Ieškoti šiame dienoraštyje

2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Apie dramblį porceliano fabrike


                           Ilgai galvojau ar rašyti šitą straipsnį. Yra daug už ir prieš, bet šiandien jaučiu, kad nerašyti tiesiog nebegaliu. Noriu tiesiog pasidalinti savo pastebėjimais ir įžvalgomis, kaip man atrodo naujosios Sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės vykdoma politika.
                           Manau visiems turintiems net ir menkiausią ryšį su sveikatos apsaugos sistema būna svarbu žinoti kokios politikos imsis naujais ministras, kokias idėjas ir kryptis palaikys, kokių reformų imsis. Intriga padidėjo jau tuomet, kai žmonės, turintys patirties sveikatos sistemoje ir visuomenės sveikatoje atsisakė užimti šitą postą teigdami, kad jiems trūksta kompetencijos sveikatos politikoje. Šios ministrės paskyrimas buvo savotiška staigmena. Iš ties drąsu ir ambicinga teisinį išsilavinimą turinčiai buvusiai vaiko teisių specialistei sėsti į tokį postą. Bet pagalvojau, kad ir ne to būta. Tačiau prasidėjus realiems darbams ir ministrei pradėjus juos komentuoti viešai jie manau ne vienam ne tik medikui, bet tikriausiai ir sociologui ar politologui turėjo „padaryti įspūdį“.
                           Viskas prasidėjo gana skambiai: kalbomis apie eutanaziją ir net vaikams. Galima tą nurašyti nepatyrimui ar nesusigaudymui naujame poste, kai prigauna žurnalistai, bet ministrė ir toliau drąsiai tą mintį vysto suteikdama vis naujų atspalvių. Pastarieji pasisakymai, kad eutanazija būtų gerai pagyvenusiems žmonėms, nes kai kurie jų neturi reikiamų pajamų, kad galėtų užsitikrinti sau socialinę pagalbą ir orią senatvę verčia prisėsti vos išgirdus. O gal ponia ministre ir vaikams reikėtų eutanazijos todėl, kad kai kurie iš jų turi asocialius tėvus ir negali pretenduoti į orią vaikystę? Gal juos kaip kačiukus į maišą ir į tvenkinį? O gal visus depresiškus, nepasiturinčius, ligonius ir ministerijos kriterijų neatitinkančiu tiesiog prie sienos, ir...
                           Nesunku įsivaizduoti kokį įspūdį tokie Sveikatos ministrės pasvarstymai sukuria paprastiems žmonėms apie Lietuvos sveikatos specialistus. Kaip tada turi atrodyti gydytojai? Kaip Jozefas Mengele, o gal kaip pats Adolfas, kuris sakė, kad neįgaliems ir ligotiems naujoje stiprioje nacijoje vietos nėra? Eutanazijos klausimą gal ir reikia svarstyti, bet manau tik todėl, kad nekiltų tokių minčių, kaip eutanazija negalintiems sau finansiškai ar kitaip užsitikrinti orios senatvės ar gauti tinkamos pagalbos. Maža to, tokie ministrės pasvarstymai apie eutanaziją jau naudojami informaciniame kare prieš Lietuvą ir valkiojami įvairiuose propagandiniuose rusiškose svetainėse, kur tokios kalbos šalį leidžia pateikti, kaip supuvusio liberalizmo ir visiško nužmogėjimo pavyzdį.
                           Sekantis kartas, kai ministrė pribloškė, tai prabilusi apie draudimą rūkyti balkonuose ne kaip sveikatos ministrė, nes jos pasisakyme sveikata net nebuvo paminėta, o kaip VRM atstovė, kuri suabejojo galimybe užtikrinti tokios teisės normos vykdymą. Suprasčiau, jei tai būtų buvęs Vidaus reikalų ministro komentaras, nors kiek pažįstu poną Skvernelį, tai jis nieko panašaus nepasakytų. O čia sveikatos ministrė... O gal nėra ko labai ir stebėtis, nes ta abejonė dėl galimybės įrodyti pažeidimą matyt skamba kaip savotiškas pasiteisinimas pačiai ministrei, kuri yra turbūt pirmoji ministrė ministerijos istorijoje, kuri nesibodi rūkyti savo kabinete, arba šalia esančiame kambarėlyje, o kolegos ministerijoje pakikendami pasakoja apie dūmus, virstančius iš ministrės kabineto. Ministrė nesibodi pati pažeidinėti įstatymų ir tą daro labai drąsiai. Net ir liberalas A.Čaplikas, suprato, kad rūkymas Sveikatos apsaugos ministrui mažų mažiausiai netinka prie pareigų. Todėl jam užtekdavo suvokimo parūkyti pakeliui į ministeriją, kad to niekas nematytų. Tuo tarpu dabartinei ministrei tokie „niekai“ didelio susirūpinimo nekelia, nors ji labai rimtu veidu iš Pasaulio sveikatos organizacijos atsiėmė savo pirmtako užtarnautą medalį už šalies nuopelnus tabako kontrolės srityje.
                           Ministrė paskubėjo sugriauti ir senas sveikatos specialistų svajones, kurios buvusio ministro V.Andriukaičio pastangomis buvo beveik virtusios kūnu. Buvusio ministro susitarimą su Ūkio ministru E.Gustu perduoti tabako ir alkoholio kontrolės funkcijas iš Ūkio ministerijos Sveikatos apsaugos ministerijai, naujoji ministrė per kelias dienas paskubėjo atšaukti ir išmesti į šiukšlių dėžę. Maža to, vos atėjusi nurodė savo kolegoms į darbo grupę, kuri dirba perkėlinėjant ES Tabako kontrolės direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, įsileisti tabako gamintojus. Tiesa, jos kolegoms ministerijoje šiuo klausimu pavyko paprotinti ministrę, tačiau manau, kad ryžtas tokiomis iniciatyvomis nepasibaigs.
                           Ir paskutinis lašas, kuris privertė apsispręsti rašyti šiuos pasvarstymus, buvo ministrės skubėjimas pritarti Vyriausybės ir Ūkio ministerijos siūlymams sunaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą alkoholio kontrolės funkcijas perduodant Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, tabako kontrolę atiduodant Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai, o narkotikų kontrolę „visą pasiliekant sau“. Būtų juokinga jei nebūtų graudu, nes gali atsitikti taip, kad Sveikatos ministrė gali įgyvendinti seną alkoholio ir tabako gamintojų svajonę sugriauti valstybėje egzistuojantį tabako ir alkoholio kontrolės kompetencijos centrą, o alkoholį kontroliuoti kaip dešrą ar kulinarijos paveldą, o cigaretes, kaip lygintuvus ar skutimosi mašinėles.
                           Kaip teigiama už didelius pinigus Ūkio ministerijos iš vieno UAB‘o nupirktoje studijoje, maisto ir veterinarijos kontrolieriai galėtų tikrindami maisto produktus ir alkoholinius gėrimus patikrinti, nes funkcijos panašios. O narkotikų kontrolę reikėtų perduoti „kokiai nors“ sveikatos priežiūros institucijai, kuri atsakinga už vaistų kontrolę. Matyt studijų už didelius pinigus rengėjai viską derino pagal sąskambį. Vaistai (angl. drugs) jiems kažkaip asocijuojasi su narkotikais, alkoholis su maistu, o cigaretės su eiline plataus vartojimo preke. Na, kad kompetencijos ir supratimo neturi kažkokio UAB‘o rašytojai, tai galima suprasti, bet kaip suprasti ministrės poziciją, kai pritariama tokiems kliedesiams.
                           Manau, kad ministrė per labai trumpą laiką gali virsti tikra tabako ir alkoholio gamintojų madona, juo labiau, kad privačiuose pokalbiuose nevengia prisipažinti savo meilės pastarųjų gaminamai produkcijai. O ir kompetencijos spartaus augimo sunku tikėtis, nes ministrė neišsėdi veik nevienoje sveikatos konferencijoje. Dažniausiai po trumpos įžangos, įterpusi abejonę nepatogios sveikatos statistikos realumu, ministre atsiranda reikalų ir svarbių susitikimų, kitose nuo įtampos išvargusi ministrė, tiesiog nusnūsta. Kartais skubėjimą matyt galima paaiškinti nikotino abstinencija. Tai ir nepavargsta labai nuo tų sveikatos mokslininkų ar sveikatos naujovių.
                           Nebesileidžiant į asmeniškumus, galiu pasakyti, kad mano manymu ministrė kompromituoja visą sveikatos sektorių, griauna ir gadina tai, ko pati nei kūrė, nei gali suvokti kai kurių struktūrų ar priimtų sprendimų svarbos. Ministrės elgesys yra panašus į dramblio griuvinėjimą porceliano fabrike, tik šį kartą vietoje porceliano pavojuje atsiduria žmonių sveikata.

                           Todėl pirmadienį išsiųsiu ministrei prašymą išbraukti mane iš visuomeninių konsultatntų sąrašo, nes ministrei niekada jokių patarėjų nereikėjo ir ji su niekuo nesirengia tartis.Jei toks noras būtų buvęs, būtų sureaguota į ministrei siųstą pasiūlymą talkinti, o neskubėta priiminėti sunkiai suvokiamus sprendimus. Matyt čia galima tik patvirtinti visiems gerai žinomą išmintį: kuo mažiau žinai, tuo daugiau žinai. Belieka tikėtis, kad Lietuva nėra nusipelniusi didelės bausmės ir ministrė ministerijoje neužsibus, juo labiau, kad tai jau tampa tradicija šitoje institucijoje.

2014 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis

Gersim ne į savų, o į Danijos pensininkų sveikatą

Prieš kelias dienas Seimas priėmė sprendimą didinti akcizą alkoholiniams gėrimams. Didinimo apimtys gerokai nutolo nuo pradinių premjero pažadų ir planų, kuomet buvo žadama akcizą alui didinti bent 50 proc. Po aludarių vizito pas premjerą ir jų sunkiai suvokiamo melo, kad bus atleista apie 2000 darbuotojų, susijusių su alaus sektoriumi, premjeras pakeitė nuomonę ir alus brangs simboliškai (butelis apie 5 centus).
Interviu žurnalistams politikai vienbalsiai teigė, kad didinimas suderintas su gamintojais ir jie tam neprieštaravo. Labai įdomi situacija. Paprastai gamintojai visada prieštarauja akcizo didinimui, jei jis yra toks, kad gali realiai įtakoti vartojimą. Jei šį kartą prieštaravimo nebuvo, vadinasi reikėtų pažiūrėti kodėl.
Panagrinėjus ilgesnę istorinę perspektyvą nuo 1995 metų galima konstatuoti, kad alkoholinių gėrimų įperkamumas nuo 1995 metų iki 2008 metų nuolat augo. Paprasčiau tariant nuolat didėjo kiekis, kurį gyventojai galėjo nusipirkti už vidutines disponuojamas pajamas. Kalbant konkrečiau per minėtą laikotarpį alkoholinių gėrimų įperkamumas išaugo 534 proc. Įperkamumas buvo kiek sumažėjęs tik po 2007 metais prasidėjusios krizės, o nuo 2010 metų vėl išaugo. Alkoholinių gėrimų įperkamumas nuo 2010 iki 2012 metų išaugo beveik 12 proc.

Ir kas gi iš to? O gi tai, kad jei alaus akcizas buvo padidintas 14 proc., o akcizas alaus kainoje sudaro tik 11 proc. kainos, vadinasi realiai alaus kaina didėja apie 1,5 proc. Tuomet paprastas klausimas, ar alkoholio kainai didėjant 1,5 proc. tokiame kontekste, kai dėl gyventojų pajamų augimo įperkamumas auga apie 12 proc. vartojimas turėtų augti ar mažėti? Manau ir šeštokas nesunkiai suskaičiuos, kad įperkamumas išaugo daug daugiau nei ketinama didinti kainą. Įperkamumas auga ir toliau, nes didinamas minimalus atlyginimas ir t.t. Vadinasi vartojimas turėtų augti. Kas iš to?
Kad suprasti kas iš to, nekalbėsiu apie sveikatą, kuri be abejo nukentės daugiau įperkant ir išgeriant alaus. Priminsiu tik, kad Lietuvos pensininkai labai supyko, kai Finansų ministras pasakė, kad didinant akcizą surinktos pajamos bus skirtos kompensuoti sumažintoms pensijoms. Pensininkų atstovai skambiai prabilo, kad atseit mums girtų pinigų nereikia ir kaip čia bus, kad mūsų vaikai turės gerti daugiau tam, kad didėtų pensijos. Na toks komentaras iš viso dvelkia neraštingumu, nes ir dabar, ir anksčiau dalis pinigų tiek pensijoms, tiek pašalpoms į biudžetą buvo surenkama iš alkoholio akcizų, tik tai niekam nekliuvo.
Taigi dabar, premjerui paklausius aludarių ir akcizą padidinus labai neženkliai, vartojimas toliau augs, nes kaip jau minėjau, auga įperkamumas. Kadangi augs vartojimas, augs ir alaus gamintojų pelnas.

O dabar, kaip sakoma, „razinos“. Dvi didžiausios alaus gamybos bendrovės Lietuvoje „Švyturys – Utenos“ ir „Kalnapilis – Tauras“ priklauso Danų bendrovėms Royal Unibrew ir Calsberg. O įdomumas tas, kad Danijos pensijų fondai yra bent jau Royal Unibrew akcininkai. O tai reiškia, kad Danijos pensininkų gerovė yra tiesiogiai susijusi su mūsų išgeriamu alkoholio kiekiu. Ir ar ne ironiška, kad savo pensininkams nenorėjom surinkti didesnių pensijų padidinus akcizą alui, bet per didėsiančius aludarių pelnus prisidėti prie Danijos pensininkų gerovės nematom problemos. 

2014 m. lapkričio 8 d., šeštadienis

Kodėl politikai nejaučia atsakomybės prieš visuomenę?

O visuomenė pati jaučia atsakomybę už save? Ko gero nuo to ir reikėtų pradėti, nes mes pirmiausia esam linkę atsakomybę už savo gyvenimą perkelti kam nors kitam, pvz. politikams. Jei kas nors ne taip, tai dėl to pageidautina, kad būtų kaltas kas nors kitas, bet ne aš pats. Tai gali būti politikai, mokytojai, policininkai, kaimynai ir pan.
O dabar grįžkim prie politikų. Turėtumėm pasigilinti, kaip mes kas kartą vis išrenkame tuos, kuriais paskui piktinamės, lyg tai būtų ne mūsų pačių rinkti politikai. Pagrindinė vieta, kur iš politiko galima pareikalauti atsakomybės už jo darbus, yra rinkiminė apylinkė, kur ateiname atiduoti savo balsus. O dabar jei nuoširdžiai paklaustumėm kiek iš tų, kurie ateina atiduoti savo balsus žino už ką juos atiduoda? Jau nekalbu apie tai, kad kartais balsuojama už tikrus psichopatus, alkoholikus ar šiaip klounus. Keista, tik kad paskui piktinamės, kai matom cirką ar girtus šlitinėjančius Seimo narius. Kalbu apie daug sudėtingesnius ir labiau su pačia politika susijusius dalykus. Kiek iš rinkėjų iš tikrųjų domisi, o dar geriau – žino, kaip ir už ką balsavo ne pirmą kartą kandidatuojantys politikai? Ne kartą esu susidūręs su situacija, kuomet viešose diskusijose politikai atvirai meluoja apie tai, kaip jie balsavo. Patikrinus Seimo duomenų bazėje radau, kad balsuota visiškai priešingai. Vadinasi politikai nevengia meluoti apie tai ką jie iš tikrųjų darė ir meluos tol, kol neatsiras pakankamai besidominčių, o kaip gi buvo iš tikrųjų. Dar mažiau rasime tokių, kurie sugretina rinkimų metu duotus pažadus ir realius darbus ar balsavimus. Būtent šie dalykai manau ir leidžia politikams žadėti vienus dalykus, o daryti visiškai kitus, nes atėjus rinkimams bus galima pameluoti iš naujo ir to, politika nesidominčiai visuomenei pakaks.
Įdomu tai, kad politikai keistai reaguoja į bandymus pagerinti visuomenės galimybes sužinoti tikruosius politikų darbus. Į anekdotines situacija panašios kai kurių Seimo narių reakcijos pvz. į šį politikų reitingą, kuris iš esmės yra nieko kito, kaip Seimo narių balsavimų matematinis apibendrinimas vienoje, siauroje alkoholio kontrolės srityje(http://koalicija.org/serveris/failai/NTAKK%20Seimo%20nariu%20ir%20frakciju%20reitingai%202012.09.14.pdf ). Buvo tokių politikų kurie viešai piktinosi tokiais skaičiavimas ar vadino tą asmeninių antipatijų jiems demonstravimu.
Ir tai tik viena sritis. O kiek yra sričių, kurių niekas neapibendrina. Bandymai politikus pačius raginti pildyti įvairiais apklausas ir piešti politinių nuostatų žemėlapius manau yra labai riboti, nes politikai labai gerai žino ir jaučia ko tikisi jų rinkėjai ir yra linkę jiems pataikauti bei pagražinti savo tikrąjį veidą.
Tai, kad politikai jaučia ką daro gerai ar blogai ir nenori, kad visuomenė apie tai sužinotų, rodo, kad tuo metu,  kai svarstomi visuomenei jautrūs klausimai, visuomenės atstovai yra nepageidaujami komitetų posėdžiuose. Iš anksto neįspėjus pakeičiami posėdžių laikai, neleidžiama filmuoti posėdžių, piktinantis, kad paskui tie vaizdo įrašai atsiduria viešoje erdvėje. Vadinasi suvokimas, kad daroma blogai yra, taip pat, kaip ir suvokimas apie galimas tokių darbų viešinimo pasekmes.
Dabar artėja savivaldos rinkimai. Jau siuntinėjamos žinutės, raginančios informuoti apie patiriamą spaudimą remti vieną ar kitą partiją, pasirašyti už kandidatus ir pan. Tai labai sveikintina „Baltųjų pirštinių“ iniciatyva. Tačiau greta procedūrinių dalykų būtų gerai pradėti domėtis ne tik politinio proceso manipuliacijomis, bet ir pradėti domėtis ką ir už ką renkate. Jei tai jau esami politikai, kurie kandidatuoja naujai kadencijai, susižinokite, kaip jie balsavo jums rūpimais klausimais ir jei jums nepatinka sprendimai, nebebalsuokit už juos. O jei kandidatai yra nauji žmonės politikos srityje, nustokite juos rinkti pagal fotografiją, kostiumą ar šukuoseną. Nustokite galvoti, kad prabangiu automobiliu važinėjantis veikėjas bus geras jums ir gerai tvarkysis tik todėl, kad jau mokėjo pasirūpinti savimi. Nustokite rinkti girtuoklius, nes jie yra „savi“ tik tuo atveju, jei planuojate kartu su jais gerti. Visais kitais atvejais, tai yra sutrikimų turintys ir itin pažeisti žmonės, apie kurių elgesį ir gebėjimą priimti racionalius ir moralius sprendimus geriausia būtų paklausti jų artimųjų.

Visi mes darome klaidas, taip pat ir darydami pasirinkimus. Tai nėra blogai. Tai neišvengiama. Blogiausia, kai iš klaidų nesiruošiame mokytis. Juk gerai liaudyje sakoma, kad jei tave apgavo vieną kartą, tai kaltas tas, kuris apgavo tave. Bet jei tave apgavo antrą kartą, tai dėl to kaltas esi pats.  

2014 m. lapkričio 3 d., pirmadienis

Kai neliks burgių...



                           Prisipažinsiu, kad šiandien pasidarė labai liūdna, kai išgirdau žiniasklaidoje aktyviai diskutuojant apie KTU gimnazijos direktoriaus  B.Burgio pasitraukimą. Dar liūdniau pasidarė pasiklausius apie tai, kas direktorių iki to privedė. Žinoma, kaip sako, su žvake šalia nestovėjau ir nieko negaliu pasakyti nei apie sveikatos problemas, nei apie susitarimus su KTU rektoriumi, bet kai išgirdau, kad viena iš priežasčių tokiam sprendimui tapo tėvų ir valstybės institucijų karai su direktoriumi dėl gimnazijos taisyklių nesilaikiusių mokinių šalinimo, tai supratau, kad tikrai yra blogai. Dar daugiau sako direktoriaus teiginys, kad „Švietimo sistema supuvusi tiek, kad aš nė už ką nesutinku ateiti į formalųjį švietimą“.
                           Tai, kad švietimo sistema išgyvena savotišką vertybių krizę matyt sunku būtų suabejoti. Taip pat niekam ne paslaptis, kad tėvai, kurie dažnai yra linkę kaltinti mokytojus ir švietimo sistemą dėl blogų vaikų rezultatų, patys labai dažnai linkę palaikyti tokį vaikų elgesį, kuris aiškiai prasilenkia tiek su rašytomis mokyklos taisyklėmis, tiek su etinėmis ar moralinėmis normomis. Nenuostabu, kad tokiose situacijose, direktorius su stuburu tampa kliūtimi mūsų viską perkančiai ir parduodančiai visuomenei.
                           Juk daug geriau toks mokytojas ar direktorius, su kuriuo gali kartu sugerti ir pasiekti „savo lygį“, kad nesijaustum per bukas ar nepilnavertis. Juk daug patogesnis toks mokytojas, kuris geria ir rūko kartu su savo auklėtiniais išvažiavęs į turistinį žygį. Daug geriau toks, kuris be principų parašo vaikui pažymį, kad tik tas neiškristų iš mokyklos ir neišsineštų „krepšelio“. Daug geriau toks, kuris vieną sako, o visai ką kitą daro. Taip, šiandien tokie, kaip Burgis yra tiesiog nesusipratimas sistemoje. Ir sunku su tokiais sistemai kovoti, nes jiems demonstruojamas bendruomenės pasitikėjimas neretai gali atsisukti prieš pačią sistemą.
                           Neabejoju, kad Lietuvoje yra labai daug sąžiningų, aukštos moralės ir gerbiamų mokytojų. Vadinčiau juos Burgiais. Kai (jei) neliks burgių, manu liks smurgiai, kurie prisitaikys prie visų ir visko.
                           Pamanyk, pasakytų nereta mama ar tėvelis, vaiką pagavo rūkantį ir už tai meta iš gimnazijos. Pamanyk apspjovė ir sumušė mokytoją. Ar ir už tai mesim iš gimnazijų. Juk mokytojas rūbus išsiskalbs, o ir vietą savo turi žinoti, nes jis šiandien juk paslaugas teikia, paslaugų gavėjai yra dievai. Aukščiau už dievus tik jų tėvai, kurie kiekviena proga nepatingi grasinti teismais ir advokatais.
                           Keistai man nuskambėjo šiandien KTU rektoriaus pasamprotavimai apie tai, kad taisyklių laikymasis gražu, bet yra teisiniai niuansai... Neva nėra nustatyta, kad už vaiko rūkymą galima mesti iš gimnazijos. O gimnazijos taisyklės nėra tas pagrindas, jei ant jo pasirašo ir tėvai ir pats vaikas? O ir pats rūkymo faktas,jei tai vyksta gimnazijos teritorijoje jau yra įstatymo pažeidimas. O net jei ir ne teritorijoje, tai ką tai keičia?
                           Įdomiausia tai, kad tie, kas džiaugiasi šia situacija (kalbu apie tėvus, kurie kaip suprantu apskundė direktorių valstybės institucijoms dėl jų vaikams pritaikytų sankcijų), nesupranta ko tokiu elgesiu pasieks. Jų vaikams, kurie pažeidė labai aiškias taisykles bus duotas ženklas, kad galima nesilaikyti jokios tvarkos, tereikia turėti gerą teisingą ir užnugarį. Ar tik ne tokiu pat principu vadovaujasi mūsų politinis elitas šiandien? Ar ne dėl to viena pagrindinių vertybių mūsų vaikams tampa „apsukrumas“.  Tik norėtųsi paklausti tėvų kodėl leidote savo vaikus į būtent tokią gimnaziją, kodėl ieškojote kokybės ir gerų mokytojų? Tam, kad galėtumėt viską sugadinti, o paskui kaip Putinas leisti savo vaikus mokytis į kitą šalį, kur dar visko nesugebėjot sugadinti.
                           Sunkiausia suvedinėti sąskaitas su savo sąžine. Tose mokyklos dar mokytis jūsų vaikų vaikams – jūsų anūkams. Manot, kad viską nusipirksit? O kas bus jei liks tik smurgiai?
                           Žemai lenkiu galvą prieš tokius mokytojus, kaip B.Burgis. O čia vienas iš mano mėgstamų jo kreipimųsi į abiturientus, kuris man labai gerai atspindi vertybes, kurioms vadovaujasi tikras ugdytojas:

„Gerti ar negerti – štai klausimas! (Hamleto palikuonys) Kovo 2, Antradienis.
Čia vis dar apie „šimtadienį“… Paskaičiau „Delfyje“ apie tą šventę Vievio mokykloje. Norėčiau apibendrinti.
Kai lieka 100 dienų būti mokykloje, reikia pradėti tikrinti moksleivius, kiek jie subrendo. Viena iš tikrinimo priemonių yra alkoholis. Visi žino, kokius puikius vynus gamina prancūzai, italai, kokia puiki rusiška degtinė, graikų brendis ir pan. Bet, pavyzdžiui, KTU gimnazijos moksleiviams NIEKO TO neleidžiama net paragauti. Ir štai lieka tik šimtas dienų… Ką daryti? Spjauti į visas taisykles ir linksmai, sočiai atsigeriant, atšvęsti „šimtadienį“? Juk niekas (ar tikrai?) nebeišdrįs pašalinti iš KTUG, tiesa?
Bet ką tu, žmogau, darysi visą likusį gyvenimą? Laužysi taisykles, kai tik pasitaikys palanki proga? Vogsi, jei žinosi, kad niekas nesuseks? Sugulsi su kita moterimi, tikėdamas, kad žmona niekada nesužinos? Saldi nuodėmė, pagunda ne mažesnė nei išgerti gero gėrimo keletą taurių! Bet baisiausia ne tai…. Baisiausia, kad tavo vargšai vaikai, paaugliai, apstulbę negalės suprasti, kodėl tėvas ar mama jais taip nepasitiki. Jie gi nežinos, kad tėvas ar mama žino, kaip jie išdavė save jaunystėje, todėl mano, kad ir vaikai taip pasielgs progai pasitaikius…
Žinoma, jūs dabar pasakysite, kad galima gi išgerti labai saikingai, „patikimai“, nerizikuojant sveikata, nesukuriant situacijų nelaimingiems atsitikimams. O aš ir vėl savo: moteris negali būti truputį nėščia. Taisyklė negali galioti „su sąlyga“. Bet yra išeitis! Abiturientai galėjo paprašyti „amnestijos“, leidimo. Tėvai galėjo prisiimti atsakomybę. Aš būčiau sutikęs (ne kartą esu taip padaręs, ar nežinojote?)! Bet niekas nepaprašė. Tai gal niekas ir negėrė alkoholinių gėrimų? Tikriausiai… Nejaugi būtų save nuskriaudę?“

                                                                                                            www.burgis.lt