Ieškoti šiame dienoraštyje

2007 m. gruodžio 26 d., trečiadienis

Kas krepšinį pavertė prostitute


Lietuvoje prasidėjo eilinė masinė melo ir šantažo kampanija, kuri tik patvirtina visus įtarimus, kad melu ir pinigais galima valdyti viską. Per pačias Kalėdas per televiziją pradėta tautos šiurpinimo kampanija tikrai primena sovietmetį. Kaip gudru sukonstruoti taip Lietuvių sąmonei artimą raudonais kryžiais ir gedulo juostomis apjuostą video klipą, kuriame teigiama, kad Seimas uždraudė krepšinio transliacijas, nes ten reklamuojamas alus ir parodomi sporto žlugdytojai – Seimo nariai: A.Matulas ir B.Vėsaitė.

Kadangi jau peržengtos viso ribos manau, kad reikia detaliau paaiškinti kas vyko paskutinėmis advento dienomis Lietuvoje ir tautos išrinktųjų buveinėje Seime.

Veikiama buvo labai apgalvotai, pasirenkant seniai patikrintus ir alkoholio pramonei palankius Seimo narius. Tai, kad alkoholio pramonė įtakoja aukščiausius valdžios atstovus matoma jau seniai. Jiems palankus net pats premjeras. Juk partijai būtinai reikalingi pinigai būsimajai rinkiminei kampanijai. Jis pats pirmasis pareiškė, kad reklama nedaro įtakos vartojimui.

Bet premjeras negali imtis tokių „nereikšmingų“ reikalų kaip alkoholio reklama, todėl pataisas, numatančias lengvų alkoholinių gėrimų reklamos panaikinimą parengia ir kartu su keliais kitais Seimo nariais užregistruoja E.Masiulis ir tik vėliau paaiškėja, kad aiškinamais raštas parengtas LNK TV kompiuteryje, o jo rengėjas LNK konsultuojantis teisininkas Ąžuolas Čekanavičius. Pagaliau pradeda matytis tikrasis interesas, t.y. suinteresuotieji reklamos buvimu.

Toliau veiksmas vystosi pagreitintu ritmu, pataisas, numatančias silpnų alkoholinių gėrimų reklamos panaikinimą bandoma „prastumti“ iki Kalėdų, kad apribojimai, turintys įsigalioti nuo 2008 sausio 1-osios neįsigaliotų (bus draudžiama visų alkoholinių gėrimų reklama radidijuje ir televizijoje nuo 6 val. ryto iki 23 val. vakaro). Nepaisant to, kad klausimo dar neapsvarstė papildomais paskirti Sveikatos ir Švietimo komitetai, pataisas imasi svarstyti Ekonomikos komitetas. Bet nesusirinkus pakankamam skaičiui komiteto narių klausimas neapsvarstomas, o komiteto pirmininkė B.Vesaitė pasiūlo gamintojams alternatyvą ir užregistruoja įstatymo pataisą, kuri būtų leidusi silpnų gėrimų reklamą sporto aikštelėse ir ant sportininkų marškinėlių. Tačiau kaip sakoma „įleisk kiaulę į bažnyčią tai ji užsilips ant altoriaus“. Gamintojams to neužteko, juk tiesą sakant reikia ne sporto, o pinigų, gaunamų iš varžybų transliacijų, alkoholinių gėrimų reklamos ir dėl to augančių pajamų iš alkoholinių gėrimų prekybos. Matyt ne be alkoholio gamintojų pagalbos Seimo narys J.Veselka per naktį sugeba surinkti Ekonomikos komiteto narių parašus ir klausimą užregistruoja vėl, ir dabar jau grubiai pažeidžiant Seimo statutą (apie įstatymo projekto svarstymą turi būti iš anksto prieš 2 dienas paskelbta Seimo tinklapyje) ir imamasi svarstyti klausimą. Viskas buvo organizuojama greitai ir slapta, kad negalėtų dalyvauti nevyriausybinės organizacijos ir negalėtų išsakyti savo nuomonės. Posėdyje nebuvo atsižvelgta į Seimo teisės departamento pastabas, kad tokios įstatymo pataisos, kurios gražintų reklamą, prieštarautų Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymui. Nebuvo atsižvelgta ir į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos specialistų pastabas, bei į tik laimingo atsitiktinumo dėka posėdyje atsidūrusių nevyriausybinių organizacijų atstovo pastabas. Ekonomikos komitetas balsavo ir pritarė E.Masiulio pataisoms (kurioms aiškinamasis raštas parengtas LNK TV kompiuteryje), nors komiteto pirmininkė ir aiškino, kad toks svarstymas pažeidžia Seimo statutą. Tačiau vėliau klausimo nepavyksta užregistruoti ir svarstyti Seimo plenariniame posėdyje. Tai ir paskatino alkoholio gamintojus pradėti švaistytis dešimtimis jei šimtais tūkstančių kainuojančiais visuomenę priešinančiais ir tendencingai sukonstruotais reklaminiais klipais, kuriuose juodinami Seimo nariai ir skelbiama apie Lietuvos „sporto žlugdymą“. Gaila, kad tame pačiame video klipe nerado sau vietos žinutė apie tautos ir pirmiausia vaikų girdymą.

O dabar keletas esminių faktų, kuriuos turėtų žinoti apie sportą ir alkoholį diskutuojanti visuomenė:

- Kalbama apie lengvųjų alkoholinių gėrimų reklamą (alus, sidras ir kt.) kurių vartojimas yra ypatingai išaugęs, o sidro pardavimai per pastaruosius metus išaugo net apie 250 proc. Būtent alų, sidrą ir alkoholinius kokteilius Statistikos departamento duomenimis ir vartoja vaikai, kurių apsinuodijimų (oficialiai registruotų) skaičius per pastaruosius 5 metus išaugo apie 15 kartų.

- Seimas neuždraudė krepšinio varžybų transliacijų, o tik apribojo tų transliacijų laiką toms transliacijoms, kurių metu reklamuojamas alkoholis (B.Vėsaitė siūlė išimtis, bet su jomis nesutiko gamintojai ir transliuotojai), tai rodo, kad krepšinio ir sporto varžybos tėra priedanga ir manipuliacijos įrankis siekiant visiško reklamos sugražinimo. O už tokių išimčių neatsiradimą atsakingi patys gamintojai ir transliuotojų atstovai.

- Lietuvoje (skirtingai nei Prancūzijoje) alkoholio gamintojams nėra uždrausta remti sportą ir kultūrą, todėl gamintojai ir toliau gali (jei tikrai nori) remti sportą, tik to neafišuoti ant marškinėlių ir aikštelės grindų. Bet niekas neskaičiavo, kad varžybų metu tokie ženklai ant marškinėlių leidžia laimėti milijonus kainuojančią reklamą beveik veltui (Eurolygos metu 30 sekundžių trukmės reklaminio intarpo kaina yra apie 22-24 tūkst. litų. Jei reikėtų mokėti už visas 2 val. transliacijos kaip už reklamą, ji kainuotų 24.000x2x60x2=5.760.000 Lt – penkis milijonus septynis šimtus šešiasdešimt tūkstančių litų). Alaus gamintojai tik maždaug dvigubai didesnę sumą teigia skiriantys sporto rėmimui. Realiai ją susigražina maždaug per dvejas rungtynes, per kurias nepertraukiamai reklamuojami jų gaminami alkoholiniai gėrimai.

- Ne be tų pačių aludarių pagalbos Seimas nepritarė alaus akcizų didinimui 20 proc. ir padidino akcizą alui tik 10 proc. Todėl alus pabrangs ne 4 ct., o tik 2 ct. Tas skirtumas sudaro dešimtis tūkstančių litų, kuriuos surinkus į biudžetą būtų buvę galima skirti to paties sporto ir jo transliacijų finansavimui. Tam kelią užkirto patys, neva sportu besirūpinantys aludariai.

- Neįmanoma įvardinti visų alternatyviųjų „tautos didvyrių“. Jų, kitaip nei B.Vėsaitės ir A.Matulo, vaizdų netransliuos ir nejuodins komercinės televizijos, kurioms už tokį „tautos informavimą“ sumokėti dideli pinigai, bet bent jau tuos, kurie „šlifavo“ Seimo koridorius ir dalyvavo paskutiniajame Seimo Ekonomikos komiteto posėdyje galima ir reikia įvardinti: Lietuvos aludarių asociacijos prezidentas Audrius Vidžys, BBH Baltic korporatyvinių reikalų direktorius Saulius Galadauskas, buvęs LNK generalinis direktorius Paulius Egidijus Kovas, MG Baltic valdybos narys Romanas Raulynaitis.

- Vyksta žūtbūtinė ir gerai finansuojama alkoholio gamintojų kova už reklamos išsaugojimą, o ne kova už sportą, kuris niekam nerūpėtų, jei juo pasinaudojant nebūtų galima pasipelnyti. Todėl pagrįstai galima sakyti, kad patys „sportą gelbstintys“ ir visuomenės nepasitenkinimą kurstantys alkoholio gamintojai pavertė sportą ir ypač lietuvių dievinamą krepšinį prostitute, kurią perka ir parduoda pagal savo poreikius, o prireikus (kaip ir šių dienų atveju) pasinaudoja kaip gyvuoju skydu, patys likdami „nematomais sporto gelbėtojais“.

- Tai, kad dabar melo ir visuomenės priešinimo kampanijai metamos tokios lėšos tik dar kartą patvirtina, kad alkoholio gamintoms bet kokiomis pastangomis būtina išsaugoti alkoholinių gėrimų reklamą ir tam tinkamos bet kokios priemonės.

Atsibuskime ir neleiskime nacionaliniu pasididžiavimu tapusio sporto paversti alkoholio bendrovių finansinių interesų tenkinimo įrankiu ir priemone, kuria galima juodinti blaivybės idėjas ir toliau skatinti vaikų girtuokliavimą.

2007 m. lapkričio 20 d., antradienis

Alkoholio politikos grimasos Lietuvoje


Alkoholio kontrolė tampa vienu aktualiausiu klausimu nūdienos Lietuvos gyvenime. Apie ją vis dažniau girdime iš politikų lūpų, apie kontrolės priemones vis aktyviau diskutuojama žiniasklaidoje. Norėtųsi pažvelgti giliau, kas gi iš tikrųjų vyksta šioje srityje.

Vienas svarbus žingsnis šioje srityje jau žengtas. Šiuo žingsniu drąsiai galime vadinti būtent pačias visuomenėje prasidėjusias diskusijas apie alkoholio kontrolę ir alkoholio vartojimo keliamus pavojus. Nesuvokdami diskusijos svarbos apsiskaičiavo ir alkoholio gamintojai, kurie masiškai užpirkinėjo užsakomuosius tendencingus straipsnius didžiausiuose šalies dienraščiuose. Kad ir labai tendencingi, šie straipsniai sukėlė diskusijų bangą, o jai kilus, neišvengiamai atsiranda dvi nuomonės. Visuomenė tikriausiai pastebėjo, kad vienas iš būdų sustabdyti kokį nors politinį skandalą ar nuneigti paaiškėjusią nemalonią tiesą, tai tiesiog ignoruoti informaciją ir nereaguoti niekaip. Anksčiau ar vėliau problema pasimiršta. Su alkoholiu taip neatsitiko, ir visuomenėje vykstančias diskusijas nebejotinai galima vadinti svarbu visuomenės brendimo indikatoriumi.

Be abejo diskusijos neatsiranda iš nieko. Jos nuolat stimuliuojamos politikų, alkoholio gamintojų, visuomeninių organizacijų, medikų ir kitų visuomenės veikėjų pasiūlymais, kaip geriau kontroliuoti alkoholio prekybą ir mažinti jo vartojimo sukeltas pasekmes.

Dar nesigilinant į tai, kurie pasiūlymai galėtų būti vadinami tinkamais ir galinčiais duoti realių rezultatų, būtina pabrėžti, kad visi politikai (Seimo nariai, premjeras, prezidentas) ir net alkoholio gamintojai vienu balsu tvirtina, kad problemos sprendimui būtinos kompleksinės priemonės. Tačiau labai įdomu, kad atskirai nagrinėjant bet kurią pasiūlytą alkoholio kontrolės priemonę, atsiranda politikas ar kita suinteresuota jėga, kur ją sukritikuoja. Turbūt visi puikiai suvokia, kad iš karto priimti ir įgyvendinti visą kompleksą priemonių nerealu. Kiekviena priemonė sukelia begalę diskusijų, tačiau priimtos atskiros priemonės ir sukuria visumą. Todėl galima pagrįstai teigti, kad yra trukdoma bet kokiai realiai alkoholio kontrolei. Tuo suinteresuotas gali būti tik verslas, kuris užsiima alkoholio gamyba bei prekyba. Ir reikia pripažinti, kad jiems neblogai sekasi trukdyti kontrolės procesui.

Dažniausiai pasitaikantis argumentas alkoholio kontrolės priešininkų lūpose – „draudimais nieko neišspręsi“. Vertėtų pasigilinti ar tikrai kalbama apie draudimus. Dauguma specialistų siūlomų priemonių yra ne draudimai, o rinkos reguliavimo priemonės. Didžiausiu draudimu galima būtų pavadinti siūlymą uždrausti alkoholinių gėrimų reklamą. Kitos siūlomos priemonės yra: didinti akcizą alkoholiniams gėrimams, apriboti prieinamumą (ribojant prekybos vietą ir laiką), griežtinti atsakomybę pardavėjams už prekybą nepilnamečiams už prekybą nepilnamečiams (atimant licenziją prekiauti alkoholiu keletui metų už pirmą pažeidimą), didinti amžiaus cenzą iki 21 metų, didinti girtų vairuotojų atsakomybę ir t.t. Rinkos reguliavimo piešininkai kaltina tokių pasiūlymų rengėjus, kad priemonės nukreiptos į pasiūlos, o ne į paklausos mažinimą ir, kad ta neva žlugdo legalų alkoholio verslą. Kadangi alkoholio prekyba ir gamyba suinteresuota pusė sutinka su tuo, kad tai mažins alkoholio pasiūlą, valstybei beliktų pritarti tokioms priemonėms, nes pasiūlos mažinimas, kartu su paklausos mažinimu bei žalos mažinimu, yra esminės psichoaktyvių medžiagų (kurioms beje priklauso ir alkoholis) kontrolės priemonės, kurias pripažįsta visas pasaulis. Jos žinoma turi būti taikomos visos, tada efektas yra didžiausias. Dar vienas indikatorius, rodantis, kad siūlomos rinkos reguliavimo priemonės būtų labai efektyvios mažinant alkoholio vartojimą, yra pati alkoholio gamintojų reakcija. Sutikite, kad verslininkai niekada nešvaistys savo brangaus laiko tuščioms diskusijoms ir nekritikuos priemonių, kurios neturėtų realios įtakos jų verslui. Iš pasaulinės tabako kontrolės praktikos žinoma, kad jei vienai ar kitai siūlomai priemonei pradeda agresyviai priešintis pramonė, galima būti tikram, kad ta priemonė bus efektyvi. Alkoholio gamybos bendrovės yra privačios, turinčios savo savininkus, akcininkus ir kitus suinteresuotus asmenis, kurie tikisi didėjančio pelno, augančių dividendų ir pan. Jos tikrai nenori, kad atsirastų priemonės, kurios verstų žmones vartoti mažiau alkoholio, nes tai mažintų pelną. O bet koks spekuliavimas nuostata, kad alkoholio gamybos bendrovės nori sumažinti girtaujančiųjų skaičių prieštarauja elementariai verslo logikai.

Verta paminėti ir nuolatines manipuliacijas teiginiais, kad draudimai, yra niekuo nepagrįsti, kad atliekami moksliniai tyrimai yra tendencingi ir nepagrindžia siūlomų griežtų priemonių. Kaip teko išgirsti iš aludarių, mūsų moksliniai tyrinėjimai, rodantys, kad daugėja girtaujančių vaikų, probleminių alkoholio vartotojų ir pan. yra nepilnaverčiai ir vertėtų labiau pasikliauti patikimesniais (JAV ar kitose šalyse atliekamais tyrimais). Tikrai įdomi teorija, tik kyla klausimas, kodėl mūsų šalies mokslininkai, kurie atlieka tyrimus pagal tarptautines metodikas, dažniausiai bendradarbiaudami su tarptautiniais tyrimo centrais, turėtų būti suinteresuoti vaizduoti situaciją blogesne nei ji yra iš tikrųjų? Manau tokių kaltinimų priežastis yra labai paprasta. Alkoholio gamintojams niekada netiks mokslas ir tyrimai, kurie įrodo jiems nepalankių priemonių veiksmingumą ir tą pagrindžia epidemiologinėmis studijomis. Geras mokslas, pagal alkoholio gamintojus, yra tas mokslas, kuris už pinigus gali įrodyti bet ką. Jau seniai įrodyta, kad tabako pramonė, siekdama paneigti rūkymo keliamą žalą papirkinėjo ir iki šiol papirkinėja mokslininkus. Neabejotina, kad tą patį siekdami naudos daro ir alkoholio gamintojai, nuolat ieškodami „naudos“, kurią turėtų duoti alkoholio vartojimas. Galima neabejoti, kad šiuo atveju būtent pramonė yra suinteresuota tendencingais ir jų pačių lėšomis apmokamais tyrimais. Ne veltui Lietuvos alkoholio gamintojai, pasirodžius ekspertų siūlomoms alkoholio kontrolės priemonėms suskato siūlyti atlikti alkoholio kontrolės auditą Lietuvoje bei atlikus tyrimus įvertinti tikrąsias piktnaudžiavimo alkoholiu priežastis. Lyg jos iki šiol būtų neaiškios. O norint sužinoti kaip tą vartojimą dar labiau padidinti, užtektų pasiklausti rinkodaros specialistų. Tokių alkoholio gamintojų siūlymų negalima vertinti kitaip, kaip tik laiko vilkinimo, kuris leistų išvengti žymaus pelno praradimo ir leistų rasti „tinkamus“ ekspertus, tokius kaip Laisvosios rinkos institutas, kuris yra nuolat penimas alkoholio gamintojų, bei Ūkio ministerijos specialistai, kurie alkoholio gamybą ir vartojimą mato tik kaip perspektyvią ūkio šaką, kurią reikia visomis išgalėmis skatinti. Galbūt šioje situacijoje derėtų priminti, kad alkoholio kontrolės įvertinimą jau atliko Nacionalinė sveikatos taryba, Seimo kontrolierius. Tik bėda ta, kad jų išvados nepalankios alkoholio gamintojams, todėl ir siūloma atlikti vertinimą, kuris tiktų alkoholio gamybos bendrovėms.

Nacionalinės sveikatos tarybos ir Seimo kontrolieriaus atliktuose vertinimuos pažymima, kad valstybė nevykdė savo įsipareigojimų, kuriuos buvo numačiusi Valstybės alkoholio kontrolės programoje bei nusižengė pagrindiniams alkoholio kontrolės politikos principams, įvardintiems Alkoholio kontrolės įstatyme. Per kiek daugiau nei 10 metų alkoholio kontrolės įstatymas buvo taisytas daugiau nei 24 kartus, kas kart vis palengvinant verslo sąlygas gamintojams ir prekiautojams. Alkoholio gamintojai ir dabar teikia pasiūlymus dėl alkoholio kontrolės įstatymo pataisų, teigdami, kad jie žino geriau kaip tai turėtų būti daroma. Savo žinojimą jie puikia pademonstravo per pastarąjį dešimtmetį, kuomet niekieno netrukdomi ir pasitelkdami įvairias priemones įtakoti politikus, taip sugadino alkoholio kontrolę, kad Lietuva jau seniai atsidūrė pirmose vietose Europoje dėl alkoholio sukeliamų pasekmių. Eiliniam gyventojui sunku pastebėti alkoholio gamintojų dviveidiškumą, kurio bendrovės stengiasi neparodyti. Dar daugiau, nuolat remiama kultūra ir sportas turi palaikyti itin teigiamą alkoholio gamybos bendrovių įvaizdį visuomenėje. Visuomenei netenka matyti įžūlių alkoholio gamybos bendrovių atstovų ir advokatų, kurie atvirai šaiposi tiek iš sveikatos specialistų, tiek iš vykdomosios valdžios atstovų, leisdami suprasti, kad jie puikiai gali įtakoti pačius aukščiausius valstybės vadovus. Alkoholio gamintojų bijo ir jų nuomonės paiso dauguma politikų, kuriems matyt vis dar reikia atidirbi už rinkimų kampanijoms gautas lėšas. Be to alkoholio gamintojams nuolat perkant straipsnius žiniasklaidoje ir metant didžiulius pinigus reklamai, kuri taip pat neša pelną žinisklaidai, joks politikas negali būti tikras kad pateikęs alkoholio gamintojams nenaudingus pasiūlymus, sekančią dieną žiniasklaidoje nebus sumaišytas su žemėmis. Tokia tat mūsų demokratinė visuomenė.

Alkoholio gamintojų taktika labai aiški: jei nėra tikrų argumentų nuneigti vieną ar kitą alkoholio kontrolės priemonę, tuomet tą priemonę bandoma diskredituoti klaidinant visuomenę. Kaip pavyzdį galima patekti alkoholinių gėrimų reklamos apribojimą, kurį tik patys alkoholio gamintojai išmoningai susiejo su žūstančiais keliuose ir pareiškė, kad reklamos apribojimai nepadės sumažinti girtų vairuotojų padaromų autoįvykių skaičiaus. Tačiau niekas ir nesakė, kad reklamos draudimas skirtas avaringumui mažinti. Reklamos draudimas ar apribojimas apsaugo nuo žalingos informacijos vaikus, kurie dar nesugeba atsirinkti, kas yra gera,o kas bloga. Realius reklamos draudimo rezultatus bus galima pamatyti tuomet, kai užaugs nauja karta, kuri jau nematys reklamos. Taigi klaidinti visuomenę naudinga, nes tada galima kvailiais išvadinti ir tuos, kurie tokias priemones siūlo. Kitu pavyzdžiu galėtų būti degalinių savininkų teiginiai, kad draudimas prekiauti alkoholiu degalinėse sukels nepatogumų klientams, kurie negalės patogiai nusipirkti alkoholio kada panorėję. O argi ne to siekia pasiūlos mažinimo principas? Maža to, visuomenei klaidinti nuolat pateikinėjamas JAV prohibicijos pavyzdys, kuris neva turi parodyti, kad draudimai yra neefektyvūs. Tai taip pat akivaizdus visuomenės klaidinimas, nes JAV atveju kalbama apie visišką alkoholio draudimą, kas šiandien nerealu ir nereikalinga. Niekas ir nesiūlo visiškai uždrausti alkoholio, be to šiuolaikinės demokratijos ir teisinės sistemos sąlygomis tai net teoriškai neįmanoma. Taigi prohibicijos kaišiojimas tėra visuomenės erzinimas, kaip ir prieš keletą metų prekybos tinklų vykdyta akcija, kurios metu net iš pensininkų perkant alkoholį buvo reikalauta pilnametystę patvirtinančio dokumento.

Alkoholio kontrolės specialistai neretai kritikuojami dėl to, kad siūlomų priemonių efektyvumas yra pagrįstas prielaidomis, kurių negalima patikrinti ir įrodyti. Anaiptol, visos visuomenės specialistų siūlomos priemonės yra pagrįstos mokslu ir pasiteisinusios šalyse, kuriose buvo taikytos. To tarpu patys gamintojai nevengia manipuliacijų, teigdami, kad legalios alkoholio rinkos kontrolė pažadins nelegalią rinką ir tą pagrindžia savo asmeniniais pasakojimais apie kelionę į Lietuvos kaimą ar pan. Vargu ar tokius svarstymus galima vadinti iš vis kuo nors pagrįstais. Teisingumo dėlei galima pasamprotauti ir apie nelegalią prekybą, kuri buvo suklestėjusi Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kuomet šalį kankino ekonominė krizė, žmonės neturėjo pinigų ir darbo, klestėjo nusikalstamos grupuotės, kurios ir aprūpindavo šalį nelegaliu alkoholiu. Tačiau šiandien situacija kardinaliai pasikeitusi, didžioji dalis nelegalus verslo seniai legalizavosi, Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos dėka iš parduotuvių praktiškai išnyko nelegali produkcija, o kaimuose pilstuką perkančių ir masiškai mirštančių alkoholikų nepakeitė niekas, ir nerealu, kad kas nors sugebėtų pakeisti. Tačiau likusioji visuomenės dalis pasikeitė ir dabar apribojus alkoholinių gėrimų prieinamumą naivu būtų manyti, kad norimu laiku ir norimoje vietoje negavę jo nusipirkti gyventojai bėgs ieškoti pilstuko. Bet mokslas čia ir nereikalingas nes bet kokį reiškinį galima iškreipti ir pateikti taip kaip naudinga. Kaip pavyzdį galima pateikti viename Ūkio ministerijos rašte pateikiamą teiginį, kuris neva paneigia draudimų efektyvumą. Ministerijos sekretorės pasirašytame rašte teigiama, kad 1996 m. Alkoholio kontrolės įstatyme uždraudus prekybą alkoholiu nepilnamečiams, nepilnamečių vartojančių alkoholį nesumažėjo, o padaugėjo. Tik įdomu būtų paklausti ministerijos sekretorės argi iki 1996 m. nepilnamečiams buvo galima parduoti alkoholį? Atvirkščiai, stiprieji alkoholiniai gėrimai buvo paduodami nuo 21 metų. Bet kam šiandien reikalingi faktai? Jei jau gamintojams taip rūpi nelegali prekyba, kodėl alkoholio gamintojai nefinansuoja Policijos departamento, kuris galėtų užsiimti efektyvesne šios veiklos prevencija, o mėto pinigus jokio efekto neduodančiai socialinei reklamai, kuri kaip parodė akcijos „Stop karui keliuose“ neduoda absoliučiai jokio efekto. Tai gal ir rūpestis kontrabanda apsimestinis? Galimu kontrabandos ir nelegalios prekybos augimu besirūpinantiems verslininkams siūlyčiau įsteigti fondą, iš kurio kiekvienam nelegalios prekybos tašką likvidavusiam policininkui būtų išmokėta 20 tūkst. litų premija. Efektas manau būtų stulbinantis, nes vadinamieji taškai tokių pinigų mokėti neišgalėtų. Bet juk daug geriau remti miestų šventes, kurias parėmus gaunamos išimtinės teisės lauko prekybai alkoholiu susižeriant pasakiškus pelnus ir paliekant miestui spręsti šlapimu pradvisusių kiemų problemas.

Kaip visada aiškinama, kad visas problemas turėtų išspręsti švietimas ir šeima. Švietimas šioje situacijoje be abejo svarbus, tik derėtų suvokti, kad jo rezultatų būtų galima tikėtis po 10 – 15 metų, ir tai tik tuo atveju jei pradėtų keistis visa visuomenė, kurioje augtų informaciją ganantys vaikai. O ko šiuo metu galima tikėtis iš visuomenės, kurioje perfrazavus premjerą negeria tik davatkos. Švietimo sistemai deleguota daugybė funkcijų: žalingų įpročių prevencijos, traumų ir nelaimingų atsitikimų prevencijos, lytinio švietimo ir t.t. Matyt tikrai atėjo laikas šiuos dalykus nebebarstyti ir nebeintegruoti į visus mokomus dalykus, o sukurti atskirą kursą, kuris būtų privalomas visiems, prasidėtų pirmoje ir baigtųsi dvyliktoje klasėje, turėtų bent vieną savaitinę pamoką, savo mokytojus, parengtus vadovėlius ir kt. Žodžiu viską, kad sveikos gyvensenos ugdymas užimtų tinkamą vietą ugdymo įstaigų programoje, bet tai jau atskira kalba. Tuo tarpu žūstame ir sergame jau dabar ir reikia priemonių, kurios situaciją padėtų gerinti tuoj pat.

Reziumuojant reikia pasakyti, kad pasaulyje jau seniai žinomos efektyvios alkoholio kontrolės priemonės. Jų efektyvumą tyrimais jau yra patvirtinę mokslininkai. Ir dabar jau tik nuo visuomenės ir politikų priklauso kieno nuomonės bus paklausyta, ar mokslininkų ir sveikatos specialistų, kurie suinteresuoti visuomenės sveikatos gerinimu, ar alkoholio gamintojų, kurie būdami verslininkais siekia pasididinti savo pelnus. Šis pasirinkimas parodys, kas mūsų valstybėje vertinama labiau: žmogaus gyvybė ir sveikata, net jie dėl to kartais tektų patirti trumpalaikį diskomfortą, ar nežabota verslo laisvė, kuri neišskiriant pavojingų žmogui produktų ir jų nekontroliuojant, veda prie didžiulių valstybės nuostolių ir žmogiškų netekčių.

2007 m. lapkričio 16 d., penktadienis

„Davatkos ir rėksmingi šventeivos“ taip pat žmonės


Būtina sureaguoti į daug diskusijų visuomenėje sukėlusį „Lietuvos ryto“ dienraštyje išspausdintą interviu su psichoterapeutu E.Laurinaičiu - „Lietuvių tauta – tikrai neprasigėrusi“.
Pirmiausia keletas citatų iš straipsnio: „...Pertraukdamas sutartinį politikų ir davatkų chorą pirmasis apie tai išdrįso prabilti psichoterapeutas E.Laurinaitis“, „...Rėksmingoms šventeivoms pataikaujančiais sprendimais politikai tikisi pelnyti bent dalies visuomenės simpatijų“ ir t.t.
Kas gi tos davatkos ir rėksmingi šventeivos, kurie taip neįtinka dienraščio žurnalistui ir gerbiamam psichoterapeutui. Visuomenė turbūt pastebėjo, kad į alkoholio kontrolę įsitraukia vis daugiau nevyriausybinių organizacijų ir fizinių asmenų. Tai ne tokia jau maža visuomenės dalis. Tarp tokių organizacijų, kurios aktyviai reiškia savo nuostatas dėl alkoholio kontrolės paminėtinos tokios organizacijos kaip Lietuvos psichologų sąjunga, Lietuvos visuomenės sveikatos asociacija, Nacionalinė sveikatos taryba, Nacionalinė vartotojų konfederacija, Lietuvos nukentėjusiųjų autoįvykiuose asociacija, Pasaulio sveikatos organizacijos biuras Lietuvoje, Lietuvos higienistų sąjunga, Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija, Lietuvos studentų medikų asociacija, Vysk. M.Valančiaus blaivybės sąjūdis, Lietuvos tėvų forumas ir t.t. Tai šitas organizacijas ir jas atstovaujančius asmenis dienraštis ir Laurinaitis išvadino davatkomis ir rėksmingais šventeivomis. Kai davatkų (arba kitaip sakant tikinčiųjų) baidosi komunistinį aklėjimą turintis premjeras, tai dar galima suprasti, tačiau kai tokiais terminais svaidosi žurnalistai ar net psichoterapeutas, jau darosi mažų mažiausiai keista.
Būdamas visuomenės sveikatos srityje dirbančiu mokslininku galiu atsakingai patvirtinti, kad dauguma publikacijoje išdėstytų E.Laurinaičio minčių yra realybės neatitinkančių ir melagingų faktų kratinys. Dar daugiau, kai kurios mintys beveik pažodžiui sutampa su alkoholio gamintojų ir ypatingai aludarių išsakomomis mintimis apie alkoholinių gėrimų reklamą ir pan. Derėtų priminti, kad, aludariai jau turi praktikos papirkinėdami garsius Lietuvos medikus, kultūros ir sporto veikėjus. Tai kodėl nenusipirkus ir vieno iš garsiausių Lietuvoje psichoterapeutų.
Nebematau prasmės faktais ir tyrimų duomenimis paneiginėti straipsnyje išdėstytų melagingų faktų. Mokslinių tyrimų duomenis gali rasti kiekvienas internetu besinaudojantis Lietuvos gyventojas mokslinių tyrimų domenų bazėse. Ten galima rasti ir tyrimus apie alkoholinių gėrimų reklamos žalą, jaunimo vartojimo paplitimą ir kitus dalykus, kurių E.Laurinaitis teigia neegzistuojant.
Alkoholio pramonė dabar tapo kaip niekada vieninga. Jos pageidavimu Premjeras sukūrė darbo grupę, kurioje surankiota pirmiausia šio verslo grietinėlė. Dar daugiau, šioje grupėje jau buvo pasiūlyta balsuoti už tai, kurie moksliniai tyrimai tinkami, o kurie ne. O pasipelnyti sumanę tyrėjai jau siūlosi už 200 000 litų atlikti „stebuklingus“ tyrimus, kurie nustatytų pagrindinę lietuvių girtavimo priežastį. Maža to aludariai pareiškė, kad reikia mažinti alkoholio daromą žalą, nemažinant alkoholio suvartojimo.
Keista, kad gerbiamas psichoterapeutas taip ir nesuprato, kad tokie pasisakymai ir alkoholio gamintojų pastangos baigia supriešinti gyventojus, nuolat priešina ir klaidina Lietuvos įstatymų leidėjus, kultūros ir sporto veikėjus. Viskas pajungiama vienam tikslui – pinigams. Ir nors alkoholio gamintojai teigia, kad jie nenori, kad žmonės prasigertų, tačiau atskirai paėmus, nė vienas nesutinka atsisakyti savo pelno dalies.
Kaip sakoma „kare visos priemonės tinkamos“, tik klausimas, kiek žmonių realiai suvokia koks karas kariaujamas, ir kad jo aukomis taps augantys vaikai, o Seimo kontrolieriaus tyrime pateikta išvada, kad toks alkoholio vartojimas kelia pavojų genofondui – tampa jau ne teiginiu bet realybe.

2007 m. spalio 16 d., antradienis

Alkoholio gamintojai kurs strategiją, kad žmonės negertų


Vyriausybė suskubo pasigirti Premjero potvarkiu sudariusi darbo grupę, kuri turėtų išanalizuoti alkoholio vartojimo priežastis ir pateikti kompleksinius pasiūlymus problemai spręsti. Visuomenė ir žiniasklaida jau pradėjo komentuoti ir aptarinėti būsimąjį komisijos darbą ir teksiančius uždavinius.
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai gražu, ir vienintelis, daugeliui kylantis klausimas yra: kodėl vyriausybė taip vėlai susigriebė ir tik dabar pradėjo spręsti šias problemas ? Tačiau klausimų turėtų kilti ir daugiau. Dauguma jau spėjo pamiršti, kad alkoholio kontrolės politikos vertinimą jau atliko Seimo kontrolierius ir Nacionalinė sveikatos taryba. Be to, iki vasaros pabaigos dirbo to paties Premjero potvarkiu sudaryta darbo grupė, kurios galutiniai pasiūlymai taip ir nepasiekė dienos šviesos, nes, pradėjus apie juos diskutuoti, jie neįtiko alkoholio gamintojams ir platintojams. Taip atsitiko todėl, kad darbo grupė siūlė apriboti alkoholinių gėrimų prieinamumą, nuo 2010 metų visiškai uždrausti alkoholio reklamą ir pan. Jau tada alkoholinių gėrimų gamintojų atstovas, atėjęs į darbo grupės posėdį, nedviprasmiškai pareiškė, kad grupė gali nebesivarginti, nes bus sudaryta nauja, „geresnė grupė“, kuri pasiūlys „geresnius“ sprendimus. Taip ir atsitiko. Aludarių pasiūlymu ir padedant Ūkio ministerijai buvo sušauktas pasitarimas, kuriame dalyvavo ministerijų, Narkotikų kontrolės departamento, Vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovai ir du aludarių atstovai (abu turėjo po atskirą balsą balsuojant). Pasitarimo metu balsuojant dviejų balsų persvara buvo nuspręsta sudaryti naują grupę.
Tikrai patogus scenarijus. Dabar, matant naujosios grupės sudėtį, kyla dar daugiau klausimų. Grupėje labai daug tiesiogiai alkoholio gamyba ir prekyba suinteresuotų ar kitaip su alkoholio verslu susijusių asmenų. Sąrašą galima pradėti aludarių atstovais, kurių vienas dėl didesnio skaičiaus grupėje jau atstovauja Nealkoholinių gėrimų ir gamintojų bei importuotojų asociaciją, MG Baltic (Valdančios „Stumbrą“) atstovas grupėje jau atstovauja Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociaciją ir t.t. Akivaizdžiai matosi, kad toks gausus būrys „savų“ surinktas tam, kad, kilus balsavimo poreikiui, tiesiog būtų galima stabdyti verslui nepalankius pasiūlymus. Dar daugiau, Ūkio ministeriją atstovauja net du aukščiausio lygio asmenys: ministras, kuris yra ir grupės vadovas (esant lygiam balsų skaičiui turintis du balsus) ir ministerijos sekretorė. Tai rodo akivaizdų norą kontroliuoti visą procesą. Toks Ūkio ministerijos elgesys, kai vos tik aludariams paprašius inicijuojama darbo grupė, grupei vadovauja priešiškas nuostatas alkoholio kontrolei nuolat demonstruojantis ministras, surinkta visa gvardija alkoholio verslu suinteresuotų verslininkų, leidžia manyti, kad, prisidengiant šios grupės darbu, bus bandoma sustabdyti bet kokias veiksmingas alkoholio kontrolės iniciatyvas.
Alkoholio kontrolė pirmiausia yra visuomenės sveikatos objektas, todėl ministrui, kuris net neslepia atstovaujantis verslo interesą, nederėtų vadovauti tokiai grupei. Tą turėtų daryti šiuo klausimu neutralus Vidaus reikalų ar Teisingumo ministras. Tačiau to tikėtis, matyt, nerealu. Todėl belieka įsipareigoti, būnant grupės nariu, sistemingai teikti informaciją visuomenei apie vykstantį darbą tam, kad, esant reikalui, jau pati visuomenė galėtų laiku įsikišti ir sustabdyti tolesnę alkoholio pramonės organizuojamą „kontrolę“.

2007 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis

G.Kirkilas: aš ne davatka...ir įstatymų nesilaikysiu...




Naują diskusijų bangą visuomenėje sukėlė artėjanti rugsėjo 1-oji, kuomet bus draudžiama prekiauti alkoholiu. Savo nuomonę žurnalistams šiuo klausimu išsakė ir premjeras, kuris pareiškė, kad „Aš nesu davatka", – į klausimą, kaip elgtųsi, jei rugsėjo 1-ąją lankydamasis mokyklose būtų pavaišintas šampanu, trečiadienį žurnalistams atsakė premjeras Gediminas Kirkilas“ (DELFI).
Tai jau ne pirmas premjero komentaras apie alkoholio kontrolės iniciatyvas. Jis jau „pribloškė“ visuomenę teigdamas, kad alkoholio reklama neįtakoja alkoholio vartojimo. Šį kartą premjero pareiškimas skamba dar keisčiau, nes premjeras teigia, kad nėra davatka, todėl pažeistų įstatymą ir lankydamasis ugdymo įstaigoje gertų alkoholį. Tuo tarpu LR Alkoholio kontrolės įstatymas teigia, kad alkoholį vartoti draudžiama ugdymo įstaigose ir jų teritorijose.
Ką tokiais pareiškimais nori pasakyti premjeras? Ar tik ne tai, kad jam, kitaip nei visiems Lietuvos piliečiams, įstatymai negalioja?
Dar svarbiau nei įstatymų laikymasis, pats premjero deklaruojamas požiūris į alkoholio vartojimą. Premjeras, nuolat teigdamas, kad draudimais problemos neišspręsi, ir reikia šviesti visuomenę, pasiuntė labai aiškią žinutę moksleiviams, kad negeria tik davatkos. Puikus švietėjiškas pranešimas jaunajai kartai. Labai įdomus ir sugretinimas su davatkomis. Matyt premjerui su pamaldumu susiję dalykai atgrasūs dar nuo sovietinių laikų. Nelabai aišku kas blogo būti pamaldžiu ir kuo tai siejasi su alkoholio vartojimu? O gal premjeras prasigėrusioje šalyje tiesiog nori pasirodyti „savas bičas“ ?
Premjeras jau pademonstravo savo išskirtinį požiūrį į įstatymus, kuomet įsigaliojus draudimui rūkyti viešose vietose ir toliau traukė pypkę restoranuose. O gal tai tiesiog nesugebėjimas atsisakyt nomenklatūrinio mąstymo ir suvokti, kad norint sulaukti pagarbos įstatymams iš visuomenės, tą pagarbą pirmiausia derėtų demonstruoti aukščiausiems valstybės pareigūnams.
Grįžtant prie pačios draudimo prekiauti alkoholiu rugsėjo 1-ąją idėjos, reikia pasakyti, kad jau pati besipiktinančiųjų reakcija rodo, kiek daug problemų dėl alkoholio vartojimo turime Lietuvoje. Jie jau negalime iškęsti be alkoholio nė vienos dienos, tai ką jau kalbėti apie saikingą alkoholio vartojimą visus metus. Visa laimė, kad Lietuvos gyventojai jau mąsto daug blaiviau nei mūsų valstybės premjeras ir nemato draudimuose ir ribojimuose didelės problemos. Net ir nesaikingai alkoholį vartojantys gyventojai suprato, kad ir toliau nuolaidžiaujant alkoholio gamintojams ir platintojams, nepavyks apsaugoti vaikų nuo alkoholio keliamo pavojaus.
Kad jau nueita labai toli, demonstruoja ir Lietuvos mokinių parlamento pirmininko pasisakymai viename iš dienraščių, kad mokiniai ne geria alkoholį, o tik ragauja. „Puikus“ požiūris. Turbūt ta pačia filosofija vadovaujantis galima ragauti ir kokainą ar heroiną. Dar įdomiau atrodo teiginys, kad Lietuvos mokinių parlamentas rengia pareiškimą dėl įsigaliojusių įstatymo pataisų.
Stebint visuomenės komentarus dėl alkoholio kontrolės iniciatyvų, susidaro įspūdis, kad visuomenė jau pribrendo pokyčiams ir pritartų daugeliui alkoholio prekybą sugriežtinančių priemonių, tik kaip tokias priemones „prastumti“ per nuolat alkoholio gamintojų ir pardavėjų „apdirbinėjamą“ premjerą ir nuolat jiems už rinkimams skirtus pinigus atidirbinėjančius Seimo narius? Rudenį, Seimui susirinkus po atostogų prasidės tikras nervų karas dėl Alkoholio kontrolės įstatymo ir kitų teisės aktų pataisų. Tuo neleidžia abejoti verslo atstovų teiginiai, kad alkoholio kontrole ir toliau užsiiminės jie patys. Melas ir faktų iškraipymas taps viena iš pagrindinių kovos priemonių. Belieka tik tikėtis, kad visuomenė ir įstatymų leidėjai sugebės atskirti kur yra visuomenės noras ir interesas gyventi sveikesnį gyvenimą, o kur nepasotinamas verslininkų noras pasipildyti savo kišenes iš prekybos alkoholiu.

2007 m. liepos 31 d., antradienis

Alkoholio gamybos „chimera“ ieško naujų gyvybės formų


Kaip ir buvo galima tikėtis, alkoholio gamybos bendrovių gąsdinimai sumažinti paramą sportui ir kitoms sritims bliūkšta kaip muilo burbulas. Pasigirdus diskusijoms apie darbo grupės rengiamas Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, kuriose minimas ir visiškas alkoholinių gėrimų reklamos draudimas, alkoholio gamintojai suskato ieškoti visų įmanomų būdų įtvirtinti savo prekinius ženklus rinkoje, taip, kad net įsigaliojus tokiam draudimui jų nebūtų įmanoma sunaikinti.
Reikia pripažinti, kad alkoholio gamintojai moka puikiai išnaudoti atsirandančias galimybes. Apie vieną iš aludarių iniciatyvų Nacionalinę tabako ir alkoholio kontrolės koaliciją informavo vienas iš Kauno miesto tarybos narių. Jis informavo apie „Švyturio“ alaus daryklos iniciatyvą paremti Kauno sporto arenos statybą, su sąlyga, kad arena bus pavadinta būtent šios daryklos vardu. Ir vėl tas stebėtinas alkoholio gamintojų „altruizmas ir atsidavimas sportui“. Tačiau koks tikrasis šio siūlymo motyvas? Nepaisant jau daugiau nei dešimt metų egzistuojančių Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų, kad alkoholio reklama negali būti siejama su sportu, alkoholio gamintojai, o aludariai dažniausiai, šią nuostatą ignoruoja. Alkoholio gamybos bendrovių logotipai puikuojasi ant krepšininkų marškinėlių, jais išmargintos krepšinio aikštelių grindys ir pan. Uždraudus alkoholio reklamą tai taptų neįmanoma. Tačiau jei pavyktų visą areną pavadinti alaus gamybos bendrovės vardu, kuris kartu yra reklamuojamas ir kaip produkto (šiuo atveju alaus) prekinis ženklas, anksčiau minėtų reklamos būdų ir nebereikėtų. Juk anonsuojant ir kalbant apie bet kurį, šioje arenoje vyksiantį renginį, būtų minimas ir šios arenos pavadinimas, alkoholio gamybos bendrovės logotipas, kuris sutampa su siūlomu arenos pavadinimu puikuotųsi ant visų bilietų, reklaminių plakatų, internetiniuose portaluose ir t.t. Tai šiuo žingsnio negalima vadinti kitaip, kaip gerai apgalvota investicija į reklamą. Ir laikas tam pasirinktas pats tinkamiausias, kuomet besitęsiančios diskusijos apie Kauno arenos statybą, Kauno miesto valdžią gali provokuoti priimti viliojančius ir skubotus sprendimus. Žinant aludarių sugebėjimą „įtikinti“ žymiausius sporto bei politikos veikėjus savo pasiūlymų „tyrumu“, kyla labai reali grėsmė, kad Kauno miesto valdžia, spaudžiama tų pačių sporto organizacijų vadovų, bei nuolat aludarių remiamų sporto šakų atstovų gali nuspręsti, jog Kaunas turėtų tapti „Švyturio šalimi Nr. 2”. „Švyturio – Utenos alus“ panašią patirtį jau turi Vilniuje, kur viena iš arenų vadinama „Utenos pramogų arena“. Ne vienas turbūt pastebėjo, kad pavadinime žodis „Utenos“ vizualiai identiškai apipavidalintas kaip ir to paties pavadinimo alus. Pastačius tokią areną ir suteikus jai pavadinimą, vėliau atsisakyti pavadinimo būtų praktiškai neįmanoma.
Todėl esame įsitikinę, kad alkoholio gamybos bendrovių pavadinimai neturėtų sutapti su visuomeninės paskirties pastatų pavadinimais, ir tokia reklama yra neleistina. Tikimės, kad Kauno miesto valdžiai užteks sveiko proto nesutikti su aludarių pasiūlymais ir nekompromituoti jau ir taip skandalais apaugusių miesto sporto arenos statybos planų. Miestas neturėtų tapti alkoholio gamybos bendrovių interesų atstovavimo vieta. Kaunas nuo seno garsėjo sveikos gyvensenos projektais, todėl sporto arenos pavadinimas alus vardu būtų akibrokštas visai miesto bendruomenei.

2007 m. liepos 4 d., trečiadienis

Ką galima "nusipirkti" Lietuvoje?


Tenka pripažinti, kad sunku buvo numatyti jog Seimo sprendimas apriboti (ne uždrausti, o būtent apriboti) alkoholinių gėrimų reklamą atvers „Pandoros skrynią“ ir prasidės tikras informacinis karas. Daugeliu atvejų diskusijos yra teigiamas ir pageidautinas dalykas, tačiau to, kas vyksta Lietuvoje, negalima pavadinti diskusija. Alkoholio gamintojai pagaliau atskleidė savo tikrąjį veidą, parodydami, kad tiesa gali būti perkama, kad jų kare tinkamos visos priemonės, kad neegzistuoja absoliučiai jokios moralės normos, kad pirkti iš principo galima viską ir tai tik kainos klausimas. Alkoholio gamintojai akivaizdžiai persistengė, į savo karą įtraukdami žymiausius šalies gydytojus, kuriems deja neužteko sąžinės išlikti ištikimiems Hipokrato priesaikai, paminant pažadą „vengti bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos“ bei pažadą „net ir verčiamiems, nieku gyvu nesutikti, kad medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmoniškumą“. Sunku įsivaizduoti, kokie būtent motyvai privertė šiuos žmones pasielgti būtent taip, bet tai, kad jų poelgis juos sukompromitavo visuomenės akivaizdoje – daugiau nei faktas. Stebint Prezidentui kuriamą spaudimą iš alkoholio gamintojų ir kasdien girdint skleidžiamus melagingus faktus, kad niekur Europoje nėra tokių griežtų alkoholio reklamos apribojimų, natūraliai kyla klausimas, kas galėtų paneigti faktą, kad tokiu būdu, pasinaudodamos visuomenėje kilusia reakcija, tam tikros politinės jėgos nori ir Prezidentą sukompromituoti visuomenės akivaizdoje. Būtina pastebėti, kad didžioji visuomenės dalis jau akivaizdžiai suvokia neigiamą alkoholinių gėrimų reklamos įtaką vaikams. Alkoholio gamintojai ne tik siekia sukompromituoti žymius medicinos, kultūros, sporto veikėjus ar net Prezidentą, bet ir kuria aplinką, kurioje daugeliui sąmoningų Lietuvos gyventojų kyla dar didesnis nusivylimas šalimi, kurioje gyvena ir augina vaikus.
Kodėl niekam neįdomus faktas, kad dauguma alkoholio gamybos bendrovių priklauso užsienio kapitalo įmonėms ir jau seniai nebėra mūsų nacionalinė vertybė, kaip tą dažniausiai bandoma pateikti. Labai įdomi ir bendra alkoholio gamybos bendrovių strategija, kuomet labiausiai nukentėjusiais įvardinami Lietuvos aludariai, ir kaip viena grėsmių įvardinama tikimybė, kad Lietuvoje nelikus alaus reklamos žmonės ims gerti degtinę. Todėl visuomenė turėtų žinoti, kad šitoje melo kampanijoje aktyviai dalyvauja ir stipriųjų gėrimų gamintojai. Manau, kad tokioje situacijoje visuomenė turėtų žinoti daugiau pikantiškų faktų, kurie gal įneš kiek aiškumo į esamą situaciją. Pateiksiu tik keletą pavyzdžių. Kadangi man tenka dalyvauti Seimo komitetų posėdžiuose ir išsakyti nevyriausybinių organizacijų poziciją dėl alkoholinių gėrimų reklamos apribojimo, po vieno iš tokių posėdžių MG Baltic (kuriam priklauso stipriųjų alkoholinių gėrimų bendrovė „Stumbras“) valdybos narys Romanas Raulynaitis (pagal profesiją teisininkas) naudodamas kalėjimo žargoną viešai išvadino mane „gaidžiu“, atvirai provokuodamas konfliktą, kurio taip ir nesulaukė. Toks „kultūringas“ elgesys leidžia manyti, kad alkoholio gamintojams ir importuotojams „tikrai rūpi“ kultūra ir jos rėmimas. Po Seimo sprendimo apriboti alkoholio reklamą tas pats Raulynaitis, sutiktas Seime su neslepiamu sarkazmu pasveikino su „laikina pergale“, aiškiai leisdamas suprasti, kad dirbama toliau, kad įtakoti prezidentą. Jo būta teisaus, alkoholio gamintojai (tiek aludariai tiek degtindariai) nepagailėjo nieko: nei laiko, nei pinigų. Pirmiausia, kad apmokėti dešimtis tūkstančių kainavusius užsakomuosius straipsnius jiems palankioje spaudoje, o vėliau ir pastangų, pelnyti žymių medikų, kultūros ir sporto veikėjų palankumo, taip juos sukompromituojant visuomenės akyse. Alkoholio bendrovių apmokėti kostiumuoti gražuoliai nemirksėdami meluoja televizijose, kad niekur kitur Europoje tokie alkoholio draudimai netaikomi, nutylėdami, kad be kitų, šalių Prancūzijoje ne tik visiškai draudžiama alkoholio reklama televizijoje, bet alkoholio gamintojams draudžiama remti sportą ir kultūrą tam, kad ta parama vėliau nebūtų galima manipuliuoti, naudojant ją kaip įrankį įstatymų leidėjams šantažuoti.
Manau, kad per pastarąsias dienas sąmoningoji visuomenės dalis visiškai įsitikino, kuri spauda gali būti priskirta geltonajai, kurie politikai akivaizdžiai atidirbinėja alkoholio gamintojams už rinkimų metu gautus pinigus ir kas yra tikrieji mūsų visuomenės šviesuoliai, neparduodantys savo idealų ir nestatantys į pavojų būsimų vaikų sveikatos dėl niekam nesuprantamų motyvų. Todėl net jei Prezidentas vetuotų Seimo priimtas Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, klausimas „kas yra kas Lietuvoje“ jau yra atsakytas. O dabar jau visuomenė tikai galės apsispręsti, nes apsisprendimas dėl asmenybių, tai ne apsisprendimas dėl alkoholizmo, čia žmonės tikrai gali keisti savo elgseną atsižvelgdami į esamą informaciją, o jos dabar jau yra daugiau nei reikia.

2007 m. birželio 26 d., antradienis


Ar atsispirsime alkoholio gamintojų šantažui? 2007-06-27

Seimui tik spėjus apriboti alkoholinių gėrimų reklamą radijuje ir televizijoje spaudoje ir televizijoje pasipylė alkoholio gamintojų užsakyta šmeižto ir gąsdinimų kruša. Kiekviena su alkoholio gamintojais susijusi televizija ar spaudos priemonė laikė savo garbės reikalu suniekinti priimtą sprendimą. Esminis motyvas – apribojus reklamą aludariai sumažins paramą sportui ir kultūrai, be to toks sprendimas apribos tarptautinių sporto varžybų transliacijas. Į šią šantažo kampaniją nepatingėta įtraukti žymius sporto veikėjus (Krepšinio federacijos vadovą, Lietuvos olimpinio komiteto vadovą ir kitus svarbius asmenis.
Dar iki priimant reklamos paribojimą, aludariai pradėjo sausti Seimą teigdami, kad jie skiria sporto rėmimui 8 milijonus litų kasmet ir, kad tai yra labai reikšminga suma sportui. Dabar norėtųsi paklausti aludarių, kiek kainuoja ši viešųjų ryšių kampanija, kuria siekiama sumenkinti vieną pirmųjų reikšmingų alkoholio kontrolės priemonių? Ar tik šita viešųjų ryšių kampanija nėra brangesnė už pačią paramą? Aludariams norisi priminti ir faktą, kad alkoholio bendrovių rėmimas nėra uždraustas, ir jos gali remti renginiu savo nuožiūra, bet iš kilusio triukšmo paaiškėjo, kad alkoholio gamybos bendrovėms rūpi ne sportas ir kultūra, o jų metu gaunama reklama, nuo kurios neįmanoma apsaugoti vaikų. Norisi paklausti, kodėl turėtų išnykti krepšinio ar futbolo transliacijos. Jei taip ir įvyks, tai kalti dėl to bus tik aludariai, kurių logotipai ir toliau bus ant sportininkų aprangos ir sporto aikštelių grindų. O jei kalbėti apie futbolo transliacijas, tai norisi paklausti ar reikia leisti užsienio bendrovėms, tokioms kaip Carlsberg, pelnytis mūsų jaunimo sąskaita?
Taip pat norisi priminti ir faktą, kad už visišką reklamos draudimą vienareikšmiškai pasisako dauguma nevyriausybinių organizacijų, Nacionalinė sveikatos taryba, Sveikatos apsaugos ministerija. Bet sveikatos apsaugos specialistų ir visuomenininkų nuomonė liberalių pažiūrų politikams neįdomi. Ji neįdomi ir Laisvosios rinkos institutui, kurio pagrindiniai rėmėjai yra tabako ir alkoholio pramonė.
Norime išdėstyti savo argumentus ir tikimės, kad jie bus išgirsti ne mažiau nei „tiesą“ perkančių ir paduodančių alkoholio gamintojų. Pirmiausia kyla klausimas, kodėl alkoholio gamybos bendrovės nepuola remti nepopuliarių sporto šakų, kurių netransliuoja televizijos. Turbūt todėl, kad tokių sporto šakų rėmimas neatneš jiems pelno per gaunamą reklamą. Ir kodėl taip norisi remti sportą. Juk viena iš Lietuvos alus gamybos bendrovių, būdama ties bankroto riba rėmė vieną iš žymiausių krepšinio klubų. Kaip paaiškinti tokį „altruizmą“? Nebent tuo, kad tokia parama yra efektyviausia reklama, net efektyvesnė už tiesioginę užsakomąją reklamą.
Labai įdomiai atrodo mūsų premjero G. Kirkilo reveransai Tarptautinės futbolo federacijos atstovams iš Prancūzijos, kurie neneigdami, kad alkoholio reklama Prancūzijoje draudžiama, kritikuoja tokią pačią, ir net silpnesnę priemonę Lietuvoje, o premjeras paskuba užtikrinti, kad tai tebuvusi klaida.
Daugiau nei juokingai atrodo argumentas, kad dieną apribojus alkoholinių gėrimų reklamą lietuviai vietoje alaus pradės gerti degtinę. Tokius teiginius galima vadinti niekuo nepagrįsta liguista fantazija, kuri turėtų išgąsdinti politikus, nors medicininių požiūriu tiek alus, tiek degtinė sukelia tą pačią priklausomybę ir ligas.
Tai, kad aludariai pradėjo masiškai kritikuoti Seimo sprendimą, ir prie tos kritikos prisideda akivaizdžiai aludarių papirkti Seimo nariai, rodo, kad šis sprendimas mažins jų pelnus, o jų pelnai mažėja tik žmonėms mažiau geriant. O juk būtent to mes ir siekiame, tokie siekiniai įrašyti ir Lietuvos sveikatos programoje, LR Alkoholio kontrolės įstatyme, Alkoholio kontrolės programoje.
O jei valstybėje tikrai nėra tų 8 milijonų sportui ir kultūrai remti, siūlome net keletą išeičių. Viena iš jų galėtų būti pasiūlymas iš laisvadienių išbraukti aludarių įsiūlytas Jonines. Seimo nario K.Glavecko teigimu Lietuva per praėjusius metus buvusias 5 papildomas laisvas dienas prarado apie 380 milijonų litų. Vienai dienai tenka apie 76 milijonus litų. O tai net 9,5 karto daugiau nei sportui skiria aludariai. Jei ir to maža, siūlome įgyvendinti priemonę, kurią Lietuva buvo įsipareigojusi vykdyti, bet taip ir neįvykdė – t.y. didinti alkoholinių gėrimų mokesčius. Juos padidinus bent tiek, kiek vidutiniškai išauga gyventojų pajamos, bus išvengta nuolat eskaluojamos kontrabandos augimo, nes perkamoji galia nesumažės, o surinktos lėšos galės būti panaudotos sportui, kultūrai ir net sveikatos apsaugai remti.
Norisi tik priminti kitą pavyzdį. Tabako gaminių reklama buvo ne tik visiškai uždrausta, bet ir buvo apribotos galimybės šiai pramonei remti įvairius renginius. Tas buvo padaryta sąmoningai, tam, kad vėliau gamintojai negalėtų tos paramos naudoti šantažui, ką dabar ir daro Lietuvos aludariai. Be to neetiška paramai naudoti pinigus, kurie yra uždirbami iš žmonių ligų ir nelaimių. Taigi logiškiausia būtų ne tik visiškai uždrausti alkoholio reklamą, kuri išlaisvintų žiniasklaidą ir apriboti rėmimą, kas leistų ateityje išvengti alkoholio gamintojų šantažo.
O visus sąmoningus Lietuvos gyventojus, kuriems rūpi jų vaikų ateitis, kviečiame boikotuoti renginius, kuriuos remia alkoholio gamintojai. Gal tai taps stimulu kultūros organizatoriams atsisakyti žmonių ašaromis ir skausmu pramirkusių pinigų.