Ieškoti šiame dienoraštyje

2013 m. rugpjūčio 18 d., sekmadienis

Paskutinis malonumas gyvenime...

Man buvo gėda. Man tebėra gėda, nes esu vienas iš tų, apie kuriuos dabar rašau. Iš tikrųjų pirmoji mintis buvo viską surašyti mano mėgstamu piktoku stiliumi, suvardinti visas pavardes ir paleisti tą straipsnį spaudai. Bet buvau savo klegų atkalbėtas, kad taip nedaryčiau. Gal ir teisingai. Blogas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia, bet manau, kad mano mintys be pavardžių turėtų išvysti dienos šviesą. O pradėsiu nuo kelių klausimų. Kaip sukreguotumėte į situaciją, kuomet gydytojas gydantis prakiurusią jūsų skrandžio opą primygtinai ragintų savo kolegas neatimti iš jūsų galimybės gerti naminę degtinę su pipirais, nes tai paskutinis jūsų malonumas? Kaip sureaguotumėte jei kardiologijos skyriuje, pacientą po infarkto gydantis gydytojas užsispyrusiai tvirtintų, kad pacientui būtina leisti rūkyti, nes tai vienintelis jam likęs malonumas? Kaip sureaguotumėte jei vos tik po neurochirurginės stuburo operacijos gydytojas primygtinai ragintų neatimti iš paciento malonumo ir toliau šokinėti nuo tramplino į vandenį, nes tai paskutinis jam likęs malonumas? Kaip reaguotumėte jei gydytojas reikalautų leisti rūkyti sunkia astmos forma sergančiam pacientui, ne tai paskutinis jam likęs malonumas?
Manau pasakytumėte, kad kalbu nesąmones, nes gydytojai taip nesielgia, o visi tie klausimai absurdiški. Ir aš taip maniau, kol išgirdau, ką mano kolegos psichiatrai mano apie jų pacientų rūkymą. Jau nekalbu apie tai, kad sumanius gauti pagalbą norint mesti rūkyti reikėtų gerokai paieškoti psichiatro, kuris kvalifikuotai tokią pagalbą suteiktų, kai kuriems mano kolegoms atrodo, kad psichiatrijos skyriuose gydomiems pacientams rūkymas yra paskutinis jiems likęs malonumas. Perskaitęs tokią mintį likau priblokštas, nes priklausomybė nuo tabako yra tokia pati liga, kaip ir priklausomybė nuo alkoholio ar kokaino ir psichiatras pagal savo pareiginę normą privalo žinoti kaip tokią priklausomybę gydyti ir padėti pacientui. Tuo tarpu kai kuriems mano kolegoms kyla klausimas, kaip apeiti įstatyme nustatytą besąlygišką draudimą rūkyti gydymo įstaigose. Ir maža to, kad dalis jų to draudimo nesilaiko, profesinėse diskusijose keliami klausimai ar įstatymo tiesiog nesilaikyti, ar bandyti jį pakeisti, nes jis esą kažkoks lobistinis ir priimtas nepagalvojus. Va tuomet man ir pasidarė liūdna, nes pasidarė labai aišku, kad su gražiomis sienomis ir naujomis lovomis į psichiatriją dar ne visur atėjo vakarų tradicijos ir suvokimas apie holistinę pagalbą pacientui. Pabandžius kolegoms priminti, kad psichiatrai privalo padėti pacientams mesti rūkyti, o ne bandyti sudaryti sąlygas toliau save žudyti, ir kad psichiatrai neveda savo geriančių pacientų į barą išgerti jei juos ligoninėje gydo dėl kitos nei priklausomybės ligos, supratimo nesusilaukiau, išskyrus vienos kolegės, kuri dalykiškai pastebėjo, kad tokia pagalba kainuoja. Dėl to nesirengiu ginčytis. Tačiau ne kainoje esmė, nes neabejoju, kad metus rūkyti sumažėjusios skiriamų psichiatrinių vaistų dozės su kaupu atpirktų priklausomybės nuo tabako gydymo išlaidas, jau nekalbant apie tai, kad pacientui gerėtų ir psichikos būklė.
Prieš kelias dienas perskaičiau puikią Bernardinų sudarytą knygą apie priklausomybes „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ . Tai tikrai puiki knyga, kurią rekomenduoju paskaityti visiems abejojantiems dėl savo galimybės išbristi iš priklausomybės liūno, jų artimiesiems, taip pat ir kolegoms psichiatrams. Tačiau ir šioje knygoje viena iš mano kolegių psichiatrių sugebėjo pasakyti, kad gydymo proceso metu priklausomiems nuo alkoholio ar narkotikų rūkyti gydymo įstaigoje nedraudžiama, nes rūkymas esą neiškreipia suvokimo ir nepaisant jo daromos žalos yra toleruotinas, nes nereikia paciento versti visko atsisakyti iš karto.

Nebesileisiu į liūdnus apmąstymus tik pasakysiu, kad tos įstaigos, kur pacientui rūkyti negalima, nepatiria jokių problemų, nes pacientas žino, kad to daryti negalima. Žinoma taisyklių ten laikosi ir darbuotojai, ne tik pacientai. Daugelyje šalių jau įprasta, kad į gydymo įstaigą patekusiam pacientui bandoma padėti mesti rūkyti, ir jei jis tam pasirengęs skiriamas gydymas, o nepasirengusiam skiriamos priemonės, kad jis nepatirtų abstinencijos buvimo ligoninėje metu. Ten įprasta ir gydytojui nebelandyti į įvairias skyles, kad pasislėpus nuo pacientų parūkyti. Tas daroma tik išvykus iš gydymo įstaigos teritorijos, paprastai jau tik vykstant iš darbo namo. Ten esantys gydytojai jau suprato, kad rūkymas ne mažina, o didina sergančiųjų psichikos ligomis nerimą ir pats gali jį sukelti, be to sergantiems psichikos ligomis ir rūkantiems, reikalingos beveik dvigubai didesnės antipsichotinių vaistų dozės. Be to ten gydytojui pacientas yra iš tikrųjų svarbus, nes apie 80 proc.  sunkiomis psichikos ligomis sergančių pacientų rūko, o tai reiškia, kad pusė jų mirs nuo tabako sukeltų ligų. Todėl tik psichiškai nesveikas gydytojas gali norėti beveik pusę savo pacientų nuvaryti į kapus anksčiau laiko.  

2 komentarai:

Vytas Dainelis rašė...

Esu skaitęs, kad net nerekonenduotina mesti rūkyti prieš rimtas operacijas, nes abstinencijos sindromas sukelia daugiau žalos, nei nerūkymas pooperaciniu periodu duoda naudos .

Aurelijus Veryga rašė...

Nežinau kur skaitėte Vytai, nes mokslinėse publikacijose, kurias skaičiau aš, rašo, kad rūkantiems chirurginiams pacientams blogiau gyja žaizdos, jie patiria daugiau komplikacijų. Beja nelabai prisimenu iš studijų tokią organizmo būklę ar ligą, kuriai padeda nuolatinis deguonies badas, kraujagyslių spazmas ir pan.