Ieškoti šiame dienoraštyje

2015 m. gruodžio 22 d., antradienis

Galų gale, tai tik fizika...

Galų gale, tai tik fizika... Kuo didesnis greitis, tuo didesnis pasipriešinimas ir kuro sąnaudos. Ir dar... Niekas iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta...
Banalios tiesos, kai kam gal kainavusios gyvenimus, kad būtų įrodytos. Galų gale savo gyvenimais mes jas tik dar kartą įrodome.
Jau tampa tradicija, kad metams pasiekus savo naujos atskaitos ribą vis dažniau save pagaunam, kad tai, kas už mūsų, yra didelio ir vis didėjančio greičio paliktas oro sūkurys, kuris kartais, kaip pro šalį važiuojančio automobilio sukeltas srautas net trūkteli link savęs. Vėl fizika...
Ar mes kažkuo nesam panašūs į tuos automobilius, į kurių keliamas srautas vis dažniau blaško mūsų artimuosius ir draugus, kurių per didelį lėkimą, kaip pralekiančių kelio ženklų net nebeįžiūrim. Ir iš to greičio turim laimėtas keletą minučių ir baisias kurio sąnaudas, kurios šiuo atveju jau tik metafora, tam ką skubėdami prarandam.
Kasmet duodam sau pažadus, kad kiti metai bus kitokie. Ir jie yra kitokie... Ir vėl ta fizika... Juk nuolatinė trintis ir didelės apkrovos pribaigia ir kiečiausią metalą. O mes tik žmonės...
Bet, kad ir kaip ten būtų, kartais tik didelės apsukos ir greitis leidžia atsiplėšti nuo žemės... , bet ir ten reikia nepamiršti, kad turi užtekti kuro nusileidimui...
Taigi, nuo fizikos, prie prozos. Viskas keičiasi. Nebeturim sniego, bet gal greitai auginsim apelsinus ir bananus. Juk viskas reliatyvu. Vėl fizika...
Noriu palinkėti visiems, kuriuos šiemet, kad ir trumpam teko sutikti, ir žinoma tiems, su kuriais „sukorėme“ ne vieną šimta valandų ar kilometrų dabar jau atleisti koją nuo „greičio pedalo“ ir pasigrožėti vaizdu pro langą... Net neabejoju, kad kuri nors radijo stotis transliuoja jūsų mėgstamą muzikos kūrinį. Tiesiog įsitaisykit, leiskit sau mėgautis nedideliais dalykais, juk galų gale jie ir yra tikrasis gyvenimas. Juk ir kelyje šimtai kilometrų prabėga nepamatyti ir galų gale sustojam pasigrožėti mažoje stotelėje.
Ačiū visiems, su kuriais šiemet kartu tiek visko nuveikėm. Linkiu, mums visiems kitais metais daugiau stotelių su gražiu vaizdu ir gerais muzikos intarpais. Mažiau greičio ir aplinkinius į pakelę bloškiančio mūsų keliamo oro srauto.
Gero pabuvimo su artimaisiais ir mielo susitikimo po švenčių!


2015 m. gruodžio 9 d., trečiadienis

Kodėl 0 promilių vairuotojams nebūtų daugumos interesų pažeidimas?

Vos tik Vidaus reikalų ministerija informavo, jog užregistruoti pasiūlymai dėl 0 promilių visiems vairuotojams, o Premjeras interviu pasakė, kad iš principo pritaria šiam siūlymui, bet reikėtų atsiklausti gydytojų. Ir iš karto atsirado „paslaugių gydytojų“, kurių nuomonės ilgai laukti nereikėjo.
Spaudoje atsirado štai toks pareiškimas: „Įteisinus nulio promilių ribą vairuotojams, gali būti pažeisti teisėti didžiosios visuomenės dalies, vartojančios alkoholį atsakingai, interesai, sako gydytojas psichiatras, Vilniaus priklausomybės ligų centro direktorius Emilis Subata.“ (http://auto.lrytas.lt/naujienos/gydytojas-pasake-ka-reiskia-nulio-promiliu-istatymas.htm ) Išdėstyta ir daugiau „argumentų“: „Jis teigė, jog daugumoje Europos Sąjungos valstybių leistina alkoholio riba kraujyje vairuotojams yra 0,5 promilės. Aiškių argumentų dėl reikšmingai sumažėjusios reakcijos pavartojus nedidelį kiekį alkoholio esą nėra. „Tai yra daugiau spekuliacinis klausimas – jei tai minimalūs kiekiai, jie netrikdo atsakingo vartojimo.“
Kadangi, taip pat, kaip ir gerbiamas Emilis Subata esu gydytojas psichiatras, ir taip pat kaip ir jis dirbu su priklausomais nuo alkoholio pacientais, manau, kad turiu teisę išsakyti savo nuomonę.
Pirmiausia straipsnis grįstas išskirtinai spekuliatyvia nuomone. Teigiama, kad reikia atlikti sociologinius tyrimus, kad nežinoma kiek Lietuvoje gali būti priklausomų nuo alkoholio. Tai, deja, nėra tiesa, nes tyrimų yra atliktas ne vienas. Rizikingai ir žalingai alkoholį vartojančių vyrų 20-64 metų amžiaus grupėje yra apie 48 proc., o moterų grupėje apie 16 proc[i]. Tyrimų duomenimis apie 80 proc. Tokių rizikingai vartojančių yra priklausomi nuo alkoholio. O tai gerokai daugiau, nei bando preziumuoti gerbiamas gydytojas.
Dabar dėl didžiosios visuomenės dalies interesų. Drįsčiau nesutikti, nes didžioji dalis visuomenės nesėda už vairo išgėrę. Ir didžiosios dalies visuomenės interesas yra grįžti namo sveikiems ir gyviems ir saugiai jaustis išleidus vaikus į gatvę. Manau, kad tai gerokai persveria savo gyvenimo be gėrimo neįsivaizduojančios visuomenės interesus.
Dar daugiau, gerbiamas gydytojas daro prielaidas, kad esą nėra aiškių įrodymų apie tai, kad nedidelės alkoholio dozės blogintų vairavimo kokybę ir vairavimas išgėrus nedaug esąs atsakingas elgesys.
Tai turiu kiek nuliūdinti savo kolegą. JAV atliktas tyrimas, kuriame išanalizuota beveik 600 tūkst. 1994-2011 m. mirčių registro duomenų, parodė, kad net ir oficialiai leistina JAV 0,8 promilės alkoholio koncentracija vairuotojo kraujyje nėra saugi vairuojant. Rezultatai parodė, kad net ir minimaliai apsvaigę vairuotojai vidutiniškai 46 proc. dažniau pripažįstami vieninteliais avarijos kaltininkais, lyginant su visiškai blaiviais vairuotojais.  Pripažinimas vieninteliu avarijos kaltininku statistiškai patikimai ir nuosekliai dažnėja didėjant vairuotojui nustatytam AKK. Taigimokslo įrodymai  yra priešingi šio Lietuvos kolegos nuomonei. Tyrimo metu nustatyta, kad nėra jokio saugaus alkoholio kiekio, ir kad net minimalus alkoholio kiekis kraujyje yra reikšmingai susijęs su padidėjusia rizika vairuotojui ir aplinkiniams[ii].
Todėl manau, kad visas gerbiamo gydytojo pasisakymas yra nieko daugiau, kaip jokiais tyrimais, įrodymais ar studijomis nepagrįsta nuomonė, kuri žinoma turi teisę egzistuoti, bet neturėtų klaidinti politikų ir sprendimų priėmėjų.  





[i] http://www.vitaelitera.lt/ojs/index.php/bedrosios-praktikos-gydytojas/article/view/857/768
[ii] http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/24397929

2015 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Šiuolaikiniai degalinių feodalai

Dabar jau net smalsu, kas ir kiek sugebėjo sumokėti ar ką pažadėti politikams, kad alkoholio klausimas degalinėse susilaukė beveik didesnio susidomėjimo nei kitų metų biudžeto svarstymas, ir svarbiausia viskas skubos tvarka.
Viskas pasiekė tokį lygį, kad Seimo nariai suorganizavo degalinių atstovams leidimą piketuoti šalia Seimo plenarinių posėdžių salės, kai tuo tarpu nevyriausybinių organizacijų atstovams net su teminiais marškinėliais pasėdėti balkone neleidžiama.
Ačiū žurnalistams, kurie vis tik neleidžia šiam klausimui pasidengti užmaršties dulkėmis ir visi, kurie turi bent kruopelę blaivaus proto, gali suprasti, kad tiek degalinių atstovai, tiek jų interesus atstovaujantys Seimo nariai blefuoja kas antras žodis. Štai neseniai LRT laidoje D.Mikutienė teigė, kad trečdalis degalinių jau išnuomojo patalpas prekybai alkoholiu degalinėse kitoms įmonėms, o toje pat laidoje Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos prezidentė D. Jokšienė teigė, kad jų asociacijoje tokių degalinių nėra. Toje pat laidoje D.Mikutienė piktinosi, kad būdamas užimtas Seimo Sveikatos reikalų komitetas yra priverstas svarstyti visokius niekinius pasiūlymus. Jau nespėjau paklausti kodėl piktinasi, nes patys Seimo nariai tuos siūlymus ir pateikė, o tas pyktis panašus į video įrašų portaluose plitusį video vaizdelį apie šunį, kuris kandau sau į koją ir pyksta. Taip pat buvo piktinamasi tuo, kad nepalaikomos kompleksinės priemonės.
O dabar labai rimtas klausimas. Be jokio humoro. Seimo nariams. O kur jūs buvote visus tuos keturis šios Seimo kadencijos metus? Kodėl nebuvo patektos jokios kompleksinės priemonės ir jos skubiai imamos siūlyti dabar, kai susimokoma atšaukti prekybos alkoholiu draudimą degalinėse? Kas jei ne Seimo nariai turėjo tas priemones siūlyti?
Taigi, šiek tiek naujos informacijos apie degalines iš esmės. Kadangi nemažai teko pakeliauti po Lietuvą. Tai paklausinėjau degalinių darbuotojų apie tai, ar jie tikrai neišgyventų be alkoholio. Tai ne vienoje degalinėje darbuotojai nematė jokios problemos, jei alkoholis būtų pašalintas. Atvirkščiai, buvo patvirtinta, kad prekyba alkoholiu daugiausia vyksta vakare ir klientai atvažiuoja toli gražu ne degalų ir vienai ar vienam likusiam darbuotojui „aptarnauti tokius klientus“ nėra saugu. Tai viena. Antra. Pasidomėjus ir paklausinėjus ne tiesiogiai degalinėse paaiškėjo ir tokių pikantiškų detalių, kad kai kurie degalinių vadovai aiškiomis užuominomis ragino darbuotojus rašyti Seimo nariams laiškus ir davė suprasti, kad su darbu gali tekti atsisveikinti, jei darbuotojai aktyviai nesudalyvaus protestuose.
Trečia ir tikriausiai svarbiausia. Pabendravus su jau nebedirbančiais degalinių darbuotojais, taksistais ir net policijos pareigūnais, nusipiešė labai pikantiškas degalinių verslo vaizdelis. Klausiantiems, kodėl degalinės yra kuo nors išskirtinės lyginant jas su kitais prekybos centrais ar pardavimo vietomis, dabar jau galima pasakyti labai aiškiai. Degalinė yra vieta, kur naktį realiai būna darbuotojas ir norintiems pažįstamiems klientams parduoda alkoholį. To neįmanoma padaryti prekybos centre, kuris naktį yra realiai uždarytas. Naktį degalinėje parduotas alkoholis nemušamas į kasą, tuo tarpu ryte, kai alkoholį parduoti jau legalu, gėrimai įmušami į kasą. Tai toks tat lietuviško verslo modeliukas.
Jau net neverta priminti apie tai, kad eksperimento metu paaiškėjo, jog degalinės masiškai pardavinėja gėrimus nepilnamečiams.

Taigi visi verksmai apie atleistus darbuotojus ir panašios istorijos yra vertos ne daugiau, nei nusikalstamų grupuočių verkšlenimai apie tai, kad teisėsauga palieka juos ir jų vaikus be darbo. Ir nebėra iš ko jų maitinti. 

2015 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Seimui dėl degalinių

Kreipiuosi į Jus, prašydamas nepasiduoti manipuliacijoms ir nepritarti siūlomoms Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms, kuriomis alkoholis būtų grąžinamas į degalines.
Dalies Seimo narių pateiktos „alternatyvios“ įstatymo pataisos, kuriomis neva siekiama labiau kompleksinės alkoholio kontrolės yra neefektyvios, diskriminacinės ar net kompromituojančios alkoholio kontrolę. Jos ne tik nėra pagrįstos moksliniais įrodymais, bet nėra derintos ar aptartos nė su viena valstybės kontrolės institucija ar sveikatos ekspertais.
Šiuo metu viešumoje aptariamos šios siūlomos priemonės: leidimas prekiauti alkoholiu iki 15 proc. stiprumo degalinėse, draudimas reklamuoti alkoholį pardavimo vietose, prekybos laiko ryte sutrumpinimas, didesnių teisių savivaldybės riboti alkoholio prekybą suteikimas.
Trumpai apie kiekvieną iš jų.
-          Leidimas prekiauti degalinėse alkoholiu iki 15 proc. stiprumo. Šiuo metu degalinių atstovai nuolat kartoja, kad draudimas prekiauti alkoholiu degalinėse yra diskriminacinis. O kaip tuomet pavadinti diskriminaciją tam tikroms alkoholio grupėms? Ar šia diskriminacija Konkurencijos taryba nesidomi, ar dėl tam tikrų priežasčių nenori domėtis? Puikiai žinome, kad silpniesiems gėrimams jau ir dabar yra sukurtos išskirtinės sąlygos juos mažiau apmokestinant, leidžiant jų išorinę reklamą ir pan. To negalima pavadinti kaip nors kitaip, kaip tam tikros verslo grupės protegavimu Seime ir panašu, kad aludarių atstovų nuolatinis „gyvenimas“ Seime duoda rezultatų. Dar daugiau, 15 proc. yra „iš lubų nukabintas“ skaičius, nes jei jau kalbėti apie skandinaviškojo modelio diegimą, tai nespecializuotose parduotuvėse leidžiamų alkoholinių gėrimų koncentracija yra ne 15 proc., bet maždaug 4 proc.  Taip pat reikia pastebėti, kad ne alus ir vynas, o stiprieji gėrimai dažniausiai tampa falsifikuotojų ar kontrabandininkų taikiniu.

-          Draudimas reklamuoti  alkoholinius gėrimus pardavimo vietose. Tai yra tikriausiai pats nelogiškiausias iš visų siūlymų, nes pardavimo vieta turėtų būti ta vieta, kur būtų galima kalbėti apie alkoholio reklamos palikimą net ir visiško alkoholio reklamos draudimo atveju. Jei jau žmogus ateina į alkoholio prekybos vietą apsisprendęs pirkti alkoholį, tai toje vietoje jis turėtų gauti informaciją apie tai, ką planuoja pirkti. Juo labiau, kai toks draudimas siūlomas tuo metu, kai lieka išorinė reklama, reklama internete ar televizijoje. Jei jau norime nuo jos saugoti vaikus tai kalbėti reikėtų ne apie reklamą pardavimo vietoje, o išorėje ir žiniasklaidoje. O jei norime sumažinti alkoholio patrauklumą jau pardavimo vietoje,  tai reikėtų kalbėti ne apie reklamą pardavimo vietoje, o apie visokių išpardavimų ir nuolaidų draudimą per minimalios kainos nustatymą, kaip tai diskutuojama Škotijoje.

-          Prekybos laiko ryte sutrumpinimas. Šio pasiūlymo teikėjai puikiai žino, kad didžiausia problema yra ne rytinė, o vakarinė prekyba. Būtent vakarinės prekybos valandos laikomos „auksinėmis“, nes tuo metu alkoholio parduodama daugiausiai. Rytinė prekyba yra aktuali labai nedidelei ir dažniausia prasigėrusiai visuomenės daliai, kuri ryte ieško galimybės „pataisyti sveikatą“. Būtent šie žmonės tuo pat metu yra „taškų“ lankytojai ir „pilstuko“ vartotojai. Ir jei jau yra nuoširdus noras padėti jiems, tai reikėtų galvoti kaip geriau ir efektyviau suteikti medicininę bei socialinę pagalbą nuo alkoholio priklausomiems asmenims, o ne užsiiminėti rytinės prekybos apribojimu. Tuo tarpu vakarinė prekyba paprastai yra siejama su didėjančia rizika nusikaltimų, žmogžudysčių ir kūno sužalojimų, nes būtent ilginant prekybos alkoholiu laiką vakare šalyse buvo stebėtas minėtų problemų augimas. Ir būtent vakarinio laiko trumpinimui nepritaria verslininkai, kurie puikiai žino, kada prekyba alkoholiu įgauna pagreitį.

-          Siūlymas suteikti savivaldybėms daugiau teisių riboti prekybą alkoholiu, žinant, kad dauguma savivaldybių jau ir šiuo metu nesugeba pasinaudoti esamomis priemonėmis (atstumų nuo ugdymo įstaigų ir maldos namų nustatymas, draudimas prekiauti alkoholiu renginiuose, kur dalyvauja vaikai, prekybos laiko ribojimas probleminėse vietose) atrodo mažų mažiausiai keistai. Manau, kad savivaldybėms reikia padėti efektyviai diegti tai kas jau priimta, o ne prisigalvoti naujų sprendimų, kurie greičiausiai taip pat liks neįgyvendinti.
Apibendrindamas norėčiau Jums pasakyti, kad visi šie pasiūlymai yra vertintini tik kaip profesionaliai parengtas Seimo narių klaidinimo ir supainiojimo planas, kurio vienintelis tikslas yra sugražinti alkoholinius gėrimus į degalines. Jei šiems siūlymams nepritartumėte, tai reikštų, kad Lietuvoje neliktų apie 700 iš maždaug 19 000 prekybos alkoholiu vietų (apie 3,7 proc.). Tai nėra labai didelis, bet tikrai reikšmingas, o svarbiausia realus skaičius. Tai būtų reali priemonė, kuri reikštų tikrą prieinamumo apribojimą, ir tokį ribojimą, kurį siūlo Pasaulio sveikatos organizacija.  Šį sprendimą pasiekus, būtų galima judėti toliau link specializuotų parduotuvių, apie kurias naujuose projektuose jau nebekalbama.
Seimo sprendimo dėl degalinių pakeitimas reikštų keletą dalykų. Pirmiausia tai, kad Seimas galimai nesilaiko Seimo statuto 135 straipsnio 7 punkto, kuriame teigiama: „Įstatymo papildymo ar pakeitimo įstatymo projektas gali būti pateikiamas Seimo plenariniame posėdyje ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo to įstatymo priėmimo. Šis reikalavimas netaikomas, įgyvendinant Konstitucinio Teismo nutarimus šio statuto1812 straipsnyje nustatyta tvarka arba kai įstatymo papildymo ar pakeitimo įstatymo projektą teikia Vyriausybė ar ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių.”.
Taip pat toks sprendimo pakeitimas reikštų, kad iš Seimo negalima tikėtis jokios nuoseklios ir mokslu pagrįstos alkoholio kontrolės politikos, nes dauguma priimtų priemonių vėliau atšaukiamos. O tai dar labiau sumažintų visuomenės pasitikėjimą Seimu, kuris jau ir taip yra pasiekęs rekordines žemumas.

Tikiuosi visų jūsų supratingumo ir blaivaus proto. Lietuva ir jos žmonės jau pavargo nuo nesibaigiančių tragedijų, keliuose, darbuose ir šeimose. Jūsų blaivaus proto ir išmintingo sprendimo reikia kaip niekada. Todėl kviečiu nepritarti naujai teikiamoms pataisoms ir nesugražinti alkoholinių gėrimų į degalines. 

2015 m. lapkričio 29 d., sekmadienis

Alkoholio kontrolė „lietuviškai“

Kas kartą susidūrę su visuomenę sukrečiančiomis alkoholio vartojimo pasekmėmis, kuomet neblaivūs vairuotojai pražudo ištisas šeimas, tarnybos metu užmuša jauną pareigūnę, kai girtuoklis išskerdžia kaimą, kai laidojam galėjusius gyventi ir kurti aktorius, vis išgirstame tą patį klausimą – ką daryti?
Tą klausimą uždaviau savo kolegoms Islandijoje, kai pamačiau, kad tiek pat, kiek pas mus išaugo vaikų rūkymas ir alkoholio vartojimas, jis toje šalyje tokia pačia apimtimi sumažėjo. Ir atsakymas buvo paprastas – diegėme visas mokslu pagrįstas alkoholio kontrolės priemones. O ką darome mes? Mes apie jas kalbame. Dar daugiau, kalbėdami apie jas politikai susikrauna sau politinį kapitalą ir laimi rinkimus. Po rinkimų vėl kalbame... kalbame... 3 pirmuosius kadencijos metus nedarome nieko, o veiksmas prasideda artėjant rinkimams, nes tada būna geriausias laikas parodyti savo „dėmesį“ vargstantiems Lietuvos žmonėms.
Dabar jau galima labai aiškiai matyti alkoholio pramonės ir politikų simbiozės schemas ir veiklos būdus. Vienas tokių būdų yra prisidengiant gerais norais ir „kompleksinėmis priemonėmis“ naikinti dar nespėjusius įsigalioti sprendimus, vietoje jų siūlyti naujus ir t.t.
Schema paprasta: artėjant priimto teisinės normos įsigaliojimui, mobilizuojamos lobistų pajėgos ir verslo subjektai. Jau ne pirmą kartą tai daroma artėjant rinkimams (tai galimai yra susiję su išmaniai slepiama parama politikams ar net partijoms). Teigiant, kad įsigaliojimo atšaukimo nepavyks išspręsti, registruojami alternatyvūs pasiūlymai, kuriuose numatomos naujos alkoholio kontrolės priemonės, vadinamos labiau kompleksinėmis ir svarbiomis. Tuomet jos priimamos ir joms numatomas įsigaliojimas už kelių metų. Tuo tarpu nespėjusi įsigalioti pirmoji teisės norma atšaukiama. Artėjant naujos priemonės įsigaliojimui registruojami vėl nauji pasiūlymai ir taip be galo.
Tokia schema buvo naudojama atšaukiant alkoholinių gėrimų reklamos draudimą, kuomet vienu iš alternatyvių siūlymų buvo draudimas prekiauti alkoholiu degalinėse. Reklamos draudimas neįsigalioja. Artėja draudimo prekiauti alkoholiu degalinėse terminas ir jau siūloma labiau riboti laiką, steigti specializuotas parduotuves ar net labiau riboti reklamą. Siekiama atšaukti draudimo įsigaliojimą, o kitas priemones diegti po 2-3 metų. Kaip tik tuomet, kai artės sekančio Seimo kadencijos pabaiga. Ir bus galima vėl kalbėti apie tai, kaip atšaukti tą, kas nespėjo įsigalioti.
Sutinku, kad tai, ką parašiau net skaityti sudėtinga. Ir man atrodo, kad tokia schema būdama sudėtinga supainioja ne vieną politiką ir jau nekalbu apie visuomenę, kuri tokiose sudėtingose schemose visiškai nebesusigaudo , o politikai gali per rinkimus ir vėl girtis „padarytais darbais“, kurie dar negalioja ir vėliau bus atšaukti.
Įdomiausia tai, kad politikai sugeba apvynioti aplink pirštą ne tik visuomenę, bet ir savo bendrapartiečius, kurie vieną dieną pasirašo įstatymų projektus, o kitą dieną, gavę informacijos apie tai, koks bus sprendimo poveikis, tuos parašus atsiima. Politikai tuo tarpu piktinasi nevyriausybinių organizacijų „spaudimu“ ir žinoma spaudimu nelaiko komitetuose būriais besirenkančių pramonės atstovų ir lobistų plepalų, kuriais grasinama darbuotojų atleidimais, ekonomikos žlugdymu ir pan. Tai, politikų supratimu, nėra joks spaudimas, o tik argumentuotas pabendravimas. Ir jau tampa norma Seimo sveikatos reikalų komitete girdėti ne sveikatos, o ekonominius argumentus, kurie didžiąja dalimi būna grįsti niekuo nepamatuotais verslo gąsdinimais ir grasinimais. O tuo pat metu nevyriausybininkų pažadai viešinti balsavusiųjų sąrašus ar kalbas yra laikoma spaudimu.
Niekam nebeįdomu, kad tas pats sprendimas, jau aptartas Seime ir atmestas plenariniame posėdyje nepraėjus pusei metų teikiamas ir svarstomas vėl. Nebeįdomu ir tai, kad jam prieštarauja visos be išimties ekspertinės visuomenė sveikatos, psichoaktyvių medžiagų kontrolės institucijos, net Vyriausybė ar Ūkio ministerija. Neįdomu, kad tokiam sprendimui siūlo nepritarti tos pačios patirtį ir svarbiausia rezultatus turinčios Skandinavijos valstybės.
Tai, kas šiuo metu vyksta Seime, kai vėl grįžtama prie prekybos alkoholiu degalinėse klausimo yra niekas kitas, kaip dar vienas bandymas sužlugdyti eilinę neįsigaliojusią įstatymo nuostatą. Jei verslui, lobistams ir apsimetėliams politikams tai pavyks, įvykus sekančiai tragedijai nieko kito nebeliks, kaip tik priminti pavardes tų politikų, kurie tuos sprendimus stūmė. Praėję rinkimai parodė, kad verslo pinigais pavyksta nusipirkti ne visus rinkėjus. Galime pažadėti, kad kiekvieno Seimo nario, kuris prisidės prie prekybos alkoholio degalinės draudimo atidėjimo ar panaikinimo, rinkėjai bus informuoti apie tai, kas vyko ir įvyko. Tokia informacija praėjusių rinkimų metu pakišo koją ne vienam vienmandatininkui, kurie po tokios jų veiklos platinimo net grasino teismais. Tačiau galima sakyti, kad visuomenė pamažu, bet skausmingai mokosi demokratijos ir tik laiko klausimas, kad Seimas pasivalys nuo apsimetėlių.

2015 m. lapkričio 8 d., sekmadienis

Ar priverstinis gydymas išgelbėtų visuomenę nuo Kražių tragedijos?

Visa žiniasklaida ir visuomenė mirga nuo diskusijų, ar nereikėtų plačiau taikyti priverstinio alkoholio priklausomybės gydymo Lietuvoje, nes tai galimai leistų išvengti Kražių tragedijos pasikartojimo.
Tačiau kviesčiau į šią problemą pažiūrėti kiek plačiau. Pirmiausia dėl teorinių priverstinio gydymo taikymo prielaidų. Turėtumėm žinoti apie kokią visuomenės dalį kalbame ir kas būtų tie priverstinai gydomi. Priklausomybė nuo alkoholio yra psichikos sutrikimas ir jį nustato gydytojas psichiatras. Taigi, tam, kad kažką gydyti prieš tai reikėtų diagnozuoti. Sunku pasakyti, kaip tai praktikoje veiktų, jei kalbėtumėm apie platesnį gydytojų psichiatrų įsikišimą. Ar neatsitiktų taip, kad masinis gydymas dar labiau stigmatizuotų psichiatrinę pagalbą. Tačiau yra būdų sužinoti, kiek mes apytikriai Lietuvoje yra nuo alkoholio priklausomų asmenų ir be psichiatrų. Tam yra skirti atrankiniai testai, kurie apie 80 proc. tikslumu leidžia nuspėti priklausomybės nuo alkoholio egzistavimą. Lietuvoje yra daryta ne viena epidemiologinė tokio pobūdžio studija. Vienos iš jų metu buvo nustatyta, kad 48 proc. 20-64 metų amžiaus Lietuvos vyrų ir 16 proc. moterų pasižymėjo  rizikingu-žalingu alkoholio vartojimu. Kaip jau ir minėjau testų tikslumas prognozuojant priklausomybę yra apie 80 proc. Vadinasi išskaičiavę šią dalį, gautumėm, kad 38 proc. vyrų ir beveik 13 proc. Lietuvos moterų turi priklausomybę alkoholiui ir pagal idėją jau turėtų būti prievarta gydomi. Tačiau turbūt visi suprantame, kad psichiatrijos padaliniuose ar priklausomybės ligų centruose gydyti tokius skaičius gyventojų nėra realistiška. Vadinasi ši idėja gali būti nebent graži svajonė, kuriai objektyviai nėra galimybių išsipildyti.
Tačiau ar tikrai nieko negalima ir nereikia daryti? Manau, kad ir galima ir reikia. Pirmiausia, tai jei tuos testus galima atlikti epidemiologinių tyrimų metu, juos turėtų būti galima atlikti ir šeimos gydytojo ar kito specialisto kabinete, o identifikavus didelę riziką motyvuoti žmogų keistis ar teikti jam nepriverstinę pagalbą dar tuomet, kai žmogus nėra degradavęs ir turi socialinį palaikymą, nėra valkataujantis, teistas ar bedarbis. Tuomet ir ta pagalba būna ženkliai efektyvesnė. Ir kai kuriose šalyse taip yra daroma. Mes tokias priemones kol kas tik planuojam.
Kitas svarbus klausimas yra priklausomybės gydymo prieinamumas ir galimybės Lietuvoje. Dabartinė sistema pūškuodama ir stenėdama vargiai talpina ir savanoriškai besikreipiančius gydytis. O ir gydymo kokybė neretai yra labai abejotina. Mes Lietuvoje priklausomus žmones vis dar „koduojame“ ir „torpeduojame“, kaip kokius nacių povandeninius laivus. Ir tik retais atvejais už tų pavadinimų slypi kompleksinė psichosocialinė pagalba ar realus gydymas. Neretu atveju tai yra tiesiog pinigavimasis jau ir taip nuskriaustų žmonių sąskaita. Dar baisesnė padėtis yra su pagalba priklausomų žmonių artimiesiems, kurie pagalbos grupes gali rasti tik didžiuosiuose miestuose. Taigi, čia taip pat yra ką veikti dar ir be priverstinio gydymo.
O kur tikrai pritarčiau priverstinio gydymo idėjai, tai tais atvejais, kuomet žmogus padaro nusikaltimą ir jam suteikiama alternatyva rinktis: gydytis ar būti įkalintam, žinoma tai neturėtų būti taikoma itin sunkiems nusikaltimams, kuomet pagalba turėtų būti teikiama įkalinimo įstaigoje, o ne laisvėje. Tai įprasta taikyti per probacijos sistemą, kuri Kražių atveju akivaizdžiai nesuveikė. Ir reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl taip įvyko. Kur tos dar buvusio teisingumo ministro siūlytos elektroninės apyrankės, leidžiančios stebėti asmens judėjimą ir panašūs dalykai. „Priverstinis“ gydymas galėtų būti alternatyva tais atvejais, kuomet asmeniui būtų sudaroma alternatyva gydytis, arba prarasti darbą ir pan. Sąrašas galėtų būti apgalvotas ir baigtinis. Tačiau ir šiuo atveju pagalbos sistema turėtų dirbti kaip gerai suteptas mechanizmas, o ne kaip antikvarinis, nuolat gendantis griozdas.
O dabar, kaip pradžioje ir minėjau, noriu paprašyti pažiūrėti į viską kiek plačiau. Norėtųsi paklausti ar kam nors buvo įdomu, kai nuolat girtam potencialiam žudikui nuolat buvo parduodamas alkoholis, nors įstatymas draudžia tą daryti? Turbūt vėl buvo tas pats argumentas, kad verslas aukščiau visko. Kiek kartų siūlyta taikyti griežtesnę atsakomybę už tokius pažeidimus ir naikinti licencijas. Ir vėl būdavo tas pats komentaras: suklestės taškai, bus diskriminuojamas verslas ir pan. Kiek kartų siūlyta alkoholį perkelti į specializuotas parduotuves ar skyrius, kur viskas būtų filmuojama ir fiksuojama, o esant reikalui būtų patikrinta. Ir vėl melodija ta pati: kaimo parduotuvės žlugs, neliks verslų ir pan. Mums juk netinka niekas, ką jau išbandė šią problemą daug geriau valdančios šalys, nes mes drąsi ir originali šalis.
Kitas svarbus aspektas, kurį būtina paminėti, tai tas, kad Kražių nusikaltėlio elgesys yra labai panašus pagal visus požymius į asmens, turinčio vaisiaus alkoholinio spektro pažeidimą elgesį. Tai asmuo, kuris pasižymi nepaaiškinamu žiaurumu, kuris net ir po įkalinimo bausmių ir bandymų koreguoti elgesį elgiasi taip pat neadekvačiai. Ir ieškantiems atsakymų į klausimus, kodėl taip atsitiko, reikėtų apsilankyti jo gimtose vietose ir sužinoti kokį gyvenimą gyveno jo mama, ir ar nėra taip, kad šis žmogus jau gimė su alkoholio pažeistomis smegenimis. Tą padarė vienas JAV buvęs JAV mokytojas Jody Allen Crowe, kuris pradėjo lankyti ir rinkti informaciją iš JAV mokyklose šaudžiusių vaikų artimųjų. Ir neretu atveju jam pavyko patvirtinti „pražūtingo ryšio“ egzistavimą. O kiek mes šiandien Lietuvoje turime tokių potencialių žudikų? JAV ir Kanadoje atlikti tyrimai teigia, kad tiek alkoholio vartojančiose šalyse apie 4 proc. gimstančių vaikų turi vaisiaus alkoholinio spektro pažeidimą, nes jų mamos vartojo alkoholį nėštumo metu. Ir čia nekalbame apie degradavusias mamas, kurios girtauja ir yra asocialios. Kalbame apie santykinai adekvačią visuomenės dalį, kurios pavartoja alkoholio nežinodamos, kad laukiasi. O Žinant, kad Lietuvoje moterų alkoholio vartojimas per pastaruosius 15 metų išaugo mažiausiai dvigubai, kad labiausiai geria 24-35 metų amžiaus moterys, o pirmagimio gimimo pikas yra 27-29 metų amžiaus grupėje, mes turėtumėm suvokti, kad gyvename potencialių zombių amžiuje. Jau dabar Lietuvoje kasmet apie 1200 vaikų psichiatrai diagnozuoja psichologinės raidos sutrikimus. Šie vaikai ne tik turi rimtų elgesio problemų, būna žiaurūs ir nepasiduoda elgesio korekcijai, jie dažniau patys tampa alkoholikais, nusikaltėliais ir pan. Todėl priverstinis gydymas šiuo atveju vargu ar ką nors spręstų. Turėtumėm galvoti, kaip padaryti, kad mamos negertų tuomet kai laukiasi, o tai nėra lengvas uždavinys, nes pirmomis savaitėmis moteris tiesiog nežino, kad laukiasi. Ir su tokiais pažeidimais gimusiems vaikams reikia ne gydymo, o nuolatinė ir brangiai kainuojančios priežiūros ir socialinės pagalbos, kurios kaina JAV siekia apie 500 000 – 1 000 000 JAV dolerių iki vaikas tampa pilnametis. Mes tuo tarpu tuos vaikus mėtom iš mokyklų, sukišam į jaunimo mokyklas ir socializacijos centrus. Vėliau jie tampa kolonijų ir kalėjimų klientais.
Todėl verta pasvarstyti, ar atsitikus eilinei nelaimei nepuolame ieškoti kaltų ten, kur jų nėra. O gal ir vėl bandome nusimesti kaltę nuo pačių savęs, nes daugybės dalykų nepadarėm patys. Daug kartų galvojom, kad galbūt nieko blogo neatsitiks jei parduosim gėrimą neblaiviam, jei pažeisim įstatymą ar laiku nesureaguosim į kaimyno ar artimojo problemą. Ir kartais taip baigiasi tragiškai. O tuomet labai norisi nuraminti savo sąžinę badant pirštais į kitus.
www.fasdbaltic.eu 


2015 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis

Antras dublis. Tikėkimės bus sėkmingesnis.


Gerbiami Seimo nariai,

Šiandien Seimas planuoja svarstyti Seimo narių Antano Matulo, Dangutės Mikutienės, Vidos Marijos Čigriejienės, Kazimiero Kuzminsko, Rimos Baškienės bei Almos Monkauskaitės pateiktą siūlymą drausti rūkyti daugiabučių namų balkonuose.

Kaip Pasaulio sveikatos organizacijos bendradarbiaujančio centro vadovas noriu jus visus paraginti pritarti šiam siūlymui ir suteikti Lietuvos piliečiams teisinę galimybę ginti savo teisę į sveiką aplinką.
Norėčiau Jums priminti, kad Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono vadovė viešėdama Lietuvoje teigiamai įvertino Lietuvos pastangas diegiant mokslu pagrįstas tabako kontrolės priemones. Gyventojų apsauga nuo pasyvaus rūkymo yra viena iš jų.

Lietuvos sveikatos mokslų universitete atliekami gyventojų gyvensenos tyrimai parodė, kad po 2007 metais įsigaliojusios draudimo rūkyti kavinėse, baruose ir kitose uždarose vietose, apie 50 proc. sumažėjo pasyvaus rūkymo paplitimas namuose ir darbo vietose. Tai reiškia, kad tokios priemonės ne tik nesukelia visuomenės pasipiktinimo, bet didina sąmoningumą ir aplinkinių apsaugą.
Sistemingos tabako kontrolės priemonės lėmė, kad per pastaruosius 15 metų vyrų rūkymo paplitimas Lietuvoje sumažėjo 1,5 karto, o 2014 metais jau užfiksuotas ir vaikų rūkymo paplitimo mažėjimas.

Kviečiu Jus nepasiduoti nepagrįstoms populistinėms manipuliacijoms, kuriomis bandoma įteigti, kad tokiu būdu einama prie policinės valstybės, kad tai yra kišimasis į privatų žmogaus gyvenimą, nurodant kaip jam reikėtų gyventi. Šie argumentai neturėtų būti vertinami rimtai dėl kelių priežasčių:
1. Pasyvus rūkymas yra moksliškai pripažintas įvairias ligas sukeliantis rizikos veiksnys. Pasyviai rūkantys vaikai dažniau serga bronchine astma, įvairiomis uždegiminėmis ligomis, pasižymi blogesne psichologine raida. Todėl šiuo atveju kalbame ne apie abstraktų reiškinį, kuris gali patikti ar nepatikti, o apie realią riziką gyventojų sveikatai.
2. Valstybė daugeliu atveju kišasi į privačią erdvę ir ją reguliuoja, jei tam tikras gyventojų elgesys gali sukelti pavojų kitų gyventojų sveikatai. Net ir privačioje aplinkoje negalima sandėliuoti ar laikyti lakių ir sveikatą pažeidžiančių medžiagų pvz. gyvsidabrio ar kt. Tokiais atvejais valstybės institucijos įsikiša ir efektyviai šias problemas sprendžia. Pasyvus rūkymas yra įrodytas kancerogenas, todėl šiuo atveju valstybės teisinis reguliavimas turėtų būti panašus.
3. Toks draudimas neturėtų būti interpretuojamas kaip prievolė policijos ar kitiems pareigūnams vaikščioti ir fotografuoti ar kitaip stebėti gyventojų gyvenamąsias erdves. Toks draudimas yra teisinės galimybės sąmoningiems piliečiams ginti savo ir savo vaikų teisę į sveiką aplinką sudarymas. Tokio draudimo įteisinimas ir atsakomybės už pažeidimą nustatymas leistų gyventojams spręsti konfliktines situacijas su piktybiškai nusiteikusiais kaimynais. Tokia praktika jau pasiteisina įtvirtinant draudimą rūkyti kitose patalpose (pvz. laiptinėse). 

Man yra tekę bendrauti su daugybe jaunų šeimų ir tėvų, kurie kreipdavosi su klausimu ar iš tiesų valstybė nesuteikia jiems jokių galimybių teisinėmis priemonėmis spręsti konfliktines situacijas su kaimynais, kurie rūko balkonuose, o tos jaunos šeimos auginančios vaikus negali migdyti vaikų balkonuose, džiauti ten rūbų, negali išspręsti šiukšlinimo problemų ir kt.
Todėl raginu Jus visus elgtis atsakingai ir su daryti sąlygas sąmoningiems ir sveiką gyvenseną besirenkantiems gyventojams gyventi sveikoje aplinkoje. Jei kyla realus noras rūpinti rūkančiųjų interesais, tai derėtų pastebėti, kad gerų ir patogių rūkymo sąlygų rūkantiesiems sudarymas nėra pagalba jiems, tai yra jų priklausomybės išlaikymas nesukuriant motyvacinės aplinkos keisti savo žalingus įpročius. Norint jiems padėti reikėtų ne stengtis išsaugoti rūkymo erdves, bet jas riboti, kuriant motyvaciją mesti rūkyti ir sudaryti sąlygas gauti pagalbą metant rūkyti.

Tikiuosi, kad pasielgsite atsakingai. Visuomenė jau yra subrendusi šiems pokyčiams.

2015 m. rugpjūčio 8 d., šeštadienis

Ačiū

Labai ačiū Jums visiems už gražius sveikinimus ir palinkėjimus. Labai malonu skaityti Jūsų žinutes, prisiminti primirštus veidus ir išgirsti Jūsų paskatinimus ir paraginimus.
Pagalvojau, kad gimtadienis yra gera proga pasižiūrėti atgal ir pačiam sau įsivardinti, kaip viskas atrodo iš praėjusių metų perspektyvos.
Begalvojant į galvą atėjo gyvenimo sulyginimas su smėlio laikrodžiu, kurio viena pusė tuštėja, o kita pilnėja. Juk niekas neprieštarausit, kad kai kuriuos dalykus su amžiumi prarandame, o kai ką sukaupiame, išvystome, gauname... Daug ko išmokau per praėjusius metus:)..., kaip ir per visus kitus.
Labai prašydavau visų gimtadienio proga palinkėti ramybės. Panašu, kad jūs mano prašymus išgirdote ir nežinau ar tai amžiaus fenomenas, ar jūsų linkėjimai, bet nepaisant visų peripetijų ir gausybės darbų, manau, kad ramybės viduje atsirado daugiau. Ji leidžia ramiau apsidairyti aplink, įvertinti ir branginti tai, kas tikrai svarbu, mokytis atleisti ir prašyti jėgų vengti puikybės.
Ramybė yra ir žemiška, leidžianti džiaugtis šeima, vis sutinkamais naujais ir įdomiais "pakeleiviais". Kai kurie jų keliauja kartu tik kelias valandas, o su kai kuriais būna lemta keliauti kartu kelis metus ar net likti susijus nematomais saitais visam laikui. Laikas, kaip vanduo, šlifuoja aštresnius kampus...
Ir per šiuos metus vienus teko palydėti, kitus pasitikti...
Kaip ir jūroje būta audringų dienų, bet būta ir tokių, kurios leido atsikvėpti. Būtų gerai, jei po kiekvienos audros sąmonės krante galėtumėm rasti ne nuolaužų, o gintarų :)
Dar kartą ačiū visiems.

2015 m. liepos 20 d., pirmadienis

Du mažo miestelio veidai

Taip jau atsitiko, kad šią vasarą per labai trumpą laiką teko aplankyti kelias skirtingas Lietuvos vietas, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su pasilinksminimu. Paskutinioji aplankyta, buvo mano gimtojo miestelio Užvenčio viena iš didžiausių metinių švenčių, tradiciškai siejamų su miestelyje vardinamais „Škapliernos“ (Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidais. Pamenu, kaip vaikystėje laukdavom šitos šventės dėl jos metu tradiciškai vakare vykstančių koncertų, naktinių pasišokimų ir kitų linksmybių. Šiemet pasisekė ir po kelių metų pertraukos vėl apsilankiau šventėje.
Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad Užventis tikrai labai gražėja ir keičiasi. Tvarkomi šaligatviai, gatvių apšvietimas, Ventos upės prieigos ir daugelis kitų erdvių. Ilgą laiką vykusi Kultūros centro prieigose, šventė dabar jau vyksta labai gražiai sutvarkytame Ventos slėnyje.
Prisipažinsiu, kad nuėjus į šventės vakarinę dalį, kurioje jau tik muzika ir pasilinksminimai,  apėmė dvejopas jausmas. Pirmiausia žinoma geras, nes tai gimtos vietos ir bet koks pasibuvimas ten jau yra savotiškas geras užtaisas. Viskas Užventyje sava: senos apgriuvusios parduotuvės, miestelio centras ir buvus ligoninė, Ventos prieigos ir kultūros centras, kur daug jaunatviškų vakarų praleista, mokykla, dabar jau Šatrijos Raganos gimnazijos vardu vadinama. Ir daugelis kitų, širdžiai ir tik man vienam su atsiminimais susijusių vietų. Tačiau po pasibuvimo Naisių festivalyje, Užventyje tiesiog badė akis bestrapaliojantys girti šventės dalyviai, močiutės su alaus buteliu kostiumėlio kišenėje, vaikai, bebėgiojantys apie išgėrusius tėvus, labai pavargę nuo darbo, o gal nuo gėrimo kai kurių dalyvių veidai ir vaizdai, kuriuos dabar galima dažniau pamatyti nebent interneto platybėse žiūrint žurnalistų platinamus vaizdus iš pasilinksminimų geriančiuose Rusijos kaimuose. Gal ne be reikalo blaivesni šventės dalyviai tiesiog kukliai buriavosi aplinkui, per daug netrukdydami jau spėjusių apšilti užventiškių linksmybių. Keistai atrodė ir pasipuikuoti prabangiais automobiliais atvažiavusių „išeivių“ pasisėdėjimai koncerto prieigose atsidarius automobilio dureles ir maksimaliai pasileidus muziką, kaip savotišką alternatyvą koncertui. Ne kažkoks vaizdas. Tada prisiminiau vieno savo kolegų priminimą, kad visada žiūrėk į žmonių veidus, ten viskas parašyta. O veidai, kaip jau ir sakiau, pavargę, kam nuo darbo, kam nuo gėrimo. Ten viskas parašyta... Tiesa tegul neįsižeidžia dalyviai, kurie kukliai buriavosi aplink ir bandė įsijausti į šventę stovėdami nuošaliau. Tada kažkaip pagalvojau, kad liūdna, nes gražėjančiame miestelyje greitai neliks nei kam gyventi, nei kam linksmintis. Gal kitais metais miestelio seniūnui reikėtų pagalvoti, apie galimybę miestelio šventę padaryti saugesne, mielesne šeimoms ir galimiems lankytojams, kurie pamalonintų ir tuos pačius šventę nuoširdžiai remiančius verslininkus, tik  atkakliai siūlomi produktai galėtų būti jau kiti.
Atėjus sekmadieniui nukeliavau į Užvenčio bažnyčią, kur žmonės rinkosi į kasmetinius atlaidus. Šventoriuje visus pasitiko gerai nusiteikęs jaunas klebonas, kuris maloniai kvietė visus užeiti į bažnyčią ir nesikuklinti stumdantis tarpduryje ar šventoriuje. Viskas prasidėjo nuo nuoširdaus pabendravimo su parapijiečiais ir besisvečiuojančio kunigo žaismingo pristatymo. Apsidairiau bažnyčioje ir vaizdas buvo gerokai kitoks negu vakar. Beveik nebuvo pavargusių veidų. Daug jaunimo ir pasitempusių suaugusiųjų. Veidai šviesūs ir ramūs. Matyt jų neišvargino vakarykštės „linksmybės“. Puikūs giedotojai iš Kelmės su šiuolaikiniam jaunimui geriau priimamu gitaros akompanimentu. O ir viešintis kunigas prieš pamokslą paėmė gitarą ir sugiedojo giesmę apie bendruomenės statymą. Kad ir sunkiai, bet mišių dalyviai sujudėjo, veiduose po truputį pradėjo plėštis šypsenos. Rami ir betarpiška šv. Mišių liturgija. Kaip juoda ir balta vakarykščiam vaizdui. Ir dauguma žmonių kiti... Sakysit anoks čia palyginimas vakarėlio su bažnyčios lankytojais. O gal tas palyginimas kaip tik turi prasmę, nes Lietuvoje tragiškai auga atotrūkis tarp inteligentiškų, gyvenimą mylinčių, prasmę jame matančių bei baigiančių prasigerti ir nuo visko pavargusių gyventojų, kurie gyvenimą palieka vis anksčiau ir anksčiau. Ne išimtis ir Užventis, kur pagrindinė naujiena dažniausiai būna dar vieno, ar dviejų bendruomenės narių laidotuvės. Tik vis mažiau krikštynų...
Pabuvau bažnyčioje, pasižiūrėjau į tą bendruomenėje aptarinėjamą kleboną, kuris kelia daug aistrų, nuolat skundžiamas vyskupui ir taip ir nesupratau, kuo jaunatviškas, entuziastingas ir betarpiškas kunigas kliūva kai kuriems bendruomenė nariams. Taip, jis kitoks, nei dauguma buvusiųjų iki jo. Jis jaunas, o ši „yda“ praeina savaime. Dar jis nori bendrauti su parapijiečiais. Tai kiek neįprasta prie santūrių ir kiek atsiribojusių kunigų pripratusiems parapijiečiams. Bet bažnyčioje daug jaunimo ir tai gyvas liudijimas, kad viskas priklauso nuo žmogaus noro ir idėjų. Ilgą laiką tuštėjusi bažnyčia įgauna naują gyvastį. Gal ir sudėtinga vyresnės kartos žmonėms giedoti pritariant gitarai, bet manau, kad vietos turėtų atsirasti visiems, o be jaunimo bažnyčia būtų pasmerkta. Todėl džiaugiausi ramia, nuoširdžia ir kartu šventiška atmosfera.

Vėliau eidamas namo galvojau, kaip tarpusavyje dera tie du skirtingi mano patyrimai. Dar vakar į galvą brovėsi mintis, kad kultūros Užventyje mažai, o ir pritaikyta ji labiau tiems, kas mažai ką begirdi. Tačiau prisiminiau Knyzelių šeimos puoselėjamą senojo Užvenčio dvaro malūno aplinką, senąjį Šatrijos Raganos dvaro parką, kasmetinius plenerus, nuolat augantį nuostabių skulptūrų parką, dvasingus koncertus malūno prieigose ir pagalvojau, kad Užventis turi daug galimybių. Dabar turėdamas naują ir entuziastingą kleboną, jauną ir idėjų pilną seniūną, kūrybingus ir atsidavusius verslininkus miestelis gali tapti ne mažesniu (o gal didesniu?) traukos centru, nei yra Naisiai. Trūksta labai nedaug. Viskas yra padaroma. Juo labiau, kad yra iš ko pasimokyti. O ir žmonės nuostabūs. Kad tik nepavargtų... Norėčiau kada nors ten sugrįžti visam laikui. Ką gali žinoti, gal kada nors... 

2015 m. liepos 13 d., pirmadienis

Kupiškėnus nuo savižudybių saugos raudoni kanalizacijos dangčiai

Įsivaizduokit komišką situaciją, kuomet jūs, ar kas nors kitas, nuoširdžiai norėdami padėti, nusprendžiate, kad didelių sunkumų patiriančiai bendruomenei padovanosite brangią įrangą pvz. ligoms nustatyti ar kokioms nors problemoms spręsti. Ir įsivaizduokite, kad po kurio laiko pamatote, kad vietos valdžia jūsų dovaną nunešė į tvartą ir ja parėmė duris, sakydama, kad tokių nesąmonių mūsų problemoms  spręsti nereikia.
Nežinau ar labai tiksliai parinkau alegoriją ir ar aiškiai išdėsčiau mintis, bet būtent toks jausmas mane apėmė pasiklausius Kupiškio psichologų ir paskaičius pastarųjų dienų naujienas žiniasklaidoje apie Kupiškio savivaldybės politikų sprendimus dėl savižudybių prevencijos priemonių finansavimo, tiksliau dėl nefinansavimo. Kupiškio politikai nerado 10 tūkst. eurų ne kokių nors ekspertų apmokėjimui, o visuomeniniais pagrindais dirbusių ekspertų parengto savižudybių prevencijos plano įgyvendinimui. Paprastatai tariant, nerado pinigų savo rajono žmonėms.  (http://www.kmintys.lt/?psl=1psl&id=4219 ; http://www.panskliautas.lt/klozetams-lesu-rado-o-savizudziams-ne ; http://lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/valdzios-antausis-savizudziu-gelbetojams/205055 ).
O liūdna man ne dėl to, kad ir pačiam teko šiek tiek prisidėti prie Kupiškio savižudybių prevencijos iniciatyvos, bet dėl to, kad kaip ir daugeliu kitų atvejų, ar kalbėtumėm apie psichologinės pagalbos teikimą Lietuvoje, tabako ar alkoholio kontrolės politikos organizavimą, ar šiuo atveju savižudybių prevenciją, vėl viską sprendžia politikai, neturintys nė menkiausio supratimo apie tai, ką sprendžia. Labai iškalbingi politikų pasisakymai, kuriais teigiama, kad vietoje pagalbos savižudiškiems asmenims reikia nutiesti autokroso trasą, nes taip mažiau žmonių žudysis. Kai kurie politikai buvo dar „išmoningesni“ ir pasiūlė raudonai dažyti kanalizacijos dangčius, kad žmonėms linksmiau būtų. Klausantis ir skaitant tokius originalius pasisakymus ir linksma, ir nelabai. Nelabai, nes Kupiškis pagal savižudybių skaičių 100 000 gyventojų pirmauja Lietuvoje, o Lietuva yra tarp lyderių pasaulyje. O gal savivaldybės su visa valdininkų armija nebereikia, vietoje to gal Kupiškyje vertėtų atrakcionų parką atidaryti. Spėju dėl to tikrai savižudybių sumažėtų, kai vietoje riboto intelekto politinių kalbų būtų galima karuselėse pasisupti.
Įdomu ir tai, kad Kupiškį, kaip problematiškiausią savižudybių prasme Lietuvos savivaldybę pilotiniam projektui pasirinkę specialistai viską darė savanoriškai, be jokio atlygio, tikėdamiesi, kad užteks vietos valdžiai parodyti, kad sutelktomis pajėgomis net ir sudėtingiausioje savivaldybėje galima išspręsti problemas, o vėliau ta praktika galėtų būti skleidžiama kitose Lietuvos vietose. Tuo patikėjo ir vietos psichologai, policininkai ir medikai, kurie taip pat be jokio atlygio mokėsi, ruošėsi ir klojo pamatus tolimesnei veiklai. Viskas ne nugulė popieriuose, kaip paprastai būna, o pradėjo realiai veikti ir duoti rezultatų, nes buvo išsaugota ne viena gyvybė. Panašu, kad nieko nesuprato tik politikai, kurie dvi žinomiausias Lietuvoje suicidologijos srities profesores išvadino „mergužėlėmis“, kurios nenurodinės kaip spręsti jų savivaldybės problemas. O kad jau jos ir kiti veikėjai taip nori, tai gali ir toliau darbuotis visuomeniniais pagrindais. Maža to, visa specialistų veikla buvo pavadinta politikavimu. Galų gale savivaldybės taryba balsuodama nutarė neskirti lėšų Kupiškio savivaldybės savižudybių prevencijos programai.
Įdomu kas būtų jei pačiai savivaldybės tarybai ir merui būtų pasiūlyta dirbti visuomeniniais pagrindais, nes ketinimai taip pat nuostabūs: padėti rajono žmonėms ir t.t. (žr. rinkiminius lankstinukus ir plakatus)?  Ir čia tikrai būtų sunku paneigti, kad tai politikavimas, kai žarstomi rinkiminiai pažadai. Bet čia pinigų poreikis yra savaime suprantamas.

Baisiausia tai, kad visi politikieriai, net ir rajono lygio, paprastai gyvena geriau nei daugelis paprastų gyventojų ir nelabai patiria, ką reiškia psichologinės pagalbos trūkumas ar nežinia, kur kreiptis pagalbos ištikus nelaimei. Jie be problemų sėda į savo automobilius, pasiekia kitų miestų specialistus, ar  pasiskambina savo bendrapartiečiams rasdami užtarėjų kur reikia. Tuo tarpu paprastas žmogus, tokios galimybės neturi. Norėtųsi siūlyti Kupiškio psichologams, kad jie mestų savo darbą toje savivaldybėje ir pradėtų dirbti ten, kur jų darbas būtų iš tiesų vertinamas, o supratus kam ir kiek jie reikalingi, atgal sutikti sugrįžti tik už dvigubą atlygį. Tik šiuo atveju vėl labiausiai nuskriaustais liktų ne trumparegiai politikai, o paprasti žmonės. Argi ne taip atsitiko su gydytojais, kuriuos į rajonus politikai ir ligoninių vadovai dabar vylioja siūlydami didelius atlyginimus ir butus, bet net tuo atveju niekas nesutinka važiuoti. Tas pats atsitiks ir su kitais specialistais. O savivaldybės politikams su meru priešakyje tikrai neliks nieko kito, kaip raudona spalva dažyti kanalizacijos šulinius ir tikėtis, kad tai paskatins žmones labiau džiaugtis gyvenimu Kupiškyje. 

2015 m. liepos 9 d., ketvirtadienis

Gal jau blaivėjam?

Kaip ten sakoma, net baisu sakyti, kad neprisikalbėti. Bet pasakyti norisi. Šiandien spaudoje perskaičiau jau antrą tokio pobūdžio žinutę ir manau, kad tai jau nebėra atsitiktinumai. Pagaliau tai jau galima vadinti reiškiniu. Kalbu apie savivaldybių tarybų sprendimus ar merų pasisakymus, kad vieši miestų renginiai bus organizuojami be alkoholio. Apie tai viešai prabilo Jonavos rajono meras (http://www.jonavoszinios.lt/straipsniai/did%C5%BEi%C4%85sias-%C5%A1ventes-jonavoje-ruo%C5%A1iamasi-organizuoti-be-alkoholio.html) , o apie sprendimą paskelbė Šiaulių rajonas (http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/blaivybe-sventese-politinis-koziris-ar-ilgai-lauktas-valdisko-proto-prasviesejimas-56-514682) . Kėdainiai, savo agurkų šventę taip pat bandys švęsti būdami blaivūs.
Manau, kad šis reiškinys jau įgauna bent nedidukės sniego gniūžtės efektą, nes neabejoju, kad Jonavos rajono mero ir bendrapartiečio nuomonę sustiprino tikrai charizmatiškas buvęs Sveikatos apsaugos ministras ir dabartinis ES komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, o Šiaulių rajono tarybai tinkamus argumentus ir nenuginčijamą sėkmės istoriją Naisiuose pristatė Naisių festivalio siela Ramūnas Karbauskis. Taigi, jau ne viena partija ir jau ne vienas politikas. Tai tampa reiškiniu.
Iki to kelias buvo labai ilgas, nes mūsų valstybės bandymus kažkaip tvarkytis su alkoholio vartojimo ir renginių saugumo problemomis savotiškai galima prilyginti vis prasipagiriojančio ir vėl prisigeriančio alkoholiko planais gydytis nuo alkoholizmo. Nuolat stebėdavom žinutes kuomet kam nors ką nors sumušus, mirus nuo persigėrimo, nuskendus ar sunaikinus savivaldybės turtą viešos šventės metu, savivaldybių politikai, kaip ir daugelis alkoholikų pagirių metu, pasiryždavo imtis „ryžtingų veiksmų“. O galvos skausmui praėjus ir vėl pasirodžius seniesiems draugeliams, alkoholio gamintojų ir prekiautojų pavidale, vėl būdavo dalinami vienkartiniai prekybos alkoholiu leidimai viešų renginių metu. Ir taip daug metų.
Žinoma. Jau girdžiu skeptikus kalbant, kad esą draudimais nieko neišspręsi, žmonės gers namie, o jei negers, tai dar blogiau: ateis prisivartoję narkotikų, ar šventėse svaiginsis nelegaliomis medžiagomis. Taip pareiškė dėl sunkiai suvokiamų priežasčių pasiteisinusios praktikos atsisakiusios Pakruojo rajono savivaldybės mero pavaduotojo pareigas einantis Gediminas Grybė (http://lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/blaivybe-isbandes-pakruojis-keicia-nuostatas/205119) . Įdomi nuomonė. Bandau įsivaizduoti „ratų užsimetusius“ kaimo girtuoklėlius besiklausančius liaudiškos muzikos. Sunkiai pavyksta, bet gal čia aš toks be vaizduotės.
Galima sakyti, kad Naisiai, ilgą laiką buvę tiesiog ramiu ir žavingu Žemaitijos miesteliu, po truputį tampa reiškiniu, kuris keip gera infekcija pradeda plisti po labai ligotą šalies kūną.
Grįžtant prie draudimų, tai visiems būsimiems gąsdintojams nepasiteisinusia JAV prohibicija siūlau patylėti ir nebeatsibosti, nes tie palyginimai jau net nebejuokingi, o rimtose diskusijuose skamba kaip mažo vaiko knirkimas dėl sulūžusio žaislo. Reikia pastebėti, kad panašūs ribojimai viešuose renginiuose yra reikalingi pirmiausia tam, kad gražinti visuomenei suvokimą, jog pasilinksminimai yra įmanomi ir neprisigėrus. O tiems, kurie ir taip neprisigeria tokiuose renginiuose, vieši renginiai pagaliau turėtų tapti kultūros ir saugaus pasilinksminimo galimybe, kuri nebesisietų su nuolatiniu girtų žmonių keliamu pavojumi ar nesibaigiančiais bet kur atliekamų gamtinių reikalų vaizdiniais. Iš viso toks girtuokliavimas viešų renginių metu sunkiai suprantamas ir paaaiškinams žinant, kad LR Alkoholio kontrolės įstatymas draudžia alkoholio vartojimą viešose vietose. Visai neaišku, kodėl miestų švenčių metu į šią nuostatą, net ir ne renginių vietose, kur parduodamas alkoholis, staiga imama žiūrėti pro pirštus. Čia kaip kokie atlaidai, negalintiems viešose vietose pasirodyti tik todėl, kad yra blaivūs.
Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų nėra savęs nevaldantys alkoholikai ir tikrai gali viešo renginio metu keliais valandas praleisti negerdami. Tiems, kam gėrimo labai trūks, visuomet liks galimybė nueiti pagerti į artimiausią barą ar kavinę. Ten juk taip pat Lietuvos verslininkai dirba ir darbo vietos kuriamos. Ar ne mieli politikai? O tie, kurie nesugeba valandos išbūti neprigėrę spirituoto alaus ar pigaus vynelio, manau ras kitų pramogų. Kodėl didžioji viešų švenčių dalyvių dalis turi kentėti nuo tokių veikėjų vapaliojimo, seilėjimosi, kabinėjimosi ir kitų keliamų problemų. Yra taikliai pastebėta, kad vieno žmogaus teisės pasibaigia ten, kur prasideda kito žmogaus teisės. Taigi, teisė negerti ir būti saugiam viešame renginyje yra ne mažiau svarbi, nei teisė prasigerti.
Net neabejoju, kad prasidės aludarių pasriūbavimai apie tai, kaip sumažės darbo vietų, kaip vietinis verslas patirs nuostolius ir pan. Įdomu ką pasakytų ūkininkai ar kiti darbdaviai, kurie po tokių „verslininkų“ pasiautėjimo laukia sekančią darbo dieną užsišventusių darbuotojų. Kiek jie nuostolių patiria? Kiek nuostolių ir išlaidų patiria viešąją tvarką turinčios užtikrinti tarnybos, kurių pareigūnai jau daug metų prašo politikų įvesti blaivių renginių praktiką? Tik jų balsas iki šiol buvo negirdimas.
O visiems, kurie manote, kad tai kraštutinumas, siūlau išjungti šį straipsnį ir eiti skaityti kitų žinučių, apie tai kaip „socialiai atsakingai“ sporto renginiuose bus dalinamas nealkoholinis alus, nutylint, kad taip reklamuojamas, alkoholinis; žinučių apie tai, kad mažėjant alaus pardavimams kitose šalyse imamasi priemonių, kurios tuos pardavimus didintų ir pan. Skaitykite anuos straipsnius, nes pokyčiams dar nesubrendote. 

2015 m. birželio 29 d., pirmadienis

Tik trys metai...



Lygiai prieš tris metus šia idėja pasidalino vienas Londono lietuvis Raimundas. Šita idėja tapo kūnu ir gyvuoja jau treti metai.
Prieš tris metus, rinkomės pirmą kartą liepos 6 dieną, kai visa Lietuva renkasi iškilmingai giedoti himno. Sugiedojom ir mes. Ir „švelniai glostomi“ maždaug 30 laipsnių šilumos, kuri kaip nuo veidrodžio atsispindėjo nuo Kauno senamiesčio grindinio, pasileidom į pirmąjį bėgimą. Tada, matyt nelabai tikėdami, kad tokie bėgimai gali iš viso įvykti, pirmuosius bėgikus įamžino ir žiniasklaidos fotografai.
Vėliau, kaip ir visur, atsirado daugiau prozos. Keitėsi metų laikai, oras atvėso, vėliau pasnigo. Bet nebuvo tokio mėnesio, kad bėgimas neįvyktų. O kur dar malonūs pasisėdėjimai prie imbierinės arbatos nubėgus distanciją. Kur dar įsiamžinimas prie kalėdinės eglutės, besišypsantys ir linkėjimus siunčiantys praeiviai...
Žinau, kad buvo ne vienas, kuriam ateiti ir pasiryžti sudalyvauti bėgime reikėjo nemenkos drąsos, nes kankino abejonės, kaip į tokius bėgikus reaguoja praeiviai, ar nesusilauksi patyčių ar užgauliojimų. Maloniausia, kad po bėgimo visų nuotaika būna puiki, nes aplinkiniai džiaugiasi kartu.
Pamenu kartą prabėgant pro merginų grupelę jos džiaugsmingai sūktelėjo viena kitai:
-          Sakiau, kad atbėgs... Jie čia visada prabėga.
Dabar jau natūralu, kad ta pačia trasa bėgančius bėgikus prisimena barų darbuotojai ir kai kurie lankytojai. Drąsiai galima sakyti, kad tai tapo tradicija.
Kai kas ateina tik kartą. Tiesiog norisi pamatyti, pažiūrėti į kitus, išbandyti save. Yra ir veteranų, kuriems bėgimas taip pat tapo gyvenimo dalimi.
Kartais pagalvoju, kodėl bėgimas plečiais? Kodėl įsitraukia vis daugiau miestų? Iš dalies tai galima paaiškinti visišku laisvanoriškumu, kai nėra jokių įsipareigojimų ir stojimo ar dalyvavimo mokesčių. Nėra už to stovinčios partijos ar tikėjimo. Tik idėja, kuri daug kam yra sava: už blaivią ir sveiką Lietuvą...
Darbar jau mes daug kur. Malonu žnoti, kad kai sportiniai bateliai paliečia grindinį, tą patį padaro bėgikai Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Naujojoje Akmenėje, Kėdainiuose, Gargžduose, Jurbarke, Niujorke, Stokholme, Londone ir kituose miestuose Lietuvoje ar už jos ribų...
Vieni bėga skanduodami, kiti – tiesiog pasišnekučiuodami. Smagu matyti visus besišypsančius, lyg ir laukiančius patvrtinimo, kad tai ką darom yra gerai. Bet patvirtinimo ir nereikia, užtenka giliai širdyje jausti, kad tai ką darai yra teisinga.
Su trijų metukų gimtadieniu mieli bendraminčiai.


2015 m. balandžio 22 d., trečiadienis

Degantis degalinių klausimas...

Manau artimiausiu metu Lietuvoje subręs bent du „svarbūs“ ieškiniai teismams. Vienas tokių ieškinių bus dėl visuomenininkų, kurie nesugeba patikrinti visų prekybos vietų ir užtikrinti, kad jose nebūtų parduodamas alkoholis nepilnamečiams, o kitas ieškinys galėtų būti dėl pačių nepilnamečių, kurie atrodo per daug suaugę ir maskuoja savo jauną amžių, taip trikdydami pardavėjų darbą ir keldami jiems bereikalingą stresą parduodant alkoholinius gėrimus.
Juokas juokais, bet kartais juoktis jau ir nebesinori. Labai nejuokinga pasidarė klausant mūsų verslo atstovų ir Seimo narių ir to kaip jie sureagavo į pilietišką jaunuolių bandymą pademonstruoti, kaip nepilnamečiui Lietuvoje lengva įsigyti alkoholinių gėrimų degalinėse. Keli entuziastai paslėpta kamera užfiksavo degalinėse daromus įstatymo pažeidimus ir juos paviešino. Vietoje, to, kad pripažintų akivaizdų faktą, degalinių atstovas Vidas Šukys, pradėjo ieškoti ko nepametęs ir labiausiai susirūpino, kad pažeidimai užfiksuoti neteisėtai ir pradėjogrąsinti, kad jaunuolius reiktų paduoti į teismą. Viešai pareiškęs, kad jau konsultuojasi su advokatais, degalinių atstovas dar pridūrė, kad tokią akciją tikriausiai  užsakė kokie nors pikti dėdės iš kitų verslų ir kad jie gins savo teises ir bla bla bla... Dar žinoma suabejojo, kad tyrimas nereprezentatyvus, nes Vilniuje yra apie 60 degalinių, o jaunuoliai aplankė tik 17...
Nenaudodamas necenzūrinės kalbos gal galėčiau sau leisti tokius verslo atstovus pavadinti proto vargšais. Tikrų tikriausiais vargšais. Kažkodėl man degalinių atstovas pasirodė labai panašus į kriminalinius veikėjus filmuojančios laidos „Farai“ personažus, kuriuos užklupus įvykio vietoje darant nusikaltimą bandoma apsimesti nieko nežinančiu, ar suversti kaltę kažkam kitam. Aš labai kviesčiau atsiliepti ką nors iš tėvų, kurių vaikas nukentėjo autoįvykyje ar buvo fiziškai sužalotas ar patyrė kitokią žalą po to, kai jam degalinėje buvo parduotas alkoholis. Jei tokių atsirastų, mes taip pat pasitartumėme su teisininkais ir tada pagalvotumėm, kiek būtų galima išsireikalauti žalos atlyginimo iš tos degalinės operatoriaus. Kadangi tokių vaikų Lietuvoje būtų net ne dešimtys, o galbūt triženkliai skaičiai, tai pasitelkus norinčius gerai uždirbti advokatus, manau būtų galima tokius verslininkus priversti susimokėti bent jau šešiaženkles kompensacijas. Kaip jums mieli verslininkai toks planas?
Manau degalinių atstovams reikėjo paskelbus visai Lietuvai, kad jie stumia per Seimą draudimo prekiauti alkoholiu atidėjimą ar atšaukimą ir įtikinėjant, kad degalinės yra labai saugi vieta prekiauti alkoholiu pasirūpinti, kad tas alkoholis nebūtų parduodamas bet kam, bent jau kol bus priimtas sprendimas Seime. Bet panašu, kad Lietuvoje įstatymų laikytis neplanuojama net ir dėl vaizdo. Galbūt, jei Seimo narių neveikia moksliniai argumentai dėl prekybos alkoholiu degalinės draudimo reikalingumo ir veiksmingumo, juos paveiks bent jau bukas įžūlumas ir visiškas nesiskaitymas su net elementariausia logika ir įstatymais.
Dar labiau šokiravo Seimo nario, vieno iš pataisų, kuriomis siekiama atidėti prekybos alkoholiu draudimą degalinėse, iniciatoriaus E.Šablinsko vieši komentarai. Jo teigimu jaunuoliai nepatikrino visų parduotuvių: kaimuose, didžiųjų prekybos centrų ir pan. Norėtųsi paklausti gerbiamo parlamentaro ar tą turėtų daryti pilietiški jaunuoliai? Ir kokią jis turi teisę svaidytis tokiais komentarais ir kaltinimais kažko reikalaudamas iš savo asmenines lėšas valstybės bėdų demonstravimui leidžiančių jaunuolių? Seimo narys  gali pats už savo pinigus vykdyti panašius eksperimentus ir patikrinti visas prekybos vietas, gal tada ir kaltinti nebereikės. Bet panašu, kad teisininku save tituluojantis parlamentaras komentaruose įsijautė tiek, kad pamiršo ir teisę, ir pareigas, ir visa kita. Jo teigimu, prekybos centruose, kasininkės „išvarvėjusiomis akimis“ nuolat pardavinėja gėrimus nepilnamečiams. Įdomu, kiek kartų ponas Šablinskas apie tai yra informavęs policiją? Manau nebus sudėtinga užklausti policiją ir sužinoti šią informaciją. Nes jei Seimo narys nuolat mato vykdomus įstatymo pažeidimus ir apie tai nepraneša atsakingoms institucijoms, vadinasi jis pats dangsto nukaltimus ir savotiškai prisideda prie to, kad šie būtų vykdomi toliau. Tuo tarpu nevengia dėtis itin susirūpinusiu, kad verslas būtų tik legalus, nesuklestėtų bobutės ir pan. Aš dažnai lankausi prekybos centruose, ir skirtingai nei Seimo narys Šablinskas jau seniai nebematau kasininkių „išvarvėjusiomis akimis“. Anaiptol, panašu, kad centrai vis daugiau dėmesio skiria darbuotojams. Nemačiau ir pardavinėjant nepilnamečiams, nes praneščiau policijai ir pareikalaučiau peržiūrėti video įrašus, kuriuos dabar jau galima rasti daugelyje parduotuvių. Dar daugiau, teisininkas panašu tiek įsijautė į vaidmenį, kad susirūpino etiniais dalykais, teigdamas, kad po video  paviešinimo įstatymų pažeidėjai nepatogiai jausis prieš savo kolegas ar šeimos narius. Norėčiau klausti, o kodėl jie turėtų jausti patogiai? Kaip suprantu už įstatymų pažeidimus baudžiama ne tam, kad žmogaus savijautą pagerinti. Viešinimas ir bausmė reikalingi tam, kad žmonės nekartotų pažeidimų ir pakeistų savo elgseną. Bet matyt kai kurie žmonės yra tiesiog nepajėgūs to suprasti.
Niekaip nenustoju stebėtis, kaip gerai veikia taisyklė, kad kuo didesnis melas, tuo dažniau jis priimamas kaip tiesa, nes žmonėms sunku patikėti, kad taip galima meluoti ir apgaudinėti. Degalinių atstovų teiginiai apie tai, kad draudimas prekiauti alkoholiu pažeistų LR Konstituciją yra niekiniai. Manau prasminga priminti, ką teigia jų cituojamas 46 straipsnis. Jame parašyta: “Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.” Paryškinau esminius punktus, nes dėl jų, kaip tik kalbant apie tabako ir alkoholio kontrolę dar 1997 metais yra pasisakęs LR Konstitucinis teismas, kuris išaiškino, kad „Taigi būtų neteisinga cituotą Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą suvokti kaip valstybės prievolę beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ar veiklą. Priešingai, kaip jau buvo minėta, valstybė šiuo atveju turi galimybę pasirinkti. Kita vertus, tautos gerovė neturėtų būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme. Be to, kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia žmonių sveikatai.“ Manau, kad degalinių tinklų teisininkams nesudarys didesnių sunkumų paskaityti visą nutarimą ir nustoti svaidytis konstituciniais žaibais.
Visiškai neadekvačiais riekėtų laikyti ir teiginius apie konkurencijos pažeidimus. Jau ir iki to konkurencija alkoholio srityje buvo, yra ir bus ribojama, nes alkoholiu neleidžiama prekiauti bet kur ir bet kam. Ir leidimas prekiauti degalinėse nėra prigimtinis. Be to degalinės, pradėdamos šį verslą žinojo ir pagrindines valstybės nuostatas šiuo klausimu: mažinti bendrą alkoholinių gėrimų vartojimą. Jei ta nuostata nesutrukdė investuoti į valstybės sąmoningai diskriminuojamą verslo rūšį, vadinasi atsakomybę už nepasiteisinusius lūkesčius turėtų prisiimti tie, kas priėmėm sprendimus į tai investuoti. Teiginiai apie darbo vietų mažėjimą uždraudus šią prekybą yra daugiau nei juokingi. Jei norime girtų sąskaita sukurti daugiau darbo vietų, tai gal jau ir vaikų darželiuose vaikams alkoholį pardavinėkim. Ne vieną dešimtį darbo vietų sukursim ir dar daugiau prarasim, kai „klientai“ prasigers. Ne viena ir ne dvi Europos valstybės neleidžia prekiauti alkoholiu degalinėse, ir dėl to nekyla jokių problemų. Problemas bandė kelti vienas iš degalinių tinklų Taline, kai šio miesto savivaldybė nusprendė apriboti prekybą alkoholiu degalinėse ir net kreipėsi į teismą dėl tokio savivaldos sprendimo. Tačiau Estijos aukščiausiasis teismas verslininkų pretenzijas atmetė. Jei jau leistis į polemiką apie diskriminaciją, tai gal diskriminacija reikėtų laikyti ir tai, kad maisto prekių parduotuvėms neleidžiama prekiauti benzinu ir dyzelinu.
Tik priminsiu, kad jau ir taip esame trečia šalis pasaulyje pagal alkoholio suvartojimą. Esam tarp lyderių pagal vaikų alkoholio vartojimą, žuvusių keliuose ir nusižudžiusiųjų skaičių. Ar tai per menki argumentai nustoti gaminti darbo vietas alkoholio prekybos sąskaita? O gal, iš tikrųjų reikia užduoti klausimą: kas galėtų paneigti, kad degalinių atstovai „paremia“ tokius uolius Seimo narius, kurie nebesivargina rinkti nei žodžių, nei galvoti logiškų argumentų, kad pateisintų savo globotinių veiklą. Ir žinoma, kad geriausia gynyba yra puolimas. Dabar degalinės bando užsipulti jų darbo trūkumus ir nusikaltimus paviešinusius jaunuolius ir taip nukreipti dėmesį nuo esminių dalykų: alkoholio prieinamumo mažinimo.


2015 m. kovo 21 d., šeštadienis

Déjà vu...

Man greičiausisi tik atrodo, kad visą tai jau teko matyti ir išgyventi.
2009 metai. Artėjantis draudimo prekiauti alkoholiu kioskuose įsigaliojimas. Sutelktos socialdemokratų pajėgos ir draudimas perkeliamas į 2012 metus.
2011 metai. Artėjantis alkoholinių gėrimų reklamos draudimas. Greiti, gerai koordinuoti, brangiai apmokami veiksmai, kad pakeisti įstatymą iki jam įsigaliojant. Argumentai geležiniai, net geopolitiniai. Draudimas atšaukiamas negrįžtamai.
2015 metai. Artėja draudimo prekiauti alkoholiu degalinėse įsigaliojimas. Socialdemokratai J.Požėla, A.Palionis, E.Šablinskas registruoja įstatymo pataisą, kuri nukeltų draudimą iki 2019 metų.
Jei klaustumėte manęs, kaip man atrodo šie žaidimai, tai mano manymu jie yra labai sąmoningi. Tik pasikartosiu gal šimtąjį kartą, kad visišką alkoholinių gėrimų reklamos draudimą berods 2008 metais pasiūlė patys alkoholio gamintojai, kad atidėtų siūlomus reklamos apribojimus vėlesniam laikui. Vadinasi tai tampa savotiška politikos formavimo tradicija. Seimo nariai nuolat siūlo įvairius sprendimus, kurie būtų priimami tam, kad nusiramintų niekaip nenurimstančios nevyriausybinės organizacijos, medikai ir mokslinikai ir, kad būtų galima pasakyti, kad alkoholio vartojimo klausimai sprendžiami. Kuomet ateina sprendimo įsigaliojimo laikas, jis sutelktomis pastangomis atšaukiamas ar perkeliamas jo įsigaliojimo terminas. Tai sukuria nesibaigiančio darbo ir veiksmo įvaizdį, kai tuo tarpu iš to veiksmo yra tik labai daug viešų batalijų, kalbų ir kaltinimų verslo žlugdymu, kai tuo tarpu realiai nelabai kas ir įvyksta.
Panaši situacija kartojasi ir dabar. Degalinių operatoriams susirūpinus, kad jie praras savo pajamas iš prekybos alkoholiniais gėrimais, Seimo nariai labai geranoriškai ir įsijausdami į skriaudžiamo verslo padėti iš karto ėmėsi veiksmų. Buvo pateikti net skaičiai, kad degalinėse parduodama apie 2 proc.[i] visų alkoholinių gėrimų ir, kad uždraudus prekybą alkoholiu degalinėse labai išaugs nelegali prekyba alkoholiu, kuri esą ir dabar yra labai didelė.
Na tuos 2 proc., net jei jie visi be išimčių pereitų į nelegalią rinką, vargu ar būtų galima vadinti reikšmingu nelegalios rinkos augimu. O ta neapskaityta (net ne nelegali) alkoholio rinka Lietuvoje sudaro maždaug 6 proc.[ii] Todėl net ir teoriškai, nelegali rinka galėtų išaugti iki 8 proc. Be to ne viename ekspertų susitikime Vidaus reikalų ministerijos atstovai aiškiai pabrėžė, kad skirtingai nei tabako gaminiai, nelegalus alkoholis Lietuvoje nėra reikšminga problema.
Už širdies griebia nuoširdus Seimo narių rūpesti mūsų kaimo žmogumi. „Daugelyje miestelių degalinės yra likusios vienintelės vietos, kur žmonės gali legaliai įsigyti alkoholio“, - BNS teigė J.Požela. Įdomu ar su tokiu pat rūpesčiu yra rūpinamasi kiek kaimuose yra užtikrintas susisiekimas autobusais su rajonų centrais, kur žmogui reikia nuvykti pas šeimos gydytoją, kokia galimybė tuose miesteliuose, kurių alkoholio aprūpinimu taip rūpinamasi, naudotis bibliotekomis, pažiūrėti filmą ar spektaklį kultūros namuose ir pan.  Gerai prisimenu politikų „rūpestį“ ekonominės krizės metu, kai buvo siūloma piginti alkoholį, nes praradę pajamas žmonės nebeišgali nusipirkti alkoholio.
Visa tai vyksta šalyje, kuri Pasaulio sveikatos organizacijos yra paskelbta trečiaja pasaulyje pagal suvartojamo alkoholio kiekį, tenkantį vienam gyventojui[iii].
Siūlymai vis ką nors atidėti geresniems laikams nuolat registruojami nepasiant to, kad LR Alkoholio kontrolės įstatymo pirmasis sakinys teigia: „Šio Įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui...“. Jei prekybos alkoholiu degalinėse termino pratęsimas kaip nors prisideda prie šio tikslo, žemai lenkiu galvą. Jei ne, tai tokie siūlymai tiesiog prieštarauja įstatymo tikslui. Tai kažkas panašaus, kaip Baudžiamajame kodekse numatyti premijas ir būsto įsigijimo lengvatas už prievartavimą ar žudymą.
Visa tai vyksta, kai Lietuva jau turi detalią situaciajos analizę ir jau savo, o ne kitų šalių patirtimi gali pasakyti, kad alkoholinių gėrimų apribojimai sumažino jų vartojimą, sumažino ligų ir mirčių skaičių ir beveik neįtakojo nelegalios rinkos[iv]. Šiems tyrimams atlikti valstybė skyrė finansinius ir administracinius resursus, tačiau kaip visada geriau vadovautis „VBS“ agentūros pranešimais, kuriuose teigiama: draudimais nieko neišspręsi ir taškas.
Įdomu, kad bangas „bananų respublikose“ nevengia kelti tokios save gerbiančios kompanijos kaip „Statoil“, kuri ir šį kartą neatsiribojo nuo gana apibendrintų šio sektorius atstovų išvedžiojimų apie šio sektoriaus netektis nelikus alkoholio degalinėse[v], nors Skandinavijoje alkoholio prekyba degalinėse skamba šventvagiškai. Prieš keletą metų ši kompanija šantažavo Lietuvos politikus dėl naktinių apribojimų ir po paviešinimo Norvegijos žiniasklaidoje atsiprašė Norvegijoje, tik ne Lietuvoje[vi]. Neseniai estams teko su šia kompanija aiškintis santykius net teismuose. Tiesa estai sugebėjo apginti savo piliečių sveikatos interesus[vii]. Kaip spaudimas bus daromas Lietuvoje, galim tik paspėlioti.

O pabaigai jei jau pageidaujate, šiek tiek geopolitikos, Nes dabar viskas ja prasideda ir pasibaigia. Nežinau kiek atidžiai stebite įvykius Rusijoje, tačiau jei vis tik esate atidūs, turėjote pastebėti, kad kol situacija Rusijoje buvo santykinai stabili ir visuomenė nekėlė didesnės grėsmės ten esančiai valdžiai, alkoholinių gėrimų prieinamumas buvo nuolat mažinamas, didinamos kainos ir pan. [viii] Dabar, kai kyla reali visuomenės nepasitenkinimo ir bruzdėjimų grėsmė, degtinė piginama, ir galiu tik paspėlioti kodėl. Oficialiai tegiama, kad dėl krizės[ix]. Tuo tarpu jei prisiminti du ilgesnį laiką trukusius reikšmingus mūsų tautos prablaivėjimus vysk. M.Valančiaus laikais ir M.Gorbačiovo antialkoholinės politikos metu, po šių laikotarpių sekė labai reikšmingi valstybės kūrimosi ar atsikūrimo reiškiniai. Manau Rusijos strategai šias pamokas tikrai išmoko. O kokias pamokas išmoko mūsų politikai ir kam šiandieninėje geopolitinėje situacijoje reikalingi girti ir situacijoje nesigaudantys, bet labai lengvai per rinkimus perkami kaimiečiai?