Ieškoti šiame dienoraštyje

Puslapiai

2016 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Šmeižtas ar maištas?

Turbūt žinot tą sparnuotą frazę „maištas laive“. Maištas laive suteikia teisę kapitonui taikyti ypatingas priemones ir imtis visų įmanomų veiksmų situacijai suvaldyti. Matyt kažkaip panašiai situacija pasirodė ir dabartinei Seimo sveikatos reikalų pirmininkei Dangutei Mikutienei. Nes ji nusprendė, kad reikia vieną kartą baigti su tais nevyriausybininkais – entiuziastais – blaivininkais – prieplaukomis – nesusitaikėliais – talibanais ir t.t. Atsibodo visokios budelių galerijos, proklamacijos rinkimų apygardoje Trakuose ir kt. Kapitonas ėmėsi priemonių maištui suvaldyti.
Vis tik panašu, kad kai kurie Lietuvos politikai net nesiruošia suvokti kas yra laisvė reikšti savo įsitikinimus (nes kai kuriuose politiniuose dariniuose matyt būna tik vienasmenis įsitikinimas), laisvė kritikuoti politikus ir tą daryti ne taip, kaip politikams patiktų, o taip moki ir nori.
Vienas tokio nesuvokimo pavyzdžių yra minėtoji parlamentarė, kuri kreipėsi į teisėsaugą, kad būtų nubausti už šmeižtą Trakuose ją, kaip politikę, kritikuojančius ir pašiepiančius plakatus klijavę jaunuoliai (http://lietuvosdiena.lrytas.lt/kriminalai/seimo-nare-pasijuto-apsmeizta.htm). Parlamentarės nuomone tai buvo šmeižtas. Nežinau, kas konkrečiai ten tuose plakatuose galėjo būti įvardinta kaip šmeižtas, galit pažiūrėti  straipsnyje pateiktą plakato nuotrauką ir patys nuspręsti kur jis yra. Ne esmė. Politikė nusprendė, kad ji kritikuojama nepagrįstai, nes ji viską daro, kad alkoholio prekyba būtų „suvaldyta“.
Ir tiesą sakant nuo tokių politikų viražų jau darosi ir bloga, ir nejauku. Aš jau net nebandysiu skaičiuoti nesuskaičiuojamų atvejų seime, kai patys Seimo nariai klaidino savo kolegas, pateikinėjo iš lubų nukabintus skaičius, melavo, manipuliavo, tuo akivaizdžiai siekdami naudos suinteresuotoms grupėms ir t.t. Visa tai visų, į kuriuos kada bandėm kreiptis ir klausti ar nėra galimybės reikalauti už tai atsakomybės, teigimu tėra nuomonė. O už nuomonę negi bausi? Tai va mielieji. Kai nusišnekama ir akivaizdžiai siekiant naudos meluojama Seime, tai yra nuomonė, o kai apie tuos melagius viešai pateikiama informacija, tai yra šmeižtas, už kurį matyt galima būtų ir moralinės žalos atlyginimo paprašyti.
Aš žengsiu dar vieną žingsnį toliau ir pažersiu dar įdomesnių dalykų. Vaikinukų Trakuose platinti plakatai palyginus su mano šituo straipsniu yra visiškas niekalas. Paskaitykite iki galo ir suprasit kodėl.
Kad suprastumėt apie ką kalbu, truputis priešistorės. Plakatus Trakuose apie D.Mikutienę jaunuoliai platino tuomet, kai Seime vyko svarstymas pasiūlymo, kuriuo buvo siekiama atšaukti dar nespėjusį įsigalioti draudimą prekiauti alkoholiu degalinėse. Kadangi minima parlamentarė vadovauja Seimo sveikatos reikalų komitetui, tai turi puikias galimybes velti ir suvelti visą procesą taip, kad net ir labai besidominčiam būtų labai sunku išpainioti (http://www.ntakk.lt/prekybos-alkoholiu-degalinese-draudimo-reglamentavimo-chronologija-2011-2015-m/).  Teko dalyvauti viename iš komiteto posėdžių ir nebuvo įmanoma nepastebėti  D.Mikutienės palankumo degalinių atstovams. Nors alkoholio apribojimas buvo svarstomas kaip sveikatos klausimas, nuolat buvo replikuojama apie būsimus darbuotojų atleidimus ir klausiama kas prisiims atsakomybę už tai. Atsakyti būtų galima paprastai. Pati gerbiama parlamentarė ir turėtų prisiimti atsakomybę. Na dar tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad tą atsakomybę ji galėtų dalintis su buvusiais bendrapartiečiais Kęstučiu Kuzmicku ir Gintautu Šivicku, su kuriais kartu ir sugalvojo, kad alkoholiu turi būti prekiaujama degalinėse, nepaisant to, kad šis siūlymas prieštaravo ir valstybės alkoholio kontrolės principams (http://www.delfi.lt/verslas/verslas/socialliberalai-alkoholi-i-degalines.d?id=473951). Matyt būtent tuo ir būtų galima bandyti paaiškinti nepaaiškinamą Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės prielankumą ne gyventojų sveikatai, o degalinių operatoriams.
O dabar dar įdomiau. Priėmus Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas ir leidus prekiauti alkoholiu degalinėse, Lietuvoje atsirado apie 700 papildomų alkoholio prekybos vietų. Šis, ir kiti alkoholio kontrolės liberalizavimo veiksmai parlamente lėmė, kad vietoje Lietuvos sveikatos programoje numatyto 25 proc. alkoholio vartojimo sumažėjimo, jis išaugo 130 proc. (http://medicina.lsmuni.lt/med/0912/0912-09e.htm).  
O dabar nersim į skaičius dar giliau. Svarstymų metu buvo nuolat minima, kad degalinėse parduodama apie 2 proc. šalyje realizuojamo alkoholio. 2013 metais atliktoje alkoholio žalos vertinimo studijoje (http://issuu.com/larisajakovuk/docs/leidinys_alkoholio_) , buvo nustatyta, kad 2003-2011 m. laikotarpyje vidutiniškai nuo alkoholio sukeliamų priežasčių kasmet mirė 6950 žmonės (vidutiniškai 9 proc. nuo viso mirtingumo kasmet). Jei teigiama, kad degalinių pardavimai sudaro 2 proc. visų alkoholio pardavimų t.y. ir vienodai priskiriant suvartojimo sukeliamų priežastis, tai tiems 2 proc. pardavimų tektų kasmet vidutiniškai 139 mirtys nuo alkoholio.
Prekyba alkoholiu degalinėse leista berods nuo 2002  m., tai per 13 metų susidarytų 1807 mirtys dėl prekybos alkoholiu degalinėse įteisinimo. Taigi, ponia D.Mikutienė yra tiesiogiai prisidėjusi prie sprendimo, dėl kurio išmirė toks miestelis, kaip Pagėgiai (Statistikos departamento duomenimis 2013 m. - 1886 gyventojai) ar Vilkija (2013 m. - 2101 gyventojai).
Gerai, kad būtumėm iki galo teisingi, reikia prisiminti, kad iniciatoriai buvo trys. Tai padalinkim visiems po lygiai. Jei padalinsim visiems trim iniciatoriams po lygiai, tai bus apie 603 lavonai kiekvienam.
Pridėkim dar prie viso šito nuskandintus, sumuštus, nuskriaustus ir normalaus gyvenimo nemačiusius vaikus, sutuoktinius, žmonų ašaras ir šito siaubo jokiais skaičiais nepavaizduosi. Sakysit žiauru, ir kaip jis drįsta taip netaktiškai rašyti. O man jau bloga nuo taktiškumo, kai tie, kurie priiminėja sprendimus, dėl kurių be laiko anapilin iškeliauja tūkstančiai mūsų tautiečių ir mūsų artimųjų, vėliau šaltu veidu pridavinėja juos drįstančius pakritikuoti jaunuolius teisėsaugai.

Jau išmečiau iš galvos idėją, kad kada nors būtų galima iš tokių politikų pareikalauti teisinės atsakomybės. Sprendimai kolektyviniai, taip veikia demokratija ir t.t. Ir jau išmokau pamoką, kad tokius politikus galima nubausti tik vienu būdu: neberinkti jų daugiau į Seimą (išskyrus apkaltos galimybę, kuri šiuo atveju akivaizdžiai neturi jokių šansų). Pasiekti, kad apie politikų darbus sužinotų rinkėjai taip pat galima tik vienu būdu – juos viešinant. Tai dabar pasakykit, kaip tą padaryti, jei dėl to grasinama teismais, teisėsauga, bandoma pritempti prie šmeižto ir pan. 

Manau, kad dabar jau ir aš galėsiu būti perduotas teisėsaugai už baisius palyginimus ir šmeižtą. Tik su manim bus sudėtingiau. Norint įrodyti, kad tai šmeižtas, teks paneigti mokslinius tyrimus ir akivaizdžius įrodymus. Sėkmės.

2016 m. vasario 14 d., sekmadienis

Aviacinio saugumo klausimas

Kadangi šiandien teko dėliotis dokumentus ir rengtis artėjančiai komandiruotei, kurios metu vėl teks skristi lėktuvu. Noriu pasidalinti su jumis vienu įdomiu pastebėjimu, kuris manau neabejotinai turėtų susilaukti už aviacijos saugumą atsakingų tarnybų dėmesio ar bent diskusijos jei iki šiol nebuvo diskutuotas. O jei jau buvo diskutuotas, tai būtų idealu išgirsti kokį nors komentarą.
O klausimas gimė visiškai atsitiktinai vieno iš oro uostų tualete, kur vaikinai mėgsta pasamprotauti įvairiomis temomis. Tiksliau mano klausimu tapo vienas atsitiktinai nugirstas dviejų draugų pašnekesys apie tai, kad aviacijos saugos patikros metu yra atimami menkiausi aštrūs daiktai (pvz. manikiūrinės žirklutės), kurios skrydžio metu gali tapti šaltuoju ginklu ir sukelti pavojų įgulai ar keleiviams. Ir labai natūralus jų klausimas buvo kodėl į lėktuvo saloną leidžiama įsinešti Duty free zonose nusipirktus gėrimų butelius, kurie sudaužyti gali tapti daug rimtesniu šaltuoju ginklu, nei manikiūrinės žirklutės. Maža to, jų kiekis, skirtingai nei į oro uostą įsinešamų skysčių, nėra ribojamas. Tuo tarpu mes kalbame apie degius skysčius, kurie tam tikromis aplinkybėmis gali tapti ypatingo pavojaus šaltiniu.


Taigi, tas „pisuarinis“ paplepėjimas iš pradžių pasirodė naivokai juokingas. Bet kuo daugiau apie jį galvoju, tuo rimtesni man atrodo vaikinukų argumentai. Buteliai, nudaužtais dugnais jau seniai yra savotiški gatvių ir barų kovų ginklai. Kodėl jie nekelia jokių emocijų aviacijos saugumo ekspertams?

Tarptautinės organizacijos jau yra svarsčiusios ir atkreipusios dėmesį į nemokamo alkoholio dalinimą skrydžių metu, kaip padidintos rizikos veiksnį (http://nordan.org/activities/alcohol-and-flying/), tačiau stiklinių alkoholio butelių nešimasis į lėktuvų salonus yra visiškai kitas klausimas, į kurį būtų gerai gauti atsakymą. 

Kaip Philip Morris perka Lietuvą




Man labai gaila, kad dėl valstybės "biednumo", tokie monstrai, kaip Philip Moris gali tikrąja ta žodžio prasme pirkti valstybę su visomis jos institucijomis. Pirma "nusipirko" Valstybinę mokesčių inspekciją, su kuria pasirašė "slaptus susitarimus" apie codentify sistemos diegimus, nusipirko Valstybės sienos apsaugos tarnybą pripirkusi jiems džipų, dabar "perka" Policijos departamentą, kaip tėvai vaikams per Kalėdas pridovanodami planšetinių kompiuterių. Ir niekam nekyla jokių klausimų, nes dovanas dovanoja veikėjai, kuriuos išvardintos tarnybos privalo tiesiogiai kontroliuoti. Jei jau to nevertinti, kaip rafinuoto papirkinėjimo ar kyšininkavimo, tai reikėtų įvertinti bent per tarptautinių įsipareigojimų prizmę. Lietuva pažeidinėja Pasaulio sveikatos organizacijos tabako kontrolės pagrindų konvenciją, kurią ratifikavo ir kuria įsipareigojo uždrausti tabako gaminių reklamą ir RĖMIMĄ. Ir jau informavo PSO, kad tą padarė. O tuo tarpu palikta spraga leidžia bendrovei, kuri padavinėja valstybes į teismus dėl tabako kontrolės priemonių, papirkinėti valstybės institucijas ir joms dovanoti brangias dovanas ar žaislus.
Teko klausyti pranešimą apie tai, kad pasirašytos sutartys su tabako gamintojais dėl to, kad jie sumokės mokesčius už kontrabanda į šalį patekusias kitose jų gamyklose gamintas cigaretes yra nieko daugiau, kaip dar vienas kvailinimo mechanizmas. O taip yra dėl to, kad cigarečių autentiškumo patikrinimą (ar jos nėra padirbtos) paprastai atlieka patys gamintojai. Ir atsitik tu man taip, kad kai tikrina muitinės kriminalinės laboratorijos, tai 95 proc. kontrabanda gabentų cigarečių yra nepadirbtos, tik kontrabanda atgabentos. Teoriškai už visas jas gamintojas pagal susitarimą turėtų sumokėti mokesčius valstybei, kurioje jos sulaikomos. Tačiau, kai autentiškumo nustatymą atlieka patys gamintojai, tai 95 proc. cigarečių jų teigimu yra padirbtos. Vadinasi mokesčiai sumokami jau tik už 5 proc. sulaikytos produkcijos. Ir man tik įdomu, kodėl tai neįdomu jokioms STT ir t.t. „Vsio zakonno“. Labai gaila pareigūnų, kurie tampa tokių manipuliacijų įkaitais.


The tobacco industry’s secretive behaviour means that there has been no full independent assessment of the security of the Codentify system. Without such an assessment, governments could be opting for a “black box” system, with features and possible weaknesses that only the tobacco industry is aware of.

Big Tobacco’s lobbying efforts are an attempt to promote the industry’s in-house technology, called Codentify, over systems pushed by the world’s largest printers and packaging companies. Codentify was developed by a consortium of the world’s top four tobacco companies: British American Tobacco, Imperial Tobacco Group, Japan Tobacco International and Philip Morris International.


Codentify is controlled and operated by the industry through the Digital Coding and Tracking Association. In June 2014, the DCTA signed an agreement with Lithuania to use the Codentify system in that country, which stated that: “using data of a digital tax verification/authentication system for purposes of excise administration and prevention of illegal turnover of tobacco products, as well as evaluation of the system may guarantee compliance with upcoming regulation (Protocol to Eliminate Illicit Trade in Tobacco Products”. The agreement also stated that: “DCTA remains holder of any and all intellectual property rights in the Digital System and/or other technologies proprietary to DCTA. The Ministry of Finance of the Republic of Lithuania acknowledges that it will not acquire any such intellectual property rights”. The FCTC Secretariat has reported that: “the tobacco industry actively promotes its own technology solution, Codentify, which it claims complies with the Protocol. However, based on desktop research, it appears that this system does not meet the requirement of Article 8.2 that the tracking and tracing system has to be “controlled by the Party”.

2016 m. vasario 1 d., pirmadienis

Kai visi pasiilgstam žmogiškumo…

Vis stebiu visokias reakcijas spaudoje dėl Sveikatos apsaugos ministrės leptelėjimo apie kyšį medikams. Tai jau sukėlė diskusijų bangą ne tik apie ministrės pasitraukimą iš posto, bet ir apie korupcijos problemą medicinoje.
Pirmiausia apie ministrės poelgį. Suprantu ką turi galvoje ją palaikantys, kurie teigia, kad ji prisipažino davusi kyšį ir dėl to prarado postą (nors tai mano manymu mažiausiai svarbi traukimosi priežastis), o kiti kyšius duoda tik meluoja, kad neduoda. Tai mes esam veidmainių valstybė ir tiek. Tai manau, kad neneigiant visų kitų panašaus elgesio, ministrė vis tik nėra „visi kiti“. Ir tai yra sistemos apie kurią kalbam ministrė. Todėl jai galioja kiek kiti reikalavimai nei „visiems kitiems“. Galų gale kaip tą žinutę turėjo suprasti visuomenė? Galbūt taip: „net ministrė kyšius medikams duoda, tai ką daryti man, paprastam žmogeliui“? Todėl manau, kad nereikia čia nieko teisinti ir palaikyti, nes ji buvo atsakinga politikė, kad to nebūtų ir savo interviu tik pasigyrė, kad davė kyšį, o ką padarė, kad to daugiau nebebūtų neišgirdau nė žodžio.
O dabar mano diletantiška nuomonė apie tai, kodėl šita sistema yra tokia, kokia yra. Pirmiausia noriu priminti, kokie žmonės renkasi gydytojo specialybę. Be jokių užuolankų, tai yra vieni gabiausių Lietuvos vaikų. Ar niekam nekilo mintis, kad geriausiais gabumai pasižymintys žmonės yra užprogramuoti siekiui turėtų jei ne prabangų, bet bent orų gyvenimą. Daugiau nei dešimt metų trunkančios studijos juos ir taip laiko per geroką „atstumą“ nuo vadinamos darbo rinkos. Dar daugiau, jei gabūs ir protingi žmonės nueina į verslą, tai jie savo intelektu gali tiesiogiai susigeneruoti uždarbį vystydami verslą ir kažką kurdami ar parduodami. Kuo daugiau parduodi, tuo daugiau gauni. Ką šitoje situacijoje gali parduoti jaunas gabus gydytojas? Na jis gali parduoti save. Baigę studijas dalis taip ir padaro. O kaip manote, ar geras gydytojo darbas reiškia geresnį uždarbį? Na pavyzdžiui jei man pasveiksta 80 proc. pacientų, o mano kolegai tik 50. Pasirodo tai nieko nereiškia, nes čia ne fabrikas ir mokama už etatą. Kokiame nors fabrike ar braškių lauke, kur mokama už sukurtą produktą ar surinktas braškes, būtų gal kitaip. Pagrindinė gydytojo galimybė daugiau uždirbti yra turėti daugiau etatinio krūvioo, o šeimos gydytojo praktikoje tiesiog turėti daugiau prisirašiusių pacientų ir kai kuriais atvejais taikyti skatinamaisias paslaugas. Todėl nemaža dalis mano kurso draugų „ardosi“ per kelis darbus, kuomet vos baigę naktinį budėjimą vienoje ligoninėje ir ką tik išėję iš operacinės, jau važiuoja „normaliai“ darbo dienai į kitą ligoninę. Toks darbas keliose vietose nesukrauna turtų, o leidžia tiesiog gyventi taip, kad galėtų auginti vaikus ir leisti sau minimalius malonumus (tokius kaip trumpas atostogas ne Lietuvoje). Kitas būdas uždirbti daugiau, tai imti kyšius, nes tai jau tiesiogiai susiję su turimų pacientų, o ne etatų skaičiumi. Čia jau įsijungia savotiška fabriko logika, kad kuo daugiau dirbi, tuo daugiau gauni. Tik pavieniai gydytojai be kyšių dirba tokius darbus, kur pinigais savotiškai „lyja“. Ir tie patys neretai yra labai savotiški, nes darbas vėl savotiškai susijęs su „prekių“ pardavinėjimu. Pvz. implantų į visas įmanomas kūno vietas siuvinėjimu ir pan. ir tai jau neretai ne tiek medicina, kiek reali komercija. Taigi mes turime savotišką problemos programavimą, kai sistema nesudaro realių legalių galimybių užsidirbti tam, kuris to nori ir galėtų. Kaip tą spręsti? Nežinau. O ir mano supratimu pati sąvoka "paslaugų teikimas" medicinoje neturėtų būti taikoma. Nes jei gydytojas tampa ne gydytoju, o paslaugų teikėjų, tai ir požiūris į žmogų pasikeičia iš žmogaus į daiktą, kuriam reikia paslaugos, kaip automobilių servize. 
Tai, kad mes nesugebam kaip valstybė mokėti gydytojams tokio atlyginimo, už kurį gabiausi sutiktų dirbti čia, jau kainuoja mums labai nemažus pinigus. Nes šiuo metu mes ruošiame specialistus ne tik sau, bet ir kitoms, turtingesnėms šalims. Ir aš nekalbu apie būsimuosius gydytojus, kurie atvažiuoja į Lietuvą studijuoti, kad čia įgytų profesiją, moka už mokslą ir vėliau grįžta į tėvyne. Kalbu apie mūsų Lietuvos studentus, kurie įgiję profesiją ir nenorėdami dirbti trijuose darbuose palieka šalį ir keliauja ten, kur kyšių niekas net nesiūlo, bet gydytojai ten veržiasi. Vadinasi kyšių ėmimas nėra šių žmonių pašaukimas, nes jei taip būtų, neabejotinai jau būtumėm prisiklausę istorijų apie Norvegijoje ar Švedijoje dirbančius Lietuvius gydytojus – kyšininkus. Kadangi nelabi girdėjom, tai reikia manyti, kad nelabai toks fenomenas ten egzistuoja.
Šiandien klausiausi Žinių radijuje transliuoto Aurimo Perednio interviu su kitais dviem žurnalistais apie kyšius medicinoje ir apie medikų elgesį su pacientais. Buvo įvardinta, kad gydytojai nemoka bendrauti su pacientais, yra arogantiški ir nesikalba su pacientais. Aš žinau iš teisininkų, kad absoliuti dauguma pacientų skundų sveikatos sistemai kyla dėl bendravimo problemų, nes su jais personalas nemokėjo tinkamai bendrauti. O dabar jums visiems turėčiau klausimą. Ar jūsų manymu natūralu būtų galvoti, kad būsimasis gydytojas yra ruošiamas psichologiškai, kaip tinkamai bendrauti su pacientu, kaip pranešti blogas žinias, kaip pasakyti apie komplikacijas ir pan.? Manau dauguma tikite, kad toks parengimas egzistuoja, nes bendravimo yra mokomi net vadybininkai. O dabar daugelį jūsų nustebinsiu. Toks mokymas atsirado palyginti neseniai. Ir mano Alma Mater tik keli metai būsimi gydytojai yra intensyviau mokomi sveikatos psichologijos, bendravimo su pacientu ir pan. Nežinau ar jie to mokosi kitose institucijose. Bet patys studentai, paragavę psichologijos, veržiasi jos mokytis ir prašo daugiau galimybių suprasti save ir pacientus.  Anksčiau, tai tekdavo išmokti patiems, tiesiog susidūrus su gyvenimu prie paciento lovos. Pasisekdavo tiems, kurie turėjo labai gerus bendravimo įgūdžius turinčius mokytojus, ir mokytis galėjo bent stebėdami. Didžioji dalis vyresniosios ar viduriniosios kartos medikų psichologijos nesimokė. Todėl jų bendravimo kokybė labiau priklauso nuo jų bendražmogiškųjų savybių, o ne nuo profesinių žinių ar įgūdžių. Taigi dar ilgai neturėtumėt tikėtis labai aukšto lygio bendravimo iš tų, kurie to tiesiog nebuvo mokyti. Norėtumėt, kad ir jie geriau bendrautų? Tuomet sistema turėtų skirti išteklius papildomam kvalifikacijos kėlimui. Ir tai nėra toks jau nepadaromas dalykas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Tačiau yra ir dar viena priežastis, dėl kurios dar ilgai pacientų ir gydytojų bendravimas bus labai rimtas iššūkis. Taip yra todėl, kad patys medikai praktiškai neturi realios galimybės gauti tinkamą psichologinę pagalbą darbo vietoje. Siūlau jums pagalvoti, kokie reikalavimai yra keliami gydytojui. Jis juk turi neklysti, kas iš principo gyvam  žmogui nėra įmanoma, tačiau to yra reikalaujama, nes klaida gali kainuoti žmogaus gyvybę. Klaida gali taip pat lemti tai, kad nesant tinkamos draudimo sistemos, gydytojas bus priverstas klajoti po teismus, o gal ir prarasti teisę praktikuoti mediciną. Todėl klaidas stengiamasi neigti ir slėpti. Manau iš to galite nesunkiai suprasti ką reikėtų daryti, kad tai baigtųsi. Kiekvienas nukentėjęs asmuo, privalėtų gauti kompensaciją ir žalos atlyginimą, tačiau tai turi būti daroma taip, kad klaidą (kurių dauguma daroma ne iš blogos valios, kaip daugumai atrodo) padaręs gydytojas nebūtų suinteresuotas jos slėpti. Nes klaidos turi būti ne slepiamos, o iš jų mokomasi. Ar ne toks principas yra aviacijoje, kuomet iš padarytų klaidų mokosi visi būsimi pilotai. Tą galima būtų padaryti ir medicinoje, ir pavyzdžių būtų kur paieškoti. Be to, kad gydytojas turi būti neklystantis, jis dar turi būti empatiškas, užjaučiantis, daug dirbantis (kavos pertrauka medicinoje turėtų būti uždrausta ir už ją turėtų būti baudžiama mirties bausme), moralinis autoritetas, gerai atrodantis, susitvarkęs ir pasitempęs  ir pan. Taigi grįžkim prie empatijos pacientui. Tenka dėstyti įvairių kursų medicinos studentams. Patikėkit empatijos pas juos gali rasti tiek, kad ir aplinkiniams užtektų. Tai kas su jais atsitinka, kai jie jau tampa pilnaverčiais „cecho“ nariais. Neabejoju, kad esate girdėję apie perdegimo sindromą. Kažkada mano kolegos mokslininkai universitete tyrinėjo Lietuvos mokytojų psichologinę savijautą. O mačiusiems tuos rezultatus kildavo natūralus klausimas, kaip tie mokytojai gali kažko mokyti kitus, jei nemažai daliai jų reikia rimtos psichologinės pagalbos dėl perdegimo, depresiškumo ar net savižudiškų minčių. Negirdėjau ar toks tyrimas buvo darytas tarp Lietuvos gydytojų. Bet manau, kad rezultatai būtų iškalbingi. Nes iš savo kurso draugų juo susitikęs labai retai neišgirstu apie tai, kad jie yra pervargę ir persitempę. Kad pavargo nuolat lakstyti per kelias vietas, kad išvargino augantys pacientų srautai ir darbo krūvis, bet vis dar vietoje stovintis atlyginimas. Ir taip nuolat. O ar žinojot, kad pvz. Britanijoje, prie kelis dešimtmečius, medikai buvo viena dažniausiai besižudančių profesijų? Tikriausiai iš gero gyvenimo. Galų gale įtikėję pasaulio gelbėtojo vaidmeniu, jie neretai ir sveikata nesirūpina. Dažną mediką pamatysi sergantį beslankiojantį po darbą, nes jis gelbėja žmones ir jam sirgti tiesiog nėra leistina.
Grįžtant prie perdegimo. Kaip ir sakiau, jauni būsimieji medikai turi daug empatijos ir geros psichologinio nusiteikimo, tačiau labai greitai susiduria su realiu gyvenimu. Chronišku miego stygiumi, pacientų netektimis, o kai kurie su itin dideliu psichologiniu krūviu. Jei manote, kad gydytojai yra cinikai, tuomet siūlyčiau visiems taip manantiems padirbėti kad ir sanitarais ten, kur mirtis ir kančia yra kasdienis reiškinys. Tai negali neveikti žmogaus ir trauminės patirtys nuolat kaupiasi. Laiku nesuteikus tinkamos pagalbos, tai tampa labai rimtų problemų pradžia, nes nežinantis kaip tvarkytis su savo psichologinėmis problemomis gydytojas turi dvi išeitis: pradėti gerti, ir tokių netrūksta, arba tapti savotišku ciniku su akmenine kauke. Ir tai nėra poza. Tai yra tiesiog psichologinės gynybos mechanizmas. Norite išspręsti problemą, tuomet pasirūpinkite, kad psichologinę pagalbą gydymo įstaigose gautų ne tik pacientai (kurie tiesą sakant taip pat jos negauna, išskyrus retas išimtis), bet ir gydytojai. Ir vėl, tai pasaulyje jau seniai nėra naujiena. Tai naujiena tik mums. Tokią pagalbą gavęs medikas galėtų išlikti empatiškas ir malonus, vietoje to, kad stengtųsi užsidaryti ir apsaugoti save. Sakysite, kad yra ir gerų gydytojų, kurie ir be viso šito moka ir gali bendrauti. Yra. Tik sutikite, kad nedaug. O būdą jų skaičių padidinti jau įvardinau. Posakis „Medice, cura te ipsum“ šiandien neprarado prasmės.
Yra nedidelė grupė žmonių, kurie iš viso neturėjo atsidurti sveikatos apsaugos sistemoje. Tai nėra kvaili žmonės. Gerai žinoma, kad aukštas intelektas be vertybinės sistemos netrukdo daryti nusikaltimų žmogui ar net žmogiškumui. Ir istorija žino ne vieną tokį atvejį. Garsiausias ir mums gal žinomiausias pavyzdys yra Jozefas Mengelė. Tačiau nekalbant apie tokius kraštutinumus, veikėjų, kurie į sveikatos sistemą atėjo tik pinigų pasidaryti ar kitų neaiškių poreikių patenkinti atsiranda ir šiandien. Ne veltui tarptautinė bendruomenė jau diskutuoja apie tai, kad stojant į sveikatos mokslus, turėtų būti vertinamas ne tik pažymių vidurkis ar žinios, bet ir psichologinės žmogaus savybės bei vertybinė sistema. Tačiau lengva pasakyti, tik sunku padaryti. Nes sunku bent šiandien įsivaizduoti, kaip tą būtų galima padaryti taip, kad tai vėl netaptų savotišku korupcijos mechanizmu, iškreipiančiu visą idėją. Bet gal pasaulio protai bus kūrybingesni.
Daug prirašiau. Nenorėčiau, kad mane neteisingai suprastumėt. Aš ne už kyšių išsaugojimą sveikatos sistemoje. Ir ne už tai, kad viskas būtų sprendžiama tik atlyginimų padidinimu medikams. Aš esu už tai, kad prieš pradedant gaudyti kyšininkus, būtų pagalvota ką reikės daryti ten, kur medikų jau ir taip trūksta, ir kur jie nebenori važiuoti dirbti, nes nemato perspektyvos. Reikėtų pagalvoti kaip „išpešti“ iš gydytojo empatijos ir dėmesio pacientui ten, kur jam tėra skirta tik 15 minučių, o visos priemonės, skirtos tai užduočiai palengvinti (kad ir e-sveikata) išlieka tik už milijonus perkamais pažadais. Jei norime iš gydytojo daugiau bendravimo, tai ypač šeimos gydytojo praktikoje reikėtų ieškoti būdų, kaip leisti gydytojui uždirbti neturint tūkstančių pacientų, o dirbant su tokiu skaičiumi, kuriam realiai užtektų laiko ir ambulatorinių kortelių nereikėtų pildyti parsinešus namo kai vaikai sumiega.
Manau, kad visi supranta, jog jei nori važinėti su Mersedesu, tai brangiai kainuoja. O mes norim, kad būtų gerai, bet nemokamai. Ir tai ne apie kyšius, o apie tai, kad norint geros sistemos, už ją teks mokėti visiems, nes „nemokama“ sveikatos priežiūra buvo tik sovietmečiu, o realiai už ją mokam visi.

Esu optimistas. Jau rašiau, kad mano studentai man leidžia galvoti, kad pasveiksim nuo tų sovietmečio palikimų ir „ligų“. Tik nesudeginkim tų, iš kurių paskui reikalausim baltumo.