Ieškoti šiame dienoraštyje

2015 m. liepos 20 d., pirmadienis

Du mažo miestelio veidai

Taip jau atsitiko, kad šią vasarą per labai trumpą laiką teko aplankyti kelias skirtingas Lietuvos vietas, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su pasilinksminimu. Paskutinioji aplankyta, buvo mano gimtojo miestelio Užvenčio viena iš didžiausių metinių švenčių, tradiciškai siejamų su miestelyje vardinamais „Škapliernos“ (Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidais. Pamenu, kaip vaikystėje laukdavom šitos šventės dėl jos metu tradiciškai vakare vykstančių koncertų, naktinių pasišokimų ir kitų linksmybių. Šiemet pasisekė ir po kelių metų pertraukos vėl apsilankiau šventėje.
Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad Užventis tikrai labai gražėja ir keičiasi. Tvarkomi šaligatviai, gatvių apšvietimas, Ventos upės prieigos ir daugelis kitų erdvių. Ilgą laiką vykusi Kultūros centro prieigose, šventė dabar jau vyksta labai gražiai sutvarkytame Ventos slėnyje.
Prisipažinsiu, kad nuėjus į šventės vakarinę dalį, kurioje jau tik muzika ir pasilinksminimai,  apėmė dvejopas jausmas. Pirmiausia žinoma geras, nes tai gimtos vietos ir bet koks pasibuvimas ten jau yra savotiškas geras užtaisas. Viskas Užventyje sava: senos apgriuvusios parduotuvės, miestelio centras ir buvus ligoninė, Ventos prieigos ir kultūros centras, kur daug jaunatviškų vakarų praleista, mokykla, dabar jau Šatrijos Raganos gimnazijos vardu vadinama. Ir daugelis kitų, širdžiai ir tik man vienam su atsiminimais susijusių vietų. Tačiau po pasibuvimo Naisių festivalyje, Užventyje tiesiog badė akis bestrapaliojantys girti šventės dalyviai, močiutės su alaus buteliu kostiumėlio kišenėje, vaikai, bebėgiojantys apie išgėrusius tėvus, labai pavargę nuo darbo, o gal nuo gėrimo kai kurių dalyvių veidai ir vaizdai, kuriuos dabar galima dažniau pamatyti nebent interneto platybėse žiūrint žurnalistų platinamus vaizdus iš pasilinksminimų geriančiuose Rusijos kaimuose. Gal ne be reikalo blaivesni šventės dalyviai tiesiog kukliai buriavosi aplinkui, per daug netrukdydami jau spėjusių apšilti užventiškių linksmybių. Keistai atrodė ir pasipuikuoti prabangiais automobiliais atvažiavusių „išeivių“ pasisėdėjimai koncerto prieigose atsidarius automobilio dureles ir maksimaliai pasileidus muziką, kaip savotišką alternatyvą koncertui. Ne kažkoks vaizdas. Tada prisiminiau vieno savo kolegų priminimą, kad visada žiūrėk į žmonių veidus, ten viskas parašyta. O veidai, kaip jau ir sakiau, pavargę, kam nuo darbo, kam nuo gėrimo. Ten viskas parašyta... Tiesa tegul neįsižeidžia dalyviai, kurie kukliai buriavosi aplink ir bandė įsijausti į šventę stovėdami nuošaliau. Tada kažkaip pagalvojau, kad liūdna, nes gražėjančiame miestelyje greitai neliks nei kam gyventi, nei kam linksmintis. Gal kitais metais miestelio seniūnui reikėtų pagalvoti, apie galimybę miestelio šventę padaryti saugesne, mielesne šeimoms ir galimiems lankytojams, kurie pamalonintų ir tuos pačius šventę nuoširdžiai remiančius verslininkus, tik  atkakliai siūlomi produktai galėtų būti jau kiti.
Atėjus sekmadieniui nukeliavau į Užvenčio bažnyčią, kur žmonės rinkosi į kasmetinius atlaidus. Šventoriuje visus pasitiko gerai nusiteikęs jaunas klebonas, kuris maloniai kvietė visus užeiti į bažnyčią ir nesikuklinti stumdantis tarpduryje ar šventoriuje. Viskas prasidėjo nuo nuoširdaus pabendravimo su parapijiečiais ir besisvečiuojančio kunigo žaismingo pristatymo. Apsidairiau bažnyčioje ir vaizdas buvo gerokai kitoks negu vakar. Beveik nebuvo pavargusių veidų. Daug jaunimo ir pasitempusių suaugusiųjų. Veidai šviesūs ir ramūs. Matyt jų neišvargino vakarykštės „linksmybės“. Puikūs giedotojai iš Kelmės su šiuolaikiniam jaunimui geriau priimamu gitaros akompanimentu. O ir viešintis kunigas prieš pamokslą paėmė gitarą ir sugiedojo giesmę apie bendruomenės statymą. Kad ir sunkiai, bet mišių dalyviai sujudėjo, veiduose po truputį pradėjo plėštis šypsenos. Rami ir betarpiška šv. Mišių liturgija. Kaip juoda ir balta vakarykščiam vaizdui. Ir dauguma žmonių kiti... Sakysit anoks čia palyginimas vakarėlio su bažnyčios lankytojais. O gal tas palyginimas kaip tik turi prasmę, nes Lietuvoje tragiškai auga atotrūkis tarp inteligentiškų, gyvenimą mylinčių, prasmę jame matančių bei baigiančių prasigerti ir nuo visko pavargusių gyventojų, kurie gyvenimą palieka vis anksčiau ir anksčiau. Ne išimtis ir Užventis, kur pagrindinė naujiena dažniausiai būna dar vieno, ar dviejų bendruomenės narių laidotuvės. Tik vis mažiau krikštynų...
Pabuvau bažnyčioje, pasižiūrėjau į tą bendruomenėje aptarinėjamą kleboną, kuris kelia daug aistrų, nuolat skundžiamas vyskupui ir taip ir nesupratau, kuo jaunatviškas, entuziastingas ir betarpiškas kunigas kliūva kai kuriems bendruomenė nariams. Taip, jis kitoks, nei dauguma buvusiųjų iki jo. Jis jaunas, o ši „yda“ praeina savaime. Dar jis nori bendrauti su parapijiečiais. Tai kiek neįprasta prie santūrių ir kiek atsiribojusių kunigų pripratusiems parapijiečiams. Bet bažnyčioje daug jaunimo ir tai gyvas liudijimas, kad viskas priklauso nuo žmogaus noro ir idėjų. Ilgą laiką tuštėjusi bažnyčia įgauna naują gyvastį. Gal ir sudėtinga vyresnės kartos žmonėms giedoti pritariant gitarai, bet manau, kad vietos turėtų atsirasti visiems, o be jaunimo bažnyčia būtų pasmerkta. Todėl džiaugiausi ramia, nuoširdžia ir kartu šventiška atmosfera.

Vėliau eidamas namo galvojau, kaip tarpusavyje dera tie du skirtingi mano patyrimai. Dar vakar į galvą brovėsi mintis, kad kultūros Užventyje mažai, o ir pritaikyta ji labiau tiems, kas mažai ką begirdi. Tačiau prisiminiau Knyzelių šeimos puoselėjamą senojo Užvenčio dvaro malūno aplinką, senąjį Šatrijos Raganos dvaro parką, kasmetinius plenerus, nuolat augantį nuostabių skulptūrų parką, dvasingus koncertus malūno prieigose ir pagalvojau, kad Užventis turi daug galimybių. Dabar turėdamas naują ir entuziastingą kleboną, jauną ir idėjų pilną seniūną, kūrybingus ir atsidavusius verslininkus miestelis gali tapti ne mažesniu (o gal didesniu?) traukos centru, nei yra Naisiai. Trūksta labai nedaug. Viskas yra padaroma. Juo labiau, kad yra iš ko pasimokyti. O ir žmonės nuostabūs. Kad tik nepavargtų... Norėčiau kada nors ten sugrįžti visam laikui. Ką gali žinoti, gal kada nors... 

2015 m. liepos 13 d., pirmadienis

Kupiškėnus nuo savižudybių saugos raudoni kanalizacijos dangčiai

Įsivaizduokit komišką situaciją, kuomet jūs, ar kas nors kitas, nuoširdžiai norėdami padėti, nusprendžiate, kad didelių sunkumų patiriančiai bendruomenei padovanosite brangią įrangą pvz. ligoms nustatyti ar kokioms nors problemoms spręsti. Ir įsivaizduokite, kad po kurio laiko pamatote, kad vietos valdžia jūsų dovaną nunešė į tvartą ir ja parėmė duris, sakydama, kad tokių nesąmonių mūsų problemoms  spręsti nereikia.
Nežinau ar labai tiksliai parinkau alegoriją ir ar aiškiai išdėsčiau mintis, bet būtent toks jausmas mane apėmė pasiklausius Kupiškio psichologų ir paskaičius pastarųjų dienų naujienas žiniasklaidoje apie Kupiškio savivaldybės politikų sprendimus dėl savižudybių prevencijos priemonių finansavimo, tiksliau dėl nefinansavimo. Kupiškio politikai nerado 10 tūkst. eurų ne kokių nors ekspertų apmokėjimui, o visuomeniniais pagrindais dirbusių ekspertų parengto savižudybių prevencijos plano įgyvendinimui. Paprastatai tariant, nerado pinigų savo rajono žmonėms.  (http://www.kmintys.lt/?psl=1psl&id=4219 ; http://www.panskliautas.lt/klozetams-lesu-rado-o-savizudziams-ne ; http://lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/valdzios-antausis-savizudziu-gelbetojams/205055 ).
O liūdna man ne dėl to, kad ir pačiam teko šiek tiek prisidėti prie Kupiškio savižudybių prevencijos iniciatyvos, bet dėl to, kad kaip ir daugeliu kitų atvejų, ar kalbėtumėm apie psichologinės pagalbos teikimą Lietuvoje, tabako ar alkoholio kontrolės politikos organizavimą, ar šiuo atveju savižudybių prevenciją, vėl viską sprendžia politikai, neturintys nė menkiausio supratimo apie tai, ką sprendžia. Labai iškalbingi politikų pasisakymai, kuriais teigiama, kad vietoje pagalbos savižudiškiems asmenims reikia nutiesti autokroso trasą, nes taip mažiau žmonių žudysis. Kai kurie politikai buvo dar „išmoningesni“ ir pasiūlė raudonai dažyti kanalizacijos dangčius, kad žmonėms linksmiau būtų. Klausantis ir skaitant tokius originalius pasisakymus ir linksma, ir nelabai. Nelabai, nes Kupiškis pagal savižudybių skaičių 100 000 gyventojų pirmauja Lietuvoje, o Lietuva yra tarp lyderių pasaulyje. O gal savivaldybės su visa valdininkų armija nebereikia, vietoje to gal Kupiškyje vertėtų atrakcionų parką atidaryti. Spėju dėl to tikrai savižudybių sumažėtų, kai vietoje riboto intelekto politinių kalbų būtų galima karuselėse pasisupti.
Įdomu ir tai, kad Kupiškį, kaip problematiškiausią savižudybių prasme Lietuvos savivaldybę pilotiniam projektui pasirinkę specialistai viską darė savanoriškai, be jokio atlygio, tikėdamiesi, kad užteks vietos valdžiai parodyti, kad sutelktomis pajėgomis net ir sudėtingiausioje savivaldybėje galima išspręsti problemas, o vėliau ta praktika galėtų būti skleidžiama kitose Lietuvos vietose. Tuo patikėjo ir vietos psichologai, policininkai ir medikai, kurie taip pat be jokio atlygio mokėsi, ruošėsi ir klojo pamatus tolimesnei veiklai. Viskas ne nugulė popieriuose, kaip paprastai būna, o pradėjo realiai veikti ir duoti rezultatų, nes buvo išsaugota ne viena gyvybė. Panašu, kad nieko nesuprato tik politikai, kurie dvi žinomiausias Lietuvoje suicidologijos srities profesores išvadino „mergužėlėmis“, kurios nenurodinės kaip spręsti jų savivaldybės problemas. O kad jau jos ir kiti veikėjai taip nori, tai gali ir toliau darbuotis visuomeniniais pagrindais. Maža to, visa specialistų veikla buvo pavadinta politikavimu. Galų gale savivaldybės taryba balsuodama nutarė neskirti lėšų Kupiškio savivaldybės savižudybių prevencijos programai.
Įdomu kas būtų jei pačiai savivaldybės tarybai ir merui būtų pasiūlyta dirbti visuomeniniais pagrindais, nes ketinimai taip pat nuostabūs: padėti rajono žmonėms ir t.t. (žr. rinkiminius lankstinukus ir plakatus)?  Ir čia tikrai būtų sunku paneigti, kad tai politikavimas, kai žarstomi rinkiminiai pažadai. Bet čia pinigų poreikis yra savaime suprantamas.

Baisiausia tai, kad visi politikieriai, net ir rajono lygio, paprastai gyvena geriau nei daugelis paprastų gyventojų ir nelabai patiria, ką reiškia psichologinės pagalbos trūkumas ar nežinia, kur kreiptis pagalbos ištikus nelaimei. Jie be problemų sėda į savo automobilius, pasiekia kitų miestų specialistus, ar  pasiskambina savo bendrapartiečiams rasdami užtarėjų kur reikia. Tuo tarpu paprastas žmogus, tokios galimybės neturi. Norėtųsi siūlyti Kupiškio psichologams, kad jie mestų savo darbą toje savivaldybėje ir pradėtų dirbti ten, kur jų darbas būtų iš tiesų vertinamas, o supratus kam ir kiek jie reikalingi, atgal sutikti sugrįžti tik už dvigubą atlygį. Tik šiuo atveju vėl labiausiai nuskriaustais liktų ne trumparegiai politikai, o paprasti žmonės. Argi ne taip atsitiko su gydytojais, kuriuos į rajonus politikai ir ligoninių vadovai dabar vylioja siūlydami didelius atlyginimus ir butus, bet net tuo atveju niekas nesutinka važiuoti. Tas pats atsitiks ir su kitais specialistais. O savivaldybės politikams su meru priešakyje tikrai neliks nieko kito, kaip raudona spalva dažyti kanalizacijos šulinius ir tikėtis, kad tai paskatins žmones labiau džiaugtis gyvenimu Kupiškyje. 

2015 m. liepos 9 d., ketvirtadienis

Gal jau blaivėjam?

Kaip ten sakoma, net baisu sakyti, kad neprisikalbėti. Bet pasakyti norisi. Šiandien spaudoje perskaičiau jau antrą tokio pobūdžio žinutę ir manau, kad tai jau nebėra atsitiktinumai. Pagaliau tai jau galima vadinti reiškiniu. Kalbu apie savivaldybių tarybų sprendimus ar merų pasisakymus, kad vieši miestų renginiai bus organizuojami be alkoholio. Apie tai viešai prabilo Jonavos rajono meras (http://www.jonavoszinios.lt/straipsniai/did%C5%BEi%C4%85sias-%C5%A1ventes-jonavoje-ruo%C5%A1iamasi-organizuoti-be-alkoholio.html) , o apie sprendimą paskelbė Šiaulių rajonas (http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/blaivybe-sventese-politinis-koziris-ar-ilgai-lauktas-valdisko-proto-prasviesejimas-56-514682) . Kėdainiai, savo agurkų šventę taip pat bandys švęsti būdami blaivūs.
Manau, kad šis reiškinys jau įgauna bent nedidukės sniego gniūžtės efektą, nes neabejoju, kad Jonavos rajono mero ir bendrapartiečio nuomonę sustiprino tikrai charizmatiškas buvęs Sveikatos apsaugos ministras ir dabartinis ES komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, o Šiaulių rajono tarybai tinkamus argumentus ir nenuginčijamą sėkmės istoriją Naisiuose pristatė Naisių festivalio siela Ramūnas Karbauskis. Taigi, jau ne viena partija ir jau ne vienas politikas. Tai tampa reiškiniu.
Iki to kelias buvo labai ilgas, nes mūsų valstybės bandymus kažkaip tvarkytis su alkoholio vartojimo ir renginių saugumo problemomis savotiškai galima prilyginti vis prasipagiriojančio ir vėl prisigeriančio alkoholiko planais gydytis nuo alkoholizmo. Nuolat stebėdavom žinutes kuomet kam nors ką nors sumušus, mirus nuo persigėrimo, nuskendus ar sunaikinus savivaldybės turtą viešos šventės metu, savivaldybių politikai, kaip ir daugelis alkoholikų pagirių metu, pasiryždavo imtis „ryžtingų veiksmų“. O galvos skausmui praėjus ir vėl pasirodžius seniesiems draugeliams, alkoholio gamintojų ir prekiautojų pavidale, vėl būdavo dalinami vienkartiniai prekybos alkoholiu leidimai viešų renginių metu. Ir taip daug metų.
Žinoma. Jau girdžiu skeptikus kalbant, kad esą draudimais nieko neišspręsi, žmonės gers namie, o jei negers, tai dar blogiau: ateis prisivartoję narkotikų, ar šventėse svaiginsis nelegaliomis medžiagomis. Taip pareiškė dėl sunkiai suvokiamų priežasčių pasiteisinusios praktikos atsisakiusios Pakruojo rajono savivaldybės mero pavaduotojo pareigas einantis Gediminas Grybė (http://lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/blaivybe-isbandes-pakruojis-keicia-nuostatas/205119) . Įdomi nuomonė. Bandau įsivaizduoti „ratų užsimetusius“ kaimo girtuoklėlius besiklausančius liaudiškos muzikos. Sunkiai pavyksta, bet gal čia aš toks be vaizduotės.
Galima sakyti, kad Naisiai, ilgą laiką buvę tiesiog ramiu ir žavingu Žemaitijos miesteliu, po truputį tampa reiškiniu, kuris keip gera infekcija pradeda plisti po labai ligotą šalies kūną.
Grįžtant prie draudimų, tai visiems būsimiems gąsdintojams nepasiteisinusia JAV prohibicija siūlau patylėti ir nebeatsibosti, nes tie palyginimai jau net nebejuokingi, o rimtose diskusijuose skamba kaip mažo vaiko knirkimas dėl sulūžusio žaislo. Reikia pastebėti, kad panašūs ribojimai viešuose renginiuose yra reikalingi pirmiausia tam, kad gražinti visuomenei suvokimą, jog pasilinksminimai yra įmanomi ir neprisigėrus. O tiems, kurie ir taip neprisigeria tokiuose renginiuose, vieši renginiai pagaliau turėtų tapti kultūros ir saugaus pasilinksminimo galimybe, kuri nebesisietų su nuolatiniu girtų žmonių keliamu pavojumi ar nesibaigiančiais bet kur atliekamų gamtinių reikalų vaizdiniais. Iš viso toks girtuokliavimas viešų renginių metu sunkiai suprantamas ir paaaiškinams žinant, kad LR Alkoholio kontrolės įstatymas draudžia alkoholio vartojimą viešose vietose. Visai neaišku, kodėl miestų švenčių metu į šią nuostatą, net ir ne renginių vietose, kur parduodamas alkoholis, staiga imama žiūrėti pro pirštus. Čia kaip kokie atlaidai, negalintiems viešose vietose pasirodyti tik todėl, kad yra blaivūs.
Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų nėra savęs nevaldantys alkoholikai ir tikrai gali viešo renginio metu keliais valandas praleisti negerdami. Tiems, kam gėrimo labai trūks, visuomet liks galimybė nueiti pagerti į artimiausią barą ar kavinę. Ten juk taip pat Lietuvos verslininkai dirba ir darbo vietos kuriamos. Ar ne mieli politikai? O tie, kurie nesugeba valandos išbūti neprigėrę spirituoto alaus ar pigaus vynelio, manau ras kitų pramogų. Kodėl didžioji viešų švenčių dalyvių dalis turi kentėti nuo tokių veikėjų vapaliojimo, seilėjimosi, kabinėjimosi ir kitų keliamų problemų. Yra taikliai pastebėta, kad vieno žmogaus teisės pasibaigia ten, kur prasideda kito žmogaus teisės. Taigi, teisė negerti ir būti saugiam viešame renginyje yra ne mažiau svarbi, nei teisė prasigerti.
Net neabejoju, kad prasidės aludarių pasriūbavimai apie tai, kaip sumažės darbo vietų, kaip vietinis verslas patirs nuostolius ir pan. Įdomu ką pasakytų ūkininkai ar kiti darbdaviai, kurie po tokių „verslininkų“ pasiautėjimo laukia sekančią darbo dieną užsišventusių darbuotojų. Kiek jie nuostolių patiria? Kiek nuostolių ir išlaidų patiria viešąją tvarką turinčios užtikrinti tarnybos, kurių pareigūnai jau daug metų prašo politikų įvesti blaivių renginių praktiką? Tik jų balsas iki šiol buvo negirdimas.
O visiems, kurie manote, kad tai kraštutinumas, siūlau išjungti šį straipsnį ir eiti skaityti kitų žinučių, apie tai kaip „socialiai atsakingai“ sporto renginiuose bus dalinamas nealkoholinis alus, nutylint, kad taip reklamuojamas, alkoholinis; žinučių apie tai, kad mažėjant alaus pardavimams kitose šalyse imamasi priemonių, kurios tuos pardavimus didintų ir pan. Skaitykite anuos straipsnius, nes pokyčiams dar nesubrendote.