Ieškoti šiame dienoraštyje

2015 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Seimui dėl degalinių

Kreipiuosi į Jus, prašydamas nepasiduoti manipuliacijoms ir nepritarti siūlomoms Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms, kuriomis alkoholis būtų grąžinamas į degalines.
Dalies Seimo narių pateiktos „alternatyvios“ įstatymo pataisos, kuriomis neva siekiama labiau kompleksinės alkoholio kontrolės yra neefektyvios, diskriminacinės ar net kompromituojančios alkoholio kontrolę. Jos ne tik nėra pagrįstos moksliniais įrodymais, bet nėra derintos ar aptartos nė su viena valstybės kontrolės institucija ar sveikatos ekspertais.
Šiuo metu viešumoje aptariamos šios siūlomos priemonės: leidimas prekiauti alkoholiu iki 15 proc. stiprumo degalinėse, draudimas reklamuoti alkoholį pardavimo vietose, prekybos laiko ryte sutrumpinimas, didesnių teisių savivaldybės riboti alkoholio prekybą suteikimas.
Trumpai apie kiekvieną iš jų.
-          Leidimas prekiauti degalinėse alkoholiu iki 15 proc. stiprumo. Šiuo metu degalinių atstovai nuolat kartoja, kad draudimas prekiauti alkoholiu degalinėse yra diskriminacinis. O kaip tuomet pavadinti diskriminaciją tam tikroms alkoholio grupėms? Ar šia diskriminacija Konkurencijos taryba nesidomi, ar dėl tam tikrų priežasčių nenori domėtis? Puikiai žinome, kad silpniesiems gėrimams jau ir dabar yra sukurtos išskirtinės sąlygos juos mažiau apmokestinant, leidžiant jų išorinę reklamą ir pan. To negalima pavadinti kaip nors kitaip, kaip tam tikros verslo grupės protegavimu Seime ir panašu, kad aludarių atstovų nuolatinis „gyvenimas“ Seime duoda rezultatų. Dar daugiau, 15 proc. yra „iš lubų nukabintas“ skaičius, nes jei jau kalbėti apie skandinaviškojo modelio diegimą, tai nespecializuotose parduotuvėse leidžiamų alkoholinių gėrimų koncentracija yra ne 15 proc., bet maždaug 4 proc.  Taip pat reikia pastebėti, kad ne alus ir vynas, o stiprieji gėrimai dažniausiai tampa falsifikuotojų ar kontrabandininkų taikiniu.

-          Draudimas reklamuoti  alkoholinius gėrimus pardavimo vietose. Tai yra tikriausiai pats nelogiškiausias iš visų siūlymų, nes pardavimo vieta turėtų būti ta vieta, kur būtų galima kalbėti apie alkoholio reklamos palikimą net ir visiško alkoholio reklamos draudimo atveju. Jei jau žmogus ateina į alkoholio prekybos vietą apsisprendęs pirkti alkoholį, tai toje vietoje jis turėtų gauti informaciją apie tai, ką planuoja pirkti. Juo labiau, kai toks draudimas siūlomas tuo metu, kai lieka išorinė reklama, reklama internete ar televizijoje. Jei jau norime nuo jos saugoti vaikus tai kalbėti reikėtų ne apie reklamą pardavimo vietoje, o išorėje ir žiniasklaidoje. O jei norime sumažinti alkoholio patrauklumą jau pardavimo vietoje,  tai reikėtų kalbėti ne apie reklamą pardavimo vietoje, o apie visokių išpardavimų ir nuolaidų draudimą per minimalios kainos nustatymą, kaip tai diskutuojama Škotijoje.

-          Prekybos laiko ryte sutrumpinimas. Šio pasiūlymo teikėjai puikiai žino, kad didžiausia problema yra ne rytinė, o vakarinė prekyba. Būtent vakarinės prekybos valandos laikomos „auksinėmis“, nes tuo metu alkoholio parduodama daugiausiai. Rytinė prekyba yra aktuali labai nedidelei ir dažniausia prasigėrusiai visuomenės daliai, kuri ryte ieško galimybės „pataisyti sveikatą“. Būtent šie žmonės tuo pat metu yra „taškų“ lankytojai ir „pilstuko“ vartotojai. Ir jei jau yra nuoširdus noras padėti jiems, tai reikėtų galvoti kaip geriau ir efektyviau suteikti medicininę bei socialinę pagalbą nuo alkoholio priklausomiems asmenims, o ne užsiiminėti rytinės prekybos apribojimu. Tuo tarpu vakarinė prekyba paprastai yra siejama su didėjančia rizika nusikaltimų, žmogžudysčių ir kūno sužalojimų, nes būtent ilginant prekybos alkoholiu laiką vakare šalyse buvo stebėtas minėtų problemų augimas. Ir būtent vakarinio laiko trumpinimui nepritaria verslininkai, kurie puikiai žino, kada prekyba alkoholiu įgauna pagreitį.

-          Siūlymas suteikti savivaldybėms daugiau teisių riboti prekybą alkoholiu, žinant, kad dauguma savivaldybių jau ir šiuo metu nesugeba pasinaudoti esamomis priemonėmis (atstumų nuo ugdymo įstaigų ir maldos namų nustatymas, draudimas prekiauti alkoholiu renginiuose, kur dalyvauja vaikai, prekybos laiko ribojimas probleminėse vietose) atrodo mažų mažiausiai keistai. Manau, kad savivaldybėms reikia padėti efektyviai diegti tai kas jau priimta, o ne prisigalvoti naujų sprendimų, kurie greičiausiai taip pat liks neįgyvendinti.
Apibendrindamas norėčiau Jums pasakyti, kad visi šie pasiūlymai yra vertintini tik kaip profesionaliai parengtas Seimo narių klaidinimo ir supainiojimo planas, kurio vienintelis tikslas yra sugražinti alkoholinius gėrimus į degalines. Jei šiems siūlymams nepritartumėte, tai reikštų, kad Lietuvoje neliktų apie 700 iš maždaug 19 000 prekybos alkoholiu vietų (apie 3,7 proc.). Tai nėra labai didelis, bet tikrai reikšmingas, o svarbiausia realus skaičius. Tai būtų reali priemonė, kuri reikštų tikrą prieinamumo apribojimą, ir tokį ribojimą, kurį siūlo Pasaulio sveikatos organizacija.  Šį sprendimą pasiekus, būtų galima judėti toliau link specializuotų parduotuvių, apie kurias naujuose projektuose jau nebekalbama.
Seimo sprendimo dėl degalinių pakeitimas reikštų keletą dalykų. Pirmiausia tai, kad Seimas galimai nesilaiko Seimo statuto 135 straipsnio 7 punkto, kuriame teigiama: „Įstatymo papildymo ar pakeitimo įstatymo projektas gali būti pateikiamas Seimo plenariniame posėdyje ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo to įstatymo priėmimo. Šis reikalavimas netaikomas, įgyvendinant Konstitucinio Teismo nutarimus šio statuto1812 straipsnyje nustatyta tvarka arba kai įstatymo papildymo ar pakeitimo įstatymo projektą teikia Vyriausybė ar ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių.”.
Taip pat toks sprendimo pakeitimas reikštų, kad iš Seimo negalima tikėtis jokios nuoseklios ir mokslu pagrįstos alkoholio kontrolės politikos, nes dauguma priimtų priemonių vėliau atšaukiamos. O tai dar labiau sumažintų visuomenės pasitikėjimą Seimu, kuris jau ir taip yra pasiekęs rekordines žemumas.

Tikiuosi visų jūsų supratingumo ir blaivaus proto. Lietuva ir jos žmonės jau pavargo nuo nesibaigiančių tragedijų, keliuose, darbuose ir šeimose. Jūsų blaivaus proto ir išmintingo sprendimo reikia kaip niekada. Todėl kviečiu nepritarti naujai teikiamoms pataisoms ir nesugražinti alkoholinių gėrimų į degalines. 

2015 m. lapkričio 29 d., sekmadienis

Alkoholio kontrolė „lietuviškai“

Kas kartą susidūrę su visuomenę sukrečiančiomis alkoholio vartojimo pasekmėmis, kuomet neblaivūs vairuotojai pražudo ištisas šeimas, tarnybos metu užmuša jauną pareigūnę, kai girtuoklis išskerdžia kaimą, kai laidojam galėjusius gyventi ir kurti aktorius, vis išgirstame tą patį klausimą – ką daryti?
Tą klausimą uždaviau savo kolegoms Islandijoje, kai pamačiau, kad tiek pat, kiek pas mus išaugo vaikų rūkymas ir alkoholio vartojimas, jis toje šalyje tokia pačia apimtimi sumažėjo. Ir atsakymas buvo paprastas – diegėme visas mokslu pagrįstas alkoholio kontrolės priemones. O ką darome mes? Mes apie jas kalbame. Dar daugiau, kalbėdami apie jas politikai susikrauna sau politinį kapitalą ir laimi rinkimus. Po rinkimų vėl kalbame... kalbame... 3 pirmuosius kadencijos metus nedarome nieko, o veiksmas prasideda artėjant rinkimams, nes tada būna geriausias laikas parodyti savo „dėmesį“ vargstantiems Lietuvos žmonėms.
Dabar jau galima labai aiškiai matyti alkoholio pramonės ir politikų simbiozės schemas ir veiklos būdus. Vienas tokių būdų yra prisidengiant gerais norais ir „kompleksinėmis priemonėmis“ naikinti dar nespėjusius įsigalioti sprendimus, vietoje jų siūlyti naujus ir t.t.
Schema paprasta: artėjant priimto teisinės normos įsigaliojimui, mobilizuojamos lobistų pajėgos ir verslo subjektai. Jau ne pirmą kartą tai daroma artėjant rinkimams (tai galimai yra susiję su išmaniai slepiama parama politikams ar net partijoms). Teigiant, kad įsigaliojimo atšaukimo nepavyks išspręsti, registruojami alternatyvūs pasiūlymai, kuriuose numatomos naujos alkoholio kontrolės priemonės, vadinamos labiau kompleksinėmis ir svarbiomis. Tuomet jos priimamos ir joms numatomas įsigaliojimas už kelių metų. Tuo tarpu nespėjusi įsigalioti pirmoji teisės norma atšaukiama. Artėjant naujos priemonės įsigaliojimui registruojami vėl nauji pasiūlymai ir taip be galo.
Tokia schema buvo naudojama atšaukiant alkoholinių gėrimų reklamos draudimą, kuomet vienu iš alternatyvių siūlymų buvo draudimas prekiauti alkoholiu degalinėse. Reklamos draudimas neįsigalioja. Artėja draudimo prekiauti alkoholiu degalinėse terminas ir jau siūloma labiau riboti laiką, steigti specializuotas parduotuves ar net labiau riboti reklamą. Siekiama atšaukti draudimo įsigaliojimą, o kitas priemones diegti po 2-3 metų. Kaip tik tuomet, kai artės sekančio Seimo kadencijos pabaiga. Ir bus galima vėl kalbėti apie tai, kaip atšaukti tą, kas nespėjo įsigalioti.
Sutinku, kad tai, ką parašiau net skaityti sudėtinga. Ir man atrodo, kad tokia schema būdama sudėtinga supainioja ne vieną politiką ir jau nekalbu apie visuomenę, kuri tokiose sudėtingose schemose visiškai nebesusigaudo , o politikai gali per rinkimus ir vėl girtis „padarytais darbais“, kurie dar negalioja ir vėliau bus atšaukti.
Įdomiausia tai, kad politikai sugeba apvynioti aplink pirštą ne tik visuomenę, bet ir savo bendrapartiečius, kurie vieną dieną pasirašo įstatymų projektus, o kitą dieną, gavę informacijos apie tai, koks bus sprendimo poveikis, tuos parašus atsiima. Politikai tuo tarpu piktinasi nevyriausybinių organizacijų „spaudimu“ ir žinoma spaudimu nelaiko komitetuose būriais besirenkančių pramonės atstovų ir lobistų plepalų, kuriais grasinama darbuotojų atleidimais, ekonomikos žlugdymu ir pan. Tai, politikų supratimu, nėra joks spaudimas, o tik argumentuotas pabendravimas. Ir jau tampa norma Seimo sveikatos reikalų komitete girdėti ne sveikatos, o ekonominius argumentus, kurie didžiąja dalimi būna grįsti niekuo nepamatuotais verslo gąsdinimais ir grasinimais. O tuo pat metu nevyriausybininkų pažadai viešinti balsavusiųjų sąrašus ar kalbas yra laikoma spaudimu.
Niekam nebeįdomu, kad tas pats sprendimas, jau aptartas Seime ir atmestas plenariniame posėdyje nepraėjus pusei metų teikiamas ir svarstomas vėl. Nebeįdomu ir tai, kad jam prieštarauja visos be išimties ekspertinės visuomenė sveikatos, psichoaktyvių medžiagų kontrolės institucijos, net Vyriausybė ar Ūkio ministerija. Neįdomu, kad tokiam sprendimui siūlo nepritarti tos pačios patirtį ir svarbiausia rezultatus turinčios Skandinavijos valstybės.
Tai, kas šiuo metu vyksta Seime, kai vėl grįžtama prie prekybos alkoholiu degalinėse klausimo yra niekas kitas, kaip dar vienas bandymas sužlugdyti eilinę neįsigaliojusią įstatymo nuostatą. Jei verslui, lobistams ir apsimetėliams politikams tai pavyks, įvykus sekančiai tragedijai nieko kito nebeliks, kaip tik priminti pavardes tų politikų, kurie tuos sprendimus stūmė. Praėję rinkimai parodė, kad verslo pinigais pavyksta nusipirkti ne visus rinkėjus. Galime pažadėti, kad kiekvieno Seimo nario, kuris prisidės prie prekybos alkoholio degalinės draudimo atidėjimo ar panaikinimo, rinkėjai bus informuoti apie tai, kas vyko ir įvyko. Tokia informacija praėjusių rinkimų metu pakišo koją ne vienam vienmandatininkui, kurie po tokios jų veiklos platinimo net grasino teismais. Tačiau galima sakyti, kad visuomenė pamažu, bet skausmingai mokosi demokratijos ir tik laiko klausimas, kad Seimas pasivalys nuo apsimetėlių.

2015 m. lapkričio 8 d., sekmadienis

Ar priverstinis gydymas išgelbėtų visuomenę nuo Kražių tragedijos?

Visa žiniasklaida ir visuomenė mirga nuo diskusijų, ar nereikėtų plačiau taikyti priverstinio alkoholio priklausomybės gydymo Lietuvoje, nes tai galimai leistų išvengti Kražių tragedijos pasikartojimo.
Tačiau kviesčiau į šią problemą pažiūrėti kiek plačiau. Pirmiausia dėl teorinių priverstinio gydymo taikymo prielaidų. Turėtumėm žinoti apie kokią visuomenės dalį kalbame ir kas būtų tie priverstinai gydomi. Priklausomybė nuo alkoholio yra psichikos sutrikimas ir jį nustato gydytojas psichiatras. Taigi, tam, kad kažką gydyti prieš tai reikėtų diagnozuoti. Sunku pasakyti, kaip tai praktikoje veiktų, jei kalbėtumėm apie platesnį gydytojų psichiatrų įsikišimą. Ar neatsitiktų taip, kad masinis gydymas dar labiau stigmatizuotų psichiatrinę pagalbą. Tačiau yra būdų sužinoti, kiek mes apytikriai Lietuvoje yra nuo alkoholio priklausomų asmenų ir be psichiatrų. Tam yra skirti atrankiniai testai, kurie apie 80 proc. tikslumu leidžia nuspėti priklausomybės nuo alkoholio egzistavimą. Lietuvoje yra daryta ne viena epidemiologinė tokio pobūdžio studija. Vienos iš jų metu buvo nustatyta, kad 48 proc. 20-64 metų amžiaus Lietuvos vyrų ir 16 proc. moterų pasižymėjo  rizikingu-žalingu alkoholio vartojimu. Kaip jau ir minėjau testų tikslumas prognozuojant priklausomybę yra apie 80 proc. Vadinasi išskaičiavę šią dalį, gautumėm, kad 38 proc. vyrų ir beveik 13 proc. Lietuvos moterų turi priklausomybę alkoholiui ir pagal idėją jau turėtų būti prievarta gydomi. Tačiau turbūt visi suprantame, kad psichiatrijos padaliniuose ar priklausomybės ligų centruose gydyti tokius skaičius gyventojų nėra realistiška. Vadinasi ši idėja gali būti nebent graži svajonė, kuriai objektyviai nėra galimybių išsipildyti.
Tačiau ar tikrai nieko negalima ir nereikia daryti? Manau, kad ir galima ir reikia. Pirmiausia, tai jei tuos testus galima atlikti epidemiologinių tyrimų metu, juos turėtų būti galima atlikti ir šeimos gydytojo ar kito specialisto kabinete, o identifikavus didelę riziką motyvuoti žmogų keistis ar teikti jam nepriverstinę pagalbą dar tuomet, kai žmogus nėra degradavęs ir turi socialinį palaikymą, nėra valkataujantis, teistas ar bedarbis. Tuomet ir ta pagalba būna ženkliai efektyvesnė. Ir kai kuriose šalyse taip yra daroma. Mes tokias priemones kol kas tik planuojam.
Kitas svarbus klausimas yra priklausomybės gydymo prieinamumas ir galimybės Lietuvoje. Dabartinė sistema pūškuodama ir stenėdama vargiai talpina ir savanoriškai besikreipiančius gydytis. O ir gydymo kokybė neretai yra labai abejotina. Mes Lietuvoje priklausomus žmones vis dar „koduojame“ ir „torpeduojame“, kaip kokius nacių povandeninius laivus. Ir tik retais atvejais už tų pavadinimų slypi kompleksinė psichosocialinė pagalba ar realus gydymas. Neretu atveju tai yra tiesiog pinigavimasis jau ir taip nuskriaustų žmonių sąskaita. Dar baisesnė padėtis yra su pagalba priklausomų žmonių artimiesiems, kurie pagalbos grupes gali rasti tik didžiuosiuose miestuose. Taigi, čia taip pat yra ką veikti dar ir be priverstinio gydymo.
O kur tikrai pritarčiau priverstinio gydymo idėjai, tai tais atvejais, kuomet žmogus padaro nusikaltimą ir jam suteikiama alternatyva rinktis: gydytis ar būti įkalintam, žinoma tai neturėtų būti taikoma itin sunkiems nusikaltimams, kuomet pagalba turėtų būti teikiama įkalinimo įstaigoje, o ne laisvėje. Tai įprasta taikyti per probacijos sistemą, kuri Kražių atveju akivaizdžiai nesuveikė. Ir reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl taip įvyko. Kur tos dar buvusio teisingumo ministro siūlytos elektroninės apyrankės, leidžiančios stebėti asmens judėjimą ir panašūs dalykai. „Priverstinis“ gydymas galėtų būti alternatyva tais atvejais, kuomet asmeniui būtų sudaroma alternatyva gydytis, arba prarasti darbą ir pan. Sąrašas galėtų būti apgalvotas ir baigtinis. Tačiau ir šiuo atveju pagalbos sistema turėtų dirbti kaip gerai suteptas mechanizmas, o ne kaip antikvarinis, nuolat gendantis griozdas.
O dabar, kaip pradžioje ir minėjau, noriu paprašyti pažiūrėti į viską kiek plačiau. Norėtųsi paklausti ar kam nors buvo įdomu, kai nuolat girtam potencialiam žudikui nuolat buvo parduodamas alkoholis, nors įstatymas draudžia tą daryti? Turbūt vėl buvo tas pats argumentas, kad verslas aukščiau visko. Kiek kartų siūlyta taikyti griežtesnę atsakomybę už tokius pažeidimus ir naikinti licencijas. Ir vėl būdavo tas pats komentaras: suklestės taškai, bus diskriminuojamas verslas ir pan. Kiek kartų siūlyta alkoholį perkelti į specializuotas parduotuves ar skyrius, kur viskas būtų filmuojama ir fiksuojama, o esant reikalui būtų patikrinta. Ir vėl melodija ta pati: kaimo parduotuvės žlugs, neliks verslų ir pan. Mums juk netinka niekas, ką jau išbandė šią problemą daug geriau valdančios šalys, nes mes drąsi ir originali šalis.
Kitas svarbus aspektas, kurį būtina paminėti, tai tas, kad Kražių nusikaltėlio elgesys yra labai panašus pagal visus požymius į asmens, turinčio vaisiaus alkoholinio spektro pažeidimą elgesį. Tai asmuo, kuris pasižymi nepaaiškinamu žiaurumu, kuris net ir po įkalinimo bausmių ir bandymų koreguoti elgesį elgiasi taip pat neadekvačiai. Ir ieškantiems atsakymų į klausimus, kodėl taip atsitiko, reikėtų apsilankyti jo gimtose vietose ir sužinoti kokį gyvenimą gyveno jo mama, ir ar nėra taip, kad šis žmogus jau gimė su alkoholio pažeistomis smegenimis. Tą padarė vienas JAV buvęs JAV mokytojas Jody Allen Crowe, kuris pradėjo lankyti ir rinkti informaciją iš JAV mokyklose šaudžiusių vaikų artimųjų. Ir neretu atveju jam pavyko patvirtinti „pražūtingo ryšio“ egzistavimą. O kiek mes šiandien Lietuvoje turime tokių potencialių žudikų? JAV ir Kanadoje atlikti tyrimai teigia, kad tiek alkoholio vartojančiose šalyse apie 4 proc. gimstančių vaikų turi vaisiaus alkoholinio spektro pažeidimą, nes jų mamos vartojo alkoholį nėštumo metu. Ir čia nekalbame apie degradavusias mamas, kurios girtauja ir yra asocialios. Kalbame apie santykinai adekvačią visuomenės dalį, kurios pavartoja alkoholio nežinodamos, kad laukiasi. O Žinant, kad Lietuvoje moterų alkoholio vartojimas per pastaruosius 15 metų išaugo mažiausiai dvigubai, kad labiausiai geria 24-35 metų amžiaus moterys, o pirmagimio gimimo pikas yra 27-29 metų amžiaus grupėje, mes turėtumėm suvokti, kad gyvename potencialių zombių amžiuje. Jau dabar Lietuvoje kasmet apie 1200 vaikų psichiatrai diagnozuoja psichologinės raidos sutrikimus. Šie vaikai ne tik turi rimtų elgesio problemų, būna žiaurūs ir nepasiduoda elgesio korekcijai, jie dažniau patys tampa alkoholikais, nusikaltėliais ir pan. Todėl priverstinis gydymas šiuo atveju vargu ar ką nors spręstų. Turėtumėm galvoti, kaip padaryti, kad mamos negertų tuomet kai laukiasi, o tai nėra lengvas uždavinys, nes pirmomis savaitėmis moteris tiesiog nežino, kad laukiasi. Ir su tokiais pažeidimais gimusiems vaikams reikia ne gydymo, o nuolatinė ir brangiai kainuojančios priežiūros ir socialinės pagalbos, kurios kaina JAV siekia apie 500 000 – 1 000 000 JAV dolerių iki vaikas tampa pilnametis. Mes tuo tarpu tuos vaikus mėtom iš mokyklų, sukišam į jaunimo mokyklas ir socializacijos centrus. Vėliau jie tampa kolonijų ir kalėjimų klientais.
Todėl verta pasvarstyti, ar atsitikus eilinei nelaimei nepuolame ieškoti kaltų ten, kur jų nėra. O gal ir vėl bandome nusimesti kaltę nuo pačių savęs, nes daugybės dalykų nepadarėm patys. Daug kartų galvojom, kad galbūt nieko blogo neatsitiks jei parduosim gėrimą neblaiviam, jei pažeisim įstatymą ar laiku nesureaguosim į kaimyno ar artimojo problemą. Ir kartais taip baigiasi tragiškai. O tuomet labai norisi nuraminti savo sąžinę badant pirštais į kitus.
www.fasdbaltic.eu