Ieškoti šiame dienoraštyje

2014 m. rugpjūčio 29 d., penktadienis

Su rugsėjo 1- ąja...

Šiandien Lietuvos sveikatos mokslų universitetas iškilmingai atšventė naujųjų studijų metų pradžią. Buvo labai smagu lydimiems pučiamųjų orkestro muzikos pražygiuoti Kauno gatvėmis ir stebėti mojuojančius ir besišypsančius praeivius. Smagu ir tai, kad studentai  buvo pagrindinė ir didžiausioji eisenos dalis. Ta proga prisiminiau keletą dalykų, susijusių su sveikatos mokslų studijomis.
Kartais bendraudamas su studentais pačiais įvairiausiai reikalais, tiek paskaitų ir seminarų metu, tiek konferencijose, tiek jų inicijuotuose renginiuose prisimenu kai kurių savo kolegų pamąstymus, kad studentai vis blogėja, kad jiems niekas nerūpi, kad jie bus tokie blogi gydytojai, jog išmirus dabartiniams nebebus pas ką gydytis. Ir pasakoma, kad mes dar turėsim pas ką, o ką darysit jūs (supraskite jaunesnioji karta).
                           Taigi dabar norėčiau pasakyti, kaip aš matau šiandienos studentus, ateinančius studijuoti sveikatos mokslų. Pirmiausia reikia nulenkti galvą prieš kiekvieno tokio žmogaus jaunatvišką ryžtą pradėti tokias studijas, ypatingai medicinos, bet tas pats pasakytina ir kitas sveikatos specialybes. Tik jaunatviški užsispyrėliai ir gali taip lengvai pasiryžti paaukoti studijoms dar beveik 10 ateinančių metų.
                          Kaip ir minėjau su studentais tenka bendrauti nuolat ir tie, kuriuos tenka sutikti yra pirmiausia smalsūs, motyvuoti ir dvasingi žmonės. Kartais vis paklausiantys ar neatsirado kokių naujų darbų, kuriuos reikėtų padėti nudirbti. Tai žmonės, kuriuos matau keliaujant į misijas Afrikoje, organizuojančius donorystės akcijas, pasakojančius vaikams apie gydytojo darbą, šokančius, dainuojančius, keliaujančius, besišypsančius... Tai žmonės, kuriuos jau tenka sutikti ligoninių koridoriuose, jau savarankiškai besirūpinančius pacientais ir tai darančius su meile ir atsakingai. Tai žmonės, kuriuos tenka sutikti visuomenė sveikatos biuruose, mokyklose ir kitur, kur reikalingi sveikatos specialistai. Ir aš manau, kad jie yra nuostabūs.
                           Aš net neabejoju, kad pas mus, kaip ir visur, būna atsitiktinių žmonių, kurie atkeliauja su neaiškiu motyvu ir neaiškiu tikslu. Bet manau, kad tokių yra labai nedaug. Labai smagu stebėti, kaip nedrąsūs ir neretai pasimetę pirmame kurse, jūs tampate subrendusiais ir savo nuomonę bei vertybes turinčiais gydytojais, slaugytojais, visuomenė sveikatos specialistais, psichologais, socialiniais darbuotojais ir kitais specialistais.
                           Jūs jau visi paragaujate psichologijos ir žinote, kad ne mažiau nei vaistai ir gera aparatūra, pacientui yra svarbus bendravimas ir jūsų žmogiškumas bei atjauta. Būtent dvasingumą šiandien ypatingai pabrėžė ir universiteto bendruomenę sveikinęs Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.
                           Jūs būsite labai geri gydytojai, slaugytojai, psichologai, veterinarijos gydytojai, visuomenės sveikatos specialistai. Visiems, kurie tuo abejoja, tiesiog neleiskite suteršti jūsų tikėjimo ir pasitikėjimo savimi.
                           Prisimenu savo studijų pradžią ir kartais pagalvoju, kas būtų nutikę, jei būtumėm patikėję kai kurių (pačios mažiausios dalies) dėstytojų užuominomis, kad mes esame niekam tikę, ir kad iš mūsų nieko nebus. Tada žiūrėjom į tuo dėstytojus, kurie skatino, palaikė, pasitikėjo. Taip darykit ir jūs.
                           Tikiuosi, kad šiemet turėsim tiek pat daug gerų ir nuoširdžių pokalbių,bendrų renginių, diskusijų, švenčių ir rimtų pokalbių. Noriu paskatinti jus nepamiršti studentiško gyvenimo už auditorijų durų. Nepamirškite, kad universitete veikia studentiškos organizacijos, kad tie, kurie dalyvauja visuomeninėje veikloje dažniausiai yra laimingesni ir sėkmingesni savo studijose.


Gerų ir turiningų naujųjų studijų metų!

2014 m. rugpjūčio 21 d., ketvirtadienis

Pamoka... arba odė BRC Autocentrui

Ją reikia išmokti ir perduoti kitiems. Neturėkit reikalų su BRC Autocentru. Ir nors pradėjau visas legalias procedūras su valstybinėmis įstaigomis, kad atgauti, tai kas priklauso ir gauti atlyginimą už patirtą žalą, bet manau, kad geriausias būdas pamokyti šitą įmonę, yra papasakoti apie tai, kaip ji elgiasi su savo klientais.
                           Viskas prasidėjo dar gegužės mėnesį, kai galvodamas apie artėjančią vasarą ir planus pakeliauti su šeima automobiliu pradėjau ieškoti talpaus vienatūrio ilgoms kelionėms su vaikais, nes manoji garbingai tarnavusi Toyota pasidarė tiesiog per ankšta. Kadangi apie naują automobilį galiu tik pasapnuoti, tai nusprendžiau, kad šį kartą nebegaišiu mažiausiai 2 savaičių besitrindamas per atostogas Kauno automobilių turguje, bandydamas perkąsti tenykščių sukčių triukus ir nenusipirkti suvarytos mašinos. Be to nusibodo tas nesibaigiantis automobilių tikrinimas servizuose, pinigų švaistymas iš esmės tam, kad sužinotum tai, ką pardavėjas žinojo, tik bandė nuo tavęs paslėpti. Nusprendžiau, kad būsiu civilizuotas ir, kaip sako vienas mano draugas kiekvienas turime dirbti savo darbą. Nusprendžiau, kad visą tą, ką darydavau pats perduosiu profesionalams. Žinoma, nieko nėra nemokamo, bet juk už automobilio suradimą, pargabenimą į Lietuvą, jos sutvarkymą, registravimą ir t.t. ir reikia mokėti, nesvarbu ar tą darai pats, ar tą padaro kiti. Todėl nusprendžiau, kad jau seniai BRC Autocentro (http://lt.brcauto.eu/ )akis badantys skelbimai apie tai, kad jie tapo įgaliotais mobile.de atstovais Lietuvoje, gali pargabenti išsirinktą automobilį į Lietuvą, jį patikrina, suremontuoja, užregistruoja ir net patys lizinguoja, aprūpina jį saugo paketu (gesintuvu, vaistinėle ir t.t.), ir net duoda dvejų metų garantija yra man vos ne dangaus siųstas reikalas. Ir iš pradžių viskas buvo lyg ir puiku, spėjau ne vienai dešimčiai draugų juos pagirti už tai, kad nepuola pirkti bet ko, kad neperka iš turkų perpardavėjų ir t.t. Kadangi viskas ėjosi kaip sviestu... nusprendžiau, kad jų pažadai yra tikri ir jie per savaitę pargabena išsirinktą automobilį, susitariau dėl savo senojo automobilio pardavimo ir su atsarga jį pažadėjo po beveik mėnesio. Ir išsirinkau automobilį, kurį vadybininkas įvertino kaip gerą pasirinkimą ir pradėjome derinti lizingo reikalus, kuriuos jie neva patys sutvarko. Atsiunčia man krūvą bankų blankų ir paprašo užpildyti. Tada paaiškėja, kad jie nelizinguota, bet kreipiasi į bankus ir tik kritiniu atveju tą daro patys. Na tiek to, po kelių dienų man skambina mano banko vadybininkė ir sako turim jums gerų naujienų, jums bus suteikta lizingo paslauga geromis sąlygomis ir t.t. Žodžiu BRC buvo tik bereikalinga tarpinė tam, ką galėjau padaryti ir pats. Na tiek to, juk vasara, atsipalaiduoju. Pasirašau su banku dokumentus, BRC vadybininkas kažką pasikalba su banku ir atsiunčia sąskaitą sumokėti avansui, po kurio automobilis yra užsakomas ir po savaitės turėtų atsidurti Lietuvoje. Birželio 5 d. sumoku avansą irrrrrrrrr...... nieeeeekoJ
Kadangi prasidėjo atostogos, nusprendžiau, kad nėra ko skubėti, nes kol kas galime laukti ir reikia atipalaiduoti. Atsipalaiduoju. Atsipalaiduoju ir t.t. Taip atsipalaidavus praeina dvi savaitės. Iš BRC jokio ženklo. Imu telefoną ir skambinu vadybininkui. O jis man sako, na žinot vakar automobilį jau pakrovė, turėtų greitai parvažiuoti (čia po 2 sav.). Dar po savaitės, mano draugai jau renkasi apžiūrėti mano naują pirkinį, nes į kelionę teks važiuoti keliese. Taigi skambinu vadybininkui. O jis man sako, žinot čia tokia nelaimė atsitiko, vairuotojas pametė jūsų automobilio dokumentus, tai dabar siunčiamės iš Vokietijos. Oho, galvoju ir nepasisek tu man taip. Užjaučiu žmones, sakau kam gi nepasitaiko. Klausiu, kada gausit? Sako - greitai. Praeina gal dar kokia savaitė. Per tą laiką dokumentus iš Vokietijos galima ir dviračiu atsivežti, bet BRC juk rimta įmonė, tai gal kokiu diplomatiniu paštu siuntė ir truputį užtruko. Ir taip, ateina birželio 23 diena, tenka atiduoti savo senąjį automobilį ir lieku be transporto priemonės. Na atostogos yra atostogos, juk nieko sudėtingo dalintis automobiliu su žmona, taigi per atostogas iškilmingai keliuosi 6.30 ir vežioju žmoną į darbą. Vėliau tūsinuosi su vaikais , nes reikia ir į parduotuvę ir pan., o gyvenam kaime 20 km už Kauno, taigi autobusai yra sudėtingas reikalas. Žinoma žmoną turiu ir parsivežti, taigi dalį atostogų įsidarbinu taksistu.
Birželio 25 dieną, vėl klausiu BRC vadybininko, kaip reikalai, o jis man sako - dokumentai keliauja, bet automobilis jau atvežtas ir tvarkomas. Aleliuja. Klausiu ar trūksta tik dokumentų ir po to galėsiu pasiimti, o jis man patvirtina, kad žinoma taip. Jo žodžiais man į rankas tik raktelius įduos ir aš su tvarkingu automobiliu galėsiu sau važinėti be problemų. Aišku iki pilnos laimės turiu tą automobilį apžiūrėti ir pasakyti, kad jis man tinka. Taigi laukiu kol jis bus atgabentas į Kauną. O jo gabenimas vis persikelia. Susiplanuoju trečiadienį pagal vadybininko pažadą, laukiu. Nieko. Skambinu vakare, sako atsiprašom, bus penktadienį. Susiplanuoju penktadienį. Laukiu. Nieko. Skambinu. Sako labai atsiprašom, jūsų atvejis išskirtinis, bus pirmadienį.  
Sulaukiu pirmadienio, niekam neskambinu. Važiuoju į Kauno BRC atstovybę ir klausiu kur automobilis. Pasirodo jis ką tik atvažiavo. Fuuu, kaip gerai. Atrodo ir durelės visos ir net atsidaro, nes po tokių avantiūrų gali tikėtis, kad vietoje sėdynių taburetę rasi. Apžiūriu važiuoklę kiek galiu matyti ir matau, kad pakeistas stabilizatorius ir daugiau lyg nieko. Pradedu važiuoti aikštelėje ir važiuoklėje kažkas, kaip plaktuku kala. Ateinu į būdelę pas rimtus vyrus ir klausiu ką čia reiškia? Sako nežinom, tuo skambinam vadybininkui... Vėl? Vadybininkas telefonu kažkaip nustato, kad nepakeitė vairo traukės antgalio, tai jis ir barška. (Veiksmas vyksta tada, kai jau automobilis atvaromas sutvarkytas iš BRC autoserviso Vilniuje). Susinervinu. Einu žiūrėti toliau. Pasižiūriu į automobilį ir nematau stogo bagažinės skersinių, nors jie Vokietijos pardavėjo nuotraukose buvo. Pasilipu ir matau, kad tik šviežiai atsukti varžteliai styro. Ateinu vėl pas rimtus vyrus ir klausiu kur? Nežinom. Sako tuoj paskambinsim vadybininkui. Vėl?.... Vadybininkas nieko nežino, servizo viršininkas ir darbuotojai taip pat. Tada rimti vyrai suabejoja, o gal jų iš viso nebuvo. Tada jau aš suabejoju, ar jiems su galva viskas tvarkoje. Mane nuramina ir sako nusiramink, surasim. Nusiraminu. Atsipalaiduoju. Bet ne visai. Klausiu ar tikrinte automobilio ridą. Sako tai, kad jos knygelėje viskas parašyta. O tas knygeles mūsų auksarankiai piešia net be specialių gebėjimų. Dar kartą perklausiu apie ridos patikrinimą ir gaunu atsakymą, kad jie netikrino nieko, nors tai buvo viena pagrindinių mano iškeltų sąlygų. Tada pareikalauju, kad automobilį atgabentų į mano pasirinktą servizą patikrinimui. Atgabena. Ir tai būna pirmas pažadas, kurį įvykdo. Po patikros esminių problemų neranda ir mašiną išveža kažkur Kaune į servizą. Ten vairo traukės antgalio keitimas užtrunka tris dienas (kieme be įrangos pasikeisčiau per valandą). Neesmė. Skambinu vadybininkui ar kažkam ten. Vėl.... sako mes už servizo greitį neatsakom. Tada man užverda radiatorius. Mandagiai atsisveikinu ir vakare sėdęs prie kompiuterio parašau pretenziją ir išsiunčiu ją BRC vadams su kopija mylimam vadybininkui ir pareikalauju atlyginti man 5000 litų žalą, kurią padarė jų gaišinimas ir kurią patyriau netekęs savo automobilio, taip pat dėl patogumų atšaukiant suplanuotas keliones ir t.t.
23 val. vakaro gaunu vieno iš vadovų žinutę, kad atsiprašom už jūsų kančias ir t.t. Duokit laiko iki rytojaus, aiškinsimės. Kitą dieną paskambina sako atsiprašom ir papasakoja tą ką aš ir pats žinau, tik pažada, kad dabar jau viskas bus gerai. Taip ateina liepos 7. T.y. praeina daugiau kaip mėnuo nuo automobilio užsakymo. Artėja datos kituose mano sutartuose servizuose, kur automobiliui turi montuoti dujinę įrangą, dėti signalizaciją ir.t. Vadybininkai dabar jau važinėja automobilį į mano nurodytas vietas. Montuojant dujas paaiškėja, kad visiškai tuščias kondicionierius. Dar paaiškėja, kad miršta akumuliatorius. Montuojant signalizaciją paprašau patikrinti žibintus, ir paaiškėja, kad galinis priešrūkinis žibintas nedega, nes neteisingai pajungta kablio instaliacija. Servizas užpildo ir išbando kondicionierių, sutvarko elektros instaliaciją. Pilną darbo dieną užsiiminėju vadyba, BRC kantriai atsiskaitinėja už darbus, kuriuos turėjo atlikti jų servizas.
Taigi, dabar tarpinis reziumė. Automobilis, kurio turėjau gauti raktelius ir nesukti sau galvos, man jau sugaišino mėnesį, sukėlė begalę nepatogumų. Ir „tvarkingas“ automobilis po BRC autoserviso Vilniuje turėjo nei daug, nei mažai, tik šiuos trūkumus: neveikė kondicionierius, pavogta stogo bagažinė, senas ir daugiau kaip 2 dienas neišlaikantis akumuliatorius, dėl blogos instaliacijos neveikiantis galinis rūko žibintas (vėliau paaiškėjo, kad dėl mušančio priekinio rato kaltas puslitris skysčio, kurį kažkas paslaugiai supylė kaip hermetiką matyt dėl pradurto rato, todėl niekaip neišėjo subalansuoti ratų prieš kelione ir teko permontuoti padangą). Pradžiai tiek.
Dramatiškai artėja kelionė, kur reikia būtent septynvietės mašinos šeimai. Iškeliu reikalavimą, kad jei jos negausiu liepos 11 dieną, tai man jie turės suteikti pakaitinį analogišką automobilį. Tas kiek suaktyvina veiklą ir vadybininkai (tas magiškas žodis...) sako rytoj atliekam techninę apžiūrą ir registruojam. Jė, kaip sakoma.
Vakare paskambinu rimtiems vyrams ir paklausiu ar iš manęs ar banko nereikia daugiau jokių popierių. Sako, o jūs sutartį pasirašėt, sakau pasirašiau. Tai sako daugiau nieko ir nereikia. Laukit. Laukiu.
Registracijos dieną skambina vadybininkas ir sako jūs banke sutarties nepasirašėt, o be jos negalim registruoti. Sakau, taigi aš jūsų vakar lietuviškai klausiau ar daugiau nieko nereikia (šiaip kaip ir minėjau BRC puslapyje jie patys sutvarko dokumentus, jei ką, tai įeina į paslaugos kainą). Sako klausėt, bet dabar paaiškėjo, kad reikia. Skambinu banko vadybininkei, kuri jau taip pat buvo pradėjusi to mistinio BRC paiešką ir prašau paskubinti viską, kad galėčiau gauti trūkstamus dokumentus ir esu labai dėkingas jai, nes padarė viską ko reikia ir net daugiau.
Vežu popierius į Regitrą. Žinoma atsėdžiu kartu eiles, nes jau bijau tuos vadybininkus iš akių paleisti. Registruojam, gaunu dokumentus ir raktelius. Sako likusius sutarčių egzempliorius kitą savaitę išsiųsiu paštu. Sutinku žinoma. Nuo tos lemtingos dienos jau praėjo taip pat daugiau kaip keturios savaitės. Atėjęs prie automobilio matau, kad stogo bagažinės dalys neatsirado. Galvoju patikrinsiu ar tikrai visą saugumo paketą (gesintuvas, liemenė, vaistinėlė ir kt.) sudėjo. Ir spėkitJ O gi nieko. Kaip sako populiari tautosaka, špygą tau į ekraną. Tada man kilo klausimas, o kaip jie techninę apžiūrą sugebėjo atlikti be nieko. Susidėjo ir po to išėmė. Tada tai jau vagystė.
Rašau vadovams ir pareikalauju raštiško atsakymo į pretenziją. Gaunu. Greitai. Rašo atsiprašom servizo viršininko vardu už nekokybišką servizo darbą, įsipareigojam gražinti stogo bagažinės dalis, saugumo paketą ir sutekti automobilio valymo ir poliravimo paslaugų už 600 litų. Pasirašyta įmonės vadovo Mindaugo Sloviko. Parašau, kad su įsipareigojimais sutinku, pageidauju, kad viską, kartu su trūkstamais dokumentais pristatytumėt paštu namo ir nurodau adresą. Ir visa tai vyko liepos 16 d. O šiandien rugpjūčio 21 d. Kaip jūs manote, kiek laiko reikia iš Kauno atsiųsti paštu siuntą iki Jonavos rajono?
Paskutiniame el. laiške, kurį parašiau įmonės vadovui paklausiau ar tos bagažinės dalys ir saugos paketas taip pat siunčiami iš Vokietijos ir juos pakeliui kas nors pametė, kad jų siuntimas užtruko daugiau kaip mėnesį? Atsakymo negavau...
O dabar vietoje epilogo. Kartais Lietuvių verslininkai aimanuoja, kad čia sunku daryti biznį, nes juos valstybės institucijos spaudžia, nedidelė rinka ir t.t. Tai jūs man pasakykit, kaip taip dirbant galima iš viso turėti klientų? Buvau iki debilumo kantrus klientas, jei tai būtų buvęs ne atostogų, o darbo metas, būčiau nutraukęs reikalus labai greitai, bet pagalvojau, kad per atostogas galiu sau leisti laukti ir pažiūrėti, kiek įžūlumo galima turėti. Banko vadybininkės teigimu, tai jau ne pirmas toks atvejis su BRC autocentru.
Dabar ant mano stalo jau sudėlioti visi reikalingo dokumentai Valstybinei vartotojų teisių tarnybai, kurios pagalba tikiuosi išsireikalauti tai, kas privalo būti automobilyje. Reikalausiu ir žalos atlyginimo bei atsakomybės už klaidinančią reklamą.

Bet svarbiausia, ką visa šita rašliava norėjau pasakyti, tai jei dar ne per vėlu, neturėkit jokių reikalų su šia įmone ir savo draugams pasakykite, kad neturėtų. Gyvenime dažniausia mokais iš savo klaidų, bet mano laikas bus sugaištas ne veltui, jei pasimokysite iš manųjų. 

2014 m. rugpjūčio 8 d., penktadienis

Su gimtadieniu...

Keistas tas dalykas tie gimtadieniai... Sukdamas gal kokį penkiasdešimtą ratą sode su traktoriuku pagalvojau, kad nors ir nemėgstu asmeniškumų asmeninėje erdvėje, bet gimtadienis matyt gali būti išimtis.  O kartais tiesiog labai noriu parašyti tai ką galvoju. Na tiesiog kartais taip būna. Dažniausiai taip būna, kai pagauna „profesinis įkvėpimas“. Bet tokių rašinėlių pilnas mano blogas ir jie nelabai gimtadieniški. Nemanau, kad ir šitas gausis labai gimtadieniškas.
                           Šiandien ryte pabudau po keisto sapno. Sapnavau medicinos 6 kurso studentų išleistuves. Žinoma, manąją versiją, nes apie tikrąją galiu tik spėlioti. Nors buvau labai nuoširdžiai pakviestas į studentų šventę, bet taip ir nesudalyvavau. Pabudęs galvojau, ką galėtų reikšti toks sapnas. Gal tai jau artėjančio rudens ir besibaigiančių atostogų nuojauta, bet keisčiausia tai, kad jausmas buvo nuostabus. Nebuvo tokiems sapnams įprasto rūpesčio, kai sapnuoji, jog laukia sunki diena, kažko nespėjai pasiruošti, nepažįsti auditorijos ar pan. Buvo tiesiog ramu ir gera... Nemoku aiškinti sapnų ir nežinau, kiek tame yra prasmės, bet manau, kad manoji versija galėtų būti tokia: jaučiuosi gerai, nes mėgstu būti su studentais, man patinka tai ką darau. Savotiškai laukiu rudens...
                           Ko gero praėję metai buvo tie, apie kuriuos galiu sakyti, kad tai buvo sunkūs, bet labai įdomūs metai. Kaip visada buvo visko. Buvo tikrai didelio nuovargio laikotarpių, kai jau galvojau, kad turiu atsitraukti ir pailsėti. Buvo beprotiškų idėjų, kai kurios jų ir liko idėjomis, kai kurias teko atidėti geresniems laikams, nes viskam savas laikas. Kai kurias idėjas ir šiandien pakeiksnoja mano kolegos, nes jos virsta kūnu ir tai pareikalauja pastangų net atostogų metu. Kolegos, kurie galbūt skaitysit, puikiai žinot apie ką aš.
                           Kadangi šiandien technologijos leido susilaukti daugybės sveikinimų gimtadienio proga, noriu už visus juos padėkoti. Esu dėkingas jums visiems, ir tiems, kas mane nuolat palaikote ir teikiate jėgų, kai būna labai sunku. Noriu padėkoti ir savo oponentams, nes jūs priverčiate mane tobulėti ir mokytis.
                           Jei šiandien atsidurčiau norų parduotuvėje matyt bandyčiau prašyti valios, kai kuriems seniai atidedamiems norams įgyvendinti. Daugiau kantrybės ir tolerancijos (kas auginate vaikus, žinote apie ką aš). Matyt į norų sąrašą pakliūtų ir tie dalykai kurių man jau palinkėjote, tai ir sveikata ir kiti labai svarbūs dalykai, be kurių gyvenimas vargu ar būtų iš viso įmanomas.
                           Kaip žinia niekas šiame gyvenime nevyksta atsitiktinai, tai ir man, kažkuris iš jūsų atsiuntėte Leonard Cohen  dainos Hallelujah nuorodą ir ji šiandien labai tiko. O tada jau pasileidau į youtube platybes ir apturėjau geros muzikos valandėlę. Tai dar kartą leido pasidžiaugti tuo, kad galim būti ir džiaugtis.
                           Ačiū jums visiems dar kartą už sveikinimus ir linkėjimus. Ačiū, kad nepamirštate, o čia jums nuo manęs daina, manau apie gimtadienio pyragą, kurį bent mintimis dalinuosi su jumis visais. 
Carpe diem.