Ieškoti šiame dienoraštyje

2015 m. liepos 20 d., pirmadienis

Du mažo miestelio veidai

Taip jau atsitiko, kad šią vasarą per labai trumpą laiką teko aplankyti kelias skirtingas Lietuvos vietas, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su pasilinksminimu. Paskutinioji aplankyta, buvo mano gimtojo miestelio Užvenčio viena iš didžiausių metinių švenčių, tradiciškai siejamų su miestelyje vardinamais „Škapliernos“ (Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidais. Pamenu, kaip vaikystėje laukdavom šitos šventės dėl jos metu tradiciškai vakare vykstančių koncertų, naktinių pasišokimų ir kitų linksmybių. Šiemet pasisekė ir po kelių metų pertraukos vėl apsilankiau šventėje.
Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad Užventis tikrai labai gražėja ir keičiasi. Tvarkomi šaligatviai, gatvių apšvietimas, Ventos upės prieigos ir daugelis kitų erdvių. Ilgą laiką vykusi Kultūros centro prieigose, šventė dabar jau vyksta labai gražiai sutvarkytame Ventos slėnyje.
Prisipažinsiu, kad nuėjus į šventės vakarinę dalį, kurioje jau tik muzika ir pasilinksminimai,  apėmė dvejopas jausmas. Pirmiausia žinoma geras, nes tai gimtos vietos ir bet koks pasibuvimas ten jau yra savotiškas geras užtaisas. Viskas Užventyje sava: senos apgriuvusios parduotuvės, miestelio centras ir buvus ligoninė, Ventos prieigos ir kultūros centras, kur daug jaunatviškų vakarų praleista, mokykla, dabar jau Šatrijos Raganos gimnazijos vardu vadinama. Ir daugelis kitų, širdžiai ir tik man vienam su atsiminimais susijusių vietų. Tačiau po pasibuvimo Naisių festivalyje, Užventyje tiesiog badė akis bestrapaliojantys girti šventės dalyviai, močiutės su alaus buteliu kostiumėlio kišenėje, vaikai, bebėgiojantys apie išgėrusius tėvus, labai pavargę nuo darbo, o gal nuo gėrimo kai kurių dalyvių veidai ir vaizdai, kuriuos dabar galima dažniau pamatyti nebent interneto platybėse žiūrint žurnalistų platinamus vaizdus iš pasilinksminimų geriančiuose Rusijos kaimuose. Gal ne be reikalo blaivesni šventės dalyviai tiesiog kukliai buriavosi aplinkui, per daug netrukdydami jau spėjusių apšilti užventiškių linksmybių. Keistai atrodė ir pasipuikuoti prabangiais automobiliais atvažiavusių „išeivių“ pasisėdėjimai koncerto prieigose atsidarius automobilio dureles ir maksimaliai pasileidus muziką, kaip savotišką alternatyvą koncertui. Ne kažkoks vaizdas. Tada prisiminiau vieno savo kolegų priminimą, kad visada žiūrėk į žmonių veidus, ten viskas parašyta. O veidai, kaip jau ir sakiau, pavargę, kam nuo darbo, kam nuo gėrimo. Ten viskas parašyta... Tiesa tegul neįsižeidžia dalyviai, kurie kukliai buriavosi aplink ir bandė įsijausti į šventę stovėdami nuošaliau. Tada kažkaip pagalvojau, kad liūdna, nes gražėjančiame miestelyje greitai neliks nei kam gyventi, nei kam linksmintis. Gal kitais metais miestelio seniūnui reikėtų pagalvoti, apie galimybę miestelio šventę padaryti saugesne, mielesne šeimoms ir galimiems lankytojams, kurie pamalonintų ir tuos pačius šventę nuoširdžiai remiančius verslininkus, tik  atkakliai siūlomi produktai galėtų būti jau kiti.
Atėjus sekmadieniui nukeliavau į Užvenčio bažnyčią, kur žmonės rinkosi į kasmetinius atlaidus. Šventoriuje visus pasitiko gerai nusiteikęs jaunas klebonas, kuris maloniai kvietė visus užeiti į bažnyčią ir nesikuklinti stumdantis tarpduryje ar šventoriuje. Viskas prasidėjo nuo nuoširdaus pabendravimo su parapijiečiais ir besisvečiuojančio kunigo žaismingo pristatymo. Apsidairiau bažnyčioje ir vaizdas buvo gerokai kitoks negu vakar. Beveik nebuvo pavargusių veidų. Daug jaunimo ir pasitempusių suaugusiųjų. Veidai šviesūs ir ramūs. Matyt jų neišvargino vakarykštės „linksmybės“. Puikūs giedotojai iš Kelmės su šiuolaikiniam jaunimui geriau priimamu gitaros akompanimentu. O ir viešintis kunigas prieš pamokslą paėmė gitarą ir sugiedojo giesmę apie bendruomenės statymą. Kad ir sunkiai, bet mišių dalyviai sujudėjo, veiduose po truputį pradėjo plėštis šypsenos. Rami ir betarpiška šv. Mišių liturgija. Kaip juoda ir balta vakarykščiam vaizdui. Ir dauguma žmonių kiti... Sakysit anoks čia palyginimas vakarėlio su bažnyčios lankytojais. O gal tas palyginimas kaip tik turi prasmę, nes Lietuvoje tragiškai auga atotrūkis tarp inteligentiškų, gyvenimą mylinčių, prasmę jame matančių bei baigiančių prasigerti ir nuo visko pavargusių gyventojų, kurie gyvenimą palieka vis anksčiau ir anksčiau. Ne išimtis ir Užventis, kur pagrindinė naujiena dažniausiai būna dar vieno, ar dviejų bendruomenės narių laidotuvės. Tik vis mažiau krikštynų...
Pabuvau bažnyčioje, pasižiūrėjau į tą bendruomenėje aptarinėjamą kleboną, kuris kelia daug aistrų, nuolat skundžiamas vyskupui ir taip ir nesupratau, kuo jaunatviškas, entuziastingas ir betarpiškas kunigas kliūva kai kuriems bendruomenė nariams. Taip, jis kitoks, nei dauguma buvusiųjų iki jo. Jis jaunas, o ši „yda“ praeina savaime. Dar jis nori bendrauti su parapijiečiais. Tai kiek neįprasta prie santūrių ir kiek atsiribojusių kunigų pripratusiems parapijiečiams. Bet bažnyčioje daug jaunimo ir tai gyvas liudijimas, kad viskas priklauso nuo žmogaus noro ir idėjų. Ilgą laiką tuštėjusi bažnyčia įgauna naują gyvastį. Gal ir sudėtinga vyresnės kartos žmonėms giedoti pritariant gitarai, bet manau, kad vietos turėtų atsirasti visiems, o be jaunimo bažnyčia būtų pasmerkta. Todėl džiaugiausi ramia, nuoširdžia ir kartu šventiška atmosfera.

Vėliau eidamas namo galvojau, kaip tarpusavyje dera tie du skirtingi mano patyrimai. Dar vakar į galvą brovėsi mintis, kad kultūros Užventyje mažai, o ir pritaikyta ji labiau tiems, kas mažai ką begirdi. Tačiau prisiminiau Knyzelių šeimos puoselėjamą senojo Užvenčio dvaro malūno aplinką, senąjį Šatrijos Raganos dvaro parką, kasmetinius plenerus, nuolat augantį nuostabių skulptūrų parką, dvasingus koncertus malūno prieigose ir pagalvojau, kad Užventis turi daug galimybių. Dabar turėdamas naują ir entuziastingą kleboną, jauną ir idėjų pilną seniūną, kūrybingus ir atsidavusius verslininkus miestelis gali tapti ne mažesniu (o gal didesniu?) traukos centru, nei yra Naisiai. Trūksta labai nedaug. Viskas yra padaroma. Juo labiau, kad yra iš ko pasimokyti. O ir žmonės nuostabūs. Kad tik nepavargtų... Norėčiau kada nors ten sugrįžti visam laikui. Ką gali žinoti, gal kada nors... 

1 komentaras:

Ele Pranaityte rašė...

Labai gražus pasakojimas. Neseniai man teko po Lietuvą pakeliauti, po mažus miestelius pasidairyti, tai kunigai labai daug dirba, organizuoja, skatina neapsileisti. Tikri mūsų valstybės ramsčiai.