neišsineštų „krepšelio“. Daug geriau toks, kuris vieną sako, o visai ką kitą daro. Taip, šiandien tokie, kaip Burgis yra tiesiog nesusipratimas sistemoje. Ir sunku su tokiais sistemai kovoti, nes jiems demonstruojamas bendruomenės pasitikėjimas neretai gali atsisukti prieš pačią sistemą.
                           Neabejoju, kad Lietuvoje yra labai daug sąžiningų, aukštos moralės ir gerbiamų mokytojų. Vadinčiau juos Burgiais. Kai (jei) neliks burgių, manu liks smurgiai, kurie prisitaikys prie visų ir visko.
                           Pamanyk, pasakytų nereta mama ar tėvelis, vaiką pagavo rūkantį ir už tai meta iš gimnazijos. Pamanyk apspjovė ir sumušė mokytoją. Ar ir už tai mesim iš gimnazijų. Juk mokytojas rūbus išsiskalbs, o ir vietą savo turi žinoti, nes jis šiandien juk paslaugas teikia, paslaugų gavėjai yra dievai. Aukščiau už dievus tik jų tėvai, kurie kiekviena proga nepatingi grasinti teismais ir advokatais.
                           Keistai man nuskambėjo šiandien KTU rektoriaus pasamprotavimai apie tai, kad taisyklių laikymasis gražu, bet yra teisiniai niuansai... Neva nėra nustatyta, kad už vaiko rūkymą galima mesti iš gimnazijos. O gimnazijos taisyklės nėra tas pagrindas, jei ant jo pasirašo ir tėvai ir pats vaikas? O ir pats rūkymo faktas,jei tai vyksta gimnazijos teritorijoje jau yra įstatymo pažeidimas. O net jei ir ne teritorijoje, tai ką tai keičia?
                           Įdomiausia tai, kad tie, kas džiaugiasi šia situacija (kalbu apie tėvus, kurie kaip suprantu apskundė direktorių valstybės institucijoms dėl jų vaikams pritaikytų sankcijų), nesupranta ko tokiu elgesiu pasieks. Jų vaikams, kurie pažeidė labai aiškias taisykles bus duotas ženklas, kad galima nesilaikyti jokios tvarkos, tereikia turėti gerą teisingą ir užnugarį. Ar tik ne tokiu pat principu vadovaujasi mūsų politinis elitas šiandien? Ar ne dėl to viena pagrindinių vertybių mūsų vaikams tampa „apsukrumas“.  Tik norėtųsi paklausti tėvų kodėl leidote savo vaikus į būtent tokią gimnaziją, kodėl ieškojote kokybės ir gerų mokytojų? Tam, kad galėtumėt viską sugadinti, o paskui kaip Putinas leisti savo vaikus mokytis į kitą šalį, kur dar visko nesugebėjot sugadinti.
                           Sunkiausia suvedinėti sąskaitas su savo sąžine. Tose mokyklos dar mokytis jūsų vaikų vaikams – jūsų anūkams. Manot, kad viską nusipirksit? O kas bus jei liks tik smurgiai?
                           Žemai lenkiu galvą prieš tokius mokytojus, kaip B.Burgis. O čia vienas iš mano mėgstamų jo kreipimųsi į abiturientus, kuris man labai gerai atspindi vertybes, kurioms vadovaujasi tikras ugdytojas:

„Gerti ar negerti – štai klausimas! (Hamleto palikuonys) Kovo 2, Antradienis.
Čia vis dar apie „šimtadienį“… Paskaičiau „Delfyje“ apie tą šventę Vievio mokykloje. Norėčiau apibendrinti.
Kai lieka 100 dienų būti mokykloje, reikia pradėti tikrinti moksleivius, kiek jie subrendo. Viena iš tikrinimo priemonių yra alkoholis. Visi žino, kokius puikius vynus gamina prancūzai, italai, kokia puiki rusiška degtinė, graikų brendis ir pan. Bet, pavyzdžiui, KTU gimnazijos moksleiviams NIEKO TO neleidžiama net paragauti. Ir štai lieka tik šimtas dienų… Ką daryti? Spjauti į visas taisykles ir linksmai, sočiai atsigeriant, atšvęsti „šimtadienį“? Juk niekas (ar tikrai?) nebeišdrįs pašalinti iš KTUG, tiesa?
Bet ką tu, žmogau, darysi visą likusį gyvenimą? Laužysi taisykles, kai tik pasitaikys palanki proga? Vogsi, jei žinosi, kad niekas nesuseks? Sugulsi su kita moterimi, tikėdamas, kad žmona niekada nesužinos? Saldi nuodėmė, pagunda ne mažesnė nei išgerti gero gėrimo keletą taurių! Bet baisiausia ne tai…. Baisiausia, kad tavo vargšai vaikai, paaugliai, apstulbę negalės suprasti, kodėl tėvas ar mama jais taip nepasitiki. Jie gi nežinos, kad tėvas ar mama žino, kaip jie išdavė save jaunystėje, todėl mano, kad ir vaikai taip pasielgs progai pasitaikius…
Žinoma, jūs dabar pasakysite, kad galima gi išgerti labai saikingai, „patikimai“, nerizikuojant sveikata, nesukuriant situacijų nelaimingiems atsitikimams. O aš ir vėl savo: moteris negali būti truputį nėščia. Taisyklė negali galioti „su sąlyga“. Bet yra išeitis! Abiturientai galėjo paprašyti „amnestijos“, leidimo. Tėvai galėjo prisiimti atsakomybę. Aš būčiau sutikęs (ne kartą esu taip padaręs, ar nežinojote?)! Bet niekas nepaprašė. Tai gal niekas ir negėrė alkoholinių gėrimų? Tikriausiai… Nejaugi būtų save nuskriaudę?“

                                                                                                            www.burgis.lt

2014 m. rugpjūčio 29 d., penktadienis

Su rugsėjo 1- ąja...

Šiandien Lietuvos sveikatos mokslų universitetas iškilmingai atšventė naujųjų studijų metų pradžią. Buvo labai smagu lydimiems pučiamųjų orkestro muzikos pražygiuoti Kauno gatvėmis ir stebėti mojuojančius ir besišypsančius praeivius. Smagu ir tai, kad studentai  buvo pagrindinė ir didžiausioji eisenos dalis. Ta proga prisiminiau keletą dalykų, susijusių su sveikatos mokslų studijomis.
Kartais bendraudamas su studentais pačiais įvairiausiai reikalais, tiek paskaitų ir seminarų metu, tiek konferencijose, tiek jų inicijuotuose renginiuose prisimenu kai kurių savo kolegų pamąstymus, kad studentai vis blogėja, kad jiems niekas nerūpi, kad jie bus tokie blogi gydytojai, jog išmirus dabartiniams nebebus pas ką gydytis. Ir pasakoma, kad mes dar turėsim pas ką, o ką darysit jūs (supraskite jaunesnioji karta).
                           Taigi dabar norėčiau pasakyti, kaip aš matau šiandienos studentus, ateinančius studijuoti sveikatos mokslų. Pirmiausia reikia nulenkti galvą prieš kiekvieno tokio žmogaus jaunatvišką ryžtą pradėti tokias studijas, ypatingai medicinos, bet tas pats pasakytina ir kitas sveikatos specialybes. Tik jaunatviški užsispyrėliai ir gali taip lengvai pasiryžti paaukoti studijoms dar beveik 10 ateinančių metų.
                          Kaip ir minėjau su studentais tenka bendrauti nuolat ir tie, kuriuos tenka sutikti yra pirmiausia smalsūs, motyvuoti ir dvasingi žmonės. Kartais vis paklausiantys ar neatsirado kokių naujų darbų, kuriuos reikėtų padėti nudirbti. Tai žmonės, kuriuos matau keliaujant į misijas Afrikoje, organizuojančius donorystės akcijas, pasakojančius vaikams apie gydytojo darbą, šokančius, dainuojančius, keliaujančius, besišypsančius... Tai žmonės, kuriuos jau tenka sutikti ligoninių koridoriuose, jau savarankiškai besirūpinančius pacientais ir tai darančius su meile ir atsakingai. Tai žmonės, kuriuos tenka sutikti visuomenė sveikatos biuruose, mokyklose ir kitur, kur reikalingi sveikatos specialistai. Ir aš manau, kad jie yra nuostabūs.
                           Aš net neabejoju, kad pas mus, kaip ir visur, būna atsitiktinių žmonių, kurie atkeliauja su neaiškiu motyvu ir neaiškiu tikslu. Bet manau, kad tokių yra labai nedaug. Labai smagu stebėti, kaip nedrąsūs ir neretai pasimetę pirmame kurse, jūs tampate subrendusiais ir savo nuomonę bei vertybes turinčiais gydytojais, slaugytojais, visuomenė sveikatos specialistais, psichologais, socialiniais darbuotojais ir kitais specialistais.
                           Jūs jau visi paragaujate psichologijos ir žinote, kad ne mažiau nei vaistai ir gera aparatūra, pacientui yra svarbus bendravimas ir jūsų žmogiškumas bei atjauta. Būtent dvasingumą šiandien ypatingai pabrėžė ir universiteto bendruomenę sveikinęs Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.
                           Jūs būsite labai geri gydytojai, slaugytojai, psichologai, veterinarijos gydytojai, visuomenės sveikatos specialistai. Visiems, kurie tuo abejoja, tiesiog neleiskite suteršti jūsų tikėjimo ir pasitikėjimo savimi.
                           Prisimenu savo studijų pradžią ir kartais pagalvoju, kas būtų nutikę, jei būtumėm patikėję kai kurių (pačios mažiausios dalies) dėstytojų užuominomis, kad mes esame niekam tikę, ir kad iš mūsų nieko nebus. Tada žiūrėjom į tuo dėstytojus, kurie skatino, palaikė, pasitikėjo. Taip darykit ir jūs.
                           Tikiuosi, kad šiemet turėsim tiek pat daug gerų ir nuoširdžių pokalbių,bendrų renginių, diskusijų, švenčių ir rimtų pokalbių. Noriu paskatinti jus nepamiršti studentiško gyvenimo už auditorijų durų. Nepamirškite, kad universitete veikia studentiškos organizacijos, kad tie, kurie dalyvauja visuomeninėje veikloje dažniausiai yra laimingesni ir sėkmingesni savo studijose.


Gerų ir turiningų naujųjų studijų metų!

2014 m. rugpjūčio 21 d., ketvirtadienis

Pamoka... arba odė BRC Autocentrui

Ją reikia išmokti ir perduoti kitiems. Neturėkit reikalų su BRC Autocentru. Ir nors pradėjau visas legalias procedūras su valstybinėmis įstaigomis, kad atgauti, tai kas priklauso ir gauti atlyginimą už patirtą žalą, bet manau, kad geriausias būdas pamokyti šitą įmonę, yra papasakoti apie tai, kaip ji elgiasi su savo klientais.
                           Viskas prasidėjo dar gegužės mėnesį, kai galvodamas apie artėjančią vasarą ir planus pakeliauti su šeima automobiliu pradėjau ieškoti talpaus vienatūrio ilgoms kelionėms su vaikais, nes manoji garbingai tarnavusi Toyota pasidarė tiesiog per ankšta. Kadangi apie naują automobilį galiu tik pasapnuoti, tai nusprendžiau, kad šį kartą nebegaišiu mažiausiai 2 savaičių besitrindamas per atostogas Kauno automobilių turguje, bandydamas perkąsti tenykščių sukčių triukus ir nenusipirkti suvarytos mašinos. Be to nusibodo tas nesibaigiantis automobilių tikrinimas servizuose, pinigų švaistymas iš esmės tam, kad sužinotum tai, ką pardavėjas žinojo, tik bandė nuo tavęs paslėpti. Nusprendžiau, kad būsiu civilizuotas ir, kaip sako vienas mano draugas kiekvienas turime dirbti savo darbą. Nusprendžiau, kad visą tą, ką darydavau pats perduosiu profesionalams. Žinoma, nieko nėra nemokamo, bet juk už automobilio suradimą, pargabenimą į Lietuvą, jos sutvarkymą, registravimą ir t.t. ir reikia mokėti, nesvarbu ar tą darai pats, ar tą padaro kiti. Todėl nusprendžiau, kad jau seniai BRC Autocentro (http://lt.brcauto.eu/ )akis badantys skelbimai apie tai, kad jie tapo įgaliotais mobile.de atstovais Lietuvoje, gali pargabenti išsirinktą automobilį į Lietuvą, jį patikrina, suremontuoja, užregistruoja ir net patys lizinguoja, aprūpina jį saugo paketu (gesintuvu, vaistinėle ir t.t.), ir net duoda dvejų metų garantija yra man vos ne dangaus siųstas reikalas. Ir iš pradžių viskas buvo lyg ir puiku, spėjau ne vienai dešimčiai draugų juos pagirti už tai, kad nepuola pirkti bet ko, kad neperka iš turkų perpardavėjų ir t.t. Kadangi viskas ėjosi kaip sviestu... nusprendžiau, kad jų pažadai yra tikri ir jie per savaitę pargabena išsirinktą automobilį, susitariau dėl savo senojo automobilio pardavimo ir su atsarga jį pažadėjo po beveik mėnesio. Ir išsirinkau automobilį, kurį vadybininkas įvertino kaip gerą pasirinkimą ir pradėjome derinti lizingo reikalus, kuriuos jie neva patys sutvarko. Atsiunčia man krūvą bankų blankų ir paprašo užpildyti. Tada paaiškėja, kad jie nelizinguota, bet kreipiasi į bankus ir tik kritiniu atveju tą daro patys. Na tiek to, po kelių dienų man skambina mano banko vadybininkė ir sako turim jums gerų naujienų, jums bus suteikta lizingo paslauga geromis sąlygomis ir t.t. Žodžiu BRC buvo tik bereikalinga tarpinė tam, ką galėjau padaryti ir pats. Na tiek to, juk vasara, atsipalaiduoju. Pasirašau su banku dokumentus, BRC vadybininkas kažką pasikalba su banku ir atsiunčia sąskaitą sumokėti avansui, po kurio automobilis yra užsakomas ir po savaitės turėtų atsidurti Lietuvoje. Birželio 5 d. sumoku avansą irrrrrrrrr...... nieeeeekoJ
Kadangi prasidėjo atostogos, nusprendžiau, kad nėra ko skubėti, nes kol kas galime laukti ir reikia atipalaiduoti. Atsipalaiduoju. Atsipalaiduoju ir t.t. Taip atsipalaidavus praeina dvi savaitės. Iš BRC jokio ženklo. Imu telefoną ir skambinu vadybininkui. O jis man sako, na žinot vakar automobilį jau pakrovė, turėtų greitai parvažiuoti (čia po 2 sav.). Dar po savaitės, mano draugai jau renkasi apžiūrėti mano naują pirkinį, nes į kelionę teks važiuoti keliese. Taigi skambinu vadybininkui. O jis man sako, žinot čia tokia nelaimė atsitiko, vairuotojas pametė jūsų automobilio dokumentus, tai dabar siunčiamės iš Vokietijos. Oho, galvoju ir nepasisek tu man taip. Užjaučiu žmones, sakau kam gi nepasitaiko. Klausiu, kada gausit? Sako - greitai. Praeina gal dar kokia savaitė. Per tą laiką dokumentus iš Vokietijos galima ir dviračiu atsivežti, bet BRC juk rimta įmonė, tai gal kokiu diplomatiniu paštu siuntė ir truputį užtruko. Ir taip, ateina birželio 23 diena, tenka atiduoti savo senąjį automobilį ir lieku be transporto priemonės. Na atostogos yra atostogos, juk nieko sudėtingo dalintis automobiliu su žmona, taigi per atostogas iškilmingai keliuosi 6.30 ir vežioju žmoną į darbą. Vėliau tūsinuosi su vaikais , nes reikia ir į parduotuvę ir pan., o gyvenam kaime 20 km už Kauno, taigi autobusai yra sudėtingas reikalas. Žinoma žmoną turiu ir parsivežti, taigi dalį atostogų įsidarbinu taksistu.
Birželio 25 dieną, vėl klausiu BRC vadybininko, kaip reikalai, o jis man sako - dokumentai keliauja, bet automobilis jau atvežtas ir tvarkomas. Aleliuja. Klausiu ar trūksta tik dokumentų ir po to galėsiu pasiimti, o jis man patvirtina, kad žinoma taip. Jo žodžiais man į rankas tik raktelius įduos ir aš su tvarkingu automobiliu galėsiu sau važinėti be problemų. Aišku iki pilnos laimės turiu tą automobilį apžiūrėti ir pasakyti, kad jis man tinka. Taigi laukiu kol jis bus atgabentas į Kauną. O jo gabenimas vis persikelia. Susiplanuoju trečiadienį pagal vadybininko pažadą, laukiu. Nieko. Skambinu vakare, sako atsiprašom, bus penktadienį. Susiplanuoju penktadienį. Laukiu. Nieko. Skambinu. Sako labai atsiprašom, jūsų atvejis išskirtinis, bus pirmadienį.  
Sulaukiu pirmadienio, niekam neskambinu. Važiuoju į Kauno BRC atstovybę ir klausiu kur automobilis. Pasirodo jis ką tik atvažiavo. Fuuu, kaip gerai. Atrodo ir durelės visos ir net atsidaro, nes po tokių avantiūrų gali tikėtis, kad vietoje sėdynių taburetę rasi. Apžiūriu važiuoklę kiek galiu matyti ir matau, kad pakeistas stabilizatorius ir daugiau lyg nieko. Pradedu važiuoti aikštelėje ir važiuoklėje kažkas, kaip plaktuku kala. Ateinu į būdelę pas rimtus vyrus ir klausiu ką čia reiškia? Sako nežinom, tuo skambinam vadybininkui... Vėl? Vadybininkas telefonu kažkaip nustato, kad nepakeitė vairo traukės antgalio, tai jis ir barška. (Veiksmas vyksta tada, kai jau automobilis atvaromas sutvarkytas iš BRC autoserviso Vilniuje). Susinervinu. Einu žiūrėti toliau. Pasižiūriu į automobilį ir nematau stogo bagažinės skersinių, nors jie Vokietijos pardavėjo nuotraukose buvo. Pasilipu ir matau, kad tik šviežiai atsukti varžteliai styro. Ateinu vėl pas rimtus vyrus ir klausiu kur? Nežinom. Sako tuoj paskambinsim vadybininkui. Vėl?.... Vadybininkas nieko nežino, servizo viršininkas ir darbuotojai taip pat. Tada rimti vyrai suabejoja, o gal jų iš viso nebuvo. Tada jau aš suabejoju, ar jiems su galva viskas tvarkoje. Mane nuramina ir sako nusiramink, surasim. Nusiraminu. Atsipalaiduoju. Bet ne visai. Klausiu ar tikrinte automobilio ridą. Sako tai, kad jos knygelėje viskas parašyta. O tas knygeles mūsų auksarankiai piešia net be specialių gebėjimų. Dar kartą perklausiu apie ridos patikrinimą ir gaunu atsakymą, kad jie netikrino nieko, nors tai buvo viena pagrindinių mano iškeltų sąlygų. Tada pareikalauju, kad automobilį atgabentų į mano pasirinktą servizą patikrinimui. Atgabena. Ir tai būna pirmas pažadas, kurį įvykdo. Po patikros esminių problemų neranda ir mašiną išveža kažkur Kaune į servizą. Ten vairo traukės antgalio keitimas užtrunka tris dienas (kieme be įrangos pasikeisčiau per valandą). Neesmė. Skambinu vadybininkui ar kažkam ten. Vėl.... sako mes už servizo greitį neatsakom. Tada man užverda radiatorius. Mandagiai atsisveikinu ir vakare sėdęs prie kompiuterio parašau pretenziją ir išsiunčiu ją BRC vadams su kopija mylimam vadybininkui ir pareikalauju atlyginti man 5000 litų žalą, kurią padarė jų gaišinimas ir kurią patyriau netekęs savo automobilio, taip pat dėl patogumų atšaukiant suplanuotas keliones ir t.t.
23 val. vakaro gaunu vieno iš vadovų žinutę, kad atsiprašom už jūsų kančias ir t.t. Duokit laiko iki rytojaus, aiškinsimės. Kitą dieną paskambina sako atsiprašom ir papasakoja tą ką aš ir pats žinau, tik pažada, kad dabar jau viskas bus gerai. Taip ateina liepos 7. T.y. praeina daugiau kaip mėnuo nuo automobilio užsakymo. Artėja datos kituose mano sutartuose servizuose, kur automobiliui turi montuoti dujinę įrangą, dėti signalizaciją ir.t. Vadybininkai dabar jau važinėja automobilį į mano nurodytas vietas. Montuojant dujas paaiškėja, kad visiškai tuščias kondicionierius. Dar paaiškėja, kad miršta akumuliatorius. Montuojant signalizaciją paprašau patikrinti žibintus, ir paaiškėja, kad galinis priešrūkinis žibintas nedega, nes neteisingai pajungta kablio instaliacija. Servizas užpildo ir išbando kondicionierių, sutvarko elektros instaliaciją. Pilną darbo dieną užsiiminėju vadyba, BRC kantriai atsiskaitinėja už darbus, kuriuos turėjo atlikti jų servizas.
Taigi, dabar tarpinis reziumė. Automobilis, kurio turėjau gauti raktelius ir nesukti sau galvos, man jau sugaišino mėnesį, sukėlė begalę nepatogumų. Ir „tvarkingas“ automobilis po BRC autoserviso Vilniuje turėjo nei daug, nei mažai, tik šiuos trūkumus: neveikė kondicionierius, pavogta stogo bagažinė, senas ir daugiau kaip 2 dienas neišlaikantis akumuliatorius, dėl blogos instaliacijos neveikiantis galinis rūko žibintas (vėliau paaiškėjo, kad dėl mušančio priekinio rato kaltas puslitris skysčio, kurį kažkas paslaugiai supylė kaip hermetiką matyt dėl pradurto rato, todėl niekaip neišėjo subalansuoti ratų prieš kelione ir teko permontuoti padangą). Pradžiai tiek.
Dramatiškai artėja kelionė, kur reikia būtent septynvietės mašinos šeimai. Iškeliu reikalavimą, kad jei jos negausiu liepos 11 dieną, tai man jie turės suteikti pakaitinį analogišką automobilį. Tas kiek suaktyvina veiklą ir vadybininkai (tas magiškas žodis...) sako rytoj atliekam techninę apžiūrą ir registruojam. Jė, kaip sakoma.
Vakare paskambinu rimtiems vyrams ir paklausiu ar iš manęs ar banko nereikia daugiau jokių popierių. Sako, o jūs sutartį pasirašėt, sakau pasirašiau. Tai sako daugiau nieko ir nereikia. Laukit. Laukiu.
Registracijos dieną skambina vadybininkas ir sako jūs banke sutarties nepasirašėt, o be jos negalim registruoti. Sakau, taigi aš jūsų vakar lietuviškai klausiau ar daugiau nieko nereikia (šiaip kaip ir minėjau BRC puslapyje jie patys sutvarko dokumentus, jei ką, tai įeina į paslaugos kainą). Sako klausėt, bet dabar paaiškėjo, kad reikia. Skambinu banko vadybininkei, kuri jau taip pat buvo pradėjusi to mistinio BRC paiešką ir prašau paskubinti viską, kad galėčiau gauti trūkstamus dokumentus ir esu labai dėkingas jai, nes padarė viską ko reikia ir net daugiau.
Vežu popierius į Regitrą. Žinoma atsėdžiu kartu eiles, nes jau bijau tuos vadybininkus iš akių paleisti. Registruojam, gaunu dokumentus ir raktelius. Sako likusius sutarčių egzempliorius kitą savaitę išsiųsiu paštu. Sutinku žinoma. Nuo tos lemtingos dienos jau praėjo taip pat daugiau kaip keturios savaitės. Atėjęs prie automobilio matau, kad stogo bagažinės dalys neatsirado. Galvoju patikrinsiu ar tikrai visą saugumo paketą (gesintuvas, liemenė, vaistinėlė ir kt.) sudėjo. Ir spėkitJ O gi nieko. Kaip sako populiari tautosaka, špygą tau į ekraną. Tada man kilo klausimas, o kaip jie techninę apžiūrą sugebėjo atlikti be nieko. Susidėjo ir po to išėmė. Tada tai jau vagystė.
Rašau vadovams ir pareikalauju raštiško atsakymo į pretenziją. Gaunu. Greitai. Rašo atsiprašom servizo viršininko vardu už nekokybišką servizo darbą, įsipareigojam gražinti stogo bagažinės dalis, saugumo paketą ir sutekti automobilio valymo ir poliravimo paslaugų už 600 litų. Pasirašyta įmonės vadovo Mindaugo Sloviko. Parašau, kad su įsipareigojimais sutinku, pageidauju, kad viską, kartu su trūkstamais dokumentais pristatytumėt paštu namo ir nurodau adresą. Ir visa tai vyko liepos 16 d. O šiandien rugpjūčio 21 d. Kaip jūs manote, kiek laiko reikia iš Kauno atsiųsti paštu siuntą iki Jonavos rajono?
Paskutiniame el. laiške, kurį parašiau įmonės vadovui paklausiau ar tos bagažinės dalys ir saugos paketas taip pat siunčiami iš Vokietijos ir juos pakeliui kas nors pametė, kad jų siuntimas užtruko daugiau kaip mėnesį? Atsakymo negavau...
O dabar vietoje epilogo. Kartais Lietuvių verslininkai aimanuoja, kad čia sunku daryti biznį, nes juos valstybės institucijos spaudžia, nedidelė rinka ir t.t. Tai jūs man pasakykit, kaip taip dirbant galima iš viso turėti klientų? Buvau iki debilumo kantrus klientas, jei tai būtų buvęs ne atostogų, o darbo metas, būčiau nutraukęs reikalus labai greitai, bet pagalvojau, kad per atostogas galiu sau leisti laukti ir pažiūrėti, kiek įžūlumo galima turėti. Banko vadybininkės teigimu, tai jau ne pirmas toks atvejis su BRC autocentru.
Dabar ant mano stalo jau sudėlioti visi reikalingo dokumentai Valstybinei vartotojų teisių tarnybai, kurios pagalba tikiuosi išsireikalauti tai, kas privalo būti automobilyje. Reikalausiu ir žalos atlyginimo bei atsakomybės už klaidinančią reklamą.

Bet svarbiausia, ką visa šita rašliava norėjau pasakyti, tai jei dar ne per vėlu, neturėkit jokių reikalų su šia įmone ir savo draugams pasakykite, kad neturėtų. Gyvenime dažniausia mokais iš savo klaidų, bet mano laikas bus sugaištas ne veltui, jei pasimokysite iš manųjų. 

2014 m. rugpjūčio 8 d., penktadienis

Su gimtadieniu...

Keistas tas dalykas tie gimtadieniai... Sukdamas gal kokį penkiasdešimtą ratą sode su traktoriuku pagalvojau, kad nors ir nemėgstu asmeniškumų asmeninėje erdvėje, bet gimtadienis matyt gali būti išimtis.  O kartais tiesiog labai noriu parašyti tai ką galvoju. Na tiesiog kartais taip būna. Dažniausiai taip būna, kai pagauna „profesinis įkvėpimas“. Bet tokių rašinėlių pilnas mano blogas ir jie nelabai gimtadieniški. Nemanau, kad ir šitas gausis labai gimtadieniškas.
                           Šiandien ryte pabudau po keisto sapno. Sapnavau medicinos 6 kurso studentų išleistuves. Žinoma, manąją versiją, nes apie tikrąją galiu tik spėlioti. Nors buvau labai nuoširdžiai pakviestas į studentų šventę, bet taip ir nesudalyvavau. Pabudęs galvojau, ką galėtų reikšti toks sapnas. Gal tai jau artėjančio rudens ir besibaigiančių atostogų nuojauta, bet keisčiausia tai, kad jausmas buvo nuostabus. Nebuvo tokiems sapnams įprasto rūpesčio, kai sapnuoji, jog laukia sunki diena, kažko nespėjai pasiruošti, nepažįsti auditorijos ar pan. Buvo tiesiog ramu ir gera... Nemoku aiškinti sapnų ir nežinau, kiek tame yra prasmės, bet manau, kad manoji versija galėtų būti tokia: jaučiuosi gerai, nes mėgstu būti su studentais, man patinka tai ką darau. Savotiškai laukiu rudens...
                           Ko gero praėję metai buvo tie, apie kuriuos galiu sakyti, kad tai buvo sunkūs, bet labai įdomūs metai. Kaip visada buvo visko. Buvo tikrai didelio nuovargio laikotarpių, kai jau galvojau, kad turiu atsitraukti ir pailsėti. Buvo beprotiškų idėjų, kai kurios jų ir liko idėjomis, kai kurias teko atidėti geresniems laikams, nes viskam savas laikas. Kai kurias idėjas ir šiandien pakeiksnoja mano kolegos, nes jos virsta kūnu ir tai pareikalauja pastangų net atostogų metu. Kolegos, kurie galbūt skaitysit, puikiai žinot apie ką aš.
                           Kadangi šiandien technologijos leido susilaukti daugybės sveikinimų gimtadienio proga, noriu už visus juos padėkoti. Esu dėkingas jums visiems, ir tiems, kas mane nuolat palaikote ir teikiate jėgų, kai būna labai sunku. Noriu padėkoti ir savo oponentams, nes jūs priverčiate mane tobulėti ir mokytis.
                           Jei šiandien atsidurčiau norų parduotuvėje matyt bandyčiau prašyti valios, kai kuriems seniai atidedamiems norams įgyvendinti. Daugiau kantrybės ir tolerancijos (kas auginate vaikus, žinote apie ką aš). Matyt į norų sąrašą pakliūtų ir tie dalykai kurių man jau palinkėjote, tai ir sveikata ir kiti labai svarbūs dalykai, be kurių gyvenimas vargu ar būtų iš viso įmanomas.
                           Kaip žinia niekas šiame gyvenime nevyksta atsitiktinai, tai ir man, kažkuris iš jūsų atsiuntėte Leonard Cohen  dainos Hallelujah nuorodą ir ji šiandien labai tiko. O tada jau pasileidau į youtube platybes ir apturėjau geros muzikos valandėlę. Tai dar kartą leido pasidžiaugti tuo, kad galim būti ir džiaugtis.
                           Ačiū jums visiems dar kartą už sveikinimus ir linkėjimus. Ačiū, kad nepamirštate, o čia jums nuo manęs daina, manau apie gimtadienio pyragą, kurį bent mintimis dalinuosi su jumis visais. 
Carpe diem.

2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

Jei meras tavo draugas, į bendruomenę gali nebekreipti dėmesio

Būtent taip būtų galima paaiškinti UAB „Sky Star Catering“ norą gauti licenciją prekiauti alkoholiu kavinėje įsikūrusioje Arklių g. 18, šalia ISM vadybos ir ekonomikos universiteto. Nepaisant to, kad leidimui prekiauti alkoholiu šioje vietoje nepritaria Vilniaus Senamiesčio bendruomenė, kad Vilniaus Arkivyskupijos, kuri nuomoja patalpas kavinei, nuomos sutartyje numatyta, kad alkoholiu ten nebus prekiaujama, taip pat nepaisant ISM studentų nuomonės ir oficialaus rektoriaus kreipimosi į savivaldybę, nepaisant Vyriausybės atstovo įspėjimo, kad licencijos išdavimas galimai pažeistų įstatymą ir Vyriausybės atstovas kreiptųsi dėl sprendimo panaikinimo , Vilniaus miesto taryba priima bendruomenės nuomonei prieštaraujantį sprendimą. Neatsižvelgta ir į savivaldybės Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo komisijos nuomonę. Visą diskusiją galite išklausyti Vilniaus miesto tarybos posėdžio įraše nuo 45 iki 82 minutės (http://www.vilnius.lt/lit/Savivaldybes_tarybos_posedis_Nr_58/151499).
                           O dabar, kaip sakoma, tik garsiai pasamprotausiu, kam Vilniaus merui A. Zuokui reikėjo nertis iš kailio, kad būtų priimtas sprendimas pritarti licencijos prekiauti alkoholiu išdavimui. Meras labai aktyviai pasakojo, kai alkoholiu neva prekiaujama kitų universitetų kavinėse, nors paskui pasitaisė, kad „formaliai ne“, o tai reiškia, kad licencijų ten nėra, o jei ir prekiaujama tai yra įstatymo pažeidimas, kuriuo reikėtų susirūpinti, o ne pateikinėti, kaip neva precedentinį pavyzdį. Manau, kad mero meilė UAB „Sky Star Catering“ yra ne taip sunku paaiškinti, juk minėta įmonė maitina aviakompanijos „Airlituanica“, kurios „krikštatėvis“ ir yra meras, keleivius. Gal pasiknisus ir įdomesnių dalykų būtų galima rasti. Labai įdomiai skamba pasvarstymai, kaip gerai, kai mokslo institucijos teritorijoje bus mokoma kultūringai gerti ir labai juokingai skamba vienos iš tarybos narių pasisakymas, kad prestižiniuose Jungtinės Karalystės universitetuose veikia net po kelis alaus barus. Tai tarybos narei reikėtų pavartyti britų sveikatos specialistų ataskaitas ir pasižiūrėti, kaip Jungtinė Karalystė atrodo pagal alkoholio suvartojimą ir kiek ten yra problemų dėl jaunimo girtavimo.

                           Ir pabaigai, siūlau įsivaizduoti situaciją, kad jūs savo asmeniniame kieme kažkam išnuomojat sandėliuką ir sutartyje numatote, kad ten bus galima pardavinėti tik ledus. Jūsų nuomininkas, nors sandėliuką ir išsinuomavo lengvatinėmis sąlygomis dėl to, kad sutiko išpildyti jūsų norus, staiga persigalvoja ir paprašo leidimo jūsų sandėliuke jūsų kieme pilstyti nestiprų (tik iki 22 %) alų ir paprašo tam licencijos. Svarbiausi, kad merui ir tarybos nariams nusispjauti į jūsų norus, nusispjauti į visų jūsų kaimynų prašymą neatidaryti dar vienos skylės, nusispjauti ir į kitus prašymus. Licencija išduodama ir jūsų sandėliuke pradeda rinktis rajono bomžai, o apie savo poilsį kieme galite pamiršti.  Sakysite restoranas juk ne skylė kokia ir ne spirituotą alų pilstys, bet čia juk principo klausimas ar ne? O gal man reikėtų pabandyti paprašyti gauti licenciją prekiauti alkoholiu mero kieme?

2014 m. balandžio 7 d., pirmadienis

0 promilių vairuotojams: radikalizmo ar gailestingumo ženklas?

Šiandien dauguma žiniasklaidos priemonių aktyviai aptarinėjo LR Vyriausybės siūlymus kai kurioms vairuotojų grupėms leistiną alkoholio koncentracijos ribą kraujyje sumažinti iki 0 promilių. Kadangi absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų dalis vartoja alkoholį, tai nestebina ir viešuose balsavimuose pasirodanti 0 promilių įvedimui nepritariančių balsuotojų persvara. Tačiau beveik pusė balsuojančių tokiam reguliavimui vis tik pritartų. Tačiau atmeskim balsavimus ir pažiūrėkim į problemą iš esmės.
Pirmiausia žiūrint į tai, ką apie tai sako moksliniai tyrimai ir autoritetingos institucijos, galima matyti aiškią nuostatą, kuri skatina nulinę toleranciją vairavimui išgėrus. Nulinė tolerancija nebūtinai reiškia nulinį techninį limitą, nes matavimo įrenginiai turi paklaidą, kurios ribose rezultatas nelaikomas teigiamu. Tai savotiškas nuraminimas visiems, nuogąstaujantiems dėl matavimo paklaidų. Nulinė tolerancija reiškia visišką vairavimo išgėrus netoleravimą ir tokios nuostatos įteisinimą teisiniuose dokumentuose. Tokios rekomendacijos dalinamos ne dėl kieno nors pasipiktinimo, ar kaip jau bandoma pateikti populistinių norų pasirodyti, kad kažkas daroma. Autoritetingų institucijų dokumentuose jau vienareikšmiškai patvirtinama, kad net ir mažos alkoholio dozės padidina autoįvykio tikimybę tiek vairuotojams, tiek pėstiesiems. Alkoholis ne tik pablogina esmines organizmo funkcijas, susijusias su saugiu vairavimu (tokias  kaip regėjimas, reakcijos laikas ir kt. ), bet ir yra susijęs su netinkamų ar rizikingų sprendimų priėmimu (greičio viršijimu, saugos diržų vengimu ir pan.)[i]. Kai kuriose šalyse atlikti tyrimai aiškiai rodo, kad bet koks alkoholio vartojimas yra susijęs su didesne traumų ar autoįvykių tikimybe[ii], nors kai kurių itin liberalių pažiūrų politikams, tų įrodymų vis dar stinga.  

Ar leistinos alkoholio koncentracijos sumažinimas gali duoti pageidaujamą efektą, t.y. sumažinti neblaivių vairuotojų skaičių gatvėse ir jų sukeltų autoįvykių mastą? Moksliniai tyrimai, atlikti šalyse, kurios tokias priemones diegia, rodo, kad taip. Pvz. alkoholio koncentracijos mažinimas Japonijoje davė laukiamų rezultatų[iii][iv]. Panašius rezultatus rodo ir kitų šalių duomenys. Bet sakysit mes gi ne Japonija ir mums civilizuoto pasaulio tvarka negalioja. Tuomet pažvelkim iš psichologinės perspektyvos. Juk daugeliui gerai žinoma nuostata, kad nedidelis pavartotas alkoholio kiekis nieko nekeičia. O kaip gi kitaip. Juk ir pačiam kompleksuočiausiam vairuotojui išgėrus viskas einasi „kaip per sviestą“. Ir pavaros jungiasi ir stresas kelyje išnyksta. Ir išgėrus vairavimas vairuotojo nuomone tik gerėja. Tik tai deja nieko bendro neturi su realybe. Tai viso labo subjektyvus pojūtis. Tai taip pat subjektyvu, kaip įsivaizduojamas sušilimas išgėrus alkoholio šaltyje. Keisčiausia, kad niekam nekyla abejonių „sušilimu“, kai sušąla būtent alkoholiu besišildantys šaltyje. Labai gerai žinoma, kad alkoholis išjungia aukštąją žmogaus nervinę veiklą ir žmogus tampa asocialus. Tai labai gerai atsispindi autoįvykių statistikoje.
0 promilių limitas žinoma neišspręs kriminalinių veikėjų keliamų problemų, kurie sėda už vairo jau kelis kartus bausti už vairavimą išgėrus, nebeturėdami savo automobilio ir nesumokėję dešimtatūkstantinių baudų. Tokiems veikėjams matyt tinkamiausia vieta būtų ten, kur jie būtų tiesiog fiziškai izoliuoti nuo visuomenės. Kitas variantas galėtų būti pasirinkimas tarp gydymosi ir kalėjimo. Bet tai atskiros diskusijos tema.
0 promilių skirtos ne prasigėrusiems, o tiems, kas dar nėra beviltiški. Ir tikrai nereikia būti pasak Repečkos „maratonininku“, nes užmušti žmogų galite ir pirmą kartą išgėrę alkoholio ir sėdę už vairo. Juk šiuo atveju kalbam ne apie priklausomybę, o apie įsitikinimą, kad maža dozė nepakeis vairavimo kokybės. 0 promilių įneša aiškumo. Juk labai aišku, kad skaičiuoti kiek bokalų ar taurelių dar nesukels problemos nebelieka prasmės. Labai aišku, kad bet koks kiekis yra netinkamas. Juo labiau, kad bandantieji pasitikrinti baruose su ant sienų pakabintais alkotesteriais labai rizikuoja suklysti, nes neseniai baigtas gerti alkoholis iš karto nesirezorbuoja į kraują. Tam prireikia laiko, kuris paprastai jau leidžiamas prie vairo, o tuomet jau automobilyje auganti alkoholio koncentracija kraujyje sukelia fatalias pasekmes.
Priešingai nuogąstaujantiems liberalams, 0 promilių, ne didina, o mažina korupcijos tikimybę. Pirmiausia dėl to, kad negėrę tikrai jausitės teisūs ir nekils jokių norų išsipirkinėti. O jei kils ginčas, dėl neva „teigiamų“ parodymų, tikrai nebijosite pasitikrinti kraują. Tačiau jei bent truputį gėrėte, drąsos tikrintis atsiras tik išimtiniais atvejais. Tokiu atveju atsiranda erdvės ir nesąžiningų policininkų „patobulintiems alkotesteriams“, kurie kaip užsispyrę rodo kiek didesnę nei leistiną alkoholio koncentraciją. Ir jei jūs bent truputį gėrėte, rizikuoti nesinorės, o tada jau ir kyšiui erdvė atsiranda.
Ir pabaigai, visiems ištroškusiems lietuviškos statistikos. Jos yra daugiau nei pakankamai. Tik skaitykit tą statistiką ir ką nors ten supraskite. Užtektų pavartyti šią studiją: http://issuu.com/larisajakovuk/docs/leidinys_alkoholio_ (o jei tiksliau, tai jos 156 psl. 16, 17 ir 18 lenteles).
O atsakant į straipsnio pavadinime užduotą klausimą, noriu pasakyti, kad vairavimas esant blaiviam yra ne radikalizmo, o tikros brandos, pilietiškumo ir gailestingumo niekuo dėtiems nekaltiems blaiviems eismo dalyviams ženklas. Tik visiškai sąmoningas žmogus suvokia, kokia yra žmogau gyvybės kaina ir kad joks liberalizmas nepateisina beprasmiškai keliuose išgėrusių ar girtų vairuotojų užmuštų žmonių. Jei norite gerti, tai darykite ten, kur nekelsite grėsmės aplinkiniams, priešingu atveju jūsų bukas liberalizmas gali privesti prie to, kad ir lėktuvų pilotai nuspręs jog skristi truputį išgėrus yra drąsiau ir įdomiau. Juk niekas neįrodė, kad girti lakūnai dažniau nukrenta, ar ne?
                                                                                                                                



[i] http://grsp.drupalgardens.com/sites/grsp.drupalgardens.com/files/0-Introduction.pdf
[ii] http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/21689195
[iii] http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/17313057
[iv] http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23604061

2014 m. vasario 24 d., pirmadienis

Viltės laiškas teatrų grandams

Šiandien į el.paštą gavau šį laišką. Jo autorė dėl suprantamų priežasčių paprašė neatskleisti jos tapatybės. Laiškas liečia ne ją vieną, o tūkstančius panašaus likimo žmonių kaip ji. Dalinuosi, nes toks buvo pageidavimas. 

Sveiki, esu Viltė. Niekuo neypatinga ir iš daugybės žmonių masės neišsiskirianti mergina. Viltės vardą tėvai davė matyt vildamiesi, kad mano gyvenime viskas klostysis kaip įmanoma geriau ir pateisinsiu visus tėvų lūkesčius.
Deja gyvenimas įneša savo pataisymus ir man teko dalia patirti ką reiškia oro stygius ir baimė mirti. Man diagnozuota ypač sunki bronchinės astmos forma. Jau vaikystėje man buvo ribojamas fizinis krūvis, tėvams teko daug ko atsisakyti, kad gyvendama namie kuo mažiau rizikuočiau patirti astmos paūmėjimus ir priepuolius. Vaikystėje tekdavo atsisakyti daugelio dalykų, kurie kitiems vaikams buvo kasdienybė. Dabar aš jau suaugusi mergina. Tačiau mano liga nepasitraukė.
Visuomet buvau didelė teatro mylėtoja. Mokykloje lankiau dramos būrelį, o kai paaugau pradėjau su tėvais lankytis teatro spektakliuose. Tačiau vienas iš tokių apsilankymų baigėsi ligoninėje.
Neminėsiu kokiame mieste, ir koks tai buvo spektaklis. Pasakysiu tik tiek, kad tai buvo nedidelė kamerinė salė, kurioje žiūrovai gali stebėti spektaklį labai betarpiškai ir iš arti. Spektaklis buvo įdomus, tačiau spektakliui neįpusėjus  du iš spektaklyje veikusių personažų prisidegė cigaretes. Iš pradžių pagalvojau, kad tai tik simboliškai ir jos greitai bus užgesintos, tačiau rūkymas nesibaigė. Aktoriai rūkė labai intensyviai ir greitai visoje salėje buvo galima jausti tabako dūmus. Aš esu alergiška ir jautri kai kurioms tabako dūmuose esančioms medžiagoms ir praeityje jos jau yra sukėlusios astmos priepuolius. Išmokau vengti prirūkytų vietų ir rūkančių žmonių kompanijos. Tačiau teatre to nesitikėjau.
Nepraėjus nė penkioms minutėms pajaučiau beprasidedantį astmos priepuolį, tačiau iš pradžių neišsigandau, nes visuomet su savimi nešiodavausi tokiems kritiniams momentams išrašytą vaistų inhaliatorių, tačiau paaiškėjo, kad jis šį kartą per atsitiktinumą vis tik liko namie. Tada prasidėjo tikra panika, įkvėpti darėsi vis sunkiau, tiesiog jaučiau kaip mano kvėpavimo takai priešinasi. Labai išsigandau, išsigando ir tėvai, kurie palydėjo mane iš salės ir iškvietė greitąją pagalbą. Tą kartą viskas baigėsi nors ir ligoninėje, bet laimingai.
Tačiau rašau jums norėdama paklausti, ar menas iš tikrųjų turi būti toks žeidžiantis. Ar tikrai meninė raiška nėra įmanoma be tikro rūkymo scenoje? Galbūt spektakliuose, kuriuose vaidinami narkomanai siekiant sukurti tikroviškumo įspūdį aktoriai iš tikrųjų leidžiasi heroiną?
Pabendravusi su bendraamžiais sužinojau, kad esu ta, kuri laimingo atsitiktinumo dėka iki šiol išvengė tokių prirūkytų spektaklių, nes jų mūsų teatro padangėje yra ne vienas ir ne du. Vadinasi nuo šiol nuo teatro esu atribota ir noriu paklausti už ką? Tokių kaip aš Lietuvoje tūkstančiai ir ar tikrai Lietuvos teatrų režisieriai nori, kad mums visiems, ir taip jau nuskriaustiems likimo, būtų uždarytos teatro durys?
Jau garsėjame tuo, kad žmonėms su judėjimo negalia yra labai sudėtinga patekti į daugelį vietų ir pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Panašu, kad ir tokiems kaip aš teatre ne vieta, nes mes trukdome režisierių ir scenaristų meninei raiškai. Palengvinti gyvenimą žmonėms su judėjimo negalia labai sudėtinga, nes specialūs keltuvai ir užvažiavimai brangiai kainuoja. O kiek kainuoja spektaklyje iš tikrųjų neprisidegti cigaretės?
Rašau visiems teatrų režisieriams, scenaristams ir vadovams, nes tikiu, kad menas skirtas kurti, o ne griauti. Rašau, nes esu Viltė ir turiu vilties, kad mane išgirsit ir aš turėsiu galimybę lankytis jūsų spektakliuose.

Viltė