Ieškoti šiame dienoraštyje

2008 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Baltijos šalys vėl trukdys įgyvendinti visuomenės sveikatos tikslus Europos Sąjungoje

Po detalios ekonominės analizės, pirmą kartą rimtai atsižvelgdama į visuomenės sveikatos interesus, Europos komisija siūlys priimti direktyvą, kurioje numatoma nuo 2010 metų didinti minimalų tabako gaminių akcizo lygį. Tuo, žinoma, nesusižavėjo tabako gamintojai. Ir, nepaisant to, kad akcizo padidinimas padidintų įplaukas į valstybės biudžetus ir sukurtų papildomas prielaidas mesti rūkyti, Baltijos šalių finansų ministerijos jau išplatino pranešimus apie tai, kad finansų ministrai sutarė, jog akcizo didinimas yra kiekvienos šalies reikalas. Kadangi siūloma akcizą didinti, toks ministerijų pareiškimas gali reikšti tik vieną – neigiamą požiūrį į tabako akcizų didinimą.
Kas gi paskatino ministrus priimti tokį sprendimą? Pasirodo, kad pagrindinį vaidmenį ir vėl suvaidino tabako kompanijų atstovai, sugebėję apkvailinti finansų ministrus. Kodėl apkvailinti? Ogi todėl, kad tik neatsakingas vadovas gali pats atsisakyti įplaukų į valstybės biudžetą ir šanso pagerinti žmonių sveikatą. Panašu, kad stambiausi tabako gamintojai (Philip Morris, Japan Tobacco International ir British American Tobacco) nenusiteikę taikstytis su galimu akcizų augimu ateityje.
Tabako kompanijos labai apdairiai remia tokias organizacijas kaip Laisvosios rinkos institutas Lietuvoje, kurio ekspertai vėliau skleidžia realybės neatitinkančius gąsdinimus apie galimą įplaukų į biudžetą mažėjimą, padidinus tabako akcizą. Pasaulio banko ir kitų ekspertinių institucijų atlikti tyrimai parodė, kad tabako akcizų augimas padidina įplaukas į biudžetą, nes rūkyti meta tik dalis vartotojų, kiti perka pabrangusius produktus ir taip didina įplaukas į biudžetą. Taip pat buvo aiškiai įrodyta, kad tabako gaminių kaina yra vienas efektyviausių ir universaliausių priemonių, galinčių paskatinti rūkančiuosius mesti rūkyti.
Tačiau, kaip ir buvo minėta, tabako gamintojai nelinkę atsisakyti savo pajamų, gaunamų iš prekybos tabako gaminiais. Todėl Latvijos Finansų ministerija sulaukė desanto iš Lietuvos, kur Philip Morris atstovė Aušra Balčiūnienė, Japan Tobacco International atstovas Ramūnas Mačius ir Latvijoje reziduojančios British American Tobacco atstovas plovė smegenis Latvijos vyriausybės atstovams. Tabako bendrovių atstovai nesivargino supažindinti finansų ministerijos atstovų su Pasaulio banko skaičiavimais ar pristatyti išsamią pačios Europos komisijos atliktą analizę apie akcizo didinimą. Pagrindiniu akcentu ir vėl tapo nelegali prekyba tabako gaminiais. Ir panašu, kad šitas argumentas suveikia visada. Tačiau pasaulinė praktika rodo, kad net ir tose valstybėse, kuriose nelegali prekyba tabako gaminiais yra labai paplitusi, tabako akcizų padidinimas padidina ir įplaukas į biudžetą. O ir nelegalūs prekeiviai pabrangus legaliai parduodamiems tabako gaminiams, padidina nelegalios produkcijos kainą ir taip ją daro mažiau prieinamą vartotojui. Maža to, pasaulio praktika rodo, kad pačios tabako gamybos bendrovės buvo suinteresuotos kontrabandine prekyba, nes gamintojui nėra jokio skirtumo, kad nuperka ir kaip parduoda jų pagamintą produkciją. Skatindamos nelegalią prekybą tabako gamybos bendrovės susikuria aplinkybes, kuomet vėliau kreipiasi į vyriausybes, ragindamos sukurti geresnes sąlygas jų verslui, taip pažadėdamos išnaikinti šešėlinę prekybą. Tokia praktika ypač paplitusi Afrikos žemyne, tačiau kas gali paneigti tokios praktikos egzistavimą Europoje, juolab, kad iki trečdalio kai kurių tabako gamintojų produkcijos iškeliauja nežinia kur, t.y. nebeįmanoma susekti jų buvimo vietos po to, kai jos palieka gamyklą. Turbūt būtų sunku įsivaizduoti, kad pakeliui į Europą iš gamyklos Japonijoje dingtų trečdalis gabenamų Toyota automobilių, tuo tarpu su tabako gaminiais tokie dalykai vyksta iki šiol.
Nepaisant tabako gaminių gamintojų ir juos palaikančių ekspertų teiginių, kad tabako gaminių kainų augimas neturi įtakos jų vartojimui, jų pačių vidaus dokumentai teigia ką kita: „1982-83 m. tabako gaminių kainos stipriai pakilo, užkirsdamos kelią 600,000 paauglių pradėti rūkyti… 420,000 iš tų kurie nepradėjo rūkyti būtų buvę Philip Morris rūkoriai… Mes patyrėme neproporcingai didelę žalą. Mums nereikia, kad tai pasikartotų. Philip Morris JAV 1987 m.”
Lietuva vieną kartą jau atsisakė galimybės greitai didinti tabako akcizą ir stodama į Europos sąjungą išsiderėjo ilgiausią pereinamąjį laikotarpį tabako akcizų didinimui, o tuometinis euroderybininkas Petras Auštrevičius tai įvardino kaip didelį laimėjimą. Akivaizdu, kad tuomet Lietuvai tabako pramonė rūpėjo labiau nei atominė energetika. Dabar teigiama, kad tabako akcizai prisideda prie infliacijos ir atitolina Euro įvedimą. Už tai matyt taip pat turėtumėm būti dėkingi savo euroderybininkams ir laisvosios rinkos šalininkams, taip sėkmingai įtakojusiems šį procesą.
Oficialių valstybės atstovų teiginiai, kad akcizo negalima kelti dėl augsiančios nelegalios prekybos, demonstruoja valstybės teisinį neįgalumą ir absoliučiai įsišaknijusią infliaciją, kurios mastą demonstruoja ir niekaip nemažėjantis korupcijos suvokimo indeksas Lietuvoje. Juk tam, kad klestėtų kontrabanda reikia ne tik kainų skirtumo gretimose valstybėse, bet ir korumpuotų pareigūnų, mulkinamos visuomenės ir netobulų įstatymų, leidžiančių išvengti atsakomybės už nusižengimus.
Todėl keista, kad Baltijos šalių ministrai tariasi ir įsiklauso tabako gamintojų argumentų, bet nesikviečia į aptarimus Pasaulio banko ar pačios Europos komisijos Finansų komiteto atstovų, kurių nuomonė pastebimai skiriasi nuo tabako gamintojų.
Lietuvai niekaip nepavyksta pasiekti, kad biudžetas būtų nebūtų deficitinis, tačiau tuo pat metu atsisakoma patikrintų būdų jam papildyti.

2008 m. rugsėjo 19 d., penktadienis

Ar pagrįsta isterija dėl alkoholio mokesčių

Pastarosiomis dienomis žiniasklaidoje pasirodė žinutės apie tai, kad šiemet alkoholiniams gėrimams padidintas akcizas nepasiteisino. Citata iš alkoholio gamintojų pasisakymų: „...Nepaisant šių metų pradžioje padidinto akcizo mokesčio, akcizo priskaičiuota mažiau nei prognozuota. Didesni akcizai šiemet pastebimai sumažino alkoholinių gėrimų gamybą ir pardavimus....“. Taip pat teigiama, kad gamintojai abejoja pakitusiu vartojimu ir visą mažėjimą aiškina nelegalios rinko augimu. Čia pat cituojama Valstybinė mokesčių inspekcija, kurios teigimu pirmąjį pusmetį priskaičiuota 388, 6 mln. Lt akcizo mokesčių už alkoholį, o tai 3,8 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai.
O dabar paanalizuokime ką reiškia tokie pareiškimai apie nepasiteisinusius mokesčius. Svarbiausia žinia, kad mažėja pardavimai. O ar ne to laukia visa Lietuva (aišku išskyrus alkoholio gamintojus)? Juk tiek Alkoholio kontrolės įstatymo, tiek Valstybės alkoholio kontrolės programos pagrindinės nuostatos teigia, kad valstybė siekia sumažinti bendrą alkoholio suvartojimą ir su tuo susijusią žalą. Kituose pranešimuose alkoholio gamintojai teigia, kad išaugus akcizui visa alkoholio pramonės šaka nustojo vystytis. Matyt tą reikėtų vertinti kaip „tikrą tragediją“ šalyje, kuri šiuos metus paskelbė „Blaivybės metais“.
Tiesa ta, kad Finansų ministerijos prognozės dėl planuojamų surinkti mokesčių nepasitvirtino, tiksliau pajamos augo ne tokiu mastu kaip buvo tikėtasi. Bet tie papildomi 3,8 proc. – tai apie 15 mln. litų į valstybės biudžetą. Už tuos pinigus jau buvo galima pastatyti naują darželį ar renovuoti keletą mokyklų. Gal ir būtų galima suprasti isteriją, jei pajamos į biudžetą būtų mažėjusios, tačiau triukšmas kai jos auga- mažų mažiausiai keistas.
Visuomenės sveikatos požiūriu ši priemonė suveikė taip, kaip rašoma visuose visuomenės sveikatos vadovėliuose ir moksliniuose straipsniuose. Kadangi alkoholis yra prabangos prekė ir jo kaina yra mažai elastinga, tai pabrangus alkoholiui jo vartojimą sumažina tik dalis vartotojų. Likusi dalis perka brangesnę prekę ir sumoka didesnius mokesčius į biudžetą. Tokiu būdu pasiekiamas dvigubas efektas: sumažėja vartojimas ir išauga įplaukos į biudžetą. Tai nepalanku tik alkoholio gamintojams, kurie neparduodami savo produkcijos patiria nuostolius.
Pagal alkoholio pramonės logiką akcizą reikia mažinti, kad biudžeto įplaukos sumažėtų, o alkoholio gamintojų pajamos vėl pradėtų augti.
Ir dar keli žodžiai apie kylančią isteriją. Ji turi labai realų pagrindą. Šiandien Lietuva gyvena rinkimų nuotaikomis ir mokesčių klausimas labai aktualus partijų rinkiminėse programose. Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams į savo programą įsitraukus nuostatas didinti alkoholio mokesčius, alkoholio gamintojai sujudo ir jau pasirodė žinutės apie alkoholio gamintojų susitikimus su Socialdemokratų partijos atstovais ir įtikinėjimu apie mokesčių beprasmingumą. Liberalų sąjūdis net neslėpdamas deklaruoja, kad nesirengia tokių mokesčių didinti, o vienos iš partijos narių Petras Auštrevičius dar būdamas euroderybininku yra pagarsėjęs savo „sėkmingomis“ derybomis dėl tabako mokesčių su Europos sąjunga, kai atstovaudamas valstybę išsiderėjo ilgiausią pereinamąjį laikotarpį tabako akcizų didinimui ir taip sąmoningai užkirto kelią papildomoms pajamoms į biudžetą gauti, bei galimybei sumažinti rūkymo paplitimą. Nereikia būti aiškeregiu, kad suprasti, jog tuomet buvo atstovauti tabako gamintojų interesai, kurie siekė išsaugoti savo pelnus.
Yra ir dar viena isterijos priežastis, Europos komisija rengiasi siūlyti didinti mokesčius alkoholiniams gėrimams. Todėl šiandieninė parama partijoms ir aktyvus lobizmas yra svarbi pasiruošimo kovai su Europos komisija sudedamoji dalis.
Nelegalios prekybos korta šiuo atveju tėra blefas. Jokių tyrimų ar statistikos, pagrindžiančios nelegalios prekybos augimą nėra. Todėl remtis nuogirdomis ar nuomonėmis yra labai neprofesionalu. Teisėsaugininkams paskelbus apie didesnį nustatytą nelegalios prekybos atvejų skaičių tai galėtų reikšti, kad teisėsaugininkai tiesiog pradėjo dirbti savo darbą ir tuos pažeidimus nustatinėti. Be to verta pastebėti, kad net ir esant labai žemoms alkoholio kainoms ir absoliučiam prieinamumui, nelegali prekyba neišnyko. Vadinasi problema ne kainose, o valstybės požiūryje į nelegalų verslą. Nelegali prekyba tradiciškai yra susijusi su aukštu korupcijos lygiu, ką taip pat galime stebėti ir Lietuvoje.
Todėl valstybė neturėtų leistis manipuliuojama alkoholio gamintojų ir toliau didinti mokesčius alkoholiniams gėrimams bent tiek, kad jie pralenktų infliaciją ir gyventojų pajamų augimą. Tuo pat metu didinant pajamas į biudžetą, kuris Lietuvoje panašu bus vis labiau skylėtas.

2008 m. rugsėjo 18 d., ketvirtadienis

Vyriausybė ir toliau kuria rojų alkoholio verslui

Nuo to laiko, kai buvo priimtas Alkoholio kontrolės įstatymas, jis buvo sistemingai darkomas, palaipsniui mažinant atsakomybę alkoholio verslui, bei gerinant sąlygas jo plėtrai. Pastaruoju metu Seimo svarstytos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos susilaukė didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Tačiau yra sritys bei dokumentai, kurie paprastai nesusilaukia viešumo, o jų pakeitimai ir toliau kuria sąlygas nežabojamam alkoholio verslo siautėjimui.
Nepaisant jau įstatyme numatytų galimybių prekiauti alkoholiniais gėrimais beveik visur (degalinėse, sanatorijose, gyvenamuose namuose) Vyriausybė stengiasi, kad šioms galimybėms kiltų kuo mažiau kliūčių. Įstatyme numatyta, kad Savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, o šių sprendimų įsigaliojimo tvarką reglamentuojančiame įstatyme teigiama, kad Savivaldybių atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data, ypatinga meile alkoholio verslininkams garsėjanti ir G. Kirkilo vadovaujama vyriausybė priima nutarimą, prieštaraujantį LR Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nuostatoms ir nustato, jog tais atvejais, kai savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, apriboja įmonei prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir jis skiriasi nuo licencijoje nurodyto laiko, įmonė, registruotu laišku gavusi savivaldybės vykdomosios institucijos rašytinį pranešimą apie savivaldybės tarybos nustatytą apribojimą, privalo laikytis šio apribojimo nuo rašytinio pranešimo gavimo dienos, jeigu savivaldybės tarybos sprendime nenurodytas vėlesnis šio sprendimo įsigaliojimo terminas.
Paprastai kalbant pagal šį nutarimą alkoholio verslininkai, kitaip nei eiliniai piliečiai, apie kuriuos sakoma, kad įstatymo nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia, gali ramiai pažeidinėti savivaldybės nustatytus prekybos laiko apribojimus, tol, kol negaus raštinio pranešimo, kurio gali ilgą laiką sąmoningai vengti ir nepriimti. Kaip ir reikia tikėtis išmoningi verslininkai jau pradėjo piktnaudžiauti tokiais vyriausybės sprendimais ir lengvatomis.

Kitas vyriausybės siūlomas „perlas“ dar tik siūlomas Seimui. Nepavykus jungtinėms Ūkio ministerijos, alkoholio pramonės, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ir kitų suinteresuotų organizacijų pastangoms likviduoti Valstybės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybą, Ūkio ministerija parengė Viešojo administravimo įstatymo 2, 5, 7 ir 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 91 ir 43 straipsniais įstatymo projektą, kuris iš tikrųjų sukurs tikrą rojų prekiautojams alkoholiu. Įstatymo projekto reikalavimas (91 straipsnio 7 dalis), adresuotas kontroliuojančiai institucijai, pranešti apie verslo subjekto veiklos kontrolės veiksmus iš anksto, nurodant atliekamų kontrolės veiksmų pagrindą, terminą, dalyką ir dokumentų sąrašą, vertinamas, kaip tabako ir alkoholio verslą kontroliuojančios institucijos patikrinimo beprasmybę. Faktiškai tai reiškia, kad įmonė įspėjama apie būsimą patikrinimą ir turi laiko išnešti iš prekybos salės ir paslėpti neteisėtai įsigytus alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius, sutvarkyti savo dokumentaciją ir pasirūpinti, kad tikrinimo metu alkoholis ir tabakas nebūtų parduodami nepilnamečiams, nebūtų rūkoma viešojo maitinimo įmonėse ir pan. Po to, kai kontroliuojanti institucija atliks patikrinimą, kuris neduos jokių rezultatų, viskas sugrįš į pirminę padėtį. Kyla klausimas, kam tokia kontrolė reikalinga, jei įstatymu sudaromos sąlygos plėtoti neteisėtą verslą? O gal tiesiog galima būtų numatyti baudų kvotas, o verslininkai rotacijos principu kartą ar du kartus į metus susimokėtų simbolines baudas ir galėtų visai niekino nevaržomi pažeidinėti įstatymus ir teisės aktus. Ir tai vyksta tuomet, kai aukščiausi Vyriausybės pareigūnai nuolat viešai kartoja, kad alkoholio vartojimo problemas reikia spręsti kompleksiškai. Ūkio ministerijos darbuotojai jau ne kartą posėdžių metu teigę, kad teiginiai jog ministerija aklai proteguoja verslą tėra šmeižtas. Deja pastarieji siūlymai nepalieka jokių abejonių, kad ši institucija veikia destruktyviai ir toliau žlugdo valstybės alkoholio kontrolę.
Dar galima pridėti ir Seimo narių iniciatyvas kreiptis į Konstitucinį teismą su klausimais ar alkoholio kontrolės įstatymų pažeidėjai nėra baudžiami per griežtai ir teismų sprendimus, kuriais pardavinėjantieji alkoholinius gėrimus vaikams baudžiami simbolinėmis baudomis, nes „...parduotas nedidelis alkoholio kiekis, ir padaryta nedidelė žala...“.
Stebint šią mozaiką kyla klausimas, ar mūsų valdžios ir teisėsaugos atstovai yra tokie kvaili, kad nesuvokia ką daro ir kokias tai turės pasekmes, ar alkoholio pramonės atstovai tokie turtingi ir įtakingi, kad sugeba nusipirkti ar kitais būdais pasiekti sau palankius sprendimus. Abu variantai labai liūdnai nuteikia, o svarbiausia tai, kad tokių siūlymų flagmanai kaip dabartinis Ūkio ministras partijų yra įvardinami kaip galimi kandidatai į ministrus pirmininkus.