Ieškoti šiame dienoraštyje

Puslapiai

2016 m. birželio 6 d., pirmadienis

www.veryga.lt


Gerbiami ištikimieji šio internetinio tinklaraščio skaitytojai. Noriu padėkoti jums visiems už tai, kad domėjotės ir skaitėte mano parengtus tekstus. Jie nepretenduoja į aukšto lygio analizes ar profesionalias žurnalistines publikacijas. Tačiau tai buvo mano pasaulėžiūros, patirties ir mokslinės bei kitos profesinės veiklos atspindys. Norėdamas daugiau funkcionalumo ir galimybių, savo straipsnius nuo šiol skelbsiu svetainėje www.veryga.lt , kurioje galėsite skaityti ir komentuoti mano tekstus. Be to ten galėsite rasti video ir audio įrašus, bei daugelį kitos naudingos informacijos. 
Tikiuosi susitiksime naujoje erdvėje. 


2016 m. birželio 5 d., sekmadienis

Esamiems ir būsimiems tėčiams :)

Šiandien mūsų diena... Labai keistai skamba. Nors iš tikrųjų net ir savo kartoje matau didžiulį kokybinį lūžį, tarp to, kaip tėtis buvo įsivaizduojamas mūsų tėvų kartoje ir kaip įsivaizduojamas dabar.
Labai džiaugiuosi, kad pamažu lūžta stereotipas, kad tikras vyras tai tas, kuris prisideda tik prie vaikų atsiradimo, o jų auginimas ir dalyvavimas vaiko gyvenime yra „bobų reikalas“. Viliuosi, kad kuo toliau, tuo mažiau, piktybiškai nusiteikusiems veikėjams pavyks manipuliuoti nuvalkiotomis klišėmis, kad tikri vyrai eina pagerti ir pasimušti į barą.
Ir tai jokiais būdais nereiškia, kad vyrai taps moterimis arba bus kaip moterys. Mes buvome, esame ir būsime labai skirtingi ir nereikia stengtis padaryti mūsų panašiais. Bet meilė ir rūpestis savo vaiku yra labai natūralus ir prigimtinis poreikis kiekvienam gyvam sutvėrimui, jau nekalbant apie tėčius. Tik anksčiau tos laimės daugelis nepajusdavo dėl jau mano minėtų visuomenėje gajų stereotipų ar pačių susikurtų išsigalvojimą.
Tėtis turi nuostabią galimybę parodyti savo augančiam sūnui, kad tikras vyras nebūtinai yra tas, kuris nepaleidžia butelio iš rankų ar cigaretės iš dantų. Jis gali parodyti savo vaikams, kad sveikas pasirinkimas ir rūpestis savo sveikata yra įmanomi. Tėtis turi galimybę savo dukroms parodyti ką reiškia rūpestingas vyras ir mylintis tėtis savo žmonai ir vaikams, nepasmerkdamas savo dukrų rinktis nuolatinius nepasisekėlius ir girtuoklius.
Mieli tėčiai, mes esam tie, kurių apkabinimo, trumpo, bet labai aiškaus pasikalbėjimo reikia mūsų visų vaikams. Nesisavinkim jų. Kaip kažkas yra teisingai pastebėjęs, vaikai nėra mūsų nuosavybė. Jie mums paskolinami  labai trumpam. Nesugadinkim jų savo tingėjimu, nesibaigiančiais pasiteisinimais ar baime pasirodyti nevyriškais.
Buvimas tėčiu yra nuostabi atsakomybė, kurios niekada nesinorėtų atsisakyti.

Su tėčių diena mieli tėčiai. Mes jėga J

2016 m. birželio 2 d., ketvirtadienis

Jei Mahometas neina pas kalną?

Mirtys nuo onkologinių susirgimų išlieka antra pagal dydį mirčių priežastimi Lietuvos gyventojų mirčių struktūroje. Onkologinės ligos sudaro 22 proc. vyrų ir 17 proc. moterų mirčių[i].
Yra dešimtys onkologinių susirgimų, kurių ankstyva diagnostika yra itin sudėtinga, o kartais ir visiškai neįmanoma. Tačiau yra onkologinių ligų, kurių ankstyva diagnostika gali išgelbėti daugelį pacientų ir egzistuoja patikrinti ir mokslu pagrįsti metodai šių ligų ankstyvam nustatymui. Kalbame apie organizuotas vėžinių susirgimų  patikros programas. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja įgyvendinti krūties vėžio, gimdos kaklelio vėžio ir storosios žarnos vėžio patikros programas. Šių ligų ankstyvo nustatymo metodai yra nebrangūs, nesudėtingi ir leidžia nustatyti ikivėžines arba ankstyvas susirgimų stadijas. Patikros programų vykdymas yra labai sudėtingas procesas, kurio vieni iš svarbiausių komponentų yra pakankamai didelės tikslinės gyventojų dalies įtraukimas į programą ir tinkama kokybės kontrolė. Lietuvoje, net ir pilnai finansuojant  piktybinių navikų profilaktinius pasitikrinimus iš Privalomojo sveikatos draudimo biudžeto, nemaža dalis gyventojų, kurie galėtų pasinaudoti šiomis patikromis, neatvyksta pasitikrinti sveikatos ir nepasinaudoja galimybe anksti pastebėti sveikatos problemas. Pvz. atrankinėje gimdos kaklelio vėžio patikros programoje dalyvauja tik apie  40  proc. tikslinės amžiaus grupės  moterų, kai pagal tarptautines rekomendacijas turėtų tikrintis bent 70 proc..
Egzistuoja įvairios kliūtys, kurios apsunkina gyventojų dalyvavimą tokiose programose. Neabejoju, kad dalis gyventojų negauna tinkamos informacijos apie patikrą, o kartais, net ir gavę, nėra linkę keliauti tikrintis į gydymo įstaigas, nes nesant nusiskundimų, kelionė į sveikatos priežiūros įstaigą neretam gyventojui neatrodo svarbus prioritetas. Be to, kaimiškų ir labiau nuo centrų nutolusių Lietuvos miestų ir miestelių gyventojams kelionė į gydymo įstaigą yra susijusi su visos dienos praradimu, o kartais ir su realia transporto  ir finansine problema. Todėl ypač kaimiškų vietovių gyventojus būtų sudėtinga kaltinti apsileidimu, žinant, kad kelionė į gydymo įstaigą gali tapti realiu iššūkiu. O ypač tais atvejai, kai pas patikrą vykdantį gydytoją gali tekti laukti, registruotis iš anksto ir pan. Nepakankamas sveikatos paslaugų prieinamumas (net ir fizine prasme) didina sveikatos netolygumus, kuomet labiau nutolusios vietovėse gyvenantys gyventojai, mažiau išsilavinę ir mažiau pasiturintys, yra labiau atriboti nuo profilaktinių sveikatos patikrinimų ir vėžio patikrų. Žinoma būtų galima galvoti apie galimybę tokius gyventojus nuvežti iki sveikatos priežiūros įstaigų, tačiau dėl skirtingų amžiaus grupių, užimtumo, sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimo tai būtų gana sudėtinga padaryti.
Todėl pasaulyje yra žinoma ir taikoma praktika, kuomet patikros vykdytojai atvyksta pas gyventojus į jų gyvenamąją vietą. Galbūt vertėtų svarstyti galimybę Lietuvai šią problemą pradėti spręsti sistemiškai, kad kiekvienam Lietuvos gyventojui būtų sudaryta patogi galimybė pasitikrinti sveikatą. Manau, kad nebūtų sudėtinga paskaičiuoti poreikį ir kelionių grafiką visoje Lietuvoje ir įsigyti tokias transporto priemones ir įrangą, kurioje būtų galima atlikti  valstybės remiams onkologinių susirgimų patikras, nes keliaujančiame  patikros autobuse  galėtų būti atliekamas tiek mamografinis, tiek onkocitologinis gimdos kaklelio vėžio tyrimas. Vertėtų atlikti nesitikrinimo priežasčių vertinimą ir kaštų-efektyvumo analizę,  paskaičiuojant  kokią naudą duotų mobilių patikros punktų įsigijimas, atsižvelgiant  į  sveikų gyvenimo metų išsaugojimą, nustatytų ankstyvų susirgimo stadijų dažnį ir sutaupytų PSDF lėšų.  
Neabejoju, kad tokia priemonė galėtų padėti sumažinti sveikatos priežiūros prieinamumo netolygumus ir pasiekti optimalų  vėžio pasitikrinimo apimčių lygį Lietuvoje. Žinoma, yra būtina, kad toks keliaujantis patikros punktas būtų sujungtas su  nacionalinės sveikatos sistemos duomenų baze – tuomet pasitikrinti galėtų tie žmonės, kuriems tai daryti yra rekomenduojama (pagal amžių, lytį ir patikros intervalą) taip pat visa reikalinga informacija galėtų nukeliauti į tolimesnius etapus pas šeimos gydytojus, gydytojus specialistus,  ir kitas dalyvaujančias institucijas.  
Jei tokie mobilūs punktai  gali egzistuoti kitose šalyse, kodėl negalėtų pas mus?




[i] http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Statistikos/Isankstiniai%20duomenys_2014.pdf

2016 m. birželio 1 d., trečiadienis

Pirmieji „gimusieji nerūkantys“ jau paaugliai

Šiandien jau 15 kartą Lietuvoje vyko nacionalinė akcija „Gimiau nerūkantis“. Laikas bėga labai greitai ir pirmieji akcijos marškinėlius gavę naujagimiai šiandien jau yra gimnazistai. Ir besikalbėdami prieš akciją su dabartine jos koordinatore Aina Adomaityte, pagalvojom, kad po trijų metų jau būtų įdomu pakviesti atsišaukti jau pilnamečius akcijos dalyvius ir pasidalinti savo gyvenimo istorijomis.
Kadangi šie metai jau jubiliejiniai, tai neatsilaikiau pagundai prisiminti šios akcijos gimimo istoriją. Šios akcijos idėja parsivežiau dar 2002 metais iš Lenkijoje vykusių tabako kontrolės mokymų, kuriuose tokios akcijos idėja pasidalino Amerikos vėžio draugijos atstovai. Tuomet parsivežiau ir amerikietiškus marškinėlius su užrašu „I‘m a Born Nonsmoker“. Pirmuoju marškinėlių nešiotoju tapo mano sūnus. Bet jau tada atrodė tiesiog nedovanotina ta idėja nesidalinti su kitais ir tuomet tik Kauno naujagimiams už savo pinigus nupirkome tiesiog paprastus marškinėlius iš parduotuvės ir iš geranoriškų pagalbininkų gavom beveik nemokamą spaudą ant marškinėlių. Tuomet akcija prasidėjusi tik Kaune, labai greitai išplito visoje Lietuvoje ir greitai tapo vienu žinomiausiu Kauno jaunimo narkologijos pagalbos centro (http://jaunimo-centras.lt/index.php?m=89) socialinės komunikacijos projektu. Vėliau, vadovavimą šiam centrui perėmusi psichologė Aina Adomaitytė tapo šios akcijos koordinatore, kuri išlaikė akciją gyvą iki šiandien. Dabar joje jau labai profesionaliai dalyvauja ir Savivaldybių visuomenės sveikatos biurai.

Akcijos idėja yra labai paprasta. Pasaulinę diena be tabako gimę naujagimiai gauna marškinėlius su užrašu „Gimiau nerūkantis“. Kartu įteikiamas ir akcijos diplomas, o tėvai paraginami gimusius nerūkančius savo vaikus ir užauginti sveikais bei nerūkančiais. Tai yra kartu ir priminimas tėvams apie būtinybę saugoti vaikus nuo pasyvaus rūkymo. Esu labai dėkingas visiems, kurie siūdavo marškinėlius, remdavo spauda ar teikdavo finansinę paramą juos įsigyjant. Taip pat labai dėkoju Ainai už jos atsidavimą ir laiką, bei visiems organizatoriams kituose miestuose. 











2016 m. gegužės 31 d., antradienis

Iniciatyvos „Už blaivią“ pasiūlymai pristatyti Seime

Šiandien LR Seimo plenariniame posėdyje pristačiau piliečių iniciatyvos „Už blaivią“ pateiktas LR Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, už kurias pasirašė daugiau nei 61 tūkstantis Lietuvos Respublikos piliečių. Šios pataisos parengtos vadovaujantis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis dėl mokslu pagrįstų alkoholio kontrolės priemonių.
Dar kartą labai ačiū visiems, kurie aukojote savo brangų laiką ir rinkote parašus. Labai geras jausmas, kai pristatai siūlymus, už kurių stovi tokia didžiulė jėga ir sąmoningų bei savo kraštu besirūpinančių žmonių palaikymas.
Surinkus piliečių parašus Seimas jau nebebalsuoja už pateikimą, tiesiog imasi svarstyti. Pagrindiniu komitetu paskirtas Seimo Sveikatos reikalų komitetas. Svarstymo data plenariniame posėdyje numatyta birželio 28 d.
Kaip ir reikėjo tikėtis, projektas iš karto buvo „pakrikštytas“ ir Darbo partijos frakcija paprašė balsuoti už tai, kad būtų prašoma Vyriausybės išvados. tai reiškia minimum kelias savaites laukimo ir delsimo. nepaisant nieko, tai bus geras „lakmuso popierėlis“, kuris parodys, ar LR Vyriausybei iš tikrųjų rūpi spręsti šalį skandinančias alkoholio problemas, ar tai tėra gražios kalbos be realaus pagrindo.
Balsavimą dėl Vyriausybės išvados galite rasti čia:
Visą plenarinio 2016 05 31 d. vakarinio posėdžio įrašą galėsite rasti čia:


Kad mama netaptų priešu...

Turbūt sunku būtų surasti ką nors labiau švento ir pasiaukojimo, kaip mamos meilė savo vaikui. Turim tiek daug pasiaukojamo atsidavimo pavyzdžių. Tačiau dėl išsivysčiusios priklausomybės tabakui arba dėl nepakankamo sveikatos raštingumo beveik 15 proc. moterų prisipažįsta, jog rūkė nėštumo metu. Visiškai to nenorėdamos mamos gali tapti blogiausiu savo vaiko priešu (https://www.youtube.com/watch?v=FkM1BU7N5x8). Rūkymas nėštumo metu Lietuvoje yra labiau paplitęs tarp žemesnio išsilavinimo moterų, o taip pat tarp tų, kurios pastojo būdamos jaunesnės nei 20, kurių nėštumas buvo neplanuotas ar tų, kurioms stigo pozityvaus emocinio palaikymo iš tėvo ar mamos (http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1010660X16000215). Rūkymas nėštumo metu didina ne tik persileidimo ar neišnešiotumo riziką, tačiau tuo pat metu yra susijęs su perinatalinėmis mirtimis, placentos komplikacijomis, vaiko plaučių funkcijos sutrikimais, vystymosi ir elgesio problemomis. Skaičiuojama, kad rūkymas nėštumo metu yra atsakingas už maždaug 15 proc. priešlaikinių gimdymų, 20–30 visų neišnešiotumo atvejų ir net 150 proc. padidina prenatalinių mirčių tikimybę.
Vis tik nėra abejonės, kad kiekviena mama norėtų susilaukti sveiko vaiko. Todėl Lietuvoje jau 15 metus iš eilės, gegužės 31 d. (Pasaulinę dieną be tabako) gimusiems naujagimiams bus dovanojami marškinėliai su užrašu gimiau nerūkantis. Tai yra simbolinis priminimas tėčiams ir mamos, apie tai, kad rūkymas ne tik nėštumo metu, bet ir po jo gali neigiamai atsiliepti jų vaikų sveikatai. Todėl tiek mamoms, tiek tėčiams vaiko gimimas gali tapti puikia proga atsisakyti rūkymo ir apsaugoti savo vaikus nuo rūkymo keliamų pavojų. 

Labai svarbu, kad sveikatos sistema padarytų viską, kad informuotų būsimąsias mamas apie galimą neigiamą rūkymo poveikį nėštumo metu (http://www.ntakd.lt/files/leidiniai/METODINE_MEDZIAGA/n2.pdf), o kiekvienai būsimai mamai, kuri nepajėgia mesti rūkyti savo jėgomis, turėtų būti suteikta kvalifikuota ir efektyvi pagalba metant rūkyti. 

Kur mes pirmaujame ?

Ką tik per vieną iš radijo stočių išgirdau Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės Dangutės Mikutienės išsakytą mintį, kad Lietuva pirmauja tabako kontrolėje.
Todėl ta proga keli nedideli pastebėjimai.
Lietuva per 12 metų nesugebėjo perkelti į nacionalinę teisę net Tabako pagrindų konvencijos nuostatos dėl tabako pramonės rėmimo. Pataisos registruotos tik šiemet.
Visi su tabako akcizų didinimu susiję įsipareigojimai vykdomi su ilgiausiais pereinamaisiais laikotarpiais ir tik atitinkant minimalius reikalavimus. Džiaugiamės būsimais vaizdiniais įspėjimais apie žalą sveikatai ant tabako pakuočių, tik tai ne pirmavimas, o būtinybė pagal direktyvą, o ir perkėlėme minimalias nuostatas, nes direktyva leidžia įdiegti bendrinę tabako gaminių pakuotę.
Iki šiol neteikiama sisteminė pagalba norintiems mesti rūkyti. Nesugebėjom išlaikyti pagalbos metantiems rūkyti linijos. Dėl pinigų (o gal labiau supratimo stokos) numarinome tokius projektus, kaip „Nerūkanti klasė“. Iki šiol trypčiojame vietoje dėl nelegalios tabako gaminių prekybos kontrolės protokolo ratifikavimo, kai tuo tarpu, galimai pažeidžiant konvencijos nuostatas, tabako gaminių žymėjimo sistemas diegia patys tabako gamintojai, t.y. tie, kuriuos privalu kontroliuoti dėl žymėjimo ir judėjimo pažeidimų.
Galima pasakyti tik tiek, kad Lietuva kol kas nėra labai atsilikusi. Turėjome puikių galimybių būti pažangūs, kai vieni pirmieji apgynėme nerūkančiųjų teises kavinėse, baruose, restoranuose ir kt. Neabejotinai esam tarp pažangiųjų dėl elektroninių cigarečių reglamentavimo. Ir čia, neabejotinai, už iniciatyvą ir lyderyste reikia pasakyti ačiū tai pačiai Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkei Dangutei Mikutienei, kuri ėmėsi lyderystės šituo klausimu. Neabejotinai turim būti dėkingi ir dabar jau komisarui V.P.Andriukaičiui, kuris labai daug padarė, kad nebūtų sužlugdytas naujosios ES Tabako produktų direktyvos priėmimas ir šiandien Lietuva tiesiog nebeturi galimybės atsisakyti vykdyti mokslu pagrįstas tabako kontrolės priemones.
Tačiau daugeliu atveju, bandymas girtis, kad mes esam tarp lyderiaujančių šalių pagal tabako kontrolės priemones, yra tas pats, kaip girtis, kad pas mus žmonės pagaliau išmoko važiuoti dviračiu, kai kaimyninėse šalyse jie jau moka pilotuoti lėktuvus.

O kad mano pasisakymas nebūtų vertinamas kaip subjektyvus, siūlau susipažinti su tabako kontrolės skale, kurioje Lietuva, pagal įgyvendintas alkoholio kontrolės priemones, užima „garbingą“ 29 vietą iš 34 vertinų šalių (http://www.europeancancerleagues.org/images/TobaccoControl/TCS_2013_in_Europe_13-03-14_final_1.pdf). 

2016 m. gegužės 30 d., pirmadienis

Prireikė 11 metų...

Dar 2005 metais Europos komisija patvirtino vaizdinių tabako gaminių įspėjimų ir užrašų katalogą, kurį rekomendavo šalims, norinčioms geriau informuoti savo rūkančiuosius piliečius apie rūkymo žalą sveikatai.  
Tačiau prireikė net 11 metų, kad Lietuvos politikai perkeltų šias priemones į Lietuvą. Privalomi vaizdiniai įspėjimai apie žalą sveikatai Lietuvoje įsigalios tik šiemet, ir tik po to, kai tokių vaizdinių įspėjimų skelbimas tapo privalomu, nes tai padaryti įpareigoja naujoji ES Tabako produktų direktyva. Ką rodo toks delsimas? Mano manymu tai rodo, kad Lietuvos politikams didesnę įtaką daro tabako gamybos gigantai, jau ne vienerius metus trukdantys šių sprendimų priėmimui, o ne moksliniai argumentai, kurie rodo, jog vaizdiniai įspėjimai gali prisidėti prie rūkymo paplitimo mažinimo, padaryti tabako gaminius mažiau patrauklius tiek suaugusiems, tiek nepilnamečiams asmenims.
Tarptautinė praktika rodo, kad tabako gamybos gigantai nevengia bylinėtis ir teismų pagalba bandyti stabdyti mokslu pagrįstų tabako kontrolės priemonių diegimą šalyse. Tačiau galima tik pasidžiaugti, kad kol kas teismų sprendimai yra nepalankūs tabako pramonei. http://www.ft.com/cms/s/0/57e0117e-1e9b-11e6-a7bc-ee846770ec15.html#axzz4AAEMFhzB
Tuo metus, kai pažangiausios pasaulio šalys jau baigia praminti visus įmanomus teisinius kelius, kad šalyse be kliūčių būtų galima diegti bendrinę tabako gaminių pakuotę, Lietuvoje 11 metų turėjome laukti tik vaizdinių įspėjimų apie žalą sveikatai. Dabartinė ES Tabako produktų direktyva ir dar 2004 metais Lietuvoje ratifikuota Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvencija sudaro visas galimybes šalims diegti bendrinę tabako gaminių pakuotę. Būtent šiai priemonei skirta 2016 m. Pasaulinės dienos be tabako tema (http://who.int/campaigns/no-tobacco-day/2016/en/).  

LR Seimo nariams dar 2010 m. buvo pristatytas galimas lietuviškos bendrinės tabako gaminių pakuotės dizainas, lietuvių kalba išleistas leidinys apie vaizdinius įspėjimus apie žalą sveikatai ir bendrinę tabako gaminių pakuotę. Buvo pasiūlytos net reikiamos Tabako kontrolės įstatymo pakeitimų formuluotės, kad šios priemonės būtų įgyvendintos Lietuvoje (http://www.ntakd.lt/files/leidiniai/kiti/vaizdiniai_ispejimai.pdf).  Jokie argumentai politikams įspūdžio nepadarė. Todėl galima kelti pagrįstą klausimą, kiek metų lauksime bendrinės tabako pakuotės, jei vaizdinių įspėjimų teko laukti daugiau nei dešimtmetį? 

2016 m. gegužės 8 d., sekmadienis

Improvizacija „baltų arklių“ tema

Pavadinimą padiktavo vienas L.Pociūnienės komentaras, kurios komentarą padiktavo kitas, jau L.Tapino rašytas komentaras ir t.t. Turbūt gerai polemizuoti, analizuoti, jei ta polemika nors kiek racionali. Bet gal apie viską iš pradžių. Aišku kažkaip gaila tų arklių, kurie pavadinimuose varijuoja, nuo mitinių iki psichozinių personažų, bet matyt tokia jau jų dalia.
Paskaičiau L.Pociūnienės komentarą apie baltą žirgą ar Trojos arklį (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/l-pociuniene-baltas-zirgas-ar-trojos-arklys.d?id=71194506 ) ir trumpai galėčiau apibūdinti: labai liūdnas ir piktas komentaras nelabai į temą. Jo reziumė turbūt galėtų būti toks: problemas reikia spręsti, bet reikėtų dar kokių labai brangių tyrimų, kurie pasakytų, kaip jas spręsti. Jei problemų sprendimo imasi tie, kurie nepatinka, tada spręsti nereikia, nes tai politika ir nuo jos autorei koktu. Knygos gerai, bet jei jas leidžia R.Karbauskis, tai blogai. Daug geriau, kai ledai iš malūnsparnio... Reikėtų, kad žmonės mažiau gertų, bet jei taip, kaip Naisiuose, tai negerai... Teko pabuvoti Naisiuose ir pamatyti, kaip tos šventės atrodo ir nepamačiau aš ten nieko policinio, o tai, kad tvarką padeda palaikyti aktyvūs paaugliai, tai net nežinau, kas tame galėtų būti blogo. Ar ne apie tai, mes visi kalbam, bambėdami apie sunkiai į veiklas įsitraukiančius kaimo jaunuolius ir merginas. Taigi, politikuoti alkoholio kontrolės temomis yra blogai, bet visiškai natūralu „nepolitiniame“ komentare sudėti į vieną vietą specifines alkoholio problemas ir mokesčių naštos klausimus.
Tiesa ta, kad alkoholis viešosios politikos klausimu tampa ne pirmą kartą ir tikrai ne paskutinį. Ir gerb. L.Pociūnienei reikėtų pasakyti, kad jis viešosios politikos klausimu yra ne tik Lietuvoje. Labai normalu tas problemas aptarinėti ir spręsti labai demokratiškose valstybėse: Suomijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Prancūzijoje ir pan. Ir nelabai suprantu, kas yra blogo tame, kad politikai deklaruoja kokiu būdu jie planuoja tas problemas spręsti. Ar ne blogiau, jei jie iš viso nemato problemos, ir kaip dabartiniai mūsų verslininkai kaltina neteisingą statistiką, o ne savo gobšumą, kuris dabar jau griauna ir Lietuvos įvaizdį pasaulyje. 

Dar blogiau, kai politikai įsirašę pažadus diegti mokslu pagrįstas alkoholio kontrolės priemones ir su tais pažadais laimėję rinkimus, vėliau padaro priešingai. Ne vienam politikui įsiūtį sukėlė Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolė koalicijos skelbiamas politikų balsavimo reitingas (http://www.ntakk.lt/politiku-reitingas/ ), o mano aptariamuoju straipsniu socialiniame tinkle puolęs džiaugtis politikas Kęstutis Masiulis, prieš praėjusius rinkimus išplatinus jo balsavimo rezultatus rinkėjams, net grasino prokuratūra. Taip susižavėjęs straipsnio įžvalgomis apie gilumines alkoholio vartojimo priežastis, politikas dar praeitos kadencijos metu aiškino Žemaitijos mokytojams, kad kaime mokytojams nereikia didesnių algų, nes jie gali augintis kiaules ir melžtis karves. Tiesiog puiku.
Tiek, to. Kadangi alkoholio ir problemų tyrinėjimui paskyriau ne mažą savo gyvenimo ir profesinės veiklos dalį, tai manau, kad galiu ir privalau sureaguoti į tokius komentarus.  
Pirmiausia dėl didelių ir išsamių tyrimų. Tai norėčiau patarti straipsnio autorei kitą kartą prieš rašant apie tyrimų trūkumą pasidomėti ar jų iš tikrųjų trūksta. Pridaryta tiek straipsnių ir tyrimų, kad užteks ilgam į priekį. Dėl jų publikavimo, tai manau, kad kas norėjo, juos tikrai paskaitė. Tačiau turėčiau keletą klausimų. Ar mes tikrai turėtumėm atlikti išsamius genetinius, sociologinius, psichologinius ir kitus tyrimus, kad nustatyti, kodėl Lietuvos vaikai kalba lietuviškai, Norvegijos vaikai - norvegiškai, o Rusijos vaikai – rusiškai? O atlikti tyrimus, kodėl geria Lietuvos vaikai vis tik reikėtų? Daugybę metų bendraudamas su tėvais ir mokytojais pastebėjau vieną aiškią tendencija: suaugę nemano, kad jie yra viena iš svarbių vaikų alkoholio vartojimo priežasčių. Ieškom, kažkokių giluminių priežasčių, o kai pasiūlai tėvams ir mokytojams patiems pirmiausia pakeisti savo elgesį ir parodyti vaikams, kad gyventi nevartojant alkoholio ir nerūkant yra įmanoma, tai prasideda gynyba ir išvedžiojimai, kuriems socialinis neteisingumas neturi ir negali turėti jokios įtakos. Turim lietuviškus tyrimus, kurie rodo, kad rūkančius ir reguliariai alkoholį vartojančius tėvus turinčiose šeimose vaikai kelis kartus dažniau šias medžiagas vartoja patys. Kai šis kontekstas sutampa su nuolatiniu vyriškumo, jaunystės ir kitų socialinių teigiamybių siejimu alkoholio reklamose, užtaisas tampa tiesiog sprogstamas. Sveiku protu nesuvokiama logika reklamuoti produktus, kurių vartojimą siekiame mažinti.
Dar daugiau, jau turim patirtį, kuomet analogiškų tabako kontrolės priemonių diegimas jau davė puikių rezultatų, ir vyrų rūkymo paplitimas mažėja labai reikšmingai, iš paskos jau patraukdamas ir moterų bei vaikų vartojimą. Ar tai kaip nors susiję su giluminėmis priežastimis ir jų tyrimai, apie kuriuos kalba autorė? Ne. Tiesiog Lietuva įgyvendino mokslu pagrįstas tabako kontrolės priemones, ir  dabar pradeda džiaugtis rezultatais. Tačiau alkoholis juk „visai kita kalba“. Kaip gi mes atrodysim be „kultūringo išgėrimo“, etiketo knygose prirašyto gėrimų naudojimo išmanymo ir pan. Dabartinės visuomenės normos, susijusios su alkoholio vartojimu yra tiesiog tragiškos. Daug normaliau yra gerti, nei negerti. Ir tai pastebima toli gražu ne tik tose grupėse, kurios yra socialiai nuskriaustos ir apleistos. Tos nuostatos yra labai gyvos diplomatų, gydytojų, teisininkų ir net mokytojų grupėse. Tiesa situacija pradeda keistis ir tai iš dalies paaiškina augantį Naisių fenomeno idėjinio autoriaus ir mecenato populiarumą visuomenėje.

Vis tik su dalimi autorės teiginių reikia sutikti. Labiau išsilavinę žmonės geria ir rūko mažiau. Jie labiau domisi sveikata. Todėl išsilavinimas yra vienas iš būdų siekti sveikesnės visuomenės. Tačiau norėčiau retoriškai paklausti. Ar tokiu atveju jei duotumėm daugiau pinigų menkai išsilavinusiam ir socialinių įgūdžių stokojančiam žmogui daugiau pinigų, jis pradėtų skaityti knygas, lankytis teatre ir rūpintis sveikata? Mano patirtis, dirbant su priklausomais pacientais, leidžia teigti, kad deja bet daugeliu atvejų visiškai ne. Didžioji dalis tų žmonių nepasijaus oresniais, jie tiesiog pragers daugiau pinigų.
Todėl sutikčiau, kad daugumos problemų sprendimas yra ilgas ir skausmingas. Tačiau turiu kitą retorinį klausimą. O kaip alkoholio reklamos draudimas, jo kainos didinimas ir prieinamumo mažinimas trukdo šviesti visuomenę, mokėti jai orumą užtikrinančius atlyginimus, teikti psichologinę pagalbą, tiems, kurie išgyvena krizes ar susiduria su problemomis gyvenime? Ar iš autorės straipsnio reikėtų suprasti, kad problemų kamuojamai visuomenei reikėtų alkoholį padaryti labiau prieinamu? Pamenu vienas politikų ekonominės krizės laikotarpiu piktinosi, kad alkoholis kainuoja brangiai ir ne visi praradę darbą sugeba jį įpirkti. Tuomet buvo siūloma vėl jį atpiginti. O čia tai „brandu“. Tai gal tuomet ir reikėjo galvoti, ne kaip alkoholį piginti, o kaip padėti netekusiems darbo, nes pradėję gerti, grįžti į darbo rinką šansų jie turi labai mažai. Tuomet didelė alkoholio kaina būtų dalį jų sustabdžiusi, bet...

Straipsnio autorė jau gerokai atsiliko nuo Lietuvos aktualijų, nes kaimą laikyti problemiškiausia vieta dėl alkoholio vartojimo, nebėra pagrindo. 2014 metais atlikti tyrimai vaikų grupėje neberodo jokių didelių miesto ir kaimo vaikų alkoholio vartojimo skirtumų. Panašios tendencijos yra ir suaugusiųjų grupėje. Didesni skirtumai yra išsilavinimo grupėse.
Norėčiau pasidalinti dviem įžvalgomis. Prieš nepilnus du šimtmečius buvęs vysk. M.Valančiaus blaivystės laikotarpis nepražudė Lietuvių tautos, kurios tuometinės socialinės problemos ir socialinis neteisingumo lygis nelygintinas su dabartiniu. Atvirkščiai. Tuometinis blaivystės judėjimas, lietuviškos spaudos ir lietuviškų mokyklų plėtra neabejotinai prisidėjo prie vėliau įvykusio sukilimo, o dar vėliau ir prie nepriklausomos Lietuvos atsiradimo. Antrasis prasipagiriojimo periodas buvo dar sovietiniais Gorbačiovo valdymo laikais, kuomet greta absurdiškų priemonių (tokių kaip vynuogynų naikinimas) buvo ir daugybė tinkamų sprendimų, sumažinusių alkoholio vartojimą. Tą laikotarpį viename savo interviu M.Gorbačiovas pavadino klaida. Ir kaip gi kitaip. Ta klaida labai brangiai kainavo tuometiniams sovietų sąjungos funkcionieriams. Prasipagiriojus tiek asmeniui, tiek visuomenei pradeda rūpėti tokie dalykai kaip demokratija, rinkimai, valstybės valdymas, laisvė ir kt. Ir būtent taip, o ne atvirkščiai. Jau daugybę kartų turėjom galimybę įsitikinti, kad girtą tautą valdyti yra labai paprasta. Svarbu duoti išsvajoto gėrimo, daug, pigiai ir arti. Dar svarbiau pasakyti, kad tai yra tikrosios laisvės išraiška.
Daugelis politikų turėtų tiesiog nekęsti blaivių žmonių. Keista, bet labai panašūs dalykai atsitinka ir su kai kuriomis šeimomis, kuriose pvz. ilgus metus girtavęs vyras pradeda sveikti ir meta gerti. Ilgą laiką buvęs blogiečiu, netikėliu, apsileidėliu, nekultūringu ir neišsilavinusius degradu, jis pradeda domėtis šeimos reikalais, išlaidomis, turėti savo nuomonę. Taigi, kartais tai tampa naujo konflikto pradžia, nes kai kuriems sutuoktiniams labiau priimtinas nesibaigiančio gebėtojo vaidmuo, kuomet gelbėjamasis yra tiesiog protiškai neįgalus ir neturintis teisės turėti savo nuomonę.
Dabar absoliučiai tą patį matau ir Lietuvos politikoje. Labai patogu kalbėti, kad žmonės neišsilavinę, kvaili (per kvaili, kad galėtų ką nors spręsti referendumuose), kad jiems reikia didesnių pašalpų ir pan. Tuomet jie nustos gerti. Tiek geriančioje visuomenėje kaip mūsų, visi sprendimai bus (sic!), nes palies labai daug geriančių, kurie nenori mažinti nei kiekių, nei dažnių. O kur dar apokalipsiniai aludarių ir kitų veikėjų gąsdinimai šių pramonės šakų griūtimis, darbuotojų atleidimais ir teiginiais, kad jie geriau žino ne tik kaip gaminti, bet ir kaip mažinti vartojimą. Juks svarbu, kad gertų ne „nuodingą“, o „eskstra“ alų ir ne pilstuką, o brangią ir už Europos sąjungos milijonus išvarytą „ekologišką“ ar „organic“ degtinę. Tada viskas bus organic.
O dabar jau visiškai rimtai. Neabejoju, kad mes su alkoholio vartojimu susijusių problemų nesugebam išspręsti ne todėl, kad pas mus didelis socialinis neteisingumas (kurio niekaip nedrįsčiau neigti), bet todėl, kad nužudom net negimusias beveik visas mokslu pagrįstas alkoholio kontrolės priemones, ir taip dar labiau padidinam socialinius ir sveikatos netolygumus. Tokiu būdu tie išsilavinę dar labiau nutolsta nuo neišsilavinusių ir turinčių mažas pajamas. Mes suaugusieji, negalim susitaikyti su būtinybe keisti savo elgesį, kad pasikeistų mūsų vaikų elgesys. Tuo metu, kai Islandai diegė tas autorės kritikuojamas priemones ir dabar mėgaujasi rezultatais, mes ginčijamės ko geriau nedaryti.


Manau, kad buvo puiki idėja po straipsniais apie savižudybes dėti pagalbos linijų telefonų numerius. Manau, kad tą idėją pritaikysiu ir savo straipsniams. Ir visiems, kurie jaučia poreikį pakritikuoti alkoholio kontrolės priemones, ar pasiūlyti savų sprendimų, pirmiausia pasiūlysiu paskaityti apie šios srities tyrimus ir Pasaulio sveikatos organizacijos siūlymus ir pateikinėsiu trumpą savišvietos literatūros sąrašėlį šia tema. O tada jau būsiu atviras detalioms diskusijoms iš esmės. 

https://issuu.com/larisajakovuk/docs/leidinys_alkoholio_
http://www.ntakk.lt/wp-content/uploads/Alcohol_in_EU_LT.pdf
http://www.who.int/substance_abuse/activities/gsrhua/en/
http://www.euro.who.int/__data/assets/pdf_file/0020/74702/E82969.pdf
http://www.vdu.lt/lt/mokslininkai-apie-alkoholio-zala-ir-socialine-atskirti/
http://www.ntakk.lt/kaip-sumazinti-alkoholiniu-gerimu-vartojima/

2016 m. balandžio 23 d., šeštadienis

Alkoholio pramonė išsikasė sau duobę

Ar prisimenate, ką sovietmečiu darydavo su statistika, kuri neatitiko tuometinės ideologijos? Kiek pamenu, tai ne keisdavo situaciją, o "pakoreguodavo" statistiką. Taigi žiūriu, kad nelabai kas ir pasikeitė. Klausydamas žinias išgirdau interviu su Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidente Evalda Šiškauskiene. Ji užtikrintai tvirtino, kad Lietuva negeria, tiek kiek suskaičiuojama, nes pagal apklausas užsieniečiai neįvardina lietuvių kaip girtuoklių. Ji užtikrintai tvirtino, kad Lietuvoje apie 2 litrus iš 15 išgeria užsieniečiai. Esą jei tą kiekį atimtumėm, tai išgertumėm „TIK“ apie 13 litrų ir neiškristumėm iš kitų šalių konteksto, bei nebebūtumėm viena labiausiai girtaujančių šalių. Žinoma minėta ekspertė nepaminėjo apie tai, kad Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja neviršyti 7 litrų vienam gyventojui per metus ir net mažėjimas iki 13 litrų būtų nieko vertas. Bet šiems „ekspertams“ didelis suvartojimas yra įdomus tik tiek, kiek tai gerina ar blogina šalies įvaizdį, nes niekas nenori važiuoti atostogauti, ar investuoti į pragirdytą šalį. Reikėtų tik priminti, kad alkoholio ir tabako gamintojams tai visiškai nėra joks stabdis investicijoms. Atvirkščiai, tai labai mėgiamas kraštas, kur savo pinigus investavo JAV ir Skandinavijos bendrovės. Seniai kartoju kitų sričių verslininkams, kad toks intensyvus alkoholio vartojimas ilgainiui neigiamai atsilieps ir jau atsiliepia kitoms verslo šakoms. Šiandien verslininkai jau diskutuoja apie palengvintas imigracijos sąlygas iš kitų šalių atvykstantiems darbuotojams, nes kai kurie verslo sektoriai jau ne juokais stinga darbuotojų. Tuo tarpu mūsiškiai darosi nelabai tinkami, nes niekas nebenori darbinti darbuotojo, kuris pirmadienį yra nedarbingas, darbe gali bet kada nugriūti girtas nuo pastolių ar sudaužyti milijonus kainuojančią techniką, o po algos kelias dienas nesirodo darbe. Todėl dabar jau visu stiprumu pasitvirtino tai, kas buvo daug kartų kartota: verslas išsikasė duobę patys sau. Asocijuotos verslo struktūros ilgus metus stojo mūsų už alkoholio gamintojus. Tą darė net profsąjungos. Šiandien jau skinam tų darbų vaisius. Niekam nebuvo įdomu, kad dar 1998 metais Seime patvirtintoje Lietuvos sveikatos programoje buvo numatyta sumažinti alkoholio vartojimą 25 procentais. Vietoje to, dėl nuolatinės liberalizacijos jis buvo išaugęs 130 proc.

Tuomet mūsų šalies valdininkai ir politikai taip pat mieliau klausėsi visokių švyturių, stumbrų ir pan. Jie, o ne mokslininkai buvo tie, kurie aiškino kaip reikia daryti, nes “geriau žinojo”. Ir rezultatas “pranoko lūkesčius”. Dabar tai, kaip teisingai paminėjo E.Šiškauskienė, neigiamai veikia Lietuvos įvaizdį, nes į tai atsižvelgiama skaičiuojant įvairius indeksus, vertinant investicinę aplinką ir pan. Tik reakcija visiškai neadekvati. Net nebandoma siūlyti ar galvoti kaip spręsti problemas. Vietoje to, samdomos neaiškią kompetenciją alkoholio srityje turinčios įstaigos, kurioms iškeliamas tikslas perskaičiuoti alkoholio vartojimą. Žinoma, nurodant kokia kryptimi turi būti pokytis. Dar įdomiau, kad interviu gautus duomenis komentuoja net ne tyrėjai, o užsakovai, kurie apie alkoholio skaičiavimo metodikų išmanymą negali net svajoti. Kelis kartus paminima, kad alkoholį pas mus vartoja užsieniečiai, kad vežasi į kitas šalis lauktuvėms ir pan. Neišgirdau nė žodžio apie tai, ką veikia Lietuviai išvažiavę į užsienį. Turbūt tik medituoja ir smilkalus uosto. Tik kiek man teko girdėti, nemaža dalis mūsų tautiečių, nusipirkę keliones į Turkiją su viskas įskaičiuota paketu, nelabai tos kelionės ir atsimena, nes negerti tai, kas duodama už dyką, nesuderinama su dalies lietuvių mentalitetu.
Pastarosiomis savaitėmis verslininkai vėl varstė LRS Sveikatos reikalų komiteto ir LR Vyriausybės duris, pristatinėdami savo „teisingesnius tyrimus“ ir reikalaudami, kad Statistikos departamentas perskaičiuotų alkoholio vartojimą. Panašu, kad Vyriausybėje pritarėjų nerado. Bet viešųjų ryšių nenutraukė ir MG Baltic žiniasklaidos kanaluose tęsė viešųjų ryšių akcijas. Galiu tik paspėlioti, koks tikrasis šių akcijų tikslas. Oficialiai pateikiama versija tai, kad „nuoširdžiai susirūpino Lietuvos įvaizdžiu“. Tik turint galvoje kontekstą, kuomet renkami piliečių parašai dėl LR Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų, ir tai, kad kai kurie seimo nariai ar partijos jau registravos alkoholio kontrolės politikos pataisas Seime, atsirado rimtas noras tas iniciatyvas gesinti ir nukreipti dėmesį į kažkokius neva netikslius skaičius, kurie galimai eliminuotų tų pataisų pagrindimą, ir leistų pramonę palaikantiems politikams mosikuoti tais skaičiais Seime.

Panašu, kad alkoholio ir tabako gamintojai nėra labai originalūs. Ta pati asociacija aktyviai priešinosi 2006 metais svarstytam draudimui rūkyti baruose ir restoranuose ir pasakojo Philip Morris argumentus prieš tokį reguliavimą. Tuomet Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos puslapyje buvo aiškiai nurodyta, kad asociaciją remia tabako ir alkoholio gamintojai. Niekas iš tuomet vardintų "mitų" apie tai, kad lankytojai nebeis į restoranus, jei bus draudžiama rūkyti, ar kad tai sukels kitų problemų, nepasitvirtino. Šį kartą, pasakojimai apie tai, kad alkoholio vartojimo statistika neatitinka realybės, yra labiausiai naudingi už tą blogą situaciją atsakingiems alkoholio gamintojams.

Jau ne kartą minėjau ir paminėsiu dar kartą E.Šiškauskienei, ir jai „pasakiškas“ kalbas rašantiems ir realybės neatitinkančius tyrimus darantiems veikėjams, kad jei Lietuvoje alkoholį išgertų užsieniečiai, tai jie ir mirtų nuo alkoholio sukeltų ligų.


Deja realybė yra toli gražu ne tokia. Taigi panašu, kad verslininkams girdymas bet kokia kaina atsisuko prieš juos pačius, o jie prisiminę geriausias sovietmečio tradicijas nusprendė ne spręsti problemas, bet pataisyti statistiką.

2016 m. balandžio 10 d., sekmadienis

Tabako ir alkoholio pramonės "mikrobiologija"

Kadangi dabar labai daug diskutuojama apie įvairias alkoholio kontrolės priemones, o alkoholio gamintojai per įvairius tarpininkus ėmėsi iniciatyvų jas stabdyti ar bandyti kompromituoti, manau reikėtų pakalbėti apie šias pramonės sritis ir jų veiklos principus. Vienos iš tarptautinių konferencijų metu girdėjau labai vaizdingą tabako pramonės palyginimą su gamtoje egzistuojančiais parazitais (pvz. virusais), o tabako vartojimo plitimo palyginimą su epidemija ar pandemija, kaip infekcinių ligų atvejais. Iš pažiūros grubus ir sunkiai pritaikomas palyginimas, bet .... pažiūrėkim giliau.
Kuomet pradedama diskutuoti apie tai, kaip spręsti alkoholio vartojimo problemas, nuolat primenama, kad reikia spręsti vartojimo priežastis, o ne pasekmes. Pramonė teigia, kad priežastis yra aplinka, arba pats galutinis vartotojas, kuris parazito plitimo atveju yra galutinis šeimininkas. O kas jei alkoholio ir tabako pramonę ir įsivaizduotumėme, kaip parazitą? Tam, kad plistų parazitai (pvz. jų sukeliamos infekcinės ligos) reikia kelių aplinkybių. Pirmiausia reikia paties sukėlėjo (viruso, bakterijos). Tuomet reikia to, kuris tą virusą ar bakteriją platintų (pernešėjo), kuris gali būti kitas nei galutinis šeimininkas (pvz. uodai maliarijos atveju), arba pats žmogus (pvz. ŽIV atveju). Dar reikėtų, kad būtų palanki aplinka virusui ar bakterijai plisti (pvz. temperatūra, drėgmė ir kt.). Be abejonės yra svarbus ir pats galutinis šeimininkas, t.y. jo imunitetas ir atsparumas infekcijoms. Paprastai, kuo galutinis šeimininkas jaunesnis, tuo jis labiau pažeidžiamas, dėl nebrandžios imuninės sistemos. Kalbant apie tai, kaip infekcinių ligų galima išvengti, tai veikti galima visus etapus ir grandis. Galima naikinti patį sukėlėją, galima naikinti pernešėją, skiepyti galutinį šeimininką, stiprinti jo imunitetą, veikti aplinką ir daryti ją nepalankia ir t.t.
O dabar grįžkime prie analogijos pvz. su alkoholio pramone. Kiek tiesos turi pasakymas, kad alkoholio pramonė yra ne priežastis, o savotiška pasekmė, nes kaltas pats galutinis vartotojas ar aplinka? Dalis tiesos yra, nes jei alkoholio platinimui sudaroma itin palanki aplinka (palanki įstatyminė bazė, geras prieinamumas, reklama ir pan.), tai parazitas turi idealiais sąlygas daugintis. Jei galutinio šeimininko imunitetas yra mažas (bloga socialinė aplinka, apleistumas, alkoholį vartojantys tėvai ar draugai), tai jis yra labiau pažeidžiamas. Psichoaktyvių medžiagų vartojimo atveju amžius taip pat yra labai svarbus, nes iki 15 metų pradėjusių vartoti alkoholį vaikų apie 40 proc. tampa alkoholikais, tuo tarpu jei vartojimas prasideda 20-21 metų amžiuje, tai alkoholikais tampa jau tik apie 10 procentų vartotojų (kaip ir analogijoje su infekcinėmis ligomis vaikų amžiuje). Alkoholio gamintojai nuolat linkę pabrėžti, kad jie nenori prasigėrusių vartotojų, kad jie nenori žūstančio galutinio šeimininko. Tačiau jei paimsime parazito analogiją, jo tikslas yra kaip galima labiau pasidauginti, nes tai yra išlikimo gamtoje klausimas. Ar ne panašus tikslas yra alkoholio ar tabako pramonės – kuo didesnė gamyba, vartojimas ir pelnas. Viruso ar bakterijos atveju galutinio šeimininko gyvybė nėra svarbi, nes tikslas yra išplisti. Ar tai nėra panašu į tabako ir alkoholio pramonę? Ar jiems iš tiesų yra svarbus galutinis šeimininkas, kuris miršta? Iš tiesų, tai ne, nes ji dauginasi ir tas mirštantis šeimininkas savo pavyzdžiu ar asmenine įtaka jau išplatino „infekciją“ dar keliems naujiems vartotojams, ar savo vartojimu sudarė palankią aplinką problemos plitimui.  Ar parazitui yra svarbu, kad jis būtų neatpažintas ir galėtų pridaryti kuo daugiau žalos? Taip, ir visi parazitai prisitaikė arba labai greitai daugintis, arba patekti nepastebėti, kaip pvz. įsisiurbiančios erkės.
Tačiau sakysite tai tik pramonė, kaip ir bet kuri kita pramonė. Tačiau kitos pramonės poveikį galutiniam šeimininkui būtų galima vadinti labiau simbioze, nei parazitavimu (maisto, rūbų, technikos ir kt. pramonė), kuomet jų plitimas nenužudo galutinio šeimininko, bet suteikia abipusę naudą, kuri gamtoje vadinama simbioze. Pvz. mūsų žarnyne gyvenančios bakterijos nors ir yra mikroorganizmai, bet negalėtų būti vadinami parazitais, nes be jų neišgyventų ir žmogus ir tai yra tobulas simbiozės pavyzdys.
Todėl apibendrinant visą šitą gal kiek gruboką mikrobiologinį – parazitologinį palyginimą vertėtų pasvarstyti, kiek tiesos yra tuose pasakymuose, kad alkoholio ar tabako pramonė yra niekuo dėta poreikių tenkintoja, o ne problemų priežastis. Ir tuo visiškai nenoriu pasakyti, kad ji turi būti naikinama, tačiau kai kurių veikėjų pastarųjų dienų pasisakymai, kad visuomenė per daug supriešinta su pramone, ir su ja reikia draugauti bei imti pinigus iš jų vaikų prevencijos programoms verčia suabejoti, ar tie veikėjai supranta, kad parazitas niekada nebus draugas galutiniam šeimininkui, ir jam mirus tiesiog ieškos kito.

Nieko asmeniško, tik biznis...

2016 m. balandžio 9 d., šeštadienis

Sveikatos sistemos „prakeiksmas”


Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad savotiškas naujadaras lietuvių kalboje e-sveikata (elektroninė sveikata), jau senokai tapo savotišku keiksmažodžiu daugeliui mano kolegų medikų ausims. Besirengdamas šitam straipsneliui pabandžiau paieškoti nacionalinės sistemos kūrimo ištakų ir radau šią žinutę, kurios paskelbimo data 2006 metai (https://sam.lrv.lt/lt/naujienos/e-sveikatos-paslaugu-projektas-pristatytas-mediku-bendruomenei). Vadinasi e-sveikatos sistemos nesugebėjom sukurti per 10 metų. Dabar svarstau jei taip koks nors verslas savo apskaitos ar valdymo sistemą kurtų tiek pat laiko, ar nebūtų tas verslas jau penkis kartus bankrutavęs? Dar daugiau, jei paskaitytumėte apie sumas, kurios buvo skirtos tai e-sistemai kurti, tai jos verčia iš kojų, ypač turint galvoje, kad sistema iki šiol nesukurta, o jei ir sukurta kažkokia jos dalis, tai ji neveikia arba veikia ne taip, kaip matyt buvo tikėtasi ir kada buvo tikėtasi. Jau anekdotu tapo e-recepto startas, kuriam vaistinės sugebėjo pasiruošti per kelis mėnesius, o pati sveikatos sistema nepasiruošė iki šiol. Ir labai natūralu, ne apie jos startą televizijoje iškilmingai paskelbusi ministrė, blefavo apie tai, kad medikai yra apmokyti ja naudotis. Tuo tarpu, kai patys atkakliausi mano kolegos , žinoma be jokių mokymų, apie kuriuos kalbėjo ministrė, sugaišę mažiausiai pusvalandį tik vedami smalsumo išrašė tuos kelis receptus, apie kuriuos buvo paskelbta.
Gerai pamenu vieno savo kolegos pasakojimą apie tai, kad jau kuriant pirmąjį e-sveikatos variantą užsienio ekspertai aiškiai sakė, kad tokia sistema yra pasmerkta neveikti. Ir... Panašu, kad jis buvo teisus. Jau nekalbu apie tai, kokiais reikėjo būti trumparegiais, finansuojant e-sveikatos projektus atskirose sveikatos priežiūros įstaigose, o tiems rengėjams net neiškeliant tikslo, kad sistemas būtų galima suderinti tarpusavyje. Gerai pamenu vieną iš diskusijų Sveikatos apsaugos ministerijoje prieš gerus 3 metus, tai tuomet buvo kalbama, kad ruošiami reikalavimai duomenų suderinamumui. Praėjus 7 metams po sistemos kūrimo pradžios.....?
Per tą laiką sistemas sugebėjo susikurti VRM, ir jos puikiai veikia. Veikia net e-policija. Sugebėjo susitvarkyti SODRA, jau nekalbu apie Valstybinę mokesčių inspekciją, kuri kasmet darosi vis tobulesnė ir patogesnė vartotojui. Valstybės įmonė Registrų centras, REGITRA ir t.t. Jau nekalbant apie tai, kiek ir kokių sistemų susikūrė ir įsidiegė privatūs sektoriai (logistika, pardavimai ir t.t.).
Tai kas galų gale yra su sveikatos priežiūros sistema? Ar čia koks prakeiksmas ant mūsų užleistas? Ar Lietuvoje nėra žmonių, kurie gali tą padaryti kompetentingai? Kiek dar reikės išleisti pinigų, kad kas nors gautųsi? Per tą laiką ir už tuos pinigus, kurie jau yra išleisti turbūt buvo galima nusipirkti tris jau paruoštas, veikiančias ir kitur išbandytas sistemas.
Kad jūs suprastumėt, kodėl taip pikta, kad jos nėra, pabandysiu truputį paaiškinti. Pabandykite įsivaizduoti, ką reikštų jei visi pacientų duomenys: ligų epizodai, gydymosi informacija, skirti vaistai, tyrimų duomenys, rentgeno ir kitos nuotraukos ir t.t. būtų skaitmenizuoti. Tai reikštų, kad jums nuvykus pas bet kurį gydytoją, jis nebeturėtų burti iš kavos tirščių kas ir kada jums daryta, kokie buvo tyrimų rezultatai, kuo sirgote vaikystėje, kam esate alergiškas ir pan. Jūs ir atsiminti visko nelabai galite. Juo labiau, jei būtų saugomi jūsų tyrimų vaizdiniai, pvz. nuotraukos ir kt. Kiek būtų galima sutrumpinti paciento apklausos laiką ir išvengti klaidų dėl užmaršumo ar pan. Įsivaizduokite ką tai reikštų greitosios pagalbos medikams, kuomet jums ištikus sveikatai pavojingam įvykiui, jie turėtų visą informaciją apie jūsų ligas, alergiją medikamentams, kraujo grupę ir t.t. Sunku suskaičiuoti, kiek gyvybių tai padėtų išgelbėti.  Ar suprantate, kad atėjus pas gydytoją, jums nebereikėtų pasakoti, kad kitas gydytojas jums paskyrė tas „geltonas ir apvalias tabletes mėlynoje dėžutėje“, nes jūs negalite prisiminti jų pavadinimo, o juo labiau dozės ir tai yra kasdienybė, su kuria man tenka susidurti asmeniškai.
Ar įsivaizduojate kokias neišsemiamas galimybes ši sistema suteiktų jums ir jūsų šeimos gydytojui, pradedant priminimais apie būtinus skiepus, atėjusį laiką pasitikrinti sveikatą, informavimu apie jūsų tyrimų rezultatus, registracijos ir atvykimo laiko suderinimu ir taip būtų galima vardinti be galo. Tokios sistemos leistų jums kiekvienam į telefoną gauti žinutę apie vėžio patikras ir kitas jums priklausančias paslaugas. Dar daugiau, ji leistų stebėti, kaip skirtingoms gydymo įstaigoms sekasi įtikinti pacientus atvykti ir jiems suteikti pagalbą.
Ši sistema tik pradėjusi veikti padarytų sveikatos priežiūros sistemą maksimaliai skaidrią, nes taptų skaidrūs visi pacientų siuntimai, eilių problemos, medikamentų išrašymai. Ir tai būtų galima pažiūrėti ne tik gydymo įstaigos, bet ir kiekvieno gydytojo lygiu. O tai labai sumažintų norą „mylėti“ kuriuos nors vaistus ar farmacijos kompanijas, kurios nesibodi gydytojų „paskatinti“ kelionėmis ar panašiais dalykėliais. Taptų labai aišku ar pacientai iš tikrųjų įsigyja paskirtus medikamentus. Taip pat taptų aišku kurioms gydymo įstaigoms pavyksta kontroliuoti tokias mūsų laikų sveikatos rykštes, kaip arterinė hipertenzija, ar antro tipo cukrinis diabetas. Tuomet gal atsirastų realus stimulas pacientus motyvuoti keisti gyvenseną, nes apmokėjimas pirminės sveikatos priežiūros įstaigoms galėtų būti susietas ne tik su žmonių skaičiumi, bet ir su gydymo rezultatais.
Tai nukrautų labai daug darbo nuo gydytojų, kurie šiandien yra priversti būti tikromis „popierinėmis žiurkėmis“ ir pildyti nesibaigiančius dokumentų kalnus, nes iš kitos gydymo įstaigos atvykusio paciento nėra jokių duomenų.
Jau užaugo vadinamųjų „tapšnotojų“ karta, kuri savo gyvenimo nebeįsivaizduoja be mobilių technonolgijų, o pasaulyje sparčiai skinasi kelią jau ne tik e- sveikata (elektroninė sveikata), bet ir m-sveikata (mobilioji sveikata). Atsiranda vis daugiau galimybių šių technologijų pagalba patiems stebėti savo sveikatos rodiklius, stebėti gyvensenos pokyčius, gauti pagalbą ją keičiant ir pan. tik įsivaizduokite kokios galimybės atsivertų, jei tokių technologijų pagalba, be didelių papildomų kaštų per mobilius įrenginius būtų galima stebėti tą patį kraujospūdį, širdies ritmą ir jo sutrikimus, gliukozės kiekį ir pan. Ar tai neleistų išvengti bereikalingų vizitų? O jei jūs, kaip vartotojas leistumėte tuos duomenis matyti ir savo šeimos gydytojui, jis kiekvieną rytą savo kompiuteryje galėtų matyti pacientų, kuriems yra reikšmingų problemų duomenis ir galėtų aktyviai kviesti juos atvykti sveikatos patikrinimui. Jei tokie duomenys būtų sukaupti, jūs, kaip ir bet kurios kitos sistemos vartotojas, daug paprasčiau galėtumėte gauti sveikatos pažymą ir kitus jums reikalingus dokumentus.
Ir galima tęsti be galo, tik... Kur ta sistema?
Ir kuo toliau stebiu šitą nesibaigiančią nesąmonę, tuo labiau man pradeda atrodyti, kad tos sistemos kažkas tiesiog labai nenori. Dėl ko jos galima nenorėti? Manau dėl to, ką ir minėjau, dėl esminio sistemos išskaidrinimo. Kita prielaida, tai, kad mes iki šiol nesugebame rasti kompetentingų žmonių, kurie sugebėtų užbaigti tą nesibaigiantį projektą.
Kadangi iš buvusios sveikatos apsaugos ministrės nebuvo net teorinių galimybių tikėtis supratimo apie tokią sistemą ar jos būtinumą, nes visos kalbos net apie vieną jos komponentą e-receptą trenkė blefavimu, norisi pasidžiaugti, kad asmenys pasikeitė ir dabartinis ministras jau vien dėl savo amžiaus yra daug arčiau technologijų ir jų supratimo. Norėčiau paraginti dabartinį Sveikatos apsaugos ministrą neatidėlioti darbų, juo labiau, kad iš viešų jo pasisakymu galima buvo suprasti, kad bus duodami jau kiti terminai darbų atlikimui (nebe metai, o savaitės). Taip pat noriu paraginti kuo greičiau apgalvoti ir pradėti planuoti kas tuos surinktus duomenis analizuos ir siūlyčiau nedelsiant pradėti kalbėtis su universitetais, kurių mokslininkams turi būti sudarytos galimybės nuasmenintus e-sveikatos sistemos duomenis analizuoti, ieškoti sistemos funkcionavimo problemų ir siūlyti kaip ją tobulinti.
Man yra tekę su „baltu“ pavydu klausyti kolegos iš Izraelio Pasaulio sveikatos organizacijos bendradarbiaujančios centro  pranešimus apie tai, kaip tokios sistemos sugeneruotų duomenų analizė jau padėjo išspręsti kai kurias Izraelio sveikatos sistemos problemas, gerinant gydymo organizavimą, pamatant kur yra spragos ir jas taisant.
Kupiškyje vykdomas savižudybių prevencijos projektas parodė, kad viena iš didžiausių problemų, yra informacijos keitimosi tarp skirtingų sektorių nebuvimas. Pvz. kuomet bandęs žudytis asmuo po gydymo ligoninėje grįžta namo, apie jo grįžimą ir problemas nesužino niekas (nors ir turėtų, bet neretai nesužino net šeimos gydytojas), jau nekalbu apie psichikos sveikatos centro psichologą ar socialinį darbuotoją, kurie galėtų ir turėtų padėti grįžusiam namo žmogui. Išsprendus asmens duomenų apsaugos problemas ir teisiškai įpareigojus kitus sektorius laikytis konfidencialumo, tai būtų galima išspręsti.
Todėl noriu palinkėti Sveikatos apsaugos ministrui J.Požėlai stiprybės ir atkaklumo tvarkant šią sistemos piktžaizdę.

Čia galima rasti informaciją apie e-sveikatos diegimą Lietuvoje: https://sam.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/e-sveikata/informacine-medziaga-apie-e-sveikata


2016 m. balandžio 2 d., šeštadienis

Buvusio alkoholiko „sėkmės“ istorija nėra prasčiausias būdas atbaidyti moksleivį nuo alkoholio. Prasčiausias būdas yra mokyti jį gerti, o į alkoholį žiūrėti kaip į „naminį gyvūnėlį“, kurį galima prisijaukinti


Kai iš švietimo atstovų girdi tokius teiginius, kaip „Suaugusiųjų draudimai, svaigalų prekybos bei reklamos apribojimai jaunuolių dažnai nesustabdo nuo svaigalų vartojimo – draudžiami dalykai juos traukia dar labiau.“, tai nejučiom pagalvoji, kokia čia pedagogikos rūšis? Gal čia kokia „patogioji šiuolaikinė“ pedagogika, kurią įkūnija "Šiuolaikinių didaktikų centras". Toji pedagogika leidžia vienu metu suaugusiems pateisinti savo netinkamą elgesį, ir tuo pat metu suteikia teisę vaikams kalbėti apie jį, kaip apie netinkamą. Dažnai tėvai klausia, kaip man paaiškinti vaikui, kodėl yra blogai rūkyti, jei aš pats rūkau? Ogi niekaip, nes vaikas jūsų aiškinimo nesupras ir greičiausiai vertins kaip melą. Tas pats ir su alkoholiu. Nuosaikus požiūris į alkoholį yra suaugusiųjų terminas. Vaikams jis bet kokiu atveju nėra tinkamas. O kalbant apie draudimus, tai nelabai suprantu, kaip Facebooke į „snukį nebesidaužančios“ alkoholio reklamos panaikinimas, gali vaikus traukti dar labiau. Kaip gali traukti dar labiau tai, kas tau tiesiog nekišama į veidą ir nesiūlom kas dieną? Kaip dar labiau gali traukti tai, kad tai brangiai kainuoja? Kaip labiau gali traukti tai, kad tai parduodama specializuotoje parduotuvėje? O žinote, kas sudaro sąlygas tai traukai? O būtent tai, kad mes suaugusieji, vaikų elgesiui taikom skirtingus standartus, ir juos pritaikom atsižvelgdami į savo elgesį. Paprastas pavyzdys. Įsivaizduokite, kad mokykloje prasideda vagiliavimas. Ar į tai žiūrima „nuosaikiai“? O gal galim vaikams nesakyti, kad vogimas yra nepriimtinas elgesys, tiesiog paaiškinkim, kad vogti reikia saikingai, arba, kad vogti yra negerai tik tuomet, kai esi nepilnametis. Tas alkoholio saikingumo klausimas vis labiau praranda prasmę, dėl nenuginčijamo jo kancerogeniškumo, kitų sveikatos pavojų ir rizikos priklausomybei. Nuosaikumas, reikalingas alkoholio gamintojams, kurie jokiu būdu negali leisti net ir vaikų pasaulyje atsirasti sampratai, kad alkoholis nėra reikalingas. Ir kalbam ne apie draudimą, o apie esminę nuostatą, kurią šiuo metu bandoma ginti, nes gamintojų noras yra išlaikyti nuomonę, kad alkoholis yra blogai, tik tokiu atveju jei jo yra per daug. O kas yra per daug, nesutinka kalbėti niekas, nes jei lietuviai tikrai vartotų ne daugiau alkoholio, nei rekomenduoja pastarųjų metų pasaulyje skelbiamos rekomendacijos, tai pas mus alkoholio suvartojimas vienam gyventojui neviršytų 5 litrų vienam gyventojui, o ne 14 litrų, kaip yra dabar. Jūs man parodykite verslą, kuris sutinka savo gamybą ir pardavimus susimažinti bent 3 kartus.
Vaikai yra raktas jų verslo sėkmę. Nepradėję vartoti iki pilnametystės, vėliau alkoholį vartoja jau ženkliai mažesnė dalis, o ir priklausomais tampa 4 kartus rečiau, nei tie, kurie alkoholį pradeda vartoti dar paauglystėje.
Todėl, kol tik bus įmanoma, alkoholio pramonė stengsis į mokyklas sukišti savo ideologiją ir Lietuvoje jiems neblogai sekasi (http://blaivus.blogspot.lt/2016/03/absoliuto-gamintojai-per-tarpininkus.html).
Šios informacijos paskelbimas sukėlė tam tikrą „diskomfortą“ tiems, kas, kaip ir buvo minėta pasiėmė alkoholio pramonės užsakymu rengtą programą ir „adaptavo“ Lietuvai. Spėju, kad labiausiai „adaptavo“ pavadinimą, nes  originaliai jis vadinasi „pasikalbėkim apie alkoholį“, tuo tarpu Lietuvoje ji vadinasi tiesiog „kalbėkimės“. Prisimenant, kad programa „blaivi klasė“ numirė iš dalies dėl valdininkų negebėjimo „praryti ir suvirškinti“ pavadinimą, alkoholio gamintojų programos adaptuotojai pasistengė labiau.
Ir man baisiausia, kad išsilavinę ir gabūs pedagogai iš "Šiuolaikinių didaktikų entro" mano, jog su alkoholio pramone REIKIA draugauti. O tą daryti reikia ir tam, kad būtų sumažintas visuomenės susipriešinimas. Tik nelabai suprantu kas ir su kuo čia susipriešinę? Man tokios kalbos yra panašaus lygio, kaip siūlymai avims būti mažiau susipriešinusioms su vilkais, nes jie tiesiog nori valgyti. Taip ir mūsų ar užsienio alkoholio gamintojai nenusipelno kritikos, nes jie tiesiog nori pinigų. Dar daugiau, „inovatyvūs“ pedagogai galvoja, kad visada galima net ir "blogųjų" pramonių pinigus panaudoti geriems darbams, o žmonėms, kurie daro gerus darbus, neturėtų būti užduodami klausimai apie tai, iš kur gautas finansavimas. Tokia pedagogika tikrai galėtų būti vadinama „patogiąja“. Net jei pinigus geriems darbams pasivogtum, šiuolaikinių pedagogų nuomone vagiui apie tai nereikėtų užduoti „nepatogių klausimų“,  jei pinigai būtų naudojami geriems tikslams.
Priklausomų asmenų pokalbiai su vaikais yra daug mažesnė problema, kad ir kaip jie būtų neprofesionalūs, nei sąmoningai gudriai užmaskuotos alkoholio gamintojų programos vaikams, kaip nuosaikiai žiūrėti į alkoholį.

Tai tiek šiuolaikinės „pedagogikos“. 

2016 m. kovo 25 d., penktadienis

Niekada nesakyk niekada...

Nedaug yra panašių liaudies posakių, kurių taiklumu būtų tekę įsitikinti asmeniškai. Asmeninis dalyvavimas tiesioginėje politikoje buvo vienas iš mano „niekada“. Daugelį metų visiems siūliusiems dalyvauti politikoje ar rinkimuose sugebėdavau atsakyti, kad mano supratimu savo ekspertinėje srityje galiu pasiekti daug daugiau nedalyvaudamas tiesioginėje politikoje, nebūdamas susietas su jokia politine jėga ir nesusilaukdamas priekaištų dėl politikavimo. „Niekada“ buvo ir dėl to, kad vis tik teko ne vienerius metus sveikatos politikoje dalyvauti netiesiogiai, kaip ekspertui, kaip Nacionalinė sveikatos tarybos nariui, o pastaruoju metu ir kaip skėtinės ekspertinės nevyriausybinės organizacijos vadovui. „Niekada“ buvo dėl to, kad daugybę kartų mačiau politikus nesivadovaujant moksliniais įrodymais, priiminėjant abejotinus sprendimus ir pan. Paskui skausmingai supratau, kad politika nėra medicina, kur galioja visiškai kitos taisyklės ir principai.  
Tačiau gyvenime ateina momentas, kai supranti, kad norint ką nors pakeisti ar įgyvendinti neužtenka tik kritikuoti tuos, kurie kažko nedaro ar daro ne taip. Teisingai sakoma – kritikuoti yra lengviausia. Ir perfrazuojant žinomą teiginį, kad mokytojas atsiranda tada, kai mokinys būna pasiruošęs, galėčiau pasakyti, kad pasiūlymas dalyvauti politikoje atsirado tada, kai buvau pasiruošęs pabandyti ir kitus, ne mokslininko, gydytojo, dėstytojo ar nevyriausybinės organizacijos vadovo veiklos būdus, kad mes nebebūtumėm labiausiai geriantis, besižudantis ar kitų sveikatos bei socialinių problemų kamuojamas kraštas. Kaip labai taikliai pastebėjo viena mano kolegių, sprendimas bandyti dalyvauti politikoje yra savotiškas „atsistojimas į kitą barikadų pusę“, kai vietoje to, kad kažko reikalauji, imiesi atsakomybės kažką padaryti. Tai yra didelis, bet labai įdomus iššūkis. Jei vis tik atsidurčiau politikoje, tai būtų  labai didelis posūkis mano gyvenime, nes tai reikštų gydytojo karjeros baigtį. Grįžimas į šį darbą po kelių metų pertraukos jau būtų labai komplikuotas. Tai reikštų atsisakymą akademinio darbo, kurį labai mėgstu ir vertinu, o darbas su studentais yra tai, kas mane labiausiai motyvuoja. Bet tai kartu reiškia ir naujas patirtis, naują matymą, naujus iššūkius, kurie motyvuoja tobulėti, mokytis ir siekti kažko daugiau.
Žinau, kad toks mano sprendimas sukels labai daug mano draugų ir artimųjų svarstymų, palaikymo ar kritikos. Taip pat suprantu ir žinau, kad nuo šio momento nemažai žmonių nuo manęs nusisuks ir tai, ką aš ne vienerius metus dariau laikys savanaudišku siekiu siekti politinės karjeros. Labai stengiausi kuo daugiau darbų padaryti iki to momento, kol bus paskelbta apie mano planus kandidatuoti į Parlamentą, tam, kad tie darbai nebūtų laikomi politikavimo objektu. Padariau kiek spėjau, jūsų valia tai vertinti.
Turiu idėjų ir minčių, ką norėčiau padaryti ar pakeisti, kad būtumėm sveikesni, labiau atsakingi už tai, kas vyksta mūsų šalyje. Norėčiau, kad politikoje būtų mažiau pasipūtimo, arogancijos, nekompetencijos. Norėčiau, kad kiekvienam politikui galiotų skaidrumo reikalavimai, kuomet deklaruojama apie bet kokius susitikimus su suinteresuotomis grupėmis, vengiama interesų konfliktų, tariamasi ir pasitikima visuomene.
Norėčiau tikėti, kad kelias į progresą yra ne su visais pykstantis ar kritikuojant už tai kas ko nepadarė, bet bendradarbiaujant ir siekiant, kad net ir turėdami skirtingą matymą ar supratimą sutartumėm dėl svarbiausių ir esminių dalykų.

Gražių visiems artėjančių šv. Velykų. 

http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/valstieciu-ambicijos-r-karbauskis-atskleide-daugiau-pavardziu.htm 

2016 m. kovo 20 d., sekmadienis

Vagie, kepurė dega...

Turiu pripažinti, kad pastaruoju metu suaktyvėjusi alkoholio gamintojų ir juos atstovaujančių organizacijų veikla kelia pagarbią šypseną. Labai teisingai sakoma, niekada nenuvertink savo oponento ir priešininko.
Praėjusią savaitę pradėti rinkti piliečių parašai dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų, kuriomis siekiama kelių tikslų: uždrausti alkoholio reklamą, padidinti legalų alkoholio įsigijimo amžių iki 20 metų, prailginti prekybos alkoholiu naktį apribojimą pratęsiant draudimą prekiauti alkoholiu nuo 20 val. vakaro iki 10 val. ryto ir perkelti prekybą alkoholiu į specializuotas parduotuves.
Ne kartą savo straipsniuose esu minėjęs tabako kontrolėje labai gerai žinomą „scream test“. Jei labai paprastai paaiškinti tai jei siūlomos kontrolės priemonės negali turėti realios įtakos tabako gaminių vartojimui, pramonė išlieka tyli ar santykinai tyli. Tačiau jei pasiūlomos priemonės realiai paveiktų pardavimus ir vartojimą, pasipila gerai organizuota dezinformacija ir klaidinimas, kuris taip vaizdingai ir vadinamas „pramonės rėkimu“.
Šį kartą piliečių iniciatyva šį testą praėjo 100 proc. Alkoholio pramonė Lietuvoje jau ne tik rėkia, kad tai yra klaidingos ir nereikalingos priemonės, bet mobilizuoja jiems prijaučiančias organizacijas ar asmenis, kurie turėtų vietoje pramonės visuomenei ištransliuoti alkoholio pramonės argumentus. 
Ir tai nėra šiaip organizacijos ar asmenys, tai bus organizacijos kurios iki šiol yra sulaukusios vienokios ar kitokios alkoholio pramonės paramos, o tokiais atvejais „ateina laikas atidirbti“ už paramą. Ir kaip ir visuomet bus labai sunku suprasti, kur čia visuomenės grupių ar ekspertų nuomonė, o kur alkoholio pramonės parengtų paruoštukų skaitovų konkursas su tomis pačiomis nuvalkiotomis klišėmis: „draudimai neveikia“, „reikia šalinti priežastis“, „išeitis švietimas“.
Todėl laikau savo pareiga pradėti nuosekliai paaiškinti ir argumentuoti piliečių parašams pateiktas iniciatyvas. Ir šiandien norėčiau pradėti nuo alkoholinių gėrimų reklamos. Ir pirmiausia norėčiau pradėti nuo kreipimosi į žiniasklaidą, kuri jau įsitraukia į diskusijas ir vėl girdime tuos pačius argumentus, kad nebus galima sukontroliuoti reklamos iš užsienio, ar kad uždraudus reklamą pablogės žiniasklaidos turinys. Pirmiausia dėl užsienio reklamos tai kai kurių televizijos kanalų skleidžiamo karo kurstymo ir dezinformacijos valdymas parodė, kad norint įmanoma viskas. O kalbant apie internetinę reklamą, galimybės yra dar didesnės. Dar daugiau, jau seniai siūloma didinti akcizą alkoholiniams gėrimams ir dalį tų pajamų skirti socialinei reklamai, kuri galėtų amortizuoti galimus žiniasklaidos praradimus dėl alkoholinių gėrimų reklamos draudimo. Tik vienoje iš „Žinių radijo“ laidų, kurioje buvo kalbinama Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė Aistė Žilinskienė paskubėjo paraginti, kad pirma turi būti sugeneruoti pinigai žiniasklaidai, o tik po to įvedimas alkoholio reklamos draudimas. O aš manau, kad prie to turi prisidėti būtent pati žiniasklaida, jei ji supranta, kad ji taip pat yra šitos visuomenės ir valstybės dalis ir taip pat turi prisidėti prie egzistuojančių problemų sprendimo, o ne patogiai laukti, kol kas nors kitas užtikrins finansinį saugumą ir patogumą. Kas draudžia jau nuo rytojaus žiniasklaidai paklausti Vyriausybės vadovų, kodėl visuomet subliūkšta buvę pažadai reikšmingai branginti alkoholį ir savanoriškai atsisakoma pajamų į biudžetą? 
Būtų galima paklausti, kodėl sveikatingumo fondui, per kurį ir būtų galima organizuoti valstybinius socialinės reklamos užsakymus, trupinami juokingi trupiniai? Klauskit, reikalaukit, rašykit.
O dabar dėl pačios alkoholio reklamos reikšmės. Pirmiausia turim suprasti kam ir kodėl to reikia. Moksliniai tyrimai labai aiškiai rodo, kad alkoholinių gėrimų reklama skatina jaunus žmones anksčiau pradėti vartoti alkoholinius gėrimus, o tuos, kurie tuos gėrimus vartoja, tą daryti intensyviau. Tą jau ne kartą patvirtino Pasaulio sveikatos organizacija. O prieš kelis metus tą patvirtino ir „Europos alkoholio ir sveikatos forumo“, kuriame dalyvauja ir alkoholio gamintojai, mokslo grupė. Ši mokslininkų grupė patvirtino, kad alkoholio reklama skatina vaikus pradėti vartoti alkoholį anksčiau, o jau vartojančius paauglius paskatina vartoti alkoholį intensyviau. http://www.eurocare.org/library/latest_news/alcohol_advertising_influences_adolescents_alcohol_consumption_concludes_science_group_of_alcohol_and_health_forum.“
Ir dar pora paprastų argumentų. Tabako kontrolės istorija ir patyrimas parodė, kad daliniai draudimai yra labai mažai efektyvūs, o kai kada ir visiškai neveikia, nes verslininkai randa būdų kaip pakeisti reklamos formą ar vietą, kad apeiti draudimus. Dar daugiau, daliniai ribojimai sukuria papildomą administracinę naštą valstybės institucijoms, kurios privalo prižiūrėti įstatyme numatytus ribojimus dėl laiko, vietos, turinio ir pan. Visiškas reklamos draudimas tokių rūpesčių leidžia išvengti ir tą labai aiškiai parodė Lietuvoje ir kitose šalyse įgyvendintas visiškas tabako gaminių reklamos draudimas, dėl kurio jokia prognozuojama apokalipsė neįvyko.
Be to, turim suprasti, kad alkoholinių gėrimų reklamavimas, kuomet valstybė aiškiai deklaruoja siekį mažinti alkoholinių gėrimų vartojimą, tiesiog prieštarauja sveikai logikai.
Besidomintiems detalesne informacija rekomenduoju:


Jaunieji medikai jau bus kitokie...

Numanau kokį atspalvį pavadinimo turiniui nusipiešė gal ne vienas labiau pesimistiškai nusiteikęs pilietis. Tik skirtingai nei kai kurie bambantys apie materialėjantį ir iš Lietuvos bėgantį jaunimą aš turiu visiškai kitą nuomonę apie tą jaunimo dalį, kuri ruošiasi tapti medikais.
Su didžiausiu malonumu praleidau šeštadienį Lietuvos medicinos studentų asociacijos (http://limsa.lt/) organizuotoje konferencijoje „Bendravimas su pacientais: iššūkiai gydytojo darbe“. Kaip ir sakiau studentams toje konferencijoje, jie yra tai, kas mane labiausiai įkvepia būti jų dėstytoju. Jie yra žingeidūs, norintys mokytis, atviri pokyčiams. Labai didžiuojuosi kiekvienu iš jų.
Labai džiaugiuosi, kad išsipildė sena svajonė ir studentams pavyko į konferenciją pasikviesti advokatę Indrę Butvilę, kuri yra atstovavusi ne vieną pacientą ir pacientų artimuosius, bylose dėl sveikatos priežiūros įstaigose patirtos žalos. Manau, kad visiems būsimiems medikams buvo labai svarbu išgirsti ir kokiomis aplinkybėmis ir dėl kokių klaidų yra kreipiamasi į tesimą dėl paciento ar jų artimųjų patirtos žalos atlyginimo. O tikslas vis o to yra ne gąsdinti būsimuosius kolegas, bet padėti susigaudyti kaip tokių problemų išvengti ateityje, nes nė vienas gydytojas neturi tikslo sąmoningai pakenti pacientui. O nepageidautini įvykiai ar net klaidos medicinoje yra vis tik neišvengiama gyvenimo realybė.
Labai svarbu tai, kad didelė dalis konfliktų su pacientais ar jų artimaisiais kyla visiškai ne dėl klaidų, o dėl negebėjimo tinkamai paaiškinti pacientui ar jo artimiesiems kas jų laukia ar informuoti apie pasirinkimus. Mokymasis bendrauti su pacientais tampa vis svarbesnis. Gydytojo profesija užkrauna didžiulę atsakomybę, kurią pabrėžia ir teismai bylose, kuriose nukentėjo pacientai. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad pacientai neturi jokios atsakomybės ir būtent jomis taip pat labai raginčiau pasidomėti. Nes geras gydymo rezultatas priklauso nuo abiejų pusių (gydytojo ir paciento) geranoriškumo ir bendradarbiavimo, nors pacientas ir yra silpnesnis ir pažeidžiamas, kai kabame apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimą.
Ne mažiau svarbu suprasti, kokia svarbi mūsų pacientams yra psichologinė pagalba ir jos prieinamumas sveikatos priežiūros įstaigose. Su diabetu sergančiais pacientais dirbanti psichologė Jolanta Žillinskienė papasakojo, kodėl paciento ir gydytojo santykyje yra užprogramuotas konfliktas ir kaip jį būtų galima sumažinti, padedant tiek pacientams, tiek gydytojams.

Bet labiausiai nudžiugino studentų klausimas psichologei, o ar patiems gydytojams nėra reikalinga psichologo pagalba. Vadinasi suaugam ir suprantam, kad gydytojas nėra antžmogis, kuris gali be perstojo dirbdamas su kenčiančiu žmogumi išlikti visuomet ramus, nepažeidžiamas. Vis dažniau kalbam apie perdegimą gydytojo darbe, kuris atitveria mediką nuo paciento geležine siena ir verčia pacientus galvoti apie perdegusius gydytojus, kaip apie arogantiškus ir bejausmius amatininkus. Šitie studentai kada nors taps sveikatos sistemos administratoriais, o gal ir politikais. Ir jiems jau nebereikės įrodinėti, kad žmogus yra ne tik kaulų, žarnų ir raumenų kombinacija ir, kad psichikos sveikata yra labai svarbi tiek gydytojui, tiek pacientui.