Ieškoti šiame dienoraštyje

2010 m. rugsėjo 28 d., antradienis

Philip Moris vėl drumsčia vandenį ir moko tabako kontrolės


Mažėjantis tabako gaminių vartojimas verčia tabako gamybos kompanijas kurti išgyvenimo scenarijus ir bandyti stabdyti vis labiau įsibėgėjantį Tabako kontrolės pagrindų konvencijos atnešamų permainų traukinį. Gaila, kad į šį žaidimą vėl ir vėl įsitraukia naiviai (o gal ne naiviai ir ne už dyką) tabako gamintojų vilionėmis susižavintys valstybės pareigūnai.

Philip Morris atstovai su tokioms kompanijoms būdingu kruopštumu ir atkaklumu pradėjo valstybės pareigūnų smegenų plovimo procesą į kurį jau įsijungė tradiciniai tabako pramonės padėjėjai ir jų pinigais remiami Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovai. Philip Morris idėjos pasirodė patrauklios ir alkoholio gamintojams. Pirmiausia tabako gamintojai „apdirbo“ Finansų ministerijos atstovus, kurie davė žalią šviesą tabako gamintojų pasiūlymų svarstymui. Ne mažesniu entuziazmu dega ir aukšti VMI pareigūnai, visais įmanomais būdais besistengiantys kontroliuojančių institucijų atstovus įtikinti tabako pramonės pasiūlymų reikalingumu. Tik iš kur tas entuziazmas?

Philip Morris siekia, kad būtų panaikintos ant tabako gaminių esančios banderolės, o vietoje jų ant cigarečių pakelių būtų spausdinamas unikalus kodas, kuris neva leistų apsaugoti nuo tabako gaminių padirbinėjimo. Gal tame ir yra dalis tiesos. Unikalus kodas, kurio autentiškumą galima būtų patikrinti paskambinus nemokamu telefonu ir sužinoti ar toks cigarečių pakelis iš tiesų legaliai egzistuoja, galbūt leistų bent dalinai apsisaugoti nuo tabako gaminių padirbinėjimo, kuris nėra didžiausia problema Lietuvoje. Lietuvoje didžiausią problemą sudaro ne padirbinėjimas, bet kontrabanda. O kontrabandinės cigaretės yra tų pačių tabako gamybos kompanijų legaliai pagamintos cigaretės, tik nelegaliai atgabentos ir realizuojamos kitoje šalyje. Vadinasi iš to uždirba vėlgi tie patys legalūs tabako gamintojai.

Taigi, toks žymėjimas ne tik, kad nespręstų pagrindinės kontrabandos problemos, tačiau atsisakius banderolių, valstybė prarastų tuos, kad ir kelis centus, gaunamus už banderoles, be to banderolė tai yra dokumentas, užkurio padirbinėjimą baudžiamą kaip už dokumentų klastojimą. O už ką bus baudžiami suklastoję numerių ir raidžių kombinaciją ant cigarečių pakelio?

Susitikimų su tabako pramone metu VMI pareigūnai skambiai pastebėjo, kad tabako pramonės siūlymai leistų sumažinti administracinę naštą verslui. Tik kas sakė, kad reikia mažinti naštą tabako ar alkoholio verslui? Ar tam, kurio produkcija nužudo 50 procentų produkcijos vartotojų reikia stengti sumažinti administracinę žalą? Ką toks mažinimas reikštų valstybei? Sumažėjus gamybos kaštams tabako gamintojai gautų papildomų rezervų amortizuoti tabako akcizų didinimo sukeltą tabako gaminių kainos didėjimą. Ar to siekia valstybė? Oficialus siekis yra mažinti, o ne didinti vartojimą, taigi tai kertasi su pagrindiniais valstybės tabako kontrolės principais.

Galų gale iš kur tokia skuba būtent tuo metu, kai Europos komisija rengiasi svarstyti naują tabako kontrolės direktyvą, o šalių vyriausybinės delegacijos svarsto Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvencijos protokolus, susijusius su tabako gaminių nelegalios gamybos ir prekybos kontrole? Matyt Philip Morris strategai matydami sau realią grėsmę „bananų respublikose“ siekia susikurti sau palankią situaciją, kurią kaip status quo bandytų išlaikyti bent keletą metų.

Verta priminti Finansų ministrei, Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnams ir kitiems Philip Morris naujovėmis susižavėjusiems entuziastams, kad per visą savo istoriją tabako kompanijos nepadarė nieko, kas kenktų jų bizniui ir mažintų rūkymo paplitimą. Atvirkščiai, jos visada melavo, slėpė faktus, manipuliavo, papirkinėjo ir t.t. Philip Morris teigia esanti pozityviai besikeičianti tabako gamybos bendrovė. Tai kaip tada pavadinti elgesį kai šios bendrovės užsakymu samdyti vaikinai ir merginos prižiūrimi Philip Morris vadybininkų naktiniuose klubuose reklamuoja cigaretes, nors Lietuvoje jau 10 metų kaip draudžiama tabako reklama? Ar tai ir yra tie pozityvių pokyčių ženklai?

Jei jau kompanija iš tiesų yra tokia gera, kad rūpinasi savo ir valstybės gerove, tegul spausdina kiek tik nori numerių ir vandens ženklų ant savo pakelių, bet kištis į valstybės nustatytą banderolių naudojimo sistemą ar teigti posėdžio metu „mes pakeisime ydingą ir bereikalingą atitikties deklaracijų sistemą“ tabako gamintojai neturi jokios tesės, nes Tabako kontrolės pagrindų konvencijos, kurią ratifikavo ir Lietuva, 5 straipsnio 3 dalyje teigiama: „Nustatydamos ir įgyvendindamos savo sveikatos politikos kryptis, susijusias su tabako kontrole, Šalys pagal savo nacionalinę teisę stengiasi apsaugoti jas nuo komercinių ir kitų tabako pramonės interesų.“

Taigi VMI ir Finansų ministerijai reikėtų geriau „ruošti namų darbus“ ir geriau įsigilinti į tarptautinę teisę, kurią Lietuva įsipareigojo vykdyti.

2010 m. rugsėjo 27 d., pirmadienis

Ar turim gelbėti nuolat skandaluose skęstančią „Alitą“?



Bendrovė „Alita" išplatino pranešimą, kad uždarys savo valdomą bendrovę „Anykščių vynas", jei nebus peržiūrėti alkoholio akcizai.

Matyt jau tampa tradicija, kad „Alita“ skęsta nuolatiniuose skandaluose. Tik prisiminkite šios bendrovės privatizavimo istoriją, kuri šiandien matyt akivaizdžiai įrodo, kad nesugebančių tvarkytis asmenų machinacijos anksčiau ar vėliau priveda prie kracho.

Dar neseniai skaitėme žinutes apie tai, kad Serbijos privatizavimo agentūra priėmė sprendimą nutraukti sutartį su Lietuvos įmone „Alita“ ir Švedijos bendrove „United Nordic Beverages“ dėl „Beogradska Industria Piva“ alaus daryklos akcijų įsigijimo, kadangi neva neįvykdyti privatizavimo sutarties įsipareigojimai. Šiandien jau girdime viešus grasinimus dėl įmonės veikos nutraukimo jei valstybė nepakeis akcizų politikos. Skandalai per dažnai kartojasi, kad juos būtų galima vadinti sutapimais ar atsitiktinumais.

Keistas tik mūsų šalies vadovų elgesys, nes nesėkmes Serbijoje ėmėsi spręsti Ūkio ministras Dainius Kreivys, o šį kartą „Alitos“ užtarėjais tapo Anykščių vicemeras D.Krištaponis. Kulinarinio paveldo korta mojuojama ir tikinti sulaukti Žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus užtarimo. Šis ministras jau pagarsėjo nenuilstamomis jo vadovaujamos ministerijos pastangomis legalizuoti naminės degtinės gamybą.

Vicemero D.Krištaponio teigimu „Bendrovė superka labai daug sodų produkcijos - ir vyšnias, ir obuolius, ir serbentus ir kitas uogas. Jeigu "Anykščių vyno" gamykla užsidarys, tai - ne tik neteksime gero vyno, bet ir žemdirbiai neturės, kur realizuoti savo produkcijos", - teigė D. Krikštaponis.

Verslo struktūrų grasinimai Lietuvoje ne naujiena. Dar visiškai neseniai viena iš komercinių televizijų grasino išsikraustyti į Laviją jei bus apribota alkoholinių gėrimų reklama. Reklamos apribojimas įsigaliojo, o televizija deja, bet neišsikraustė...

Minėtam vicemerui ir „Alitos“ „šefams“ vertėtų paskaityti valstybės alkoholio kontrolės principus, įvardintus LR Alkoholio kontrolės įstatyme. Deja, bet ten nėra numatyta skatinti alkoholinių gėrimų gamybos, remti ir saugoti alkoholinių gėrimų bendrovių ir pan. Tai, kad bendrovę vargina sunkumai gali reikšti, kad pagaliu valstybės taikomos alkoholio kontrolės priemonės davė rezultatų ir mažėjant bendram alkoholinių gėrimų vartojimui jo tiesiog mažiau nuperkama ir natūralu, kad alkoholio gamybos bendrovės patiria nuostolius. Arba, tai gali reikšti, kad bendrovės vadovai yra visiškai nekompetentingi valdyti bendrovę ir tai yra tik dar vienas iš pavyzdžių, kad privatus kapitalas dar tikrai negarantuoja sėkmingo įmonės valdymo. Grasinantis tonas ir reikalavimai alkoholyje skęstančiai valstybei tą tik patvirtina.

Teigiama, kad bendrovė labai naudinga žemdirbiams. Tebūnie. Pasvarstykime. Nuėjus į parduotuvę galima rasti pilnas lentynas iš pačių įvairiausių sulčių koncentratų kitose šalyse prigamintų sulčių gėrimų, kurie kainuoja kosminius pinigus ir visiškai nėra sveiki jų vartotojams. Natūralių sulčių litras kainuoja apie 6 litus. Ar sudėtinga būtų tam pačiam „Anykščių vynui“ užuot gaminus birzgalus, kurie neturi paklausos (ir visiškai ne dėl jų kainos), tiesiog gaminti natūralias vaisių ir uogų sultis, kurios neabejoju turėtų paklausą, nebūtų apmokestintos akcizais ir tikrai pagelbėtų Lietuvos žemdirbiams. Tokios sultys turėtų neabejotiną pasisekimą tarp vaikus auginančių tėvų, kurie tokius produktus priversti pirkti už kosminę kainą. Kad tokie pokyčiai pasiteisina rodo aludarių pavyzdys, kurie dabar beveik visi gamina girą, tampančia vis populiaresniu gėrimu vis labiau sąmoningėjančioje visuomenėje. Bet panašu, kad įmonei, kuri Lietuvoje gamina gėrimus savižudžiams (tą galima drąsiai sakyti apie „Alitos“ gaminamą angliarūgšte prisotintą degtinę), sąžinė ir elementarus sąmoningumas neegzistuoja, tą rodo ir itin spalvota jau privatizuotos bendrovės istorija.

O kalbant apie alkoholinių gėrimų kainą Lietuvoje tai reikia pasakyti, kad ji yra daugiau nei juokinga. Užtenka prisiminti istoriją ir palyginti santykinę alkoholinių gėrimų kainą. Visų keikiamu sovietmečiu 0,5 l degtinės kainavo apie 3 rublius, tuo tarpu vidutinė darbininko alga buvo 70 rublių. Vadinasi eilinis vartotojas už savo algą galėjo nusipirkti 23.3 (0.5 litro talpos) butelius. Šiuo metu, jau ekonominės krizės sąlygomis 0,5 l degtinės parduotuvėje galima nupirkti už 15 litų ( ką jau kalbėti apie kainą su įvairiomis nuolaidų kortelėmis, specialių akcijų metu ir dabar masiškai populiarėjančiose alkoholio „išparduotuvėse“). Šiuo metu skelbiama minimali alga yra 670 litų (panaši yra ir bedarbio pašalpa). Vadinasi už tuos pinigus galima nusipirkti 45 butelius degtinės, o gaunantieji vidutinę algą (1600 litų) gali nusipirkti net 106 butelius degtinės. Vadinasi santykinė alkoholio kaina ne tik neaugo, bet ir ilgus dešimtmečius mažėjo ir dabar 2-4 kartus mažesnė, nei sovietmečiu, kuomet teigiama, kad buvo itin gausiai girtaujama.

Tai natūraliai kyla klausimas ko siekia “Alita”?

Dar pavasarį spėjome, kad mažėjantis alkoholio vartojimas ir mažėjantis su tuo susijusių sveikatos sutrikimų skaičius, neišvengiamai išprovokuos alkoholio gamintojų pasipiktinimą. Mūsų spėjimai pasitvirtino su kaupu. Vos prasidėjus rudens sesijai pasipylė informacija spaudoje apie tai, kokią žalą daro alkoholio kontrolės priemonės, kaip „auga kontrabanda“ ir t.t. „Alitos“ pavyzdys yra vienas įžūliausių, kuomet valstybė skatinama nusižengti savo pačios deklaruojamiems alkoholio kontrolės principams ir imtis tenkinti privačių, nesugebančių tvarkytis įmonių interesus.

2010 m. rugsėjo 15 d., trečiadienis

Vagiam patys iš savęs ir tuo didžiuojamės


Fenomenas, kai patys save žalojam ir niekinam aiškinamas labai įvairiai. Teigiama, kad mes vis dar esame traumuoti buvusios sovietinės patirties ir pan. Gali būti, kad taip ir yra, bet ar nereikėtų po 20 metų pradėti jaustis savo šalies šeimininkais ir susivokti ką iš tikrųjų darom.

Vos tik atgavę nepriklausomybę vogėm ir nešėm viską ką galėjom. Jei negalėjom sudalyvauti privatizacijos procese ir už „investicinius“ nusipirkti visos fermos ar sandėlio, tai išnešiojom ją po vieną plytą ar šiferio lapą. Dabar tą išvogtą ir suniokotą turtą atstatinėjam už šimteriopai didesnę kainą. Gal tada jautėmės, kad vagiam iš kažko kito, to svetimo ir nematomo priešo, bet ne iš savęs. Bet priešas jau 20 metų kaip nebeegzistuoja. Dabar esam mes patys, mūsų tėvai ir vaikai.

Visiškai neseniai žiniasklaidoje buvo paskelbti „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos duomenys, kurios metu paaiškėjo, kad 63,6 proc. Lietuvos gyventojų palankiai vertina „šešėlinę „ ekonomiką. Tyrėjai nustatė, kad per pastaruosius 2 metus net 61,3 proc. Lietuvos gyventojų bent kartą pirko kontrabandinių degalų, cigarečių ar alkoholio. Laisvosios rinkos ekspertai sutartinai visomis įmanomomis progomis pabrėžia, kad toks fenomenas atsirado dėl neteisingai valstybės vykdomos akcizų politikos, arba banaliai kalbant tiesiog dėl to, kad cigaretės, alkoholis ir degalai kainuoja per brangiai. Tiesos tame yra tik nedidelė dalis, mat tas pats „Spinter tyrimų“ atliktas tyrimas atskleidė matyt ir pačius tyrėjus nustebinusį fenomeną – „Įdomu, kad ši nuostata nepriklauso nuo pajamų – nelegalias prekes ir paslaugas vienodai mielai perka tiek mažiausių, tiek didesnių pajamų atstovai“. Vadinasi kontrabandines prekes perka ir turtingieji, ir tą daro ne todėl, kad negali įpirkti legalių. Taigi, panašu, kad kaina dar ne viskas. Nelegali prekyba nebuvo išnykusi ir tuomet, kai šios prekės buvo išskirtinai pigios.

O dabar prisiminkime taip dažnai viešoje erdvėje sutinkamus prakeiksmus Lietuvai už tai, kad vaikai turi mokėti už studijas, kad jiems nepakanka vadovėlių ir juos tenka pirkti patiems, kad mažos pensijos, kad maži atlyginimai mokytojams ir gydytojams, kad reikia brangiai mokėti už vaistus, kad ne visų ligų gydymas pilnai kompensuojamas ir t.t. ir t.p. O dabar dar vienas skaičius iš jau minėto tyrimo: 13,9 proc. apklaustųjų pirko kontrabandines prekes, nes taip protestavo prieš valstybės politiką. Labi įdomi protesto forma... Kažin kiek procentų iš tų, kurie nuolat pilasi kontrabandinį kurą, piktinosi dėl duobėtų daugiabučių kiemų ir nespėjamų kosmetiškai remontuoti miestų gatvių? Kiek iš tų, kurie su pasididžiavimu traukia baltarusiškas cigaretes piktinosi, kad jo vaikui nėra nemokamų užklasinės veiklos būrelių arba tuo, kad reikia pačiam pirkti vadovėlius. Sakysit, o kuo tie dalykai susiję? Ryšys labai paprastas, akcizai už tabaką, alkoholį ir degalus patenka į biudžetą ir jau iš jo skiriami pinigai švietimui, sveikatos priežiūrai, kelių priežiūrai ir kitoms reikmėms. Pinigai už baltarusiškas cigaretes nukeliauja ten esantiems gamintojams, o pelnas – nusikalstamoms grupuotėms, kurios papirkinėja pareigūnus, žudo žmones, įtraukia į kontrabandos vykdymą vaikus. Jei paprastai ir banaliai kalbant, tai perkantys kontrabandą finansuoja nusikaltėlius, kuriuos viešai smerkia ir piktinasi, kad valstybė nepajėgia konfiskuoti jų nelegaliai sukaupto turto. Perkantieji kontrabandines prekes vagia iš savęs ir savo vaikų bei artimųjų, nes labiau rizikuodami savo sveikata (rūkydami ir gerdami), dažniau sirgdami ir tapdami neįgaliais, vengia mokėti nors mažą indėli, kad padengti tas išlaidas. Visas šitas išlaidas tenka padengti tiems, kurie viską daro sąžiningai, t.y pagal minėtą tyrimą tiems 40 proc. „kvailelių“, kurie nesugeba vogti ir kombinuoti. Gal gudruoliai galėtų iki galo įvykdyti protestą prieš valdžią ir važiuoti gydytis į Baltarusiją, o vaikus į mokyklą leisti Rusijoje, nes ten ir nukeliavo pinigai už jų surūkytas cigaretes, išgertą degtinę ir degalus.

Vagiam į kairę ir į dešinę ir labai piktinamės politikais, kurie vietoje tarnybinės mašinos susiremontuoja nuosavą automobilį už mūsų visų pinigus. O kodėl piktinamės, juk panašiai mąsto ir elgiasi 60 proc. lietuvių.

Panašu, kad tai tampa liga, kuria labai sėkmingai užkrėtėm ir vaikus, nes tyrimuose, kuriuose vaikų buvo klausta apie svarbiausias žmogaus vertybes, vaikai viena didžiausių vertybių įvardino apsukrumą. Juk tie 60 proc. Lietuvių ne tik pirko kontrabandines prekes, bet didžioji dalis tuo ir didžiavosi savo šeimos ar artimųjų rate, nes tai vertina, kaip „mokėjimo gyventi „ ženklą. Ką gi, vagys kalėjime taip pat yra išskirtinė kasta. Kalėjimo kultūrą mes jau priėmėm tada, kai visus pranešančius apie įstatymų pažeidimus pavadinom „gaidžiais“, „stukačiais“ ir t.t. Panašu, kad ir vagies statusas yra prestižo reikalas.

2010 m. rugsėjo 13 d., pirmadienis

„Švyturys“ pusę Lietuvos gyventojų pavertė gyvais reklaminiais stendais

Itin didelę socialinę atsakomybę deklaruojantys aludariai elgiasi taip, lyg pats žodis atsakomybė jiems reikštų ne daugiau, kaip 10 raidžių kombinaciją. Būtent taip, t.y. trijų spalvų kombinacija prieš du metus Švyturio advokatai pavadino Lietuvos vėliavą, kurią pasiėmė ir kaip savo nuosavybę pradėjo naudoti tiesioginės rinkodaros tikslams. Tuomet vėliavėlės su užrašu „Mes laimėsim“ buvo dalinamos Pekino olimpinių žaidynių proga. Šiuo metu tas pats vyksta Pasaulio krepšinio čempionato proga. Tuomet už šią veiklą buvo skirta bauda, bet šiemet tęsiasi ta pati istorija.

Pirmas svarbus aspektas yra tas, kad darkomi mūsų nacionaliniai simboliai ir tą daro užsienio kapitalo įmonė, kuri gamina alkoholinius gėrimus. Šiai įmonei nekilo minčių taip niekinti Danijos, kurios kompanija yra Švyturio savininkė, vėliavos, tačiau Lietuvos vėliava tam pasirodė labai tinkama. Kažin ką pasakytų Švyturio advokatai, jei pradėtumėm gaminti jų firmines geltonas vėliavas su Švyturio logotipu ir užrašais „Užsienietiškas myžalas“, „Alkoholiko svajonė“ arba “Carlsberg Breweries go home“. Neabejoju, kad kiltų minčių kreiptis į teismą dėl prekės ženklo naudojimo, kaip tai atsitiko su domeną švyturys.lt įregistravusiu Mindaugu Kalčinsku.

Baisiausia tai, kad dauguma Lietuvių net nesuvokia kas su jais daroma. Niekas nedraudžia Švyturiui gaminti ir nemokamai dalinti Lietuvos vėliavėlių be jokių papildomų ženklų, ir tokiu būdu skatinti patriotiškumą. Bet bendrovė elgiasi taip pat agresyviai, kaip elgėsi tuomet kai buvo svarstomas alkoholio reklamos apribojimas televizijoje ir radijuje. Tuomet aludariai teigė, kad jei negalės dėti savo ženklų, neberems sporto. Tai, kas jiems iš tikrųjų svarbu: sportas ar prekės ženklai? Ar gyventojams nekilo klausimo, kodėl tos vėliavėlės dalinamos nemokamai, kai tuo tarpu už Lietuvos vėliavėles be aludarių simbolikos reikia mokėti pinigus? Atsakymas labai paprastas, už vėliavėles jau sumokėta ir ta suma įskaičiuota į bendrovės reklamos biudžetą, o jūs mieli Lietuvos gyventojai, tame biudžete esate įvardinti nemokamais reklamos nešėjais. Juk geriau ir nesugalvosi. Įsivaizduokite, kad ne žaidynių metu jums kokia nors privati bendrovė atneštų Lietuvos vėliavėlę su savo simbolika ir pasiūlytų ją nešioti. Kiek iš jūsų sutiktumėte? Dauguma sakytumėte, kad nenorite dirbti nemokamu reklamos agentu, o Švyturio atveju net nesusimąstote, kad dirbate šios bendrovės reklamos stendais.

Yra šventi, bet yra šventesni nei šventi. Švyturys neabejotinai yra tarp pastarųjų, nes visoms kitoms alaus gamybos bendrovėms suprantamas draudimas reklamuoti alų televizijoje dienos metu, tuo tarpu Švyturys, apsimesdamas, kad nedaro nieko neteisėto ir skatina nealkoholinio alaus vartojimą, apmoka intensyvią alaus reklamą, kurioje nealkoholinis alus yra tik pretekstas apeiti reklamos draudimą. Žodis nealkoholinis yra užrašytas tokiomis mažomis ir neišsiskiriančiomis raidėmis, kad reikia turėti itin geras akis ir išskirtinės raiškos televizorių, kad jas perskaityti. Tai norisi paklausti kas iš ko tyčiojasi? Kiek ilgai Lietuvos valstybė leis šitai įmonei atvirai tyčiotis iš valstybės siekinių ir teisės? Gal nesileisti apgaudinėjami galėtų bent Lietuvos gyventojai?