Ieškoti šiame dienoraštyje

2011 m. birželio 7 d., antradienis

LR Prezidentė atvėrė akis

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime perskaitė metinį pranešimą, kuriame paminėjo: „Privalėjau užkardyti alkoholio verslo lobistų iniciatyvą, kuria siekta valstybės biudžeto sąskaita alkoholio industrijos magnatų kišenes papildyti šimtu milijonų litų. Lygiai tiek milijonų būtume praradę mes – visuomenė ir valstybė.“ Prezidentė taip pat žadėjo: „Kiekvieną kartą, kai man bus pateiktas koks nors atskiros grupelės užsakytas, korupcija ar tiesiog kvailybe dvelkiantis įstatymas, asmeniškai domėsiuos jo kilmės istorija. Asmeniškai aiškinsiuos, kurioje teisėkūros grandyje atsirado tokių įtarimų keliančios nuostatos.“

Jos ekscelencija kalboje teigė: „Sakoma: tauta turi pažinti savo didvyrius. Tačiau būtina pažinti ir savo niekdarius, nemokšas, o ypač – parsidavėlius. To reikia, kad apvalytume valstybės tarnybą, kad išguitume iš jos tuos, kurie atėjo ne tarnauti, o prekiauti įstatymais, leidimais, sprendimais ir nuosprendžiais. O baisiausia - žmonių pasitikėjimu valstybe.

Savo kalba Lietuvos Respublikos Prezidentė garsiai išsakė tai, ką žinojo ar nujautė didžioji dalis Lietuvos gyventojų, tačiau politiniu lygmeniu tai būdavo diplomatiškai nutylima. Pasak Lietuvos politikų, „jiems patinka diplomatiškai kalbantys, o ne rėksniai“. Ta diplomatinė kalba truko daugiau kaip 10 metų ir pasitarnavo nežabojamam alkoholio siautėjimui visose valstybės struktūrose. Todėl nenuostabu, kad tokia Prezidentės kalba iš karto susilaukė kritikos iš alkoholio pramonės ir kai kurių Seimo narių.

Visgi ar reikia piktintis Prezidentės pasisakymais? Vargu... Jais piktintis gali tik Seime nuolat sėdintys, Lietuvoje įkurtų alkoholio gamintojus vienijančių asociacijų, veikiančių kaip nevyriausybinės organizacijos ir nedeklaruojančių lobistinių verslo interesų, atstovai. Parama partijoms per rinkimus, alkoholio pramonės interesų atstovavimas per kitas organizacijas (Lietuvos laisvosios rinkos institutas, pramoninkus vienijančios organizacijos ir kt.), tiesiog nusiperkant nuomonę kurios reikia (tai ypač pasakytina apie LLRI), visiškas ignoravimas paties Seimo priimtų valstybės alkoholio kontrolės principų – tai keli būdai, kuriais naudodamasi jau daugiau kaip dešimtmetį privatizuota alkoholio pramonė sugebėjo suleisti šaknis į Lietuvos politikų smegenis, o gal ir į kišenes.

Prezidentę kritikavęs Seimo narys E. Tamašauskas eilinį kartą pademonstravo savo neišmanymą. Pirmiausia vienoje iš radijo stočių jis viešai apsimelavo, kad sprendimas uždrausti alkoholio reklamą buvo priimtas krizės metu ir tuo sumaišęs net Seimo, priėmusio sprendimą, kadencijas. Šį kartą parlamentaras pareiškė: „Prezidentė turėtų vienodai vertinti visą mūsų pramonę, neišskirdama nė vienos šakos, nes kiekviena jų, kaip ir alkoholio gamintojai, siekia pelno. Stebiuosi, kad buvo išskirti alkoholio pramonės lobistai. Lobizmo įstatymas Lietuvoje galioja, užsiregistravę lobistai turi teisę veikti, nesvarbu, kokiai verslo šakai jie atstovauja“, – komentavo E.Tamašauskas.

Pirmiausia Seimo nariui derėtų žinoti, kad Seimo priimtuose dokumentuose įtvirtintas siekis ne didinti alkoholio bendrovių pelną, bet mažinti alkoholio vartojimą. Bet, matyt, tokia „detali teisės aktų analizė“ šiam politikui neįkandama. Kitas netikslumas tas, kad tiek aludariams, tiek kitiems alkoholio gamintojams atstovaujantys veikėjai nėra registruoti kaip lobistai ir jokios lobistinės veiklos nedeklaruoja. Tą Seimo narys būtų pastebėjęs, jei atidžiau sektų Seimo komitetų posėdžius, kur kiekvienas lobistas privalo prisistatyti. Bet, kaip pasakytų vienas Seimo narių (K. Masiulis), tai tėra tik nereikšmingas kabinėjimasis prie detalių...

Alkoholio gamintojai sugebėjo įtikinti daugumą politikų, kad jie yra vieni didžiausių mokesčių mokėtojų šalyje. Tačiau, jų pačių teigimu, didžiausią dalį sumokamų mokesčių sudaro alkoholinių gėrimų akcizai. Būtina kaskart akcentuoti, kad akcizą sumoka ne gamintojas, o vartotojas, perkantis alkoholinius gėrimus. Vadinasi, skirtingai nei teigia alkoholio gamintojai, vieni didžiausių mokesčių mokėtojų šiuo atveju yra ne jie, o Lietuvos žmonės.

Alkoholio pramonė ilgai ir kruopščiai kūrė ryšius su visomis įmanomomis interesų grupėmis: žiniasklaida – užsakinėjant alkoholio reklamą ir mokant už užsakomuosius straipsnius, be to, ne paslaptis, kad dalis žiniasklaidos savininkų yra ir alkoholio pramonės savininkai; nacionaliniais ir regioniniais politikais – remiant rinkimų kampanijas, remiant regioninius renginius ir t.t.; sportininkais – numetant centų sportui, mainais gaunant šimtų milijonų litų vertės reklamą ir t.t.. Buvusio Lietuvos Respublikos Prezidento kadencijos metu alkoholio gamintojai prezidentūroje atsiiminėjo apdovanojimus. Tas pats šou vykdavo ir Vyriausybėje. Juos visada pamatysit „ateinančius su taikos vėliava“, kaip sako K. Masiulis.

LR Prezidentės pranešimas buvo nemalonus ir netikėtas akibrokštas daugelio politikų liaupsinamai „vargingai“ alkoholio pramonei. Ši pramonė buvo įpratusi naudodamasi savo ryšiais ir įtaka reguliuoti alkoholio politiką taip, kaip buvo patogiau pačiai pramonei. Tą akivaizdžiai iliustruoja nuolatiniai Seimo narių bandymai švelninti alkoholio kontrolės politiką, registruojant vis naujas, pramonei palankias įstatymų pataisas. Maža to, tokioms pataisoms, skirtingai nei alkoholio vartojimo mažinimo iniciatyvoms, visuomet atsiranda laiko perkrautose Seimo sesijose. Turbūt joks kitas klausimas Seime nesusilaukia tokio didelio Seimo narių dėmesio.

Prezidentė, turėdama didžiulę darbo patirtį Europos Komisijoje, perėmė geriausias (gerąja prasme) Europos biurokratų darbo tradicijas, kai nepaisant didžiulio lobistų spaudimo yra realiai, o ne formaliai įsiklausoma į visuomenės sveikatos argumentus, kai analizuojami nepriklausomų, o ne pramonės nupirktų tyrimų duomenys ir pan.

Prisimenant pastarųjų mėnesių alkoholio pramonės ir žiniasklaidos bendrąją veiklos strategiją, siekiant išsaugoti alkoholinių gėrimų reklamą, galima tikėtis, kad Prezidentė bus intensyviai puolama ir kritikuojama, vaizduojant alkoholio pramonę kaip nepelnytai nuskriaustą ir išskirtą iš kitų korumpuotų verslo šakų. Tai, kad didelė dalis Lietuvos žiniasklaidos gali padaryti viską dėl savo pajamų, rodo ir ką tik paviešinta „WikiLeaks“ informacija apie Lietuvos žiniasklaidą. Nenuostabu, kad vos tik žiniasklaidai pagrūmojus, Lietuvos politikai puolė „taisyti klaidas“ dėl alkoholio reklamos.

Prezidentę kritikavęs Alkoholiniais gėrimai prekiaujančių įmonių asociacijos prezidentas Laurynas Vilimas teigė: „Girdėti kaltinimus verslui, kuris šiuo metu netgi nėra pelningas, o moka didelius mokesčius, kuris gina savo interesus, nežinau, ar tai sąžininga.“ Matyt, tik Lietuvoje „nepelningas verslas“ gali leisti sau išmokėti 100 milijonų litų dividendų, samdyti nuolatinius „skalikus“ Seime, apstatyti didžiulius miestus savo palapinėmis ir skėčiais ir t.t.

Kaskart prakalbus apie tabako ar alkoholio kontrolę Seime pasigirsta darnus Seimo narių choras, kad visos legalų verslą ribojančios priemonės skatins nelegalią prekybą, kontrabandą ir pan. Tačiau pats Seimas jau ne kartą pademonstravo visišką nenorą spręsti kontrabandos, nelegalios prekybos ir korupcijos problemas. Tie patys dėl kontrabandos nuogąstaujantys Seimo nariai nepritaria visuotiniam turto ir pajamų deklaravimui, tie patys Seimo nariai balsuoja prieš Prezidentės siūlymus maksimaliai didinti baudas už kontrabandą, argumentuodami, kad kontrabandininkas neturės už ką susimokėti tokios didelės baudos.

Praėjusioje Vyriausybėje alkoholio bendrovių ir jas vienijančių koncernų atstovai duris atidarinėdavo koja ir teigdavo, kad bus taip, kaip nori jie.

Pastarųjų savaičių skandalas, kai dalis TS-LKD frakcijos narių, ėjusių į rinkimus su nuostata, kad reikia uždrausti alkoholinių gėrimų reklamą, staiga stojo pramonės pusėn, parodė, jog alkoholio gamintojai turi puikių svertų, kuriais gali paveikti politikų nuomonę ir veiksmus.

Pramonė, jau būdama privati, bandė įtikinti politikus mažinti akcizą alkoholiniams gėrimams, tokiu būdu smarkiai sumažinant biudžeto pajamas, bet išsaugant privačių alkoholio gamybos ir prekybos bendrovių pelną. Viena iš tokių gelbėjamųjų turėjo būti AB „Alita“. Tokių pavyzdžių Lietuvos politikoje yra ne vienas. Agresyviai Lietuvoje elgiasi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio bendrovės. Norvegijos bendrovė „Statoil“ bandė spausti Seimą ir Vyriausybę, teigdama, kad, priėmus alkoholio prekybos apribojimus, bus priversta atleisti darbuotojus. Pastarasis atvejis sukėlė tikrą skandalą Norvegijoje, kur minėta bendrovė viešai atsiprašė, tačiau apie tai lietuviai praktiškai neišgirdo, nes žiniasklaida mieliau linkusi nušviesti pramonės lobistinius interesus nei pastarųjų juodus darbelius. Dabar jau „Carlsberg“ vadovai važinėja į Lietuvą ir nurodinėja, kokia turėtų būti valstybės alkoholio kontrolės politika.

Tokia situacija negalėjo tęstis amžinai. Tokie alkoholio pramonės veiksmai jau sukėlė didžiulį visuomenės nepasitenkinimą. Apklausose didesnė dalis gyventojų palaiko tiek alkoholio, tiek tabako kontrolės priemones. Tačiau tai nedaro įspūdžio daugumai Seimo narių. Prezidentė, atstovaudama visuomenės sveikatos ir bendrai visuomenės, o ne siauros verslo grupės interesams, elgiasi taip, kaip turėtų elgtis kiekvienas politikas.

Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija ir jos vienijamos organizacijos palaikys tokią principingą ir į visuomenės sveikatos interesus orientuotą valstybės vadovės poziciją.

Reiškiame solidarumą j.e. LR Prezidentės išsakytoms mintims dėl alkoholio kontrolės ir išreiškiame viltį, kad Prezidentė bus sistemingos, mokslu pagrįstos tabako ir alkoholio kontrolės politikos garantas mūsų šalyje.

Komentarų nėra: